Visų pirma aptarsime Maurice’o Merleau-Ponty knygoje Suvokimo fenomenologija plėtojamą suvokimo sampratą. Vėliau nuo suvokimo struktūros problemų nukrypsime į paties suvokimo, kaip problemos, aptarimą.

Suvokimo fenomenologijos pirmo leidimo (1945 m.) viršelis. Paryžius: Éditions Gallimard.

Čia į Merleau-Ponty suvokimo sampratą bus žvelgiama kritiškai. Atskleisime kelis esminius šios sampratos prieštaravimus ir parodysime, kad ji nesugeba išpildyti lūkesčių, kuriuos jai kelia išeities tašku ją laikantis filosofas. Parodysime, kad laikyti suvokimą betarpišku pasaulio suvokimu pasaulyje, o patirtį galutine „filosofavimo“ instancija yra prieštaringos prielaidos, įveliančios labai daug problemų sukeliančias teorines ambicijas. Parodysime, kad Merleau-Ponty suvokimo sampratos ekonomija neleidžia patirties ar suvokimo postuluoti kaip betarpiškų ir tvirtų filosofinės refleksijos išeities taškų. Suvokimo samprata žada daug, tačiau savo pažadų išpildymą nuolat atideda arba apeliuoja į save kaip į reguliatyvų principą, kuriuo neva derėtų besąlygiškai pasitikėti.

Tokiam požiūriui priešpastatysime Martino Heideggerio „skirtumo mąstymą“, kuris „galutine instancija“ veikiau laikytų ne pagrindžiantį, o pagrindą nuolat sugadinantį, nu-grindžiantį ir decentruojantį „ontologinį skirtumą“. Tokioje perspektyvoje kalbėti apie suvokimo betarpiškumą ar jį grindžiantį suvokiamą pasaulį tampa tiesiog beprasmiška. Mūsų galva, Merleau-Ponty be reikalo atsisako kritinės filosofijos prielaidų, kurias sėkmingai perėmė Heideggeris. Manome, kad suvokimas gali būti suprantamas tik kaip paradoksali, įtarpinanti dinamika, nurodanti į sudėtingas struktūras, kurios jokiu būdu negali būti išvedamos iš „patirties“ (nepriklausomai nuo to, ar šią patirtį laikysime visuomet jau duota, ar būsime priversti papildomai ieškoti aiškesnių jos, kaip betarpiško suvokimo, modusų). Tad galutiniu savo tikslu laikysime adekvatų suvokimo, kaip problemos, tematizavimą, leisiantį įvertinti pagrindinių Suvokimo fenomenologijos prielaidų ryšio nuoseklumą.

Suvokimas, pasaulis, pasaulio suvokimas ir dar kartą suvokimas

Mūsų analizė privalo prasidėti tiesiu, abstrakčiu ir itin svarbiu klausimu: ką Merleau-Ponty savo Suvokimo fenomenologijoje laiko suvokimu? Kaip tematizuoti, lokalizuoti, aprašyti, patirti, išskirti ar apibūdinti suvokimą? Nesakome, kad Merleau-Ponty fenomenologija turėtų bandyti aprašyti kažkokį suvokimą-savyje, visuotinę suvokimo sąvokos abstrakciją, atskirtą nuo to, kas konkrečiai suvokiama („realus suvokimas“). Matome, kad toks tyrimo kelias fenomenologinėje filosofijoje būtų laikomas ydingu. Kita vertus, jei abstrakti, atskirai nuo patirties aprašymų skleidžiama suvokimo samprata būtų visiškai pašalinta, kiltų klausimas apie patį Suvokimo fenomenologijos „filosofiškumą“. Būtent dėl to protarpiais Merleau-Ponty nevengia aptarti ir abstraktesnių suvokimo sampratos aspektų. Jei būtų priešingai, viskas panašėtų į keistą autoriaus savivalę, o ne į universalių suvokimo struktūrų tyrinėjimą, t. y. suvokimo fenomenologiją.

Suvokimo fenomenologijos autorius prabyla apie „pasauliui pasmerktą subjektą“(Merleau-Ponty, 2006: 104). Teorinė problema čia virsta praktognostiniu uždaviniu, o universalumas atpažįstamas kaip jau-visuomet-egzistuojantis, kaip nuolat iš anksto implikuotas patyrimo faktorius visiems mums bendrame pasaulyje. Merleau-Ponty pažymi: „[p]asaulis – tai ne objektas, kurio konstituavimo dėsniu aš disponuoju, o natūrali visų mano minčių aplinka, visų mano aiškių suvokinių laukas.“(Merleau-Ponty, 2006: 103–104) Neprarasdamas savo teorinio pagrindo, toks uždavinys neatsitraukia nuo patirties, nuo „galutinės instancijos“ Merleau-Ponty fenomenologiniame tyrime(Merleau-Ponty, 2007: 155). Atsižvelgdami į tai, ką Merleau-Ponty laiko pasauliu, galime teigti, kad suvokimas visuomet yra pasaulyje vykstantis pasaulio suvokimas, o pasaulis bent jau potencialiai visuomet yra suvokimo pasaulis. 1948 m. per nacionalinį Prancūzijos radiją skaitytose paskaitose (jos anglų kalba leidžiamos The World of Perception (Suvokimo pasaulis) pavadinimu) filosofas dėstė: „[s]uvokimo pasaulis arba, tariant kiek kitaip, pasaulis, kurį mums atskleidžia mūsų pojūčiai ir gyvenimo kasdienybė, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip geriausiai mums žinomas pasaulis. […] Deja, tai yra iliuzija. […] [B]andysiu parodyti, kad tol, kol vadovaujamės praktine ar utilitarine nuostata, didžiąja dalimi suvokimo pasaulis mums lieka nežinoma teritorija.“(Merleau-Ponty, 2004: 39) Prie praktinės-utilitarinės nuostatos galime pridėti scientistinę-natūralistinę nuostatą. Visoms joms priešinga būtų fenomenologinė nuostata, nukreipianti mūsų dėmesį į tai, kaip patirtis arba suvokimas mums duoti pasaulyje, apie kurį kalba Merleau-Ponty. Taigi, nors pasaulis ir jo suvokimas juslėmis visuomet jau implikuojamas[1], tai toli gražu nereiškia, kad pasaulis visuomet iš anksto yra atrastas kaip suvokimo pasaulis. Fenomenologijai rūpi ne „epistemologinis korektiškumas“, o tas „pirmapradis“, ikipredikatyvaus faktiškumo ir reikšmės pripildytas pasaulis, kurio būtinas koreliatas yra „ikipredikatyvus sąmonės gyvenimas“, tik ir telaukiantis, kada bus suvoktas jo prasmingas įsitraukimas į šį visiems mums bendrą pasaulį. Tokioje situacijoje „[p]asaulis yra ne tai, ką aš mąstau, o tai, kuo gyvenu, aš esu atviras pasauliui, neabejotinai su juo komunikuoju, tačiau juo nedisponuoju, jis yra neišsemiamas“(Merleau-Ponty, 2006: 110–111). Svarbios čia tampa ne epistemologinės-idealistinės įžvalgos, o unikalios „egzistencinės struktūros“, kurios atskleidžia „prasmės genezę“(Merleau-Ponty, 2006: 113). Ši praktognostinė jungtis leidžia mums suvokti, kad reikalą turime ne su reprezentacija, ne su pasaulio ats(is)pindėjimu mintyje, o su fenomenologine filosofija kaip su „tiesos realizavimu“. Tokio realizavimo akivaizdoje tenka pripažinti, kad „[…] vienintelis iš anksto esantis Logos yra pats pasaulis […]“(Merleau-Ponty, 2006: 115). Bet koks pažinimas yra tik ką apibūdinto pasaulio pažinimas. Bet koks suvokimas gali būti tik šio pasaulio suvokimas. Galų gale toks pasaulis besąlygiškai grindžia save nepalaužiama savo būtinybe, o suvokimas pasidaro besąlygišku, nors paprastu ir betarpišku, nuolat iš anksto užsimezgusiu praktognostiniu pasaulio suvokimo santykiu. Suvokimo problema čia tampa atvirumo pasauliui, kaip tiesos realizavimo, problema.

Įsitraukimas į pasaulį nuolat iš anksto determinuoja mano konceptualizacijos galimybes, tačiau dėl to suvokimas jokiu būdu netampa reakcinga egzistavimo struktūros gestikuliacija. Suvokimas eina pirma. Taigi grįžkime (o gal – pagaliau prieikime?) prie pačios suvokimo sąvokos. Merleau-Ponty pažymi, kad bet kuriuo atveju „[…] argumentai, byloję, kaip iš tikrųjų reikėjo suvokti, iki suvokimo nefunkcionavo“(Merleau-Ponty, 2007: 148). Vadinasi, šie „argumentai“ yra ne kas kita kaip „suvokimo sąlygos“. Tačiau suvokti pačias suvokimo sąlygas, jų būtinumą, galima tik tuomet, kai nuolat iš anksto jau esama kažkokio suvokimo arba suvokiamo pasaulio. „Esama suvokiamo pasaulio“ čia reiškia tai, kad suvokimas visuomet iš anksto yra kontekstualizuotas aktas. Šis aktas turėtų būti įsivaizduojamas ne kaip sintezė, o kaip integracija (į prasmės horizontą, į nuolat iš anksto numatomą visumos nuovoką pasaulyje). Merleau-Ponty žodžiais tariant, „[s]uvokimas yra tarsi tinklas, kurio mazgai tampa vis aiškiau įžiūrimi“(Merleau-Ponty, 2007: 142).

Bet ar iš tiesų yra būtent taip? Jei esama kažkokio betarpiškumo, tai kam prireikia „integravimo darbo“? Kodėl į betarpiškumą-suvokimą prireikia „įsižiūrėti aiškiau“? Galų gale, kodėl suvokimas laikomas betarpišku, jei jį įtarpina nuolatinis jo paties grindimas pasauliu? Juk betarpiškumas per definitionem nereikalauja nieko, nes jam paprasčiausiai nieko netrūksta. Santykyje su savimi pačiu betarpiškumas – jei jis yra tikras, o ne blefuojantis betarpiškumas – nepalieka jokio atstumo, jokios spragos. Manome, kad čia Merleau-Ponty su mumis sutiktų. Vienintelis kelias, kuriuo eidamas filosofas galėtų atsikratyti tokių prieštaravimų, yra kažkokios nepažeistos ontologinės plokštumos, kažkokio Vienio postulavimas. Būtent tą dar Suvokimo fenomenologijos pratarmėje ir daro Merleau-Ponty. Jis teigia, kad „[p]asaulis yra kaip tik tai, ką mes – ne kaip žmonės ar empiriniai subjektai, o kaip neskaidomo vienio, kuriame visi dalyvaujame, šviesa – reprezentuojame“[kursyvas mano – P. K.](Merleau-Ponty, 2006: 105). Štai taip atsisakoma kritinės filosofijos palikimo, kuriame Kantas visiems laikams uždraudė kalbėti apie nepažeistą, holistinį pasaulėvaizdį ar ontologiją. Jei atidžiau pažvelgtume į tai, ką savo Suvokimo fenomenologijoje daro Merleau-Ponty, mes pastebėtume, kad suvokimo betarpiškumas labai sunkiai skirtinas nuo visa ką grindžiančio pasaulio. Viena vertus, jei kalbame apie „suvokimo pasaulį“ arba suvokimą kaip pasaulio suvokimą pasaulyje, mes suvokimą ir pasaulį noromis ar nenoromis atskiriame ir išskiriame (tebūnie tik tam, kad vėliau juos vėl sujungtume). Kita vertus, Merleau-Ponty nedviprasmiškai teigia, kad „vienintelis iš anksto esantis Logos yra pats pasaulis“, tad visa – pasaulis, suvokimas, suvokiniai – nuolat iš anksto dalyvauja „neskaidomame vienyje“. Taigi, grįždami prie abstraktesnio suvokimo sampratos nagrinėjimo, mes jau nebesuprantame, kokiu būdu „suvokimas, pasaulis ir pasaulio suvokimas“ turėtų remti vienas kitą taip, kaip to norėtų Merleau-Ponty. Čia mes esame palikti ties dviejų požiūrių sankirta.

(1) Viena vertus, galime tvirtinti, kad aptariamas vienis privalo egzistuoti kaip būtinas mūsų suvokimo struktūrų ir bet kokio konkretaus suvokimo fundamentas. Galime tvirtinti, kad jis yra vienintelė prieiga prie dinamiškos tiesos patirties. Sakytume, kad plyšys tarp suvokimo ir pasaulio yra dirbtinis ir antrinis, kad toks plyšys egzistuoja tik tol, kol nepastebime, jog pasaulis nuolat iš anksto jį jau būna „apglėbęs“ ir neutralizavęs.

(2) Kita vertus, galėtume teigti, kad pats plyšys tarp pasaulio ir šio pasaulio laiduojamo suvokimo bei jo struktūrų yra neredukuojama, pirminė suvokimo galimybės sąlyga. Galėtume teigti, kad suvokimas paradoksaliai lieka efektyvus tik tol, kol jis nuolat su savimi prasilenkia ir nesutampa, kol jis netampa sau tapačiu, kol pasaulis stokoja suvokimo, o suvokimas – pasaulio. Toks išankstinis patirties decentravimas galėtų būti laikomas nepaliaujančio noro suvienyti priežastimi ir tariama jo galimybe.

Galėtume klausti, kodėl minėtas vienis niekuomet neišsipildo, kodėl jis nuolat atidedamas, kodėl dėl jo nuolat reikia stengtis ir dirbti, kodėl jis tik implikuojamas nuolatinėje koreliacijoje? Kodėl šis vienis nuolat slepiasi? Galų gale reikėtų klausti, kaip viso to akivaizdoje mes drįstame kalbėti apie betarpiškumą, kuris dėl kažkokių priežasčių visuomet pasirodo arba per anksti, arba per vėlai, arba neišmatuojamoje seklumoje, arba per giliai. Juk betarpiškumas turėtų paprasčiausiai būti. Teigiame, kad būtent čia suvokimo problema atsiskleidžia visu savo „filosofiniu“ svoriu. Akyse susidvejinęs betarpiškumas: suvokimo betarpiškumas ne pats sau ir savyje, o pasaulyje egzistuojantis pasaulio suvokimas; pasaulis kaip vienintelis Logos ir šio Logoso-pasaulio laiduojamas, įtarpinamas suvokimas. Suvokimas kaip visuomet iš anksto įtarpintas tarpas tarp pasaulio ir savęs paties.

Suvokimas, kuris niekuomet savęs neprisiminė

Praeitame skyriuje išsiaiškinome, kad suvokimą Merleau-Ponty supranta kaip imanentišką, betarpišką spontaniškumą. Šis spontaniškumas visuomet lieka duotas pasaulyje arba kontekstualizuotas; visuomet implikuojamas prasmės horizontas. Tuo pat metu visumą iš pradžių suvokiame kaip daiktą, o tik po to atliekame tam tikrus analitinius aktus(Merleau-Ponty, 2007: 146). Mes savo ruožtu pastebėjome, kad tokiu būdu nebelieka prasmės kalbėti apie autoriaus branginamą vienį kaip nuolat iš anksto duotą spontanišką visumos pagavą. Tarpai tarp horizonto ir jame vykstančio suvokimo, tarp spontaniškos visumos pagavos (patirties) ir dar-ne-įvykusio šios pagavos akto, kurio struktūrų fundamentu visuomet lieka pasaulis, nuolatinis paties suvokimo pasirodymas per anksti (implikuota visumos pagava) arba per vėlai (integracija į patirties struktūras pasaulyje) numato minimas skirtis kaip konstitutyvias suvokimo sąlygas. Čia nebelieka prasmės kalbėti apie betarpiškumą, apie pasaulį kaip vienintelį Logos. Tokioje situacijoje pasaulis pasirodo kaip tas, kuriam savyje nuolat kažko trūksta, o šio pasaulio suvokimas – kaip tas, kuris negali suteikti pasauliui to trūkstamo „kažko“. Toks pamatinis trūkumas turi būti suprantamas kaip pamatinė paties suvokimo motyvacija ir ekonominė („visuomet kažko trūksta, visuomet kažko per daug“) jo galimybės sąlyga.

Mes nedviprasmiškai teigiame, kad pirmasis apie šį trūkį prabilo Martinas Heideggeris. Būtent dėl to fenomenologinėje filosofijos pakraipoje Heideggerio figūra sukelia itin dviprasmiškas reakcijas. Viena vertus, Heideggeris neabejotinai priklauso fenomenologinės filosofijos krypčiai. Kita vertus, niekuomet nenustojama jausti, kad jis „nuėjo per toli“, „pasakė per daug“, prikalbėjo „ko nereikia“. (Kaip gali būti, kad Heideggerį dėl tam tikrų jo įžvalgų išskirtinai vertina tokie prieš pagrindines fenomenologijos prielaidas nusiteikę filosofai kaip Jacques’as Derrida ar Slavojus Žižekas?) Būtent dėl to kyla nuolatinė pagunda integruoti jį į vientisą fenomenologinės filosofijos lauką, redukuoti pačias „nemaloniausias“ jo minties vietas. Dažniausiai tas daroma akcentuojant In-der-Welt-Sein analizes. Tuo pat metu pamirštama, koks stiprus smūgis naiviai metafizinei filosofijos tradicijai buvo suduotas dabar daug kam įkyrėti spėjusiu „ontologiniu skirtumu“. (Šis skirtumas yra būties skirtingumas esinio atžvilgiu ir vice versa.) Heideggeris teigė, kad „[…] tiek būtis, tiek ir esinys kiekvienas savitai reiškiasi tik per skirtumą […]“; jis pabrėžė: „[k]iek metafizika mąsto esinį kaip tokį, kaip visumą, ji […] priešstato esinį, nekreipdama dėmesio į skirtumą.“[Kursyvas mano – P. K.](Heidegger, 1992: 356, 360) Sekdamas pagrindinėmis kritinės filosofijos prielaidomis, Heideggeris uždraudžia Visumą, jis uždraudžia Vienį ir bet kokį holizmą (nors akivaizdu, kad šis mąstytojas savo įvestą draudimą neretai pats ignoruoja). In-der-Welt-Sein analizės „autentiškomis“ lieka tol, kol suvokiama, koks trapus yra šis buvimas-pasaulyje. Trapus jis lieka būtent dėl to, kad jį nuolat iš anksto žeidžia, įtarpina ir decentruoja ontologinis skirtumas. Šis ontologinis skirtumas – tai nepermaldaujamas Ungrund, neišvengiamas trūkis, tarpas ir skandalas suvokimo ir fenomenų tvarkoje arba Visumoje.

Merleau-Ponty fenomenologijoje suvokimas yra koekstensyvus su pasauliu ir su šio pasaulio patirtimi. Tariama, kad jame nėra jokių uždelstų trūkių, jokių skirčių, jokių struktūrų, kurios jam in actu nepriklausytų. Remdamiesi Heideggeriu, mes teigtume ką kita. Veikiau reikėtų sakyti, kad šis pasaulis turėtų būti suprantamas kaip „leidimą egzistuoti“ gavęs vien dėl to, kad jis nėra betarpiškas. „Pasaulyje“ neįmanomas joks koekstensyvumas ir joks betarpiškumas. Bet kaipgi yra pasaulyje, apie kurį kalba Merleau-Ponty?

Išskirtinio mūsų dėmesio nusipelno atminties ir suvokimo santykis, aprašytas Suvokimo fenomenologijos įvade. Merleau-Ponty pažymi: „[j]uk tam, kad prisiminimai galėtų papildyti suvokimą, būtina, kad duomenų vaizdas padarytų juos galimus. Tai, kas matoma, turi dar iki bet kokio atminties įnašo, dabar pat taip susistruktūruoti, kad prieš mane rastųsi reginys, kuriame galėčiau atpažinti ankstesnes savo patirtis. Vadinasi, apeliavimas į prisiminimus suponuoja tai, ką reikia paaiškinti: duomenų įforminimą, prasmės suteikimą jusliniam chaosui. Tą pačią akimirką, kai susidaro sąlygos prisiminimams sužadinti, jie tampa nebereikalingi, nes darbas, kuriam jie turėjo būti pasitelkti, jau atliktas.“[Kursyvas mano – P. K.](Merleau-Ponty, 2007: 151) Iš karto pastebime, kaip užčiuopiamas Merleau-Ponty toks svarbus betarpiškumo, spontaniškumo momentas. Šis momentas tariamai išankstines suvokimo sąlygas (šiuo atveju tai yra „prisiminimai“, „atmintis“) atskleidžia kaip antrines, paverčia jas iš anksto įvykusio dabar-susistruktūravimo šešėliu. Tai reiškia, kad jokiu būdu negalime teigti, jog atmintis generuoja suvokimą ar kokias nors jam išorines sąlygas. Veikiau reikėtų sakyti, kad suvokimas iš esmės nuolat prisimena tik tai, ką pats iš anksto geba apibrėžti, dabar-sustruktūruoti. Taip suvokimas apibrėžiamas kaip betarpiškai esanti visuminė, nuolatinį vienio pavidalą išlaikanti ar implikuojanti pagava. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šioje vietoje Merleau-Ponty iki galo neapmąsto savosios suvokimo sampratos prielaidų ir išvadų ryšio. Kas yra tas „juslinis chaosas“, kurį Merleau-Ponty numato prieš dabar-pat-susistruktūravimo, prasmės suteikimo momentą? Šis plyšys, šis „tarp“ neatšaukiamai ir visuomet iš anksto implikuoja minėto dabar-susistruktūravimo ne-tapatybę. Kaip jau esame minėję, suvokimas privalo įsitarpinti, prasilenkti su savo betarpiškumu tam, kad galėtų laiko kontinuume „rasti“ momentą, kuriame jis ir tegali įvykti. Identiškumas ir betarpiškumas privalo save išduoti ir laikyti šią ontologinės reikšmės išdavystę pačia pagrindine savo egzistavimo sąlyga. Jei suvokimas yra, jis šiuo komplikuotu būdu privalo nustatyti savo „kada“ modusą. Paklauskime savęs: kam reikėtų kalbėti apie momentinį sintetinį aktą, kuris įvyksta kažkokiame laiko moduse, jei jis iš tiesų būtų absoliučiai betarpiškas, išorinių veiksnių neįtakojamas, dinamiškas, savyje ir sau pakankamas vyksmas? Cituojamas Merleau-Ponty teksto pasažas aiškiai atskleidžia šiuos nuoseklumo akligatvius.

Pastebėkime, kad „juslinis chaosas“ įmanomas tik tuomet, kai jį kas nors paverčia chaosu. Kodėl turėtume tarti esant savyje ir sau pakankamą, „tiesiog“ egzistuojantį chaosą? Kodėl tariama, kad suvokimas vykdo tik prasmės suteikimo, struktūravimo funkcijas? Keliame šiuos klausimus, nes minimas juslinis chaosas yra suvokiamas kaip chaosas. Tai aiškiai rodo, kad suvokimas paradoksaliai analizuoja ir sintezuoja vienu metu. Jis yra nuolatinis to, kas yra, pamestinukas; jis nuolat iš anksto patologizuoja savo geidžiamą Vienį. Tik šia prasme suvokimas galėtų būti vadinamas absoliučiu, bet tuomet jis turėtų būti vadinamas absoliučiu įtarpinimu. Jei jau tarėme, kad jo „gyvasis dabartiškumas“ niekuomet nerealizuojamas, kad šis betarpiškumas pasirodo arba per anksti, arba per vėlai, tai kartu tarkime, kad suvokimo betarpiškumo negalimybė įgalina rastis bet kokį dabar-susistruktūravimą in actu tik per tokiam susistruktūravimui šios negalimybės suteikiamą atstumą nuo savęs paties. Suvokimo betarpiškumas nepataisomai sugadinamas šio uždelsimo, bet taip sukuriamos jo „kada-ir-kur“ galimybės sąlygos. Šis nepatiriamas skirtumas, šis sunkiai suvokiamas adatėlės šoktelėjimas – nes adatėlę ant vinilinės plokštelės visuomet uždedame arba per anksti, arba per vėlai – čia įgauna „juslinio chaoso“ vaizdinį. „Juslinis chaosas“ yra tai, kuo suvokimas pateisina savo negalimybę atsisukti į save patį „gyvojoje dabartyje“, hic et nunc. Štai ką turėjome omenyje, kai tarėme, kad „Merleau-Ponty iki galo neapmąsto savosios suvokimo sampratos prielaidų ir išvadų ryšio“. Jo aprašomas suvokimas turi galimybę save prisiminti, tačiau mes parodėme, kad adekvačiai problematizuojamas suvokimas niekuomet savęs neprisiminė.

Suvokimas yra itin paradoksalus aktas. Tačiau suvokimas nėra „nuginkluotas“ nei ontologiškai, nei epistemologiškai, nei egzistenciškai. Suvokimas yra puikus problemos pavyzdys. Čia mes visiškai sutinkame su Gilles’iu Deleuze’u: „[…] savuosius sprendimo laukus palaipsniui nusakančios problemos sąlygas mes privalome apibrėžti taip, kad formuluotėje jau glūdėtų šios problemos sprendimo sėklos.“(Deleuze, 2004: 227) Mes išsiaiškinome, kad pats būdas, kuriuo realizuojasi suvokimas, nuolat atideda jo betarpiškumo momentą. Pastarąjį suvokimas maskuoja pažadais, kurie jau buvo išpildyti praeityje arba privalo būti numatomi ateityje („pasaulis“). Visų šių dviprasmybių verpetas sudaro dinamišką struktūrą, kurioje atidėtos galimybės pinasi su pažadais, apeliacijos į akivaizdumą nustelbia šios struktūros numatomus trūkius ir akląsias dėmes, o pats suvokimas tampa keista, sunkiai įsivaizduojama suvokimo pasaulį sudarančio vienio metafora.

Išvados

Suvokimas, kaip pasaulio suvokimas, patalpina mus suvokimo pasaulyje. Atsisukę į savo patirtį, gebame atskleisti suvokimo pasaulį funduojančias ir jame nuolat iš anksto veikiančias patyrimo struktūras. Suprantame, kad tarp mūsų suvokimo ir mūsų suvokiamo pasaulio egzistuoja nuolatinis ir nepertraukiamas praktognostinis ryšys. Pastarasis yra teorinių-fenomenologinių ieškojimų ir suvokiamo pasaulio patirties jungtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „suvokiamo pasaulio patirtis“ yra pleonastinis žodžių junginys. Jis žymi visumą, nuolat iš anksto numatomą vienį kaip pasaulį, kuriam – nepriklausomai nuo to, ar nutuokiame ką nors apie tai, ar ne – mes esame tiesiog „pasmerkti“. Tuomet suvokimo problema suprantama kaip patirties struktūrų tyrimas, kurio pradžia ir pabaiga persikloja su tiesiogine, betarpiška suvokimo pasaulio patirtimi. Ši patirtis vyksta tik pasaulyje, tad svarbios čia tik patirtys, svarbus yra žvilgsnis į pačias šias patirtis. Būtent iš jų ir tik iš jų „distiliuojamos“ struktūros, kurios nuolat šiose patirtyse jau esti implikuotos.

Kitaip suvokimo samprata atsiskleidžia tuomet, kai dominti mus pradeda ne suvokimo struktūrų tyrimai ir problemos, kurias šie tyrimai sutinka savo kelyje, o pats suvokimas kaip pirmapradė problema. Tariant kiek kitaip, su daug radikalesne problema susiduriame tuomet, kai išdrįstame kvestionuoti pagrindines Merleau-Ponty fenomenologijoje numatomos suvokimo sampratos prielaidas. Labiausiai komplikuotas momentas čia yra suvokimo, patirties ir pasaulio koekstensyvumo, pasaulio patirties ir suvokimo pasaulio betarpiškumo teigimas. Toks postulatas patirtį leidžia laikyti absoliučiu filosofinio tyrimo išeities tašku. Mums nesvarbu, ar šis betarpiškumas privalo būti numatomas, ar jis tvirtinamas kaip siektinas ir pasiektinas. Mes parodėme, kad suvokimas nuolat iš anksto privalo būti suprantamas kaip „įtarpintas tarpas tarp pasaulio ir savęs paties“. Kad būtų įmanoma kalbėti apie betarpiškumą, visuomet iš anksto turime slėpti šio betarpiškumo kilmę. Patirtis čia nėra „galutinė instancija“, nes ji tik iš anksto postuluoja tai, ką visuomet dar reikia paaiškinti. Kam tvirtinti, kad prieš aiškinant mes turime turėti aiškinti „apie-ką“ (t. y. turime turėti patirtį, kurią aiškiname, apie kurią kalbame), jei ši patirtis, kaip patirtis arba suvokimas, kaip betarpiškai esantis pasaulio suvokimas, mums prieinami tik tam tikro įtarpinimo judesio pavidalu? Suvokimas yra įtarpinamas kaip pasaulio suvokimas pasaulyje. Jis įtarpinamas tuo, ką Merleau-Ponty nuolat postuluoja kaip pasaulį. Pats pasaulis įtarpinamas patirtyje ir suvokime, be kurių jis liktų keista kažko-esančio abstrakcija. Patirtis suvokiama tik kaip pasaulyje tarpstanti, nuolat su juo koreliuota, atidėta, pažadėta, implikuota, bet niekuomet ne „tiesiog duota“ patirtis. Ką reiškia kalbos apie ryšius tarp išvardintų polių, kai jie pretenduoja į tariamą betarpiškumą tik tol, kol prispausti į kampą staiga perduoda betarpiško ontologinio svorio estafetės lazdelę vis kitam, nuolat dar-ne-čia, dar-ne-dabar arba visuomet-jau-ten esančiam savo kaimynui? Šis klausimas nėra retorinis. Jis yra probleminis ir teorinis. Būtent jo pagrindu mes bandėme atskleisti suvokimą kaip problemą.

Paulius Kukis

 

LITERATŪRA:
Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London & New York: Continuum.
Heidegger, M. 1992. Onto-teo-loginė metafizikos sandara. Iš M. Heidegeris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.
Merleau-Ponty, M. 2004. The World of Perception. New York: Routledge.
Merleau-Ponty, M. 2006. Suvokimo fenomenologija. Iš Baltos lankos Nr. 23. Vilnius: Baltos lankos.
Merleau-Ponty, M. 2007. Suvokimo fenomenologija. Iš Baltos lankos Nr. 24. Vilnius: Baltos lankos.

 

  1. [1]Apie suvokimą, kaip juslinį suvokimą, Merleau-Ponty sako štai ką: „[m]es gyvename tiesoje, akivaizdybė yra ‘tiesos patirtis’. Ieškodami juslinio suvokimo esmės, mes pripažįstame ne tikėtiną jo tikroviškumą, o tai, kad jis yra mūsų turima prieiga prie tiesos. […] Juslinio suvokimo akivaizdumas nėra nei adekvati mintis, nei apodiktinis akivaizdumas.“(Merleau-Ponty, 2006: 110) Vadinasi, suvokimo betarpiškumas iš esmės yra juslinio suvokimo betarpiškumas. Jis paprasčiausiai yra. Jis yra patirtis – galutinė suvokimo fenomenologijos instancija. Juslinis suvokimas yra „[…] fonas, kuriame išryškėja visi aktai, patys tą juslinį suvokimą ir suponuojantys“(Merleau-Ponty, 2006: 103).
Tagged with: fenomenologijaHeideggerMerleau-Pontypatirtissupratimas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.