Laiko fenomenas

pagal | 2012 07 05

Kas yra laikas? Mokslininkai bando jį išreikšti formulėmis ir pagrįsti fizikos dėsniais. Filosofai nuo neatmenamų laikų ginčijasi dėl jo prigimties ir reikšmės žmogaus egzistencijai. Kasdieniame gyvenime žmogui jis yra svarbus kaip bet kurio jo projekto būtinoji ir neišvengiama sąlyga, apskritai kaip žmogiškosios būties pagrindas, bet apie laiko esmę bei prigimtį retai kada susimąstome. Devynioliktojo amžiaus rašytojas C. Lambas rašė: „Niekas man nėra toks mįslingas, kaip laikas ir erdvė. Ir vis dėlto niekas manęs mažiau netrikdo negu laikas ir erdvė, nes aš niekada apie juos negalvoju.“ Didžiąją laiko dalį dauguma mūsų nesuka galvos dėl laiko ir erdvės, kad ir kokie jie būtų, bet mes visi kartais savęs klausiame, kas yra laikas, kaip jis prasidėjo ir kur mus veda.

Ar dažnai kasdieniame gyvenime net nesusimąstydami sakome „Dabar neturiu tam laiko“, „Laikas taip greitai bėga“ arba „Laiko niekas negali sustabdyti“? Kas yra bendro šiuose kasdieniškuose, net banaliuose sakiniuose? Apie ką kalbame, ką turime omenyje, taip sakydami? Atsakymas atrodo akivaizdus – apie laiką. Tačiau situacija su sąvokos „laikas“ apibrėžimu tikrai sudėtinga. Visi žmonės naudojasi laiko matavimo vienetu, be problemų nustato laiką pagal laikrodžio parodymus ar net saulės padėtį danguje, bet kai tik paprašoma apibrėžti pačią laiko sąvoką, žmogus iškart pasimeta. Instinktyviai darome prielaidą, kad laikas yra visur vienodas ir teka tolygiai bei yra absoliutus. Vadinasi, kiekvienas Visatos istorijos įvykis yra paženklintas skaičiumi, lygiu laiko vertei, ir laikas kinta tolygiai iš begalinės praeities į begalinę ateitį. Tai gali būti pavadinta sveiko proto požiūriu į laiką. Šitaip jį įsivaizduoja dauguma žmonių, o savo pasąmonėje – netgi dauguma mokslininkų.

Praėjo jau daugiau nei 2500 metų nuo to laiko, kai žmogus pradėjo sistemingai mąstyti apie laiko ir erdvės prigimtį. Tačiau nuo to laiko dėmesys šiai problemai nė kiek nesumenko, mokslininkai ir filosofai iki šiol aistringai ginčijasi dėl laiko prigimties ir jo poveikio regimajam pasauliui. Ar laikas buvo amžinai, ar turėjo pradžią? Ar laikas bus amžinai, ar kažkada pasibaigs? Ar laikas yra lyg upė, tekanti griežtai nuo pradžios viena kryptimi ir negalinti tekėti kita linkme? Ar jį galima nukreipti ar atsukti atgal? Ar įmanomos kelionės laiku? Štai tik keli klausimai, kuriuos nuo filosofijos užuomazgų nagrinėjo daugelis mąstytojų, nuo antikos laikų ir scholastikos patriarchų iki šiuolaikinės kvantinės fizikos adeptų.

Laikas mums tarsi savaime suprantamas, net pačioje jo sąvokoje, rodos, nėra jokios paslapties. Mes kalbame apie laiką nesusimąstydami (nebent tomis ypatingomis, gyvenimą keičiančiomis egzistencinio lūžio akimirkomis) apie tai, ką iš tiktųjų turime omenyje, vartodami laiko sąvoką kasdienėje kalboje. Laikas mums dažniausiai yra tai, kas matuojama sekundėmis, minutėmis, valandomis, dienomis ar mėnesiais – tam tikra laikrodžio rodyklės padėtis ar tam tikras skaičius ant sienos kabančiame kalendoriuje. Daug mėnesių tampa metais, o daugelis metų – amžiumi. Tik nedaugelis, dažniausiai mokslininkai ir filosofai, mąsto apie tūkstantmečius ir tik filosofai – apie kokybiškai skirtingą laiko matmenį, – amžinybę. Nefilosofiškai mąstančiam žmogui laikas yra tiek svarbus, kiek jis nurodo jo gyvenimo tėkmę, jo veiklos eiliškumą ir trukmę, paprasčiau tariant – jo dienotvarkę. Bet ar toks kalendorinis laikas ir yra tai, ką turime omenyje sakydami „Tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas“? Ar tikrai laikas yra toks akivaizdus, toks savaime suprantamas ir aiškus, kad nėra jokio reikalo net susimąstyti, kas slypi už šios paprastos sąvokos. Pabandykime akimirkai atsiriboti nuo vartotojiško požiūrio į laiką, paverčiančio jį mūsų įrankiu, ir pažvelkime anapus kasdienio požiūrio į laiko fenomeną.

Be kasdienio požiūrio į laiką egzistuoja taip pat mokslinis (fizikinis) ir filosofinis požiūris (tiksliau sakant, filosofiniai požiūriai, nes daugelis filosofų laiką apibrėžė skirtingai, taip sukurdami daugybę vienas kitam prieštaraujančių filosofinių laiko apibrėžimų). Mokslininkai ilgą laiką taip pat nesutarė dėl laiko prigimties ir tikslaus jo apibrėžimo. Taip mokslinė laiko sąvoka evoliucionavo nuo mistinio pseudo „mokslų“ ritualų bei astrologinio laiko iki kvantinės teorijos laiko, nurodančio mikroskopinių dalelių judėjimo sistemų evoliuciją. Tuo tarpu filosofinė laiko sąvoka išaugo iš primityvių pirmųjų filosofų pamąstymų apie laiko ir gamtos sąryšį iki preciziškai išvystytos egzistencialistų bei fenomenologų laiko koncepcijos, kurioje laikas yra vienas pagrindinių žmogaus egzistenciją nulemiančių veiksnių.

Šiuolaikinis mokslas laiką apibrėžia kaip vieną iš mūsų visatos matmenų, neatsiejamai susijusį su likusiais trimis erdvės matmenimis. Laikas nėra kažkas atskiro nuo erdvės – laikas ir erdvė sukuria neatskiriamą unikalią sistemą, vadinamą erdvėlaikiu. Mokslas nepripažįsta universalaus laiko (tokio egzistavimą paneigia Einsteino specialioji reliatyvumo teorija, kuria pagrįstas visas šiuolaikinis fizikos mokslas), bet teigia, kad kiekvienas objektas turi savąjį laiką. Dviejų žmonių laikas sutampa, jeigu tie žmonės nejuda vienas kito atžvilgiu, tačiau skiriasi jiems tolstant arba artėjant. Alberto Einsteino mokslinės kūrybos viršūne tapęs specialiosios reliatyvumo teorijos, kurią genialusis mokslininkas suformulavo 1905 m., sukūrimas pakeitė nuo Niutono laikų moksle viešpatavusį mechanistinį požiūrį į erdvę ir laiką bei tapo visiškai naujo materialistinio pasaulio suvokimo pagrindu. Tačiau tuo pat metu Einsteinui buvo svarbus ir psichologinis laiko matmuo: jis teigė, jog „laikas ir erdvė yra greičiau mūsų mąstymo būdas, o ne sąlygos, kuriomis mes gyvename“.

Vienas žymiausių mūsų laikų mokslininkų Stephenas Hawkingas didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė ervėlaikio tyrimams, sukurdamas visiškai naują, kokybiškai skirtingą laiko teoriją. Būtent jo suformuluota teorija grindžiamas „oficialus“ šiuolaikinis fizikos ir astronomijos mokslas. Žinoma, yra ir prieštaraujančių Hawkingo ir jo bendražygių koncepcijoms, tačiau jie atstovauja mokslo opoziciją ir lieka jo užribyje, laikomi savotiškais „mokslo šamanais“. Nežiūrint į daugybę metų, praleistų universitetų auditorijose ir laboratorijose aiškinant sausus, nuobodžius matematinius postulatus, Hawkingas sugebėjo išlaikyti šiokį tokį „poetinį“ požiūrį į laiką ir apie jį mąstyti ne tik griežtomis matematinėmis formulėmis. Savo knygoje „Visata riešuto kevale“ mokslininkas filosofiškai klausia: „Kas yra laikas? Ar tai amžinai vilnijanti srovė, kuri nusineša visas mūsų svajas, kaip sakoma senoje giesmėje? O gal tai bėgių kelias? Galbūt jis turi ir kilpų, ir atsišakojimų, taigi, keliaudami į priekį, galime sugrįžti į jau buvusią stotį?“1 Būdamas pozityvistu, Hawkingas mano, jog bet kokia teorija, turinti aspiracijų būti rimta moksline teorija (nesvarbu, ar laiko, ar bet kokia kita koncepcija), turi būti pagrįsta pozityvistiniu požiūriu. Pagal šį požiūrį, mokslinė teorija yra matematinis modelis, kuris aprašo ir sistemina mūsų atliekamus stebėjimus. Jeigu laikomasi pozityvistinio požiūrio, negalima pasakyti, kas iš tikrųjų yra laikas. Įmanoma tik aprašyti laiką labai geru matematiniu modeliu ir nurodyti, kokios išvados iš to išplaukia2.

Mokslinis laiko sąvokos apibrėžimas paprastam žmogui atrodo ne tik per daug sudėtingas, bet ir neturintis jokio sąryšio su „realiu gyvenimu“. Ir iš tikrųjų, ką sudėtinga ir paini erdvėlaikio teorija, kurios nesupranta net dažnas tituluotas Harvardo fizikas, gali turėti bendro su laiko tėkme, kurią kiekvienas išgyvename kiekvieną savo gyvenimo akimirką? Laiko ir erdvės problema visada domino žmogų ne tik (galbūt net ne tiek) racionaliuoju požiūriu, bet labiau emociniu ir psichologiniu požiūriais. Žmonės apgailestauja dėl praeities, jaučia kaltę dėl beprasmiškai iššvaistyto laiko, bijo ateities – labiausiai dėl to, jog laiko upė nenumaldomai neša juos mirties link. Laikas ir erdvė glūdi pačiame mūsų būties suvokimo pamate. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio apskritai ar žmogaus gyvenimo, atsietų nuo laiko. Belaikis žmogus nustoja būti žmogumi, bet netampa dievu – vienintele mąstoma būtybe, egzistuojančia už laiko ribų. Todėl galima sakyti, kad žmogus yra neatskiriamas nuo laiko ir gyvena laike, lygiai taip, kaip jo fizinis kūnas gyvena erdvėje.

Mokslininkai negali atsakyti į amžiną žmogaus klausimą, kas yra laikas, koks jis yra būtent man ir kokią reikšmę jis turi mano egzistencijai. Į šį klausimą atsakymo turime ieškoti filosofų koncepcijose. Nors padrikų minčių ir idėjų apie laiko prigimtį rasime jau Mileto mokyklos mąstytojų kūriniuose, taip pat ir Demokrito bei Leukipo filosofijose, sistemiškai nagrinėti problemą bei bandyti apibrėžti laiko sąvoką pirmas pradėjo šiuolaikinės Vakarų filosofijos tėvu laikomas Aristotelis. Aristotelis pradeda nuo bendro klausimo apie laiko egzistavimą, o vėliau transformuoja jį į klausimą apie dalomo laiko egzistavimą. Tačiau Aristotelis nemąstė apie laiką atsietai nuo jo pasireiškimo materialiame pasaulyje ir pagrindinį savo dėmesį skyrė laiko ir materialių kūnų (gamtinių daiktų) judėjimo sąryšiui. Taip didysis mąstytojas priėjo prie išvados, jog apie laiko realumą galime spręsti vien iš matomo daiktų judėjimo – jeigu laiko nebūtų, daiktai išliktų savo vietose amžinai ir joks judesys nebūtų įmanomas, o tai reiškia: belaikis pasaulis būtų amžinas ir statiškas. Nors Aristotelis teigia, kad laikas nemąstomas be judėjimo, tačiau jis nemano, jog laikas ir judėjimas yra tapatūs. Laikas ir erdvė Aristoteliui tebuvo tam tikros subjektyvios kategorijos, materialių daiktų savybės. Aristotelio mechanika ir laiko sąvoka galėjo funkcionuoti tik ribotam jo pasaulio modeliui, kadangi buvo sukurta vien tik akivaizdžių pasaulio reiškinių stebėjimų pagrindu. Nors Aristotelio sukurta laiko-erdvės teorija buvo (žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos) labai ribota ir primityvi, tačiau savo laikui ji buvo nepaprastai pažengusi ir išsilaikė kaip pirmaujanti „mokslinė“ teorija (žinoma, „moksliškumo“ šiuolaikine prasme joje buvo nedaug ir ji greičiau turėtų būti vadinama metafizine) beveik du tūkstančius metų.

Filosofai-fenomenologai laiką suvokia kaip vieną iš žmogiškojo pasaulio fenomenų. Jiems laikas nėra abstraktus, jie nepripažįsta mokslinės universalaus laiko sampratos. Panašiai suvokiamas ir žmogiškasis laikiškumo fenomenas – ne žmogus pavaldus laikui, o laikas „kuriamas“, konstruojamas žmogaus. Abstraktus „fizikinis“ laikas fenomenologinėje perspektyvoje yra ne daugiau kaip spekuliatyvi idėja, neturinti nieko bendro su gyvenamojo pasaulio realybe. Žmogus egzistuoja ne kažkokiame abstrakčiame laike, apie kurį kalba mokslininkai, bet jis yra arba „dabar“, arba „vakar“, arba „rytoj“. Būtent toks naratyvinis laiko supratimas yra natūralus žmogui ir leidžia jam orientuotis savo aplinkoje. Fenomenologinė laiko patirtis, būdama asmenine patirtimi, tuo pat metu yra ir intersubjektyvia patirtimi, nes įmanoma kitam perduoti savąją laiko pajautą. Kiekvienas iš mūsų vienodai supranta žodžių „šiandien“ arba „rytoj“ prasmę, todėl tampa įmanoma dviem individams diskutuoti apie laiką ir keistis laikiškąja patirtimi. Mes nesame kiekvienas uždarytas „savame laike“, bet laikas yra bendra terpė, kurioje kartu realizuojame savo gyvenimiškus projektus.

Egzistencialistai laiką iškėlė kaip vieną svarbiausių žmogiškosios būties sąlygų. Bet koks žmogaus veiksmas pasaulyje, bet kokia mintis ar jausmas yra sąlygoti negrįžtamai bėgančio laiko ir mirties artėjimo. Egzistencialistinėje interpretacijoje laikas yra glaudžiai susietas su mirtimi ir jos laukimu. Žmogui laikas rūpi visų pirma tiek, kiek jis bijo laiko, nes laiko upė nenumaldomai artina mirtį. Laikas gąsdina, jis tarsi viską griaunantį jėga, kurią žmogus beviltiškai bando sustabdyti, užvaldyti ar bent jau pabėgti nuo jo. Mes visi bijome mirties, o kadangi laikas asocijuojasi su mirtimi – instinktyviai laiko bijoma ir vengiama apie jį galvoti. Taip susikuriama „laiko nebuvimo“ arba „nemirtingumo“ iliuzija. Būtent todėl žmogui yra būdinga savotiška „laiko užmarštis“ – kasdieniame gyvenime apie laiką negalvojame ir gyvename taip, lyg jis būtų neribotas, lyg gyventume amžinai. Galbūt todėl žmonės sutrinka paklausti, ką jiems iš tikrųjų reiškia laiko sąvoka. Jie nežino, ką atsakyti, nes pats klausimas juos baugina – atsakyti į klausimą, kas yra laikas, tolygu pripažinti, jog laikas iš tikrųjų egzistuoja, o tai savo ruožtu reikštų pripažinti, kad egzistuoja ir mirtis, besislepianti laiko šešėlyje. Nesvarbu, ar „realus“ fizikinis laikas turi pradžią ir pabaigą, kiekvieno iš mūsų laikas prasideda mums gimus ir baigiasi sulig mūsų mirtimi, kiekvienas asmeniškai išgyvename savo pasaulio pradžią ir pabaigą. Pripažinti laiko egzistavimą reiškia pripažinti savo laikiškumą ir laikinumą bei atsisakyti nemirtingumo, kurio žmogus trokšta labiau už bet ką šiame pasaulyje.

Jolanta Michalovskaja

 

Pirmą kartą publikuota žurnale Mokslas ir gyvenimas, 2012 m. Nr. 5-6

 

  1. Hawking, Stephen William. „Visata riešuto kevale“ – Kaunas: Jotema, – 2009 m., p. 37.
  2. Hawking, Stephen William. „Visata riešuto kevale“ – Kaunas: Jotema, – 2009 m., p. 37.

2 komentarai

  1. Aurelijus

    Šiame straipsnyje kai kurie teiginiai, manau, yra per griežti: „kiekvieno iš mūsų laikas prasideda mums gimus” (o kaip su tuo laiku, kai kūdikis augo ir vystėsi motinoje?, o gal net kaip su tuo laiku, kai mama susipažino su tėčiu?…((o gal net kaip su tuo laiku, kai mama (arba tėtis) buvo auklėjami vienaip ar kitaip, ko pasėkoje jie susitiko ir susipažino?…)) tai to kūdikio-to žmogaus laikas ar ne?)
    Taip pat teiginys „Mes visi bijome mirties” mano nuomone nėra neabejotinas. Kartais, iš šalies žiūrint, žmogaus mirtis kelią jausmą, jog viskas buvo gerai. Maždaug toks jausmas, kad tas žmogus viską padarė taip, kaip reikėjo, kaip turėjo padaryti, o dabar – tarsi javapjūtė: javai atgulė į savo kluoną ir vasaros darbų, rūpesčių bei kovų (su sausra, vėjais, lietumi…) laikas jau pasibaigė; jausmas tarsi po išlaikyto egzamino ar po sunkaus, bet gerai, tinkamai atlikto darbo.
    Dar kita situacija, kai mirtis atrodo ne tokia bauginanti. Prisimenu mano mamos mirtį. Ji sirgo vėžiu. Kūnas buvo sudžiūvęs, kaip būna sergant vėžiu. Nuo skausmo buvo leidžiamas morfinas. Ir man buvo sunku suprasti, ką ir kaip mama, paveikta morfino supranta, ką jaučia, kokiame pasaulyje ji, paveikta morfino yra… Man buvo aišku, jog atėjo laikas ir, nors neramu (gal ne viską padariau, kaip reikėjo, gal dar kažkas…), bet jau atėjo laikas ir troškimo kažką pakeisti ko gero nebebuvo ( gal kiek panašus jausmas, kai tarpmiestinis autobusas į važiuoja į stotį ir va tuoj reikės išlipti ir būti kitaip- nebe šiltoje kėdėje, prie kurios jau apsiprasta…)
    Nežinau, ką tie patys žmonės jautė mirdami. Man pačiam susidurti su mirties priartėjimu neteko.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *