Šiuolaikinio meno ribos ir užribiai. Ar marinuotas ryklys yra meno kūrinys?

pagal | 2012 11 13

Šio straipsnio tikslas yra ne užginčyti kokio nors konkretaus meno kūrinio (objekto) meninę vertę ar pateikti vieną ir neginčijamą meno kūrinio apibrėžimą. Nors straipsnyje ir analizuojami keli konkretūs meno kūrinių pavyzdžiai, tačiau autorė jokiu būdu nepretenduoja į savo nuomonės absoliutumą. Nekeliamas tikslas ir apibrėžti, kas nėra menas. Tokia aspiracija būtų akivaizdžiai per daug ambicinga ir bevaisė, bei bet kuriuo atveju perteiktų vien tik subjektyvią autorės nuomonę ir jos siaurą fenomenologinę interpretaciją to, kas reikalauja plačios ir atsiribojančios perspektyvos. Pastangas moksliškai tiksliai apibrėžti meną, kaip socialinio pasaulio reiškinį, paliksime meno teoretikams ir kultūrologams. Pagrindinis straipsnio tikslas yra iškelti klausimą apie šiuolaikinio meno tapatybę, meno ribas ir užribius bei sukelti skaitytojui norą pamąstyti, kas būtent jam subjektyviai yra menas ir kokią definiciją jis suteiktų šiam žmogiškojo pasaulio fenomenui (arba, tiksliau, tam tikrų žmogiškojo pasaulio fenomenų visumai). Pasitelkdama fenomenologinį metodą, autorė stengiasi pažvelgti anapus galiojančių stereotipų ir paneigti šiuolaikinį „meno be apribojimų“ mitą, kad būtų suabejota tuo, kas „yra akivaizdu“, bei prisiliesta prie to, kas slypi už interpretacijos iliuzijų. Būtent tokios abejonės skatinami bandome atrasti tiesą.

Senovės Graikijos kultūra šlovino grožį ir jį iškėlė kaip aiškiausią gėrio idėjos atitikmenį žmogaus gyvenime. Gėrio ir grožio ryšys domino bemaž visus filosofus ir menininkus, jis nagrinėtas daugelyje garsiausių filosofinių traktatų. Vienu pagrindinių grožio šaltinių, šalia gamtinių objektų (gamtos arba Kosmoso, kaip ją vadino patys sengraikiai), buvo laikytas menas, t. y. žmogaus sukurti estetinę, etinę bei kultūrinę vertę turintys artefaktai. Menas ir gėris susiję nedalomai, joks meno objektas negali būti laikomas tokiu, jeigu neatspindi gėrio idėjos ir jam netarnauja. Gėrio idėja antikoje yra svarbiausias žmogaus veiklos tikslas, vienintelė savaiminė siekiamybė. Grožio ir gėrio sandūroje žmogus atranda laimę, juk niekas niekada netroško nieko kito, kaip tik laimės, o visa kita, ko žmogus siekia, yra vien tik priemonės laimei pasiekti, o ne savaimingi tikslai.

Viduramžiais, taip pat ir ankstyvuoju Renesanso periodu, ypač svarbiu meno vertinimo (meno atskyrimo nuo „ne-meno“) kriterijumi buvo „dieviškojo įkvėpimo“ koncepcija. Menas buvo pripažįstamas dievo dominija: būtent dievas, kaip viso ko esančio kūrėjas, yra vienintelis ir tikrasis menininkas, žmonių rankomis jis kuria, įkvėpdamas ir dovanodamas talentą išrinktiesiems. Gali nuskambėti banaliai, bet toks požiūris iš esmės reiškia, jog žmogus tėra dievo-menininko įrankis ir tikrasis menas yra dievo, o ne žmogus kūrinys. Pats žmogus negali sukurti meno kūrinio, jis tesugeba gaminti įrankius arba aklai kopijuoja dievo kūrinius. Kai žiūri į neprilygstamą meno kūrinį ir supranti, kad jis per daug didingas, stulbinantis ir sukrečiantis iki sielos gelmių, kad nors šis objektas yra fiziškai pagamintas žmogaus, bet jo pagrindas yra dieviškasis įkvėpimas, tarsi pati dievo ranka prisilietė prie materijos ir suteikė jai formą, supranti, kodėl toks meno apibrėžimas Viduramžiais buvo plačiai paplitęs. Menas (žinoma, bažnytinis, ne pasaulietinis) buvo laikomas aukščiausia dieviškumo išraiška. Mūsų laikais toks meno supratimas yra visiškai ir negrįžtamai prarastas. Talentas ir įkvėpimas nuo šiol priklauso pačiam menininkui, jis yra laisvas kūrėjas, o ne dievo valdoma marionetė.

Renesansas pasipriešino tokiam meno supratimui ir stojo prieš pasaulietinio meno nuvertinimą. Būtent Renesanso periodu įvyko savotiška meno revoliucija, negrįžtamai pakeitusi meno istorijos eigą ir padėjusi pamatus šiuolaikinio meno koncepcijai.

Postmodernizmas ir nyčiškoji „dievo mirtis“ galutinai išlaisvino menininką: nuo šiol jis yra savarankiškas ir nepriklausomas kūrėjas, meno visatos centras. Kūrybinė jėga priklauso žmogui, kuris yra laisvas nukreipti savo kūrybinį potencialą pageidaujama linkme. Ši kūrybinė jėga, ši saviraiškos galia tampa savaimine vertybe, aukštinama ir liaupsinama. Kartais net pats kūrinys nublanksta menininko kūrybinės galios akivaizdoje, nes jis tėra jos pasekmė.

Mūsų laikais vargiai kas (nebent vienas kitas medijų sraute dar nepaskendęs filosofas) kalba apie etinę meno vertę, jo sąryšį su gėrio idėja. Šiuolaikinis menas, pagal apibrėžimą, neprivalo būti nei „geras“, nei „gražus“. Bet ar toks nuo grožio ir gėrio idėjų atskirtas menas vis dar yra menas savo pirmine, betarpiška prasme, o gal tai, perfrazuojat Jeaną Baudrillardą, tik dar vienas postmoderniosios medijų valdomos visuomenės sukurtas simuliakras? Galbūt visuomenė jau kurį laiką sėkmingai simuliuoja meno kūrimo procesą, kurio tikslas nuslėpti, jog menas, kaip toks, jau seniai nebeegzistuoja, ir net pati meno sąvoka nebereprezentuoja jokio realybės reiškinio…

Tuo tarpu visuotinai hipertrofuotai pabrėžiama estetinė ir materialinė meno kūrinių vertė bei menininko saviraiškos svarba, kuri neretai iškeliama net virš estetinės kūrinio vertės ir pateikiama kaip savaiminė vertybė. Taip pat neabejotinai stiprėja konformistiškos meno interpretacijos, dėl kurių vis labiau įsigalioja amerikietiškasis „everything goes“ principas, paprasčiausiai reiškiantis, jog meno kūriniu galima laikyti praktiškai bet ką, ką šio kūrinio kūrėjas arba visuomenės įgalioti „meno atstovai“ – kritikai ar meno institucijų veikėjai – tokiu pavadina (šiame darbe meno objektais arba daiktais vadinsime ne tik materialiuosius meno kūrinius, bet ir nematerialiuosius, tokius, kaip performansą, vaidinimą, muzikinį kūrinį ir t. t.).

Neretai sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, todėl iš esmės meno kūriniu laikytina bet kas, bet koks žmogiškos veiklos rezultatas (kartais net gyvūnų veiklos rezultatas vadinamas menu), bet koks pagamintas arba tinkamai pateiktas daiktas (reiškinys) turi galimybę, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, tapti meno objektu. Taip tarsi išnyksta riba tarp meno ir „ne-meno“, tarp estetinio ir anapus estetikos esančio pasaulio. Kuo skiriasi krūva sausų šakų Vilniaus parke nuo analogiškos sausų šakų krūvos Londono Tate Modern galerijoje? Ar Tate Modern sukrauta šakų krūva suteikia didesnį estetinį pasigerėjimą, turi kažkokios slaptos objektyvios vertės, o galbūt suteikia pagrindo kontempliacijai, kurios niekada nerastume tiesiog žiūrėdami į krūvą parke suverstų sausų šakų, nes menui suvokti būtina atsidurti „specialiai menui skirtoje vietoje“? O galbūt vienintelis skirtumas yra šakų sukrovimo vieta ir tai, kad jas sukrovęs žmogus savęs paties ir „meno žinovų“ yra vadinamas menininku, o jo sukrauta šakų krūva turi pavadinimą bei yra įvertinta konkrečia šį „meno kūrinį“ piniginiu vienetu įkainojančia suma? O gal viskas priklauso nuo žiūrovų (meno „vartotojų“) įpročio bet kokią institualizuotą ir „oficialiai pripažintą“ reiškinį priimti kaip savaime suprantamą ir nekvestionuojamą? Ar viskas, kas eksponuojama (fiziškai yra) muziejaus, ar kitos meno įstaigos patalpose, arba vertinama autoritetingų asmenų, laikytina menu? Į šiuos klausimus nebandysime surasti objektyvaus ir neginčijamo atsakymo, o paliksime juos kaip nurodą į kažką, kas reikalauja individualaus apmąstymo ir gali būti atrasta tik betarpiškos paties fenomeno kontempliacijos procese.

Negalime neigti, jog menas (kaip ir pati jo samprata) kokybiškai keičiasi. Jeigu menas būtų statiškas ir nekintamas, iki šiol aukščiausia jo išraiška laikytume pirmykščių genčių iš medžio drožtus arba iš akmens tašytus stabukus. Mūsų laikais menas įgauna ankščiau nematytus ir net neįsivaizduotus pavidalus, keičiasi ir mūsų santykis su meno kūriniais. Bet kas sąlygoja šį pokytį? Ar menas yra kintamas ir evoliucionuoja nepriklausomai nuo jį kuriančio žmogaus valios ir žmogus tik prisitaiko prie šio pokyčio, ar, atvirkščiai, keičiasi visuomenė, kurianti ir „vartojanti“ meną, nes keičiasi (tobulėja ar regresuoja?) individų saviraiškos būdai, o meno pokytis atitinkamai tėra tik visuomenės pokyčio pasekmė?

Ar tai reiškia tiesiog meno ribų išplėtimą ar meno sumenkinimą, jo sudaiktinimą, pavergimą materialiems žmogaus poreikiams, pamirštant, kad, nesvarbu kokios plačios gali būti meno ribos, visgi jos būtinos, kitaip iš „visko“ jis pavirsta į „nieką“ ir tampa vien tuščia bei nieko nereiškiančia sąvoka. Kaip pažymi Antanas Katalynas savo straipsnyje „Meno ribų problema“, meno ribų problema iškyla tada, kai darosi svarbu skirti objektus, laikytinus priklausančiais meno objektų klasei (meno kūrinius), nuo objektų, tokiais nelaikytinų, tada, kai toks skyrimas neatrodo savaime suprantamas. Konkrečiau žiūrint, ši problema susiformuoja, kai išryškėja kultūriškai reikšminga priešprieša – neabejotino (neginčijamo, nekvestionuojamo, visuotinai pripažinto) meno objektų ir (toje kultūrinėje situacijoje) abejotino (ginčijamo ir t. t.) statuso objektų, pretenduojančių į meno objektų statusą. Tas pretendavimas reiškia situaciją, kai autorius ar socialinė institucija, pavyzdžiui, dailės muziejus, objektą visuomenei pateikia kaip meno kūrinį. Tai nėra tik elementariu klausimu formuojama problema, kokios yra meno ribos, kurias reikėtų bent apytiksliai apibrėžti. Tai objektams pripažįstamo, pripažintino, ar nepripažinto, meno kūrinio statuso problema1.

Vadinasi, jeigu kyla toks klausimas, jeigu atsiranda poreikis iš naujo apibrėžti reiškinio ribas, kažkas neabejotinai neaišku ir tas akivaizdumas bei savaime suprantamumas, kuris (galbūt?) galiojo menui ankstesniaisiais laikais, yra praradęs savo aktualumą. Tai, kas ankščiau buvo intuityvu, akivaizdu ir neginčytina, dabar reikalauja tapti apmąstymo ir diskusijos objektu. Privalome iš naujo apmąstyti savo estetinius bei etinius poreikius ir nustatyti, kas privalo arba kas gali juos atitikti materialiajame pasaulyje. Ir galimybės čia tik dvi: arba grąžinti menui jo ankstesnį turinį ir reikšmę (kas šiuolaikiniame postmoderniosios kultūros pasaulyje praktiškai neįmanoma), arba išplėsti meno ribas taip, kad būtų įmanoma bent jau subjektyviai nustatyti, kas iš šiuolaikinio pasaulio daiktų ar reiškinių vadintina meniniais objektais. Privalome nepamiršti, jog menas nėra vien tik „gatavas“ produktas (meno objektas ar reiškinys), bet visas fenomenų visetas: tai ir išraiškos būdas, kurio pagrindu žmogus išreiškia savo jausmus, emocijas, išgyvenimus, sąlytį su pasauliu apskritai; tai savo vidinės būsenos išreiškimas, jos įkūnijimas kitiems individams suvokiama forma; menas – tai ir kuriančio menininko bei kūrinio santykis, meno kūrinio ir žiūrovo santykis, menininko ir žiūrovo santykis. Taip atsiranda tarpasmeninių santykių visuma, kurios pagrindas yra kūrybinio impulso ir estetinio suvokimo sąlytis.

Damien Hirst. The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living

Pirminė straipsnio idėja buvo inspiruota marinuoto ryklio kontempliacijos. Taip, būtent marinuoto ryklio. Ir kalbama ne apie japonų tradicinį patiekalą iš ryklienos, bet apie vieną iš kontraversiškiausių (o tai šiuolaikinių medijų pasaulyje reiškia ir vieną iš žymiausių, nes kontraversija yra viena svarbiausių šiuolaikinio meno pasaulio varomųjų jėgų) mūsų laikų menininko Damieno Hirsto skandalingą kūrinį – marinuotą ryklį stikliniame inde. Autorius yra gerai žinomas meno žinovų bei kritikų ratui. Nors paskutiniu metu kai kurie iš pastarųjų pranašauja Hirsto karjeros saulėlydį, kiti tvirtina, kad jis ir toliau drebins meno pasaulį savo kūriniais, tarp kurių yra ir mūsų jau minėtas marinuotas ryklys, jaučio gaišena formaldehide, gyvulių skerdienos kompozicijos ir žmogaus kaukolė, inkrustuota deimantais. Nereikia nė minėti, kad visi šie „meno kūriniai“ yra dosniai įvertinti didžiulėmis pinigų sumomis. Štai ką apie Hirsto kūrybą galvoja garsus meno kritikas Julianas Spaldingas: „Kai kas teigia, jog Hirstas yra didis menininkas, kiti įsitikinę, kad jis yra meno pasaulio nevykėlis ir vidutinybė, dar kiti skiria jam vietą kažkur per vidurį. Tačiau visi jie nesupranta pagrindinio dalyko. O tai yra faktas, jog Damienas Hirstas visai nėra menininkas. Minios susirinks pažiūrėti į jo kūrinius Londono Tate Modern galerijoje, bet šie dirbiniai savyje neturi jokios meninės vertės, jokio estetinio turinio ir kaip meno objektai yra visiškai beverčiai. Jie nieko neverti ir kaip finansinės investicijos, nes sumos, kuriomis jie yra įkainoti, yra dirbtinės bei nurodo vien tik į ‘menininko’ norą pasipelnyti, o ne į jo kūrybinės išraiškos vertę. Taigi net ir iš finansinės perspektyvos jie nieko verti.“

Kokią išvadą apie Hirsto meną galime padaryti iš šios kritinės pastabos? Objektyviai – jokios, nes viskas, ką sako kritikas, vėlgi ir neišvengiamai tėra jo subjektyvi nuomonė ir interpretacija. Bet kokios meno teorijos pateikiama meno ar meno kūrinio definicija turėtų reikšti ir tos teorijos plėtojamą meno objektų skyrimo nuo ne meno objektų sampratą. Šiuo atveju kritikas net nemėgina pagrįsti savo nuomonės kokiais nors objektyviai kriterijais arba paaiškinti, kuo būtent remdamasis jis teigia, jog Hirstas apskritai nėra menininkas. Intuityviai nujaučiame, kad toks teiginys logiškai gali būti teisingas, tačiau reikalautų platesnės eksplikacijos. Spaldingo teiginys, kuriam jis bando suteikti objektyvios galios, tik nurodo į tai, jog jam pačiam dėl tam tikrų priežasčių minėto autoriaus kūriniai nesuteikia estetinio malonumo, pagrindo kontempliacijai ar nesukrečia jo sąmonės kūrybinės raiškos galia. Galima pasakyti ir paprasčiau: šiam kritikui Hirsto kūriniai tiesiog nepatinka. O ar menas būtinai privalo patikti? Jeigu kažkoks kūrinys mums nepatinka, ar tai reiškia, jog turime pagrįstą teisę nebelaikyti to kūrinio meno objektu?

Jau minėjome, kad šiuolaikinio meno iš esmės neįmanoma objektyviai susieti nei su gėriu, nei su grožiu. Privalome pripažinti, kad šiuolaikinis konceptualusis menas gali atvaizduoti (įkūnyti) blogį arba būti bjaurus. Net ir patys tolerantiškiausi meno kritikai susilaikytų nuo teiginio, jog skandalingasis Romeo Castellucci performansas „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ gali būti susietas su tradicine gėrio idėja, juo labiau negalime šio spektaklio pavadinti gražiu. Kaip teigia pats autorius, jie stengiasi pakeisti patį estetinio potyrio suvokimą, pakeisti paties grožio suvokimą. Anot Castellucci, estetinis vertinimas nėra nekintamas, jis gali pasikeisti paties estetinio objekto suvokimo procese, o reakcija į meninį veiksmą yra išraiškos formas pateisinantis veiksnys2. Taigi iš esmės italų menininkas kvestionuoja patį klasikinio meno suvokimo pamatą, nes tradicinė meno koncepcija (neskaitant opozicinių krypčių, niekada neturėjusių svarbesnės įtakos) teigia meninio objekto autonomiją nuo jį „vartojančio“ žvilgsnio. Meno objektas savo „meniškumą turi savyje“, nepriklausomai, kaip jį vertina žmonės. Jeigu žmogus kritikuoja visuotinai pripažintą meno kūrinį (tarkim, viešai pasisako, jog Da Vinčio „Mona Liza“ yra nevykusi teplionė), šis žmogus greičiausiai bus apkaltintas „prastu skoniu“ arba paskelbtas nekompetentingu vertinti (lyg objektyviai egzistuotų „kompetencija“ vertinti meno kūrinius), bet jokiu būdu nebus suabejota kritikuojamo meno kūrinio „meniškumu“.

Nors meno sąvoka ir pačios meno formos kito per visą istoriją, visgi pati meno statuso problema, kaip verta specialios teorinės analizės ir filosofinio diskurso, imta plėtoti visai neseniai, nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio, intensyviai formuojantis institucinėms meno teorijoms. Tai reiškia, jog iki tol meno sąvokai buvo būdingas savotiškas „savaime suprantamumas“ arba „intuityvumas“. Dabar tai, kas buvo savaime suprantama, tampa neaišku, tai, kas buvo nekvestionuojama, atsiduria aktyvaus diskurso centre. Toks diskursas, autorės manymu, yra svarbus ne tik visuomeniniu požiūriu, bet ir kiekvienam mąstančiam meno gerbėjui, nes jis atveria ankščiau neregėtą laisvę sukurti savitą ir betarpišką individo ir meno santykį, iš naujo atrasti meno pasaulį, jo transcendentinę reikšmę perkelti į kasdienį gyvenimą. Ir šiandien tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar pasinaudosime šia laisve, ar įgyvendinsime šią galimybę. Tam tereikia suabejoti tuo, kas yra neabejotina, peržengti akivaizdumo ribas ir atrasti pirmapradį meno fenomeną tokį, koks jis atsiveria klausiančiam ir abejojančiam žvilgsniui.

Jolanta Michalovskaja

 

  1. Katalynas A., “Meno ribų problema”/ Athena, 2006 Nr.1, ISSN 1822-5047, p.179
  2. http://new-art.blogspot.com/2006/07/romeo-castellucci-and-subjective.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *