2012 m. vasario 25 d. knygų mugėje buvo pristatytas „Didžiosios kartos“ (pagal Šliogerį) fotografo Algimanto Kunčiaus albumas „Reminiscencijos“, kuriame surinkti  šviesos ir tamsos, saulės ir šešėlio, žemės ir dangaus, gamtos ir žmogaus šviesovaizdžiai, prakalbinti 1975–1987 m.

Siūlome pasiklausyti, ką apie albumą kalbėjo autorius, menotyrininkė Agnė Narušytė ir filosofas Arvydas Šliogeris.

… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …

Algimantas Kunčius. Reminiscencijos. Niūronys (1985)

Šis mano fotografijų ciklas yra lyg monologas, o sykiu, cituojant Arvydą Šliogerį, ir „…dialogas su pačiais daiktais ramybėje ir nuolankume“. Dar pridurčiau – kažkokiame transcenduojančiame pakylėjime, kurį sukelia nuostaba, tas amžinas vaikystės potyris akistatoje su įvairiausiais natūros ir kultūros pavidalais. Potyris, įvykęs labai konkrečioje erdvėje ir konkrečiame, taip pat ir begaliniame laike.

Gyvenimiškoji patirtis, sąlygojama istorinių ir socialinių aplinkybių, atneša laisvo žmogaus pojūtį ir supratimą regimojo pasaulio daiktinę apsuptį matyti paprastai ir aiškiai.

Fotografijos, iš kurių sudariau knygos rinkinį, yra iš mano vadinamojo „vertikalaus“ periodo, kai jutau poreikį idėją plėtoti polifoniškai, lyg rašyčiau partitūrą orkestrui. Pradėjęs mintį vienoje vertikalėje, tęsiu ją kitoje, jungdamas fotografijas poromis. Ir iš jų, atvartas po atvarto, dėlioju savo asmeninių išgyvenimų naratyvą.

Algimantas Kunčius

 

Garso įrašas: Algimanto Kunčiaus „Reminiscencijos“

 

Tagged with: FotografijafotosofijaKunčiusNarušytėŠliogeris
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.