Šiuolaikinės lyčių lygybės idėjos sulaukia daug ir įvairių komentarų. Visgi dažniausiai išsiskiria konservatyvias bei liberalias pažiūras priėmusiųjų stovyklos. Konservatyvi pozicija yra paprastesnė už liberaliąją. Bet tuo nenorima pasakyti, kad ji yra prastesnė. Norima pasakyti, kad jos abi gana prastos. Tarkime, liberalùs, išsikalbėti, išjausti, išsiverkti nevengiantis vyras, atmetantis tam tikrų socialinių kategorijų masyvą, priešinamas įvairias tvirtybės idealų variacijas įkūnijančiam konservatyviam vyro tipažui. Pastarasis turi pasižymėti tvirtu sprendimu, tvirta ranka, tvirta socialine padėtimi, šaltu ir skvarbiu protu, džentelmeniškomis manieromis. Liberaliojo vyro tipo egzistavimas sudaro sąlygas „atviresnei visuomenei“ pačia tikriausia liberaliosios tradicijos prasme. Konservatyvusis, šiuo metu dominuojantis tipažas, egzistuoja diskriminuojančioje, įvairiomis prasmėmis „-fobiškoje“ visuomenėje, nuo kurios varžtų galų galiausiai pats ir nukenčia. Moterys, be abejo, geriau jaučiasi „atviroje visuomenėje“. Joje, teigiama, nuslūgsta normatyvų spaudimo galia, savo pagrindo pradeda netekti diskriminavimo mechanika. Visgi, ko verta ši dilema geležinėmis šaknimis?

Daug ginčijamasi bandant apibrėžti lytiškumo esmę, bet mums čia svarbu tik tai, kad lytys apskritai pripažįstamos. Ginčų, teorinių susidūrimų konceptualinis rėmas neatsisako moters – vyro sąvokų (kas mums šiuo atveju yra svarbiausia) ir kuo įvairiausių jų sampratų, kad ir kaip, kad ir kokiu aspektu jos būtų lankstomos ar glamžomos. Galima kalbėti apie sumoteriškėjusius vyrus, apie suvyriškėjusias moteris, dingstantį vyriškumą, nykstantį moteriškumą, kintantį lytiškumą ar dar ką nors panašaus, bet nematomos konceptualinio rėmo koordinatės, įgalinančios šią kalbą, vis vien išlieka. Reguliatyvios šių koordinačių sąvokos yra „vyras“ ir „moteris“. Manytume, kad būtent todėl Slavojus Žižekas kai kuriose savo paskaitose yra aiškiai pabrėžęs: lyčių skirtumas yra transcendentalinis skirtumas. „Vyras“ ir „moteris“ yra transcendentalinės kategorijos. Šitai reiškia, jog nėra galimybių pasižiūrėti, kaip viskas atrodo „už vyriškumo ir moteriškumo“, nėra galimybių savęs nesubordinuoti šių kategorijų gyvybingai egzistencijai. Jei jau į kažką žiūri, tai žiūri į tai tik kaip „vyras“ arba tik kaip „moteris“. (Dar daugiau: „belytis žmogus“ nėra mąstoma sąvoka. Pati sąvoka „belytis“ garantuoja lytiškumo sampratos efektyvumo įrodymą.) Be abejo, tokiu atveju turime atmesti visus labai nevykusiai totalizuoti, absoliutizuoti bandančius teiginius. Pavyzdžiui, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė sako: „Lietuvoje trūksta gilesnės diskusijos apie vyriškumo normas, kad vyrai pradėtų suprasti.“ Ką suprasti? Štai ką: „’Tikrų’ vyrų – vos vienetai, todėl visi kiti, matydami, kad neatitinka normos, griebiasi savidestrukcijos. Tai ir kelias karuose, ir savižudybės, alkoholis, smurtas, kuris atsigręžia ir prieš juos pačius.“ Cituojamos specialistės vizija yra absoliuti, kaip ir kiekvieno specialisto išvados. Neatsižvelgiant į prieš tai braižytus konceptualinius įrankius mes paklausime paprasto klausimo: kas suteikia sąlygas tokiai totalizuojančiai vizijai? Mums nerūpi atsitiktinumai, t. y. mums nerūpi, kokias pareigas užima minėta specialistė, prie kokių informacijos sklaidos šaltinių ji prieina, kokiais metodais vadovaujasi ir t. t. Mums rūpi implikuojama konceptualinė struktūra, kuri ir tik kuri visų pirma suteikia galimybes tokioms kalboms rastis. Tiesa, mes jokiu būdu neatsisakome absoliutizavimo idėjos. Tiesiog mes jos sampratą apibrėžiame kiek kitaip. Vėliau tai bus parodyta.

Atėjo laikas atsisukti į, atrodytų, gana neprieštaringą ir niekuo neužkliūnantį teiginį. Jis yra toks: visi ir visų pirma esame žmonės. Viena absoliučiausių idėjų, kokias tik galima sugalvoti. Visgi be jos griūtų visa žmogaus teisių paradigma, visas vakarietiškas legalistinis asmens suvokimas. Stoicizmo sugalvota ir romėnų teisininkų įkūnyta idėja, perskrodžianti amžius, socialinius sluoksnius, valstybes ir tarptautines bendrijas. Mes nesame išprotėję ir jos svarbos bei būtinybės jokiu būdu neneigsime. Mums rūpi šios idėjos funkciniai trūkiai, apie kuriuos tuojau pat kalbėsime. Taigi, grįžtant prie konkretesnio konteksto, dabar jau galime teigti, jog būtent ši idėja leidžia mūsų minėtai specialistei kalbėti iš dramblio kaulo bokšto. Dabartinis diskurso būvis kitokių savo apraiškų neleidžia, todėl nesistengsime dramatizuoti. Dabar tiesiog grįšime prie konceptualinių štrichų, kurie nurodo radikalią „vyro“ ir „moters“ kategorijų skirtybę. Tos skirtybės mąstą, kaip pamename, įvardijome transcendentalinio skirtumo vardu. Jei jau taip teigėme, vadinasi, jis yra daug operatyvesnis, efektyvesnis ir šia prasme ontologiškai pirmesnis už bet kokį totalizavimą, už bet kokias absoliučias vizijas. Tokiu būdu mes prieiname kelias paradoksalias išvadas. Pirmoji iš jų liečia pačią absoliuto idėją, prie kurios žadėjome grįžti. Antroji liečia konkretų pastarosios atvejį: „visi ir visų pirma esame žmonės“. Pradėkime nuo abstraktesnės sampratos. Iš karto einame prie paties „kiečiausio“ totalybės filosofo – Georgo Hegelio. Manau, kad žmogaus turimų pirštų tikrai neužtektų suskaičiuoti vietoms, kuriose minėtas filosofas kartoja, jog totalybė savyje yra suskilusi. Ji yra nepilna, ji turi savyje parazitinį prieštaravimą, kuris, tiesą sakant, tik ir palaiko ją kaip visumą. Visuma yra visuma ir suvokiama kaip visuma tik tuomet, kai į ją įtraukiamas ją perskeliantis parazitas. Galima rasti konkrečias vietas, kur Hegelio raiška yra visiškai eksplicitinė. Tarkime, 488-ajame Dvasios fenomenologijos puslapyje teigiama, kad absoliuti dvasia gryname ir visuotiniame žinojime apie save būtinai įtraukia atskirybę. 581-ajame puslapyje, skyriuje apie vadinamąjį absoliutų žinojimą, sakoma tiesiai šviesiai: Dvasia nėra jos perskyros nebūtis. Konkrečių pavyzdžių ir dar konkretesnių minties vingių gali paieškoti kiekvienas, pasiėmęs šią ar kitą jo knygą. Grįždami prie „visų pirma mes esame žmonės“ sprendinio, jau žinome, kad jis yra problematiškas. Kitaip tariant, mes teigiame, kad „absoliutas“, kuris palaiko liberalų fantazijas apie „atvirą visuomenę“, pats yra atsitiktinis, neužbaigtas bandymas užglaistyti įsisenėjusį trūkį jame pačiame, t. y. jis protui yra ne kas kita, kaip eilinis bandymas totalizuoti, jis yra ideologinio smurto apraiška. Šį totalų darinį palaiko jame esantis trūkis, neužgydomas plyšys. Kalbant apie lyčių lygybės problematiką, jis būtent ir pasireiškia kaip transcendentalinis (ne socialinis, ne normatyvinis) skirtumas tarp „vyro“ ir „moters“. Tokiu būdu viskas pamažu susidėsto į vietas. Šitai reikia suprasti tiesiogine to žodžio prasme, nes, kaip parodėme, „visi ir visų pirma esame žmonės“ samprata šiame kontekste yra antrinė. Ji įmanoma tik tol, kol anksčiau jos egzistuoja „vyras“ prieš „moterį“, kol lytys yra visiškai antagonistiniame (bet jokiu būdu ne simetriškame) santykyje. Absoliutas kaip būtinybę į save įtraukia antagonizmą, kuris palaiko jo egzistavimą, kuris yra jo šmėkliška dalis. (Tiesa, ši antagonizmo analizė yra pavyzdys, ne modelis. Reikia turėti omenyje tai, kad plyšiai visuomenės struktūroje gali įgauti ir visiškai kitokį kūną.) Būtent dėl to „atvira visuomenė“, kurioje nebūtų norminimo mechanikos, yra neįmanoma. Daiva Repečkaitė viename iš savo straipsnių lyčių lygybės tematika klausia: „Tai ar visuomenė negali kūrybiškai kreipti savo ateities?“ Deja, šia prasme, kai kalbame apie kertines lytiškumo dispozicijos problemas, atsakymas yra „ne“. Jei tokia visuomenė ir yra įmanoma, tai tikrai ne kaip šiuolaikinių liberalų visuomenė. Būtent dėl to teisūs tie, kurie esamo lyčių santykio nuokrypius esamomis sąlygomis traktuoja kaip kitokią norminimo formą, nes, kaip parodėme, tai ir yra kitokia norminimo forma, kitoks totalizavimas. Būtent dėl to Žižekas vienoje televizijos laidoje teigė, kad ateina laikas, kai heteroseksualus vidurinės klasės vyriškis turi gėdytis, jog yra „senas, geras romantikas“, norintis išlaikyti didelę šeimą, turėti namą bei galingą automobilį. Kai norma tampa leidimas, takumas ir kaita, pradedama drausti, stabdyti, užtvenkti, sustoti ir įsipareigoti.

Visgi galų gale norėčiau būti suprastas kuo tiksliau. Liberalų tikslai situacijos akivaizdoje yra kilnūs, dauguma jų priemonių dabar yra būtinos. Deja, man regis, liberali ideologija dėl pačios savo prigimties nėra pajėgi eliminuoti skurdo, kančių, pažeminimo ir kitų atskirties formų. Pastarosios negandos yra vidujai būtinas šios sistemos funkcionalumo priedėlis, užbaigiantis ir vėl nuolat praveriantis bei papildantis jos totalumą.

Paulius Kukis

Tagged with: HegelJankauskaitėlytisŽižek
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.