Iš Pseudologo dienoraščio

pagal | 2010 11 25

2010 m. spalio 29 d., vakaras

Apie kelionę

…nėra prasmės kalbėti apie kelionės fenomeno aprašymo  pradžią ir pabaigą, nes nei lagaminų supakavimas, nei jų išpakavimas nėra svarbiausios kelionės dalys. Nors geriau pagalvojus, tai jau arba dar pati kelionė. Tačiau pradžią ir pabaigą miniu kaip šį tekstą įrėminančius ženklus kelionės fenomeno begalinėje temoje, kuris vis tik jas turės, jei pradžia laikysime šio teksto pirmąjį žodį, o pabaiga – paskutinį  tašką. O gal daugtaškį, klaustuką ar šauktuką…dar nežinau. Kažkas yra  tiksliai išsireiškęs anglų kalba: „The journey is not the arrival matter“. Neprisimenu šios sentencijos autoriaus, bet tai nėra labai svarbu (galbūt todėl Derrida vietos nerasime Père-Lachaise). Svarbu, ką ji pasako apie kelionę. Pati kelionė ir yra tikslas, jos pačios svarbiausia dalis. Procesas, tapsmas, judėjimas, kuriame nei pradžia, nei pabaiga neturi tos prasmės, kurią priskiriame joms kasdienybėje. Pats pasiruošimas jau yra kelionė, o jos „numatyto galutinio taško“ pasiekimas reiškia tik tai, kad netrukus turėsime ją tęsti keliaudami tolyn arba grįždami atgal, tik jau šiek tiek pasikeitę, kažką suradę ar praradę, kažką pamatę pirmą kartą arba jau matytą išvydę naujai. Nuolatinis judėjimas ir kaita. Visas žmogaus gyvenimas yra kelionė, tiesa, su jos lyg ir suvokiama pradžia ir pabaiga. Bent jau mes dedamės žiną, kaip prasideda ir kuo baigiasi kiekvieno mūsų gyvenimo kelionė. Ar žinome? Ar mano kelionė nėra visos žmonijos kelionės „aprašymo intarpas, pastraipa“? Kaip šis tekstas, kuris, atrodytų,  jau turi savo pirmąjį žodį ir turės paskutinį tašką. Bet kaip jis galėtų prasidėti be buvusių prieš tai ir kaip jis užsibaigs po paskutinio taško, jei kelionės fenomenas, matyt, niekada nebus paliktas ramybėje? Nei Père-Lachaise, nei kokioje kitoje panašioje vietoje. Nors ką gali žinoti, kas bus?

Tačiau bent jau šiandien pati kelionės fenomeno tema yra savo kelionėje be pradžios ir pabaigos.

2010 m. spalio 30 d., vidurdienis

…kaip trumpai ir aiškiai atsakytum į klausimą: „Kas yra kelionė?“

Galima būtų dėstyti matematiškai, kad tai laiko tarpas, per kurį iš taško A nukeliauju iki taško B. Pvz., iš kambario į virtuvę. Ir tai – pirmas į galvą šovęs atsakymas! Kelionė – tai laiko tarpas. Kuo kelionė aiškiau apibrėžiama laike ir erdvėje, kuo ji buitiškesnė, techniškesnė,  tuo paprasčiau jai priskirti pradžią ir pabaigą. Kelionės pradžia yra tikslo užsibrėžimo momentas, o pabaiga – to tikslo pasiekimas. Taip pat galima sakyti, kad pasiekus tikslą jau brėžiamas naujas tikslas, o kartu ir nauja pradžia. Kaip sakoma, kažko pabaiga reiškia naują pradžią arba nauja pradžia reiškia kažko pabaigą. Tačiau labiausiai šioje situacijoje rūpi tai, kad ypač sureikšminama pradžia ir pabaiga, o tas tarpas tarp jų lyg ir nublanksta, tampa lyg ir laiko tarpu, kurį reikia kažkaip „prastumti“, kuris lyg ir iškrenta iš gyvenimo. Žmogus „keliauja“, bet pati kelionė suprantama kaip laikas, kurį reikia „iškentėti“ lėktuve, automobilyje, laive, darbe, universitete ir t. t.  Bet juk tame laiko tarpe dažnai vyksta tai, kas svarbiausia.

Vakaras

Iš kur tas pirmas į galvą šovęs atsakymas į klausimą „Kas yra kelionė“?  Iš mokyklos. Iš mokslo. Ir pirmas, ir antras, ir trečias, ir ketvirtas atsakymas apie kokį nors dalyką bus „mokslinis“, šaltas (t. y. objektyvus) ir daugumos – dažniausiai vienodas. Koks penktas ar šeštas jau bus kūrybiškesnis, labiau „nuo savęs“, žmogiškesnis, emocingesnis. Imame patys galvoti ir kalbėti apie kelionę, ką ji mums reiškia.

Imkim universitetą. Tai kelerių metų kelionė. Tarpas tarp A ir B. Procesas, kurio metu vyksta paskaitos, pokalbiai, ginčai, tiesos ieškojimas, atsiranda nauji draugai, pats keitiesi, atrandi. Bet ne, daugumai svarbiausias A (kad įstojai) ir B (kad rankose turi diplomą). Va dabar jau gyvenimas. Dirbsiu, keliausiu…butą pirksiu. Ir vėl viskas susiskaido tarp A ir B, o gyvenimo kaip nėr, taip nėr. Vis trukdo ta „svarbiausia“ pradžia ir pabaiga. Vientisa gyvenimo tėkmė, kelionė nėra vertybė, vertinami rezultatai, pasiekimai, kaip mokykloje, „faktais – pažymiais“. Diplomai, CV, karjeros laiptai, santuokos liudijimai. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Kuo trumpesnis tas „tarp“, kuo nepastebimiau praeina, tuo geriau. Tą tarpą galima ir nusipirkti. Sumoki pinigus – ir turi diplomą. Sudarai vedybų sutartį – ir laiminga šeima. Svarbiausia faktai.

Zygmuntas Baumanas gal pasakytų, kad šiais globalizacijos ar postmoderno laikais tai nėra nuostabu. Apskritai kyla klausimas, ar tas tarpas tarp A ir B yra? Technologijos tiek „sutraukė“ laiką ir erdvę, kad pačios kelionės, kaip laiko tarpo, lyg ir nebeliko. Bet kurį žemės kampelį gali pasiekti akimirksniu. Tiesa, dar ne fiziškai, bet savo atvaizdą gali pasiųsti „priėmėjui“ akimirksniu. Kita vertus, globalizacijos laikai yra ir simuliakrų laikai, taip kad daugumai globalizuotų keliautojų kibernetinis kūnas ar veiksmas beveik realus, tikras. Apžiūri žmogus kokį nors įspūdinga kultūros objektą internete iš visų pusių, visais įmanomais būdais, nuvyksta pats prie to objekto ir…nieko ypatingo, aš jau mačiau. Jokios nuostabos. Svarbu faktas, ne procesas. Ir kuo greičiau. Gyvenimas tai teka, o „patirti“ reikia dar tiek daug. Tiek daug vietų, kurias „gyvenime privalai pamatyti“. Apie tokias vietas nemažai knygų išleista. Kam gaišti laiką kelionėje? Nuskraidinkite, perkelkite, teleportuokite mane kuo greičiau. „Ten“ manęs laukia gyvenimas ir malonumai. Reikia pasiekti dar vieną objektą ir jį suvartoti, ir kuo greičiau pakeisti kitu, dar labiau jaudinančiu, nematytu, teikiančiu momentinį pasitenkinimą ir užpildančiu tuštumą, atsiveriančią po kiekvieno tikslo pasiekimo.

Juk pasiektas tikslas tampa ne tiek ir svarbus, be to, atveriantis tam tikrą tuštumą viduje, jei procesas sustoja, jei tuoj pat nepajudi toliau, kad ir kita kryptimi. Ir tada supranti, kad kelionė buvo svarbiausia, joje ir gyvenai. Stebinanti, varginanti, džiuginanti. Ir niekuo tu netapai, nes kelionė tęsiasi. Tapsi, kai mirsi. Esi nuolat tampantis, esi kelionėje. Ir kuo galutinis tikslas (taškas B) šmėžuoja toliau horizonte, tuo geriau. Juk nėra tiek svarbu jį pasiekti ir kuo greičiau „praryti“, svarbiausia, ką patirsi kelyje ir kaip ta patirtis tave keis ir augins. Todėl „globalizuotam“ žmogui norisi pasakyti: „Keliauk kuo ilgiau, kiek galima atidėdamas pasitenkinimo, kurį turėtų suteikti pasiektas tikslas, akimirką“.

2010 m. spalio 31 d., vakaras

„Globalaus“ žmogaus kelionė; kelionė šiuolaikiniame megapolyje; kelionė susitraukusioje erdvėje ir laike.

Skaitant „Ulisą“ nejučia kyla noras eksperimentuoti su savo sąmone registruojant kylančias mintis, kuomet keliauji po zujančio miesto gatves. Ar iš tiesų galvoje toks košmaras? Ar teisus tas, kuris pasakė, kad šiuolaikiniam mieste beveik neįmanoma išlaikyti blaivaus proto? Sekant Joyce’o personažus, jų sąmonės „darbas“…net sunku nusakyti, gal svaiginantis. Gal svaiginančiai migdantis. Stengiantis, kiek įmanoma, užregistruoti savo mintis mieste, rezultatas panašiai košmariškas. Kodėl taip? Kodėl mieste? Dėl mūsų jutimus pasiekiančių daugybės garsiai rėkiančių ir kvykiančių dirgiklių? Matyt, taip. Dėl paties žmogaus sukurto greičio, kuris tik didėja? Tikriausiai taip.

Dėl to, kad savo mintimis žmogus kiekvieną akimirką gali peržengti save ir matomą horizontą?

Tai vienas svarbiausių, įdomiausių ir keisčiausių dalykų, ką gali žmogus. Kažkas pasakė, kad kalba turi savyje galybę transcenduoti visą pasaulį. Kitaip tariant, sėdint kaime ant suoliuko „aš“ galiu mintimis „būti“ bet kurioje vietoje, kurią man anksčiau kažkokiu būdu teko pamatyti, pažinti. Galiausiai, nematytą vietą galiu ir susikurti.

Klausiu „susimąsčiusio“, žiūrinčio į vieną tašką, ramiai sėdinčio (kas atrodo labai keistai) trejų su puse metų vaiko: „Ką veiki?“.  Jis, nepakeldamas akių, kaip vėliau supratau – vis dar „transcendencijoje“, sako: „Mano galva kažką mąsto…“. Nieko sau. Klausiu: „Ką ji mąsto?“. O jis atsako, kad mąsto apie miestą, kuriame dirba mama, dar mąsto apie draugus ir darželį. Tada pakelia į mane akis ir iš žvilgsnio suprantu, kad jis „sugrįžo“ iš savo minčių kelionės į tiesioginės patirties lauką.

Štai kokią galią turime savyje ir kaip anksti tai patiriame. Galva mąsto. Kūnas lyg ir atskiriamas. Palieku jutiminį horizontą ir keliauju mintimis. Ar nebūna taip, kad „galvai mąstant“ nueinu gerą kelio gabalą nieko nematydamas ir negirdėdamas? Tik „sugrįžęs“ suprantu, kad fiziškai nukeliavau gana toli.

Mano kelionė – daugiakryptė. Keliaudamas matau daugybę vaizdų, girdžiu daugybę garsų, liečiu daugybę paviršių. Mintimis nusikeliu į kitas vietas, prisimenu sutiktus žmones, jų pasakytus žodžius, knygose perskaitytas mintis, filmuose matytus vaizdus. Nors pagrindinė judėjimo kryptis gali išlikti, bet aplinkui daug viliojančiu takelių, į kuriuos galima pasukti. Išlaikyti kryptį ne taip ir lengva. Reikia susikaupimo. Kad ir rašant tekstą.  Kuris „rašytojas“ pasakys, kad tai visai paprasta?

O dabar išeikim į gaudžiantį šiuolaikinį miestą su daugybe garsių, ryškių, nuolat dėmesį patraukiančių dirgiklių, nutraukiančių mintis, verčiančių kraipyti galvą, šokčioti į šalis, saugotis susidūrimų ir t. t. Kaip galimas kitoks minčių srautas, nei „Uliso“ personažų tokioje aplinkoje? Kaip atrodytų ilgesnį laiką nuosekliau mąstantis ar besistengiantis kažką aiškiau pajausti žmogus?

Beprotiškas miesto greitis ir kelionė jame pavirsta į vieną didelį nervą, kurį „nuraminti“ labai sudėtinga. Bėgiojantys gatvėmis nelabai tuo rūpinasi. Jie neturi laiko, jiems reikia palaikyti tempą nuo vieno tikslo prie kito. Pasiekei – prarijai – toliau.  Be jokios aiškesnės prasmės, pagrindų ir krypties. Nelauktai „galvai susimąsčius“, rizikuoji savo gyvybe tiesiogine prasme.

Sako, įvyko įdomus dalykas, kai vienas JAV prezidentų pakvietė vienos indėnų genties vadus deryboms. Jie buvo atskraidinti lėktuvu į sostinę. Oro uoste jų laukė limuzinai, kuriais jie turėjo būti pristatyti į Prezidento rezidenciją. Bet indėnai susėdo su visa savo manta ant grindų oro uoste ir taip išbuvo…keletą savaičių. Paaiškinimas buvo gana paprastas ir kartu stulbinantis: „Mūsų kūnai čia, mus atskraidinote labai greitai, bet mūsų sielos dar keliauja. Mes laukiame jų. Besieliai negalime eiti kalbėtis su Prezidentu. Esame silpni ir pažeidžiami.“

Ar lekiančiame didmiestyje nėra taip, kad sielos nuolat priverstos vytis nuo jų bėgančius kūnus?

Roberto Musilio Žmogus be savybių stovi prie lango su chronometru rankoje ir mėgina kažką matuoti, stebėdamas šitą judančią miesto košę. Jis – matematikas. Galiausiai nusprendžia, kad galima daryti, ką tik nori, nes kai aplink tokia košė, tai neturi jokios reikšmės. Jo žvilgsnis – iš šalies, pro langą. Jis bent jau gali nuspręsti, kad šita košė yra, o jos judėjimas beprasmiškas. Košės „kruopos“ neturi laiko klausimams apie prasmę.

Matyt kelionė didmiestyje netenka autentiškumo galimybės. Judėjimas vyksta, bet jis greičiau panašus į masinį trynimąsi be aiškesnės krypties ir prasmės.

Ir toliau: „Jeigu būtų buvę galima išmatuoti dėmesio šuolius, akių raumenų darbą, sielos svyravimus ir visas tas pastangas, kurių reikia žmogui, kad išsilaikytų ant kojų gatvės sraute, tai, matyt, – jis taip manė ir juokais bandė sumesti, koks tai galėtų būti skaičius, – gautume sumą, palyginti su kuria, jėga, kurios reikia Atlantui, kad išlaikytų ant savo pečių pasaulį, atrodytų menka, ir būtų galima apskaičiuoti, kokį didžiulį darbą šiandien nuveikia žmogus, kuris nedaro nieko.“

2010 m. lapkričio 1 d., vakaras

Šiomis Vėlinių ir Visų Šventų dienomis mes daug keliaujame. Lankome artimųjų kapus. Ir nors žmonių labai daug, vyksta intensyvus judėjimas, bet  jis nepanašus į miesto kasdienį bruzdesį. Žmonės susikaupę, nelabai skuba, daugiau tyli. Jei kalba, tai tyliau. Dalinasi prisiminimais su jaunesniais giminaičiais, pasakoja istorijas iš praeities. Keliaujantys žmonės turi bendrą tikslą, mintys juda panašia kryptimi. Kur vienas ar kitas gyveno, kur palaidotas, ką veikė gyvenime ir panašiai. Savotiška meditacija kelionėje. Kelionėje, į kurią mus pašaukia mirusieji. Ir tas, kuris sako, kad po savo mirties niekaip negalės paveikti likusiųjų gyvųjų ir šito pasaulio, ir kad viskas po to jau bus nebesvarbu, nebūtinai  teisus. Jam gal ir nebus. Ką mes, vis dar gyvi, galime žinoti? Bet jei turime bent kruopelę noro save „pratęsti“ po to, tikime, kad kažkaip „prasitęsime“ ir tai yra dalis mūsų gyvenimo prasmės… Tuomet panašu, kad Vėlinių kelionės yra būtent tokio „prasitęsimo“ apraiška. Mirusieji, pakvietę į šitą pagerbimo kelionę, priverčia atsitraukti nuo kasdienio erzelio ir lakstymo, leidžia patylėti ir susikaupti tokioje kelionėje. Netgi prisiliesti prie tos temos, kuri labiausiai baugina, bet kartu yra ir viena svarbiausių gyvenime. Mirties tema ir klausimai apie mirtį.Gal ne visiems taip, bet… Argi nenuostabus sugrįžimas iš „kito“ pasaulio?

Tačiau netrukus teks sugrįžti į miesto gatves. Bent jau tiems, kurie gyvena mieste. Kitą dieną – vėl lakstymas ir nesuvaldomas padrikų minčių srautas.

Kaip atsvara tokiam minčių kelionės būdui atrodytų meditacija. Tam tikras minčių valdymas, jų nukreipimas tam tikra linkme. Tačiau tam reikalinga ir kitokia aplinka. Matyt, miesto šurmulyje tokia kryptinga minčių kelionė vargiai įmanoma. Tikriausiai dėl to kiek vyresni, labiau „prie meno“ žmonės pirmenybę atiduota vadinamajam „užmiesčiui“. Ten galima labiau atsiriboti nuo minios, galima išvis pabūti vienam. Sakytum, kad tuomet labiau galimas kryptingas mąstymas, susikaupimas, galimybė į dalykus pažvelgti iš šalies, savo minčių kelionėje gilintis į rūpimus dalykus, save patį, savo veiklą, kitus. Kalba eina ne apie atsiskyrimą nuo visuomenės, bet apie aplinką, kurioje gali susigaudyti, kurioje svarbu, ką tu darai. Svarbu tau pačiam ir kitiems, dėl kurių veiki.

Štai ką rašo Musilis apie vietą pavadinimu Kakanija: „Tenai, Kakanijoje, toje jau išnykusioje, nesuprastoje valstybėje […] taip pat būta tempo, tačiau ne per daug. […] Keliais, aišku, riedėjo ir automobiliai, bet ne per daug automobilių! Buvo ruošiamasi užkariauti oro erdvę ir čia, bet ne pernelyg intensyviai! Kartais į Pietų Ameriką ar Rytų Aziją buvo pasiunčiamas koks nors laivas, bet nepernelyg dažnai. […] Be to, Kakanijoje tikras genijus visuomet buvo laikomas mulkiu, bet mulkis genijumi, kaip tai būna kitur, niekada nelaikytas.“

Gal „globalizuotam“ žmogui ne taip jau gera gyventi savo susikurtame megapolyje šituo beprotišku tempu? Prieš keletą metų dėmesį patraukė straipsnis apie miestų sąjungą, kuri siekia priešingų dalykų, nei šiuolaikiniai didmiesčiai. Tų miestų funkcionavimo esmę gerai atspindi Musilio Kakanijos aprašymas. Juose visko „ne per daug“. Ribojama miesto plėtra, gatvių tiesimas, automobilių eismas. Centrinėje miesto aikštėje ir aplink ją – tik pėsčiųjų zona ir t. t. Sąlygų nemažai. Vilnius tarp tokių miestų jau nepatektų. Per didelis, per daug erzelio.  Čia, Lietuvoje, į tokią sąjungą tiktų Klaipėda. Kuo ypatingi tokie miestai? Juose stengiamasi išvengti didmiesčio chaoso. Miesto gyventojas turi galimybę dirbti, įgyvendinti savo siekius, gyventi bendruomenėje, kurti socialinius ryšius, bet kartu jis neįtraukiamas į „košę“, kurioje galima daryti ką tik nori, vis tiek tai neturi jokios reikšmės. Jis atsakingas už savo Kelionę  ir rūpinasi miestu ir kitais, o miestas rūpinasi juo. Perdaug neskubant.  Skamba kiek utopiškai, bet ar tai jau taip neįmanoma?  Tapom perdaug ciniški ir kritiški gražesnėm idėjom ir – svarbiausia – jų siekimui. Todėl ir lakstom gatvėmis su mobiliais, kompiuteriais, kavos puodeliais kaip išprotėje. Ir išsišiepę. Negi iš laimės?

Vidurnaktis

…kelionės fenomeno tema neišsemiama. Tačiau šią minutę priminsiu, kad tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia, sunkiai nusakoma kalba,  ir padėsiu paskutinį tašką šiąnakt. Tuoj. Paskutinį. Labanakt.

Pseudologas

1 komentaras

  1. T.

    Kodėl kai kuriems (o tarp jų ir man) taip patinka rašyti bei skaityti dienoraščius ? Ar gali būti, kad tai europietiškos (pa)sąmonės savotiškas“Odisėjo kompleksas“? O gal tai būdinga ir kitų, neeuropietiškų kultūrų atstovams? Berods girdėjau, kad ir Tamerlanas juos rašė…Galimas daiktas, blogai keliu klausimą, bet buvo įdomu skaityti 😉 Tikimės publikuojamo pratęsimo…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.