Vilnius, palyginus su kitų šalių miestais, Europoje nėra didelis. Gyventojų yra apie 548816, o plotas apie 401 km2. Dublinas, 2009 m., pasmalsavimui, pagal gyventojų skaičių atrodytų lyg ir atsilieka nuo Vilniaus, nes jame užregistruota apie 505739 piliečių, nors plotu lenkia beveik perpus – 114,99 km2. Tai dvi skirtingos sostinės, kuriose verda gyvenimas. Tiek viename, tiek kitame mieste, žmonės beatodairiškai skuba. Dublinas nuostabus miestas. Pilnos gatvės mažų parduotuvėlių, barų. Kiekviena jų turi savo istoriją, lankytojus. Didžiausio populiarumo sulaukia tie barai, į kuriuos Vilniuje nekeltumei kojos. Jiems būdingas tamsus interjeras, apsamanoję langai ir atspurę dažai nuo drėgno, airiško oro. Besilankant Dubline su vyru aplankėme ne vieną tokią vietą. Vaikštinėjome tik šiaip, kitą kartą atvykę būtinai paseksime Bliumo pėdsakais. Z. Baumanas tikriausiai mūsų nepriskirtų nei prie turistų, nei prie bastūnų. Tačiau kad ir kaip nuostabu Dubline, jis neturi Vilniaus Akropolio, kuriame prasideda mano kelionė.
Arturas Valiauga. Lietuva. Mano Europa, III (2007–2008)
Į Akropolį atvyksti, kai būna šviesu; apakintas vidaus saulių, pameti laiko nuovoką, o kai išeini – aplinkui pilna namo skubančių žmonių, besibraunančių į perpildytą autobusą. Jie taip staigiai pasikeičia… Galėtumei duoti ranką nukirsti, jog tai tikrai ne tie patys žmonės, kurie koja už kojos slinko Akropolio kvartalais. Jų kūnai pereina į kovinę parengtį, o vietoje šypsenų veiduose pasirodo sukąsti dantys. Tada kyla nenumaldomas džiaugsmas, kad vairuoju automobilį. Ir kai važiuoju pro stotelę, spėlioju, kuris keleivis šį kartą netilps į autobusą. Visai kaip reklamoje, kurioje netilpdavo sms žinutėje paskutinis simbolis. Vis kažkas lieka už borto. Prisimenu, kai statė Akropolį. Aš stebėjau jo visą gimimo laikotarpį, nes nuolat pro ten važiuodavau į sodą. Jis mano akyse iš didžiulės duobės pavirto į nepakartojamą architektūros paminklą, laisvalaikio ir pramogų simbolį, kuris privalėjo būti įtrauktas į ekskursijų programą kaip Lietuvos kultūros paveldo dalis. (Akropoliu buvo „parašytas“ Vilnius.) Tai, atrodo, įvyko taip neseniai, 2002 m. Tada aš dar mokiausi mokykloje ir mokytojai organizuodavo keliones į Akropolį, į kino teatrą. Visi po tų ekskursijų grįždavo pasikeitę, veiduose išryškėdavo grimasos, kurios sakydavo tik vieną: AKROPOLIS. Jis tapo ir žmogaus vertinimo matu: buvę Akropolyje ir tie, kurie nebuvę. Apsirengę iš Akropolio ir tie, kurie ne. Savaitgalį praleidę Akropolyje ir tie, kurie ne. Mano draugai, kurie gyveno netoli manęs, Lazdynuose, susitikimus skirdavo Akropolyje. Jei norėdavau pabendrauti, tekdavo grūstis pilname autobuse apie 45 minutes. Nors prarasdavom daugiau nei valandą bendravimo džiaugsmo, viskas greitai atsipirkdavo. Juk svarbiau ne ko ten eini, o kur. Eidami žmonės į naująją šventovę, puošdavosi kaip sekmadieniais į bažnyčią, merginos kaip į diskotekas, o bernai kaip į kokį parką – mergų kabinti. Vienu žodžiu, Akropolis tapo daugiau nei laisvalaikio centru. Ir nepaisant to, kad atsirado kitų prekybos centrų: Europa, Panorama, Ozas, jie vienaip ar kitaip neturi tokių gilių tradicijų.
Jau nuo pat pradžių mane gąsdino didelių prekybos centrų daroma įtaka žmonijai. Tačiau yra tokių dalykų, kurie neleidžia rinktis, tenka susitaikyti. Jei nori kažką įsigyti, norom nenorom važiuoji į Akropolį, nes ten yra viskas ko tau reikia, maža to, dar daugiau, ten yra ir visko ko tau nereikia. Vienaip ar kitaip ten visada sugrįžti. Tad ir aš, būdama pilkos masės dalis, nors esu absoliučiai įsitikinusi, kad tarp visų Akropolyje išsiskiriu asmeniniu žavesiu, kaip ir visi likę už manęs, vaikščiojau ieškodama dovanos – marškinėlių su užrašu Žalgiris. Ne sau, o tėtei, gimtadienio proga. Jei esi tikras lietuvis, krepšinis turi būti antroji religija. Na, mano tėvas išskirtinė asmenybė su savybėm, labai tvirtas žmogus, nes visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, sugebėjo išlikti Žalgirio fanu. Ir sunku nesutikti su Vytautu Rubavičiumi, kad „socialinio lagerio žmogui būdingą vartojimo alkį akivaizdžiai atskleidžia <…> pagrindinis tikslas – apsipirkti“.
–
I dalis.
Dovanos paieška. Pirmykštis žmogus – klajoklis.
–
Dievinu Akropolį, o ypač, kai būna akcijos. Tada nereikia apsimetinėti, gali parodyti savo laukinę prigimtį. Visi tave supras – IŠPARDAVIMAS. Dovanos paieška visada yra labai sudėtingas procesas. Jam reikia organizuotai pasiruošti, pasidaryti planą, kad netaptum vietos auka, kuri kaip pamišus laksto be jokios tvarkos po parduotuves. Klausinėja „gal turite“, „gal žinote“ lyg ieškotų savo dingusio šuniuko vis kišdama praeiviams jo nuotrauką. Šioje situacijoje buvau protingesnė, nuo pat pradžių turėjau aiškią schemą nuo kur pradėti ieškoti dovanos. Tik užėjus pro pagrindinius vartus, įsijungiau ausinuką su muzika, ir pasukau link „mamulės“ . Ji visada geriausiai žino, ko man reikia. Tik gaila, kad šį kartą „mama susimovė“, bet visos mamos geros, visos reikalingos. Jau buvo įdienoję, žinau, nes save gerbiantis žmogus, nuolat nervingai dirsčioja į mobilų, o Akropolio šventovėje visad šviečia saulė. Skrandis reikalavo aukų. O ir vaikščioti nebegaliu tiek kiek anksčiau, pilvas traukia žemyn. Teko pereiti pusę miesto, kol pasiekiau maitinimosi kvartalą, o ten ir Can Can piceriją. Turėjau nuolaidų kuponus, negi nepasinaudosi, nors man mieliau M . Užpuškavau į antrą aukštą. Susiradau stalelį keturiems. Pilna žmonių. Visi didesni plotai okupuoti. Mačiau keletą laisvų stalelių dviem, bet aš negaliu sėdėti susispaudus, norėjosi ant minkštasuolio su pagalvėlėmis, vaizdu į gatvę. Į kavinę ateini ne tik pavalgyti, bet ir parodyti save, pažiūrėti į kitus. Vienu žodžiu – pasikultūrinti. Pastebėjau kaip atėjo grupelė žmonių, skubiai užėmiau didesnį staliuką. Kas pirmesnis, tas gudresnis! Jiems teko susistumti du staliukus. Iš antro aukšto atsivėrė nuostabus vaizdas – gėlės nukarusios ant palangių, be kvapo, bet kai tiek daug žmonių, alergiškų gėlėms… Malūno sparnai apkarstyti lemputėmis ir šiek tiek fontano. Už miesto turėtų lyti, bent jau taip sakė Šulija, o čia visada šilta ir jauku. Galėjau stebėti visus, o manęs niekas nematė. Užsisakius cepelinų ir pieniško kokteilio, išsitraukiau blanknotėlį ir pradėjau užrašinėti, kas tik šauna į galvą, viską, kas patraukia žvilgsnį. Stebėdama aplinką, kaip tas apsauginis, kuris iš nuobodulio flirtuoja su pardavėja, bandžiau užsikabinti už ko nors, kas galėtų paspartinti minčių srautą, aptarti kelionės fenomeną. Ar postmodernusis žmogus gali rinktis: keliauti ar ne? Ir nebūtinai postmodernus žmogus. Ar žmogus gali ne keliauti? Vis spoksojau į šį klausimą, taip apvesdama tušinuku iki bold šrifto.
–
II dalis
Pietų pertrauka. Globalizacija.
–
„Atsiprašau, jūs jau išeinate?“,- klausia priėjus porelė. „Prašau? Ne, laukiu užsakymo“, – atsakiau nepakėlusi galvos. Kurį laiką pastovėjo tylėdami, kol galiausiai atsisėdo prie šalia esančio stalelio. Laikas nuo laiko jaučiau jų pasipiktinusį žvilgsnį, lyg klaustų, kodėl aš viena sėdžiu plačiai, o jiems vos užtenka vietos. Kur tau, ten ir vienam vietos nėra, ką jau kalbėti apie du. Pro šalį einanti padavėja vis užkliūdavo už vaikino pečių. Iš pradžių atsiprašinėjo, kol galiausiai neapsikentusi tokios situacijoss, priėjo prie manęs ir ironiškai pasiteiravo „ar ko netrūksta, ar patogiai sėdžiu“. Man tai sukėlė šypseną. Pasijutau kaip filmo tęsinyje „The Limits of control“. Tik šį kartą pagrindinis siužeto veikėja buvau aš. Misija – sulaukti cepelinų, atlaikius padavėjos ir visuomenės spaudimą ir nepersėsti kitur. Susikurti dovanos paieškos atsarginį planą, nes pirmasis nepasiteisino. Ir galiausiai, parašyti planą būsimai esė. Sakyčiau, man sekėsi neblogai, cepelinų sulaukiau. Mano nuostabai padavėja kartu atnešė ir sąskaitą. Tai kiek neįprasta, nes peršokom tą „gal dar ko nors“. Aš tradicijų žmogus, tad ir šį kartą elgiausi taip kaip įprasta, užsisakiau pabaigai kavos. Sutrikusi padavėja, paklausė dėl sąskaitos apmokėjimo. Pasitelkus visą savo išmintį, paaiškinau, kad tam yra mygtukai, kuriuos spaudant galima išmušti dar ir dar vieną sąskaitą… Ir kad man nė motais kiek popierėlių gulės ant stalo, nes kol neišgersiu kavos, tol niekur neisiu. Kava buvo pristatyta šviesos greičiu. Nespėjau nei mirktelėti. Prisiminiau kaip Nicoje vietinis prancūzas, paklaustas, kiek arbatpinigių pridera palikti, paaiškino, kad priklauso nuo to ar patiko aptarnavimas. Jei padavėjas prieina prie tavęs, kai tu dar tik ruošies pakeli galvą nuo meniu, aptarnavimas geras, gali palikti pora eurų. Jei jis prieina, kai tu dar tik ruošies pakelti akis ir jo ieškoti, aptarnavimas puikus, būtų mandagu palikti ir keletą eurų daugiau. Jei nepalieki visai, tai normalu, nes gerai dirbančių padavėjų yra mažai. Tad kiek šį kartą turėjau palikti arbatpinigių: „kurmiai paskaičiuokim“. Padavėjos, kuri priimtų užsakymą laukiau apie 10 min., cepelinų laukiau apie 20 min., per tą laiką padavėja maždaug tris kartus pasiteiravo „ar daugiau ko nenorėsiu“. Kvailai šypsodavausi, nes vis nesulaukiau to ko užsisakiau. Bet nepaisant to sąskaitą atnešė dar net nepaprašius, o kavą akies mirksniu. Mėgstu puikų aptarnavimą. Palikau litą, nes nereikėjo laukti kavos dar kokią vieną kitą minutę ir dar pusę tiek, kad paskaičiuotų. Labai mandagus personalas, su šypsena nuo ausies iki ausies, atsisveikino. Gal reikėjo palikti du litus…
–
III dalis.
Dovanos nupirkimas. Atvirukas.
–
Užėjau į sporto prekių parduotuvę, kur buvo Lietuvos ryto sirgaliams skirtų marškinėlių. Pasiteiravau gal turi su Žalgirio užrašu. Pasipiktinęs vaikinukas atšovė „Ponia, čia Vilnius, su Žalgiriu marškinėlių važiuokit į Kauną“. Nemėgstu įkyrių žmonių, tokių, kurie braunasi į asmeninę erdvę, nepatenkintų ir galvojančių, kad jiems priklauso daugiau nei dabar turį. Išėjau ir neatsigręždama nuėjau užsakyti marškinėlių su užrašu Žalgiris. Užsakius, paskubomis patraukiau link mašinos, o galvoje vis sukosi, Lingio žodžiai. „Love is awakened only by chance. It flares up at the merest coincidence. . . . Nothing is more contrary to love than to exercise the reckoning mind so as to exclude adverse chances. Shit happens”. (Meilė pažadinama tik galimybės dėka, ji blyksteli kaip grynas atsitiktinumas… Nėra nieko labiau prieštaraujančio meilei kaip miklinti apskaičiuojančias mintis taip kaip šalinant nepalankias galimybes.)
***
Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas – tai žiurkėno sukimasis rate. Svarbiausia judėti, nes jei sustoji, tave parbloškia arba pradeda tempti kažkas, ko niekaip negali suvokti. Judėti, tai reiškia tolyn. Išlieka tik klausimas: kur? O čia visai ne svarbu, net ir tikslo nereikia. Joyce‘o romane „Ulisas“ kelionė tik dėl judėjimo, pagrindiniam veikėjui nerūpi niekas. „Žmogus be savybių“ gal kiek kitoks. Nors kaip bežiūrėsi visi mes tampame intelektualiais savižudžiais. Apsiskaitymas, išsilavinimas mus padaro cinikais, emociškai šaltais. O į tuos „šiltučius“ žiūrime su globėjiška šypsena. Naivoki, nieko baisaus, postmodernus žmogus neturi ribų. Architektūros pastatai, namų sienos apkarstytos knygų paminklais, viskas lenkia į begalybę. Nebeužtenka kelionės žemėje. Perdaug arti, užtenka kelių valandų, kad atsidurtum kitam pasaulio krašte. Mums reikia daugiau. Kodėl gi ne kosmoso. Jis bent jau neturi ribų… Tačiau jei negali išeiti už žemės ribų, kas tada. Išlieka tik viena viltis, galimybė dekonstruoti.
Veronika
