Pavadinimas pats provokuoja ieškoti ir pateikti kokį nors atsakymą, atsakymą apie sandūrą. Michelis Foucault yra taręs, kad „intelektualas neturi teisės kalbėti už kitą ir tai didžiausias nusikaltimas, kurį jis gali padaryti“. Dabar nepamenu, ar jis kur nors kalbėjo apie šalia atsiveriančią didžiausią pagundą, jei aklai ir beatodairiškai laikomasi jo žodžių, bet jeigu nesakė, pridursiu nuo savęs (kaip sakė Nietzsche, tokia filosofo duona kasdieninė – pakelti mąstytojo iššautą strėlę ir šauti pačiam): atsiranda didžiulė pagunda kalbėti tik sau.

Kaip tuomet kalbėti apie sandūrą tarp ribos ir imanencijos, jei nei visuotinai, nei asmeniškai kalbėti nevalia? Gal skaityti eilėraščius ar pjesę, kur artikuliuojama ši neatskiriama kova, o gal pateikti filosofų/teoretikų/mąstytojų citatų derinimo būdu suformuotą receptą? O gal geriau tiesiog be jokios pretenzijos pradėti svarstymą ir pabaigoje žiūrėti, kas išeis?

NUOLATINĖ RIBOS SAUGOJIMO PASTANGA

Kadangi įsipareigota ir suteikta aspiracija, kad bus kažkas pasakyta, tenka neišvengiamai padaryti selektyvų judesį (bet ar jis nėra nuolatinis filosofinio samprotavimo palydovas?) pasirenkant svarstymą. Taigi selektyvumas ir žingsnis į šalį tam, kad radikalizuoti socialumo, kaip nuolatinės ribos, branduolio išgliaudymą. Iškelkime klausimą: kokią socialinio būvio apsuptį galėtume įvardinti kaip pačią aiškiausią ir visuotinai būtiną? Kadangi einame spekuliatyviu, sofistiniu svarstymo keliu, visiškai ramia sąžine sakau: politika. Na, gerai, suminkštinsiu tezę: senovės Graikijos polio politika. Gryniausia socialumo forma Graikijos polyje išreiškiama kaip politika, anot Aristotelio, maks. 5000 laisvųjų vyrų susirinkimas konkrečioje vietoje, apribotoje kelių žiedų siena ir jos centre, Agoroje, stovint vienas kito akivaizdoje, kai viskas tau yra ne toliau kaip per strėlės šūvio atstumą. Aristoteliui šis akivaizdumo kriterijus atrodė tiesiog būtinas šalia kitų, o dabar atlikime galingą šuolį iš senovės Graikijos į nūdienos mūsišką kontekstą ir iš begalinio socialinio tinklo išsirinkime socialumo riboje esančią situaciją, tokiu būdu radikalizavę svarstymą dviem fundamentaliais modusais – laiko ir koncentracijos, ieškokime išliekančių bruožų, kad socialumo ribai galėtume išskirti ir priskirti svarbiausius socialumą, taigi ir ribą, gryninančius bruožus. Štai antroji situacija: socialinė darbuotoja lanko penkis vaikus, kuriuos nuolat palieka motina, ir jų susitikimo metu, viena kitos akivaizdoje suradus bendro šio susitikimo taškus, socialumo riba išsilaiko. Šie du atvejai, Aristotelis ir moteris, leidžia atmesti daugelį apie socialumą, kaip ribos išlaikymo imperatyvą, tauškiančius, apibūdinančius bruožus ar kintančias formas ir suformuluoti keletą visiškai paprastų bei elementarių, tačiau būtinų elementų: socialumas gali atsirasti mažiausiai dviejų skirtingų individų akivaizdoje, jiems išlaikant savo unikalumą, bet kad tam, kas vyksta, galėtume priskirti aptariamos situacijos turinį, o ne, pavyzdžiui, amžinos meilės ar kitokių santykių apibrėžtį, būtinà dalyvaujančių intencijų sandūros situacija ir minimalus dalyvaujančių pasislinkimas tokios situacijos link, išlaikant nekintamos esamybės turinį, tokiu būdu užtikrinant svarbiausią tęstinumo su minimaliu nekintamumu vyksmą. Po tokio gan svarbaus teorinio spekuliacijos akto šiek tiek argumentuokime – vienu atveju teoriškai, kitu kasdieniškai: a) teoriškai – socialumo, kaip ribos, diskursas (tik pradėjus jo analizę) nuolatos su savimi artikuliuoja kitą probleminį, tarsi neatskiriamą, diskursą – samprotavimus apie vertybes. Šie diskursai taip persipina, kad svarstymas apie vieną atrodo neįmanomas be kito. Kaip parodė Foucault Apšvietos analizė ir Nietzsche’s vertybių griūties diagnozė, vertybių pabaigos klausimas kyla dėl jų esiniškumo, vertybės atsiranda, kai kas nors yra vertinama pamirštant, kad ir kinta; b) JAV gyventojas liepos 4 d. su pasididžiavimu iškelia vėliavą ir kelią galvą, nes jo valstybė sugebėjo sukurti, o jis savo judesiu pratęsti ir išlaikyti nuo 1787 metų konstitucijoje įtvirtintas nuostatas (ar galite įsivaizduoti tokį statiškumą?); didžiuojamasi, kad šis prieš daugiau nei 223 metus parašytas popiergalis aktualiai galioja socialinėje sąrangoje! Štai kaitos pamiršimo rezultatai: tuščios vertybės ir tarnavimas popieriaus skiautei… Abu dalykai atmęstini ir įveiktini, tiksliau, nepasiduotina nė vienam apglėbiančiam kvaituliui ir tik tuomet lieka galimybė sutikti kitą, kuris tau yra absoliuti neįveikiamybė, taigi jis per strėlės šūvio atstumą, o turėdamas tą strėlę, susilaikai tam, kad paklaustum ir pasakytum, kas bendra tarp mūsų.

GRĮŽTIS Į JUSLUMO GLĖBĮ KŪRYBOS IMANENCIJA

Antoninas Artaud, šis prancūzų aktorius, režisierius, scenaristas, plataus užmojo kūrėjas, šių dienų meno pasaulyje, ypatingai teatro srityje, yra tapęs ne tik žymiu specialios meno srities atstovu, bet drąsiai sakytina: pagrindinis teoretikas. Avangardinės teatro idėjos (graikų, filosofijos tėvynės ir pradžios atveju, teatras buvo vienintelė toleruotina, kaip dabar sakytume, pramoginė veikla) yra vystomos Artaud suformuoto „žiaurumo teatro“ koncepcijos pagrindu. Šis mano kalbėjimas nėra nukreiptas į tai, kad taptų pastanga įsiterpti į teatro analizės ar kritikos lauką, todėl šiuos teiginius teikiu tik kaip punktyrines nuorodas į Artaud idėjų svarbą meninės kūrybos lauke, jog mažiau abejotumėte pasirinkto pavyzdžio svarba svarstomai problemai suvokti. Ir dar viena pastaba: jei skaitytume Artaud tekstus, skirtus kino kūrybos kriterijams aptarti, dabartiniame vizualinės kultūros amžiuje visi 3D virsmai tiesiog neįtikėtini, bet pasirodytų esą išpildyti vieno svarbiausių Artaud suformuotos meninės kūrybos imperatyvu: būtina peržengti/sugriauti/pralaužti/panaikinti ribą tarp scenos ir žiūrovo. Kūrybinė teritorija prasideda ten, kur nebėra jokių ribų? Kokia tai vieta?

Suformuluota pagrindinė tezė, ribos panaikinimas, apibūdinanti Artaud kūrybą, iš kurios seka pasekmės meninio veiksmo erdvėje – dalyvavimas. Analizuodamas kino situaciją, Artaud pastebi, kad tuometinis kinas (kalbame apie trečiąjį XX a. dešimtmetį) yra atsidūręs prieš dvi alternatyvas: „grynojo kino“, t. y. abstrakčių formų kūrimas ir vaizdavimas (geriausias šiuolaikinis pavyzdys – Dereko Jarmano filmas Blue) arba kūrybos vyksmą naikinanti ir vaizdinį paliekanti kryptis, kuri bet kokia kaina siekia į kalbą perkelti psichologizuotas kasdienio gyvenimo situacijas atvaizdavimo principu (serialai). Tačiau Artaud teigia, kad kinui, išlaikančiam kūrybines skeveldras, netinka nei vienas, nei kitas kelias ir kad galėtume kiną vadinti menine kūryba, būtina kurti tokius filmus, kurie atsiranda tokioje kūrybinėje situacijoje, kai ieškoma grynai vizualinės situacijos, kurioje dramatizmas pasirodo iš susidūrimų, skirtų tik akims, bet yra apvelkamas verbalinės emocijos rūbu, be jokios žmogiškos psichologizacijos. Kinas, pasak Artaud, atsiranda visų pirma kaip žaismė paviršiumi, oda su tikrovės epidermiu, bet dėl to, kad kinas žaidžia ne tuščiu turiniu, o „pačiu materialumu, jis sukuria situacijas, kurios atsiranda iš paprasčiausio daiktų, formų susidūrimo metu vykstančio atstūmimo arba pritraukimo. Kinas neatsiskiria nuo gyvenimo, jis kaip tik iškelia pirminius daiktų sąryšius“. Šioje vietoje būtų galima paklausti paties Artaud: kokio pagrindo dėka gali atsirasti tokio pobūdžio kinematografinė kūryba? Artaud atsakymas atveria mums tolesnio svarstymo perspektyvą: „Aptarta išraiškos forma geriausiai pasirodo tikrovės konvulsijose ir traukuliuose, bei atrodo tarsi būtų iki ribos privestos dvasios klyksmas ironijos būdu atliekant savinaikos judesį“. Kokį savinaikos aktą Artaud fiksuoja ir kokia tikrovė paskęsta konvulsijose ir traukuliuose? Neskubėkime su atsakymu.

Skirdamas dėmesį teatrinei kūrybai, Artaud teorizuoja šį aktą, konstatuodamas, kad su Vakarų teatru yra nutikę netoleruotini dalykai, iškraipę visą teatrinės kūrybos esmę – į antrą planą nustumta teatrinė specifika, tai yra tai, ko neįmanoma išreikšti kalba, žodžiais arba, jeigu norite, tai, ko neaprėpia joks dialogas, ir pats dialogas, turint galvoje jo galimybes įgarsinti sceną ir tam įgarsinimui keliamus reikalavimus. Į šio kūrinio centrą būtina sugrąžinti erdvės poeziją, suteikti, kaip sako Artaud, teatrui metafizinę plotmę, kurios išraiška ir yra poetinis sluoksnis, kuris gimsta kaip spontaniškas kūrybos kvaitulys, savo gyvybiškumą tiesiogiai semdamasis iš grumtynių su scena. Tęskime toliau. Poezija, kurios remiscencijos yra esminė žiaurumo/metafizinio/atnaujinto/tikro teatro sudedamoji, anot Artaud, „anarchiška, nes ji kvestionuoja kiekvieną daikto ryšį su kitu daiktu ir kiekvieną formos ryšį su jos reikšme. Ji anarchiška ir todėl, kad atsiranda iš netvarkos, priartinančios mus prie chaoso“. Chaosas ir socialumo riba? – Artėjame prie svarstymo ribos, kuomet ideologinės sutemos sklaidosi, tačiau neskubėkime, juk Artaud nesiūlo teatruose nuo šiol kalbėti tik eilėmis, bet remtis scenoje poezijos, kaip kalbinės metafizikos, pavyzdžiu. Koks esminis poezijos, kaip metafizikos, bruožas? Aš nedrįstu taip toli žengti, tad tegul kalbės poetas Hölderlinas:

Mums tačiau privalu po Dievo audromis

Apnuoginta galva stovėti, poetai.

Patį Tėvo žaibą savąja ranka

Nutverti ir tautai įteikti

Dovaną dangaus, į dainą įvilktą.

Pakartokime ir išgryninkime – poetas, poetiškumo akte par excellence praranda atstumą/sugriauną sieną/įveikia tarpą/jam įteikiama ribos panaikinimo tarp jo ir dievų dovana. Poetas ir dievai viename – neliko atstumo ir nebėra skiriančios ribos. Atsirėmėme į tą patį principą, kurį įvardijau kaip esminį imperatyvą Artaud kūryboje. Kokiomis struktūrinėmis raiškomis pasižymi teatras, kurios fiksuotinos kaip tokio imperatyvumo pasirodymo deklaracijos pačiame kūrinyje? Teatre, kuris tapo psichologizuotas ir per daug dialogiškas, tai yra kalbantis, į prioritetinę vietą būtina grąžinti šokį, dainas, pantomimą, dūmus, būtina vykdyti štai tokią koncepciją: įsikūnyti scenoje. Tokiu būdu visos temos tiesiog gimsta scenoje, išnaudojama visa erdvė ir užčiuopiama kūniška galia, sulaikanti gamtą, kad ji nepasinertų į chaosą – prieinama tvarkos ir chaoso riba. Taigi koncentruotai galime tarti taip: „Teatro sfera yra ne psichologija, o plastika ir fizika.“ Šioje vietoje, aptarę dvi skirtingų meninių kūrinių struktūrines sąrangas ir konstatavę, kad jų abiejų pamatiniame sluoksnyje slypi aiški ribos įveikos pastanga, galime klausti: koks yra tas sutvėrimas ir kas vyksta, jei pasiseka pasiekti tokią kūrinio gimties situaciją? Tiltu gali būti paties Artaud žodžiai, kad „tikroji raiška slepia tai, ką atskleidžia<…> kiekvienas stiprus jausmas pažadina mumyse tuštumos idėją“. Kur ar kaip galime užtikti koncentruotą kūrybiškumo išraišką ir apibrėžti ją kaip aiškiausiai suvokiamą? Kokio postūmio veiksmas esti kūrybiškumas?

Tam, kad žmogaus mąstymą ištiktų mintis, Artaud konstatuoja, jog būtinas toks teksto poveikis, kai suvoki, jog aplink tave suplėšyta atmosfera ir sukuriama apgaubianti tuštuma. Tokioje situacijoje yra tarsi pakimbama ant bedugnės krašto ir susvyruoja viena iš žmogų apibūdinančių savybių – užklumpa suvokimas, kad protingumas yra tik plati galimybė, ir kad ji gali būti prarasta, bet ne kaip išprotėjusio, o kaip protingumo perviršio srautas. Absoliuti vidujybė. Vidujybės patirtis leidžia aiškiai suvokti, kad žmogaus centre plyti tuštuma

ir kad „tikroji kančia užklumpa, kai pajaučiame, kad į mus keliasi mintis“. Taigi meninės kūrybos siekius užtikrinti ir įgyvendinti gali tik individas, kuris savo veikla sukuria pasaulį, nes „aš aiškiai žinau, kad šis pasaulis neegzistuoja, aš žinau būtent kaip jis neegzistuoja“. Anot Artaud, neegzistuoja dieviškos kūrybos pasaulis ar kokios nors kitos sukurtos sąrangos pasaulis, nes „nei Dangus, nei Pragaras, jei jie egzistuoja, nieko negali pastatyti prieš mano gyvuliškumą, kurį jie patys man ir primeta“. Gyvuliškumas yra primestas, protingumas veda į vidujybę. Kūrybiškumas kyla iš gyvuliškos vidujybės arba protingumo perviršio, kuris konkretaus individo situaciją apibūdina kaip solipsistinę poziciją, taigi „absoliučiai vienišo kosmoso klajūno skrydį vaizduotės galaktikomis“.

Kasdienybės sraute įkalintas esi tarp imanencijos ir ribos – nėra kitos išeities.

Leiskite pabaigti žodžiais iš Jarmano Blue:

galop
nebus kas mena mūsų darbą
kaip debesų ūkai gyvenimas išblės
ir išblaškytas bus kaip miglą
saulės spinduliai išblaško
šešėliai laiką mums užvoš
ir siautės mūsų gyvastys
kaip kibirkštys ražienoje

o Mėlyna ant tavo kapo padedu pentinių

 

Virginijus Gustas
Tagged with: ArtaudJarmankinaskūrybaribateatras
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.