Šiomis dienomis visi mes judame[1]. Visi mes kažkur keliaujame, skubame. Net mūsų fiziniams kūnams liekant toje pačioje vietoje, toje pačioje fizinėje erdvėje, dauguma mūsų nuolat „keliauja“ informaciniu srautu, „bastosi“ kibernetinėje erdvėje, „klajoja“ pasauliniame interneto voratinklyje. Tad bent jau dvasiškai visi mes esame keliautojai[2]. Globaliame pasaulyje neįmanoma išlikti vietoje: visa žmogiškoji egzistencija tampa nuolatiniu maratonu, lenktynėmis dėl informacijos, kova dėl gyvenamosios erdvės. „Globalizuotas“ žmogus tarsi negyvena, o „bėga“ per gyvenimą, tampa savo paties gyvenimo turistu, nesugebančiu įsitvirtinti nė viename būties taške. Globalizmas pavertė mūsų pasaulį vartojimo objektu, o mus pačius – tobulais vartotojais, o vartotojų visuomenėje žmonės skirstomi į esančius „aukščiau“ ar „žemiau“ pagal jų mobilumo lygį – pagal jų laisvę rinktis, kur būti[3].

Globalizmas – tai ne tik madinga socialinė-politinė sąvoka. Tai – pasaulio meta-ideologinis ir makrostrateginis trečiojo tūkstantmečio projektas, kuris savyje slepia akivaizdžią grėsmę visos visuomenės egzistencijai. Ir toji grėsmė yra ne mažiau reali bei gąsdinanti nei, tarkim, nacionalsocializmo ar islamo fundamentalizmo įsigalėjimo pavojus.

Dar vienas svarbus (o gal ir lemiamas) pasaulio globalizacijos veiksnys – kapitalistinės santvarkos įsigalėjimas. Vytautas Rubavičius knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ teigia, jog postmodernybė turi būti traktuojama kaip naujas iš modernybės kylantis, kai kuriuos jos bruožus išsaugantis, paneigiantis bei keičiantis visuomenės būvis. Tas būvis laikomas kapitalizmo stadija, kuriai būdingas visa apimantis gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas. Vėlyvoji modernybė siejama su tuo kapitalizmo tarpsniu, kai išugdoma vartojimo ir vartotojų visuomenė, o vartojimas tampa „natūralia“ socialinės organizacijos, socialinių ryšių ir tapatumų kūrimo priemone, kultūrai virstant gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu. Įsigalėjęs kapitalizmas ne tik suprekino visuomenės vertybes, pats žmogus nuo šiol traktuojamas kaip tam tikra prekė, tam tikras „žmogiškųjų išteklių“ vienetas. Žmogaus bei gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas vyksta nepaliaujamai, skleidžiant jo išsilaisvinimo iš kultūrinių, socialinių ir prigimtinių ar gamtinių apribojimų idėją. Kapitalistinės santvarkos sėkmė iš esmės priklauso nuo kastinės segregacijos lygio: kuo labiau pasiturinčiųjų kapitalistų kastos nariai atskirti nuo „žmogiškųjų išteklių“, tuo „pažangesnė“ yra visuomenė, tuo drąsiau ekonomistai gali skelbtis sukūrę tobulą, pinigų srautų pusiausvyra paremtą pasaulį.

Kad ir kiek daug dabar būtų kalbama apie globalizaciją ir jos poveikį žmonių pasauliui, „kovą su globalizacija“ ir „antiglobalizacinius“ judėjimus, mažai kas iš tiesų turi bent kokį supratimą, ką šis terminas apibrėžia ir kokią prasminę visumą galėtume jam priskirti. Kas yra globalizacija, kodėl ji yra pavojinga (jeigu apskritai pavojinga), kokias būdais galėtume priešintis globalizacijai? O gal globalizacija yra tik kitas, neišvengiamas visuomenės vystymosi etapas ir kova su globalizacija tolygu kovai su visuomenės evoliucija? Tačiau visų pirma turime išsiaiškinti, kada ir kaip prasidėjo globalizacijos procesas.

Ankstesniais laikas žmonės buvo pririšti prie mažo žemės lopinėlio – savo gimtojo kaimo arba miestelio, kuriame gimdavo, kovodavo už būvį kasdieninį, ir toje pačioje žemėje atguldavo amžino poilsio. Kelionės, išvykos iš gyvenamosios zonos buvo retos ir greičiau priverstinio charakterio: keliaujama buvo tada, kai nebuvo galima to išvengti, esant primygtinei būtinybei. Niekas nekeliavo „savo malonumui“, o bastūnai buvo laikomi žemiausia visuomenės kasta. Visą gyvenimą praleisdamas toje pačioje vietoje, žmogus su ja susigyvendavo, taip sakant, „įleisdavo šaknis į gimtąją žemę“. Socialinė tokio sėslaus žmogaus integracija buvo absoliuti. Žmogus nebuvo individas, jis visada buvo socialiniu vienetu. Individuali būtis buvo neatskiriama nuo bendruomeninės būties. Žmogus niekada nebuvo tik jis pats: jis visada buvo suvokiamas kaip kažkieno vyras ar žmona, duktė ar sūnus, brolis, sesuo, sūnėnas, pusbrolis ir t. t. Visas bendruomenės gyvenimas buvo pagrįstas šių intersubjektyvių ryšių. Žmonės pasikliaudavo vienas kitu, nes žinojo, kad atskirti nuo bendruomenės, pasmerkti vienatvei neišvengiamai žūtų. Gyvenimas buvo per sunkus, kad individas galėtų net mąstyti apie „individualumą“, „nepriklausomybę“ arba „laisvę“. Tokios sąvokos galėjo ateiti į galvą nebent bepročiui. Tokių bepročių, be abejo, buvo. Jie atsiskirdavo nuo bendruomenės ir gyvendavo kaip vienišiai, tačiau tai atsitikdavo labai retai ir greičiau net laikytina marginaliniu reiškiniu, nei išimtimi.

Mes nuolat keliaujame, o jeigu tik užsibūname ilgesniam laikui toje pačioje vietoje, jaučiamės suvaržyti, pririšti, atplėšti nuo tikrovės. Mes trokštame „pamatyti pasaulį“ (taip, lyg būdami savo namuose, pasaulio nematome). Judėjimo, kelionės ilgesys neleidžia mums nurimti ir laiko nuolatinėje įtampoje. Net jei mes keliaujame tik savaitgaliais prie jūros ar per atostogas į daugeliui lietuvių beveik jau gimtąja tapusią Turkiją, mes nekantraudami laukiame to jaudinančio momento, kai pajudėsime, atitolsime nuo namų, prisipildysime naujų vaizdų, kvapų, įspūdžių. Visi mes esame arba turistai, arba svajojame būti turistais. Tiems, kurie „gali sau leisti“ daug ir nevaržomai keliauti, pavydima, jie išdidžiai žiūri į kitus, lyg saugotų kažkokią paslaptį, lyg tik jiems būtų matomas „tikrasis pasaulio veidas“, lyg tik jie žinotų, ką reiškia būti laisvam. Nenumaldoma technikos pažanga leidžia mums vis toliau ir vis greičiau keliauti. Pati atstumo sąvoką neatpažįstamai transformavosi: dabar visai nebeaišku, kas yra „toli“, o kas – „arti“, nes tapo įmanoma apkeliauti visą pasaulį per labai trumpą laiką, tuo tarpu ankščiau paprasčiausia kelionė į gretimą kaimą užtrukdavo keletą dienų ar net savaičių, tokiai kelionei ruošdavosi, net atlikdavo specialius magiškus ritualus, skirtus apsaugoti keliaujantį ir padėti jam sėkmingai grįžti namo. Erdvė liovėsi būti kliūtimi – jai įveikti reikia tik sekundės dalies[4]. Šiandien žmonės, rodos, neketina sustoti savo nenumaldomame troškime keliauti kuo toliau nuo namų, pasinerti į nesibaigiančią kelionę: dabar jau vis dažniau kalbama apie keliones į Mėnulį ar net į kitas planetas. Žmogus taip trokšta keliauti, kad net pasiruošęs rizikuoti savo gyvybe, palikdamas gimtąją planetą ir pasinerdamas į nesvetingas Visatos platybes.

Savo knygoje „Globalizacija. Pasekmės žmogui“ Zygmuntas Baumanas išsako mintį, kad būti „lokaliam“ globalizuotame pasaulyje yra socialinio atskirtumo ir nuosmukio ženklas[5]. Z. Baumanas kalba apie lokalios erdvės praradimą, savotišką erdvinę segregaciją, kuri šiuolaikinėje visuomenėje pakeitė rasinę ar lytinę segregaciją. Tuo metu kai „visuomenės grietinėlė“ (privilegijuoti visuomenės sluoksniai), turčiai vis labiau išplečia savo įtakos zonas ir užgrobia aplinkines teritorijas bei įgauna neribotą laisvę judėti, žemesnių klasių žmonės vis labiau įspraudžiami ir apribojami savo gyvenamos vietos, jų judėjimas yra griežtai ribojamas ir kontroliuojamas (migracijos tarnybų, muitinės ir t. t.). Pinigai suteikia galios, o visu pirma – galios laisvai judėti ir plėsti „gyvenamąją zoną“, o užgrobdami šią erdvę, valdantieji įgauna pinigus bei valdžią toje erdvėje įkalintiems žmonėms. Kai „nuotoliai nieko nebereiškia“, sako Z. Baumanas, tai ir nuotolių atskirtos vietovės nebetenka savos prasmės. Šitai vieniems pranašauja laisvę kurti prasmes, o kitus pasmerkia beprasmybei. Šiuo metu vieni panorėję gali išvykti – nesvarbu, iš kokios vietovės, o kiti bejėgiškai stebi, kaip ta vienintelė jų gyvenimo vietovė slysta jiems iš po kojų[6].

Z. Baumanas keliaujančiuosius skirsto į dvi „kategorijas“ – turistus ir bastūnus. Turistai keliauja todėl, kad jiems tai patinka, nes to reikalauja jų širdis. Jie girdi naujų tolių šauksmą ir iškeliauja, kai horizonte pamato naujos patirties pažadą. Tokį turizmą Z. Baumanas apibrėžia kaip teigiama keliavimo matmenį. Turistai keliauja todėl, kad pasaulis jiems pasiekiamas ir viliojantis, jie jaučiasi jame laisvi ir pasitiki savo galimybėmis pažinti tai, ką kelionė atveria jų akims. Tuo tarpu bastūnai nekeliauja, o tarsi valkatauja. Bastūnai negali užsibūti vienoje vietoje, bet ne todėl, kad juos vilioja pasaulis kaip atsiverianti naujos patirties perspektyva, bet todėl, kad jų pasaulis, toji vieta, kurioje jie tuo metu yra, jiems nepakeliamai nesvetinga ir atšiauri. Bastūnai niekur negali apsistoti ilgam, nes niekur nėra laukiami ir niekur patys nieko nelaukia. Kelionė tampa narkotiku, kurio reikia vis daugiau, bet ne tam, kad pajustų malonumą, bet tam, kad išsivaduotų nuo kančios, nuo slegiančios „vis dar esu čia“ kasdienybės. Taigi turistai keliauja todėl, kad jie to nori, o bastūnai – todėl, kad neturi kitos pakenčiamos išeities[7].

Gyvename globaliame postmodernizmo pasaulyje, kuriame kelionė iš paprasto judėjimo erdvėje ar persikėlimo į kitą vietą virsta fantomine metakelione be pradžios ir pabaigos, be tikslo, be erdvės ir laiko. Keliautojas tampa bastūnu, pasmerktu beprasmiškai klajoti bekraštėmis megapolio erdvėmis. Ir nors kiekviename mieste tokių bastūnų rastume tūkstančius, kiekvienas jų yra vienišas savo menkoje egzistencinėje nišoje. Jie nepastebi nei vienas kito, nei kitų žmonių, ir kitiems taip pat yra nematomi. Bastūnus stebi ir seka tik pats megapolis – niekada nemiegantis, besielis šiuolaikinis plieno ir stiklo miestas, kuriame taip lengva pasiklysti ir taip sunku atrasti kelią namo.

Z. Baumanas pasaulio globalizacijos procesą taip pat sieja su totalia visuomenės kompiuterizacija ir informacinių technologijų bei „mass media“ įsigaliojimu. Mūsų visuomenėje, anot Z. Baumano, informacija tampa įrankiu, priemone valdyti mases ir įgauti neribotą valdžią tiems, kurie siekia iki begalybės plėsti savo įtakos zonas bei taip apriboti daugumos laisves. Apie kompiuterizacijos pavojus kalba ne tik Z. Baumanas. Postmodernistas, filosofas ir sociologas Jeanas-François Lyotardas detaliai analizuoja socialines kompiuterizacijos pasekmes. Pasak J.-F. Lyotardo, kompiuteriai paveikė (ir dar paveiks) žinių plitimo kelius ne mažiau nei kažkada paveikė transporto ar „mass media“ atsiradimas. Kompiuteriai ne tik pakeičia operavimo informacija būdus, bet taip pat paveikia ir pačios informacijos vidinę struktūrą. J.-F. Lyotardas išskiria kelis labai svarbius visuomenės kompiuterizacijos aspektus: visų pirma, pasikeičia pats žmogaus santykis su informacija: žinojimas nuo šiol nebėra vien tik smalsumo patenkinimas ar priemonė užvaldyti pasaulį, bet yra suprantamas kaip tam tikra įdarbinta pinigų suma, kurios tikslas – „gaminti“ dar didesnius pinigus; antra, informacija kartu tampa ir pagrindine gamybos varomąja jėga, ir preke, kuri palaipsniui tampa esminiu kovos dėl valdžios objektu; trečia, šios technologinių pokyčių pasekmės iš esmės keičia mokslo, literatūros ir kitų menų žaidimo taisykles. Toks pokytis „postmoderniame būvyje“ įvardijimas kaip nepasitikėjimas meta-pasakojimais, t. y. universalumo pretenzija grįstais bandymais suteikti įvairioms perspektyvoms bendrą pamatą.

Mūsų laikas įprasta net patį gyvenimą suvokti kaip „kelionę“. O ką reiškia pačią kasdienybę, patį persikėlimą iš vienos dabarties akimirkos į kitą suprasti kaip kelionę tarp gimimo ir mirties? Gimimo akimirka šiuo atveju yra kelionės pradžios taškas, kai mes tarsi atrandame iš nebūties, o tada visą gyvenimą nenumaldomai judame link kelionės tikslo – mirties, kurioje ištirpstame, nugrimzdę į nebūtį. Taip mes grįžtame į pradžią, grįžtame namo po ilgos ir varginančios kelionės. Mes negalime rinktis kelio pradžios ar laiko, kada pradėti kelionę, ir mūsų kelias yra apspręstas paslaptingos likimo valios. Mes nežinome ir kada bei kaip pasibaigs kelionė, bet nujaučiame nenumaldomą pabaigos artumą. Kelionės per gyvenimą fenomeną apmąstė gyvenimo filosofija, egzistencializmas bei fenomenologija.

Įstabią kasdienybės kelionės interpretaciją pateikia James’as Joyce’as savo veikale „Ulisas“. Kritikai prilygina šį kūrinį nemariajai Homero „Odisėjai“, kuri atskleidė esminius antikos žmogaus gyvenimo principus. Taip ir „Ulise“ mes matome, kaip žingsnis po žingsnio, mintis po minties skleidžiasi šiuolaikinio žmogaus gyvenimo kelionė, sutelpanti vienos dienos rėmuose. Pagrindinis romano veikėjas keliauja Dublino gatvėmis: dieną jis praleidžia leidykloje, kavinėse, kapinėse, pajūryje, gimdymo namuose. Iš pirmo žvilgsnio paprasta banalaus žmogaus banali banalaus gyvenimo diena atskleidžia socialinius, moralinius, religinius, seksualinius, etinius šiuolaikinio žmogaus gyvenimo principus. Šiame romane fizinė kelionė Dublino gatvėmis transformuojasi į paslaptingą kelionę po vidinį žmogaus pasaulį, kuriame susipina sąmonės ir pasąmonės srautai, instinktai ir jausmai, tikrovė ir fantazija.

Kiek kitokią gyvenimo kelionės interpretaciją matome Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“, kurio pagrindinis herojus, jo paties žodžiais tariant, „pasiėmė metus atostogų iš savo gyvenimo“ tam, kad atrastų save ir „įgautų savybes“, keliaudamas po pasaulį ir bendraudamas su „reikalingais žmonėmis“. Ar Ulrichas yra turistas, ar bastūnas? Manau, jis greičiau turistas, pirmapradis keliautojas, ieškantis savęs bekraščio pasaulio platybėse, bandantis išgirsti, ką tas pasaulis nori jam pasakyti, pamatyti tai, ką pasaulis turi parodyti. Nors romano pavadinimas tarsi užsimena, kad pagrindinis herojus „neturi savybių“ (o tai mūsų savybių pertekusių žmonių visuomenėje yra neabejotinai baisiausia nuodėmė), skaitant romaną atsiskleidžia, kad Ulrichas yra tikresnis žmogus nei dauguma veikėjų, su kuriais jis susiduria savo kelionės metu, nes jis atviras pasauliui ir laisvas nuo utilitaristinių prietarų.

Postmodernioji filosofija atvėrė naujas šiuolaikinio žmogaus buvojimo globalizuotame pasaulyje koncepcijas. Mūsų jau minėtas „postmodernistas par excellence“ J.-F. Lyotardas savo knygoje „Postmodernus būvis“ nagrinėja šiuolaikinio (postmoderniojo) pasaulio būklę, postmodernaus būvio charakteristikas bei problemas, su kuriomis susiduria žinojimo legitimacija postmoderne. Pasak Z. Baumano, J.-F. Lyotardas kaip niekas kitas atsakingas už tai, kad nauja pasaulėžiūra įgavo savo vardą[8].

Postmodernus būvis iš tiesų gali būti siejamas su konkrečiais pokyčiais technikos raidoje, visuomenės sanklodoje, intelektualų lūkesčiuose, pagaliau, žmogaus santykio su pasauliu vaizdinyje apskritai. Analizuojant mūsų amžiaus istoriją, peržvelgiant socialinius pokyčius bei sparčią technologijos raidą, galima atrasti konkrečias „postmodernios problematikos“ iškilimo priežastis. O postmoderniosios eros pradžia neišvengiamai siejasi su globalizacijos įsigalėjimo era. Iš tikrųjų moderniojo ir postmoderniojo mąstymo įsigalėjimas, pasak Maxo Weberio, atvėrė galimybę „pasaulio atkerėjimui“: iš pasaulio pasitraukė Dievai, kurie tradicinėje visuomenėje lėmė konkrečius pasaulio matymo būdus bei įtvirtino ribotas elgesio modelių galimybes[9].

Visais laikais keliauti žmogui buvo nelengva užduotis. Dar sunkesnė yra šiuolaikinio žmogaus kelionė postmoderniame globalaus chaoso pasaulyje. Mes žinome, kur ir kada prasideda mūsų kelionė. Bet niekas nežino, nei kada, nei kur ji pasibaigs. Belieka tik kantriai keliauti per gyvenimą ir stebėti pro traukinio langus prabėgančius besikeičiančio pasaulio vaizdus. Mes negalime pasirinkti, kur ir kada keliauti, bet galime pasirinkti, ar būsime abejingi savo gyvenimo kelionės stebėtojai, ar aktyvus keliautojai, keičiantys postmodernaus pasaulio realybę.

Jolanta Michalovskaja

Pirmą kartą publikuota žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 2011 10-11

 

  1. [1]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 119
  2. [2]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 121
  3. [3]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 121
  4. [4]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 119
  5. [5]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 9
  6. [6]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007,  p. 33
  7. [7]Globalizacija. Pasekmės žmogui / Zygmunt Bauman; Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 143
  8. [8]http://www.senoji.vpu.lt/bibl/elvpu/36832.pdf, p. 13-14
  9. [9]http://www.senoji.vpu.lt/bibl/elvpu/36832.pdf, p. 14
Tagged with: BaumanJoycekelionėMusilpostmodernizmas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.