Supratimo/nesupratimo paradoksas

pagal | 2010 11 25

Šis tekstas – tai bandymas suprasti rugsėjo 24 dieną „Šiaurės Atėnuose“ publikuotą Vytauto Girdzijausko recenziją „Odė kapitalizmui“, vertybiškai aptariančią Vytauto Rubavičiaus knygą „Postmodernusis kapitalizmas“. Sužinojęs, kad žinomas poetas („Poezijos pavasario“ laureatas) ir filosofas (vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjęs nagrinėti prancūzų postmodernistų filosofiją) išleido tokią knygą, neabejodamas nusprendžiau dalyvauti jos pristatyme, kurį šių metų kovo 10 dieną organizavo kairuoliškų pažiūrų intelektualų inspiruotas savišvietos projektas pavadinimu LUNI (Laisvasis universitetas). Knygos tema nėra artima mano filosofiniams interesams, tačiau ją įsigijau davęs sau žodį kada nors perskaityti ir apmąstyti, nes jos pristatyme skambėjo dabarties socialinio gyvenimo realijų analizė, sietina su galimu į filosofines įžvalgas pretenduojančių socialinių konceptų formulavimu. Kaip žinoma, šio laikotarpio žmogus vargu ar gali vadintis išprususiu, jei nesidomi, kur ir kaip gyvena.

Taip supratau ir Girdzijausko recenzijos intencijas. Tačiau skaitant jo samprotavimus ėmė smelktis kelių lygių abejonė: ar čia rašoma apie tą patį veikalą, kurį nusipirkau metų pradžioje? Ar Rubavičius galėjo taip neadekvačiai pristatyti savo knygą, tai yra pasakoti apie jos turinį taip, kad suprastum visiškai kitaip? Gal aš ką neteisingai supratau? O vis dėlto, ar supranta ir Girdzijauskas, ką skaito ir apie ką skaito? Pagaliau gal recenzija  /  rašinys „Odė kapitalizmui“ tėra subjektyvi nuomonė? Jei taip, ar tokios nuomonės skelbimas nėra knygos turinio iškraipymas su visomis kultūrinio konteksto kūrimo pasekmėmis? Daugoka klausimų, kad į visus argumentuotai atsakytum, bet tokia netikėta intriguojanti klausimų lavina paskatino perskaityti „Postmodernųjį kapitalizmą“. Štai kelios filosofinius tekstus mėgstančio autoriaus pastabos, kuriomis nepretenduojama padėti tašką diskusijoje apie kapitalizmą, tik bandoma silpnu balsu įsilieti į monologinį kalbėjimą ir paskatinti poliloginį kalbėjimą (toks galimas net rašytiniuose tekstuose, jei laukiama prelegento atsakymo ir klausimų, o ne ruošiamasi jam autoriteto ir žinovo tonu nurodyti klaidas ar pamokyti neteisingai nuklydus).

Kaip supratau, Rubavičiaus teorinė studija „Postmodernusis kapitalizmas“ parašyta stiliumi, balansuojančiu tarp sociologinio diskurso ir aukšto lygio žurnalistinių-analitinių komentarų (Rubavičius ne vienus metus tokius komentarus publikuodavo internete). Regis, tai tampa šios knygos pranašumu, nes painias socialines teorijas padaro pakankamai suvokiamas didesniam skaitytojų būriui. Socialinių žmonių saitų pasaulis, jo dėsningumai, teorijų raidos ir kaitos niuansai knygoje dėstomi aiškiai ir kryptingai, o autorius atskleidžia, kad veikiamas dviejų iškilių mąstytojų – sociologo Karlo Marxo ir filosofo Martino Heideggerio – formuluoja pagrindinę knygos mintį, jog dabartinis mūsų gyvenamo pasaulio būvis yra nenutrūkstama raida ankstesnių įvykių – naujaisiais laikais susiklosčiusios socialinės santvarkos ir būties raidos istorijos. Vedamas šios minties Rubavičius bando plačiai analizuoti mus supančio socialinio sambūvio klodus, ekonominės santvarkos – kapitalizmo – ištakas, šios santvarkos esminius bruožus, jų kaitą, įtaką ir sąlytį su visuminiu žmogaus pasauliu, kurį Heideggerio sąvoka galėtume apibrėžti kaip In-der-Welt-Sein (būtis-pasaulyje). Pratarmėje autorius gana aiškiai apsibrėžia savo tyrimo teritoriją – teorinė studija (plačioji auditorija pagal dabartinę madą sakytų „filosofinė“), taip pat glaustai pristato šios studijos pagrindinius teiginius: nuo kapitalizmo sistemos neįmanoma atsiriboti, taigi ir visiškai „iškristi“; kapitalo kaupimas  /  savidauga yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri tampa pagrindine socialinių saitų organizacijos gaire; postmodernybę savo studijos kontekste traktuoja kaip tokį žmonių būvį, kada gamyba yra pajungiama vartojimui, dėl to ir pats vartotojas tampa vartojimo produktu ir vyksta (gal jau įvyko?) absoliutus „suišteklinimo“ procesas, apimantis ir patį subjektą. Knygos autorius atskleidęs savo kortas pademonstruoja grakštų pasjanso dėliojimą, argumentuodamas šių minčių pagrįstumą ir tuo primindamas ką tik Lietuvą aplankiusio jau gyvu sociologijos klasiku vadinamo Zygmunto Baumano minties plėtotės stilių.

Pratarmėje atskleistos teksto pagrindą sudarančios mintys plėtojamos parodant jų teorines ištakas (1 skyrius), aptariant esminius kapitalizmo bruožus (2 skyrius), konstatuojant ir įvertinant dabarties situaciją (3 skyrius), apžvelgiant pagrindinius ją palaikančius veiksnius (4 skyrius), vienas iš esminių dabarties situacijos bruožų aptariamas skiriant šiek tiek dėmesio lietuviškoms aktualijoms (5 skyrius). Knygoje, kaip ir dera teorinei studijai, išlaikyta pakankama distancija aptariamų fenomenų atžvilgiu, todėl joje nerasi vertinimų, blogai ar gerai vystosi žmonių socialinė santvarka. Laukiantys patarimų, kaip „nuversti“ kapitalizmą ar kuo jį pakeisti, taip pat liks nusivylę (beje, šių dalykų pasigedę LUNI studentai labiausiai rėmė prie sienos Rubavičių minėtame knygos pristatyme ŠMC). Sunku netgi identifikuoti knygos autoriaus poziciją jo aprašomų fenomenų atžvilgiu. Tik atidus skaitytojas gali rasti nežymių paties mąstytojo požiūrio pėdsakų – 1 skyriuje, aptardamas įsigalinčius gundymus nemirtingumu, to paties tiražavimą ar simuliakrų gausą, Rubavičius primena Jeano Baudrillard’o įžvalgas, kad toks kartojimas naikina kitoniškumo pajautą ir vaizduotės sritį, bei pats priduria, kad „žmogui reikalingas transcendencijos Kitas, nes būtent Kitas jam suteikia galimybę tapti nelygstamu individu; žmogus savo būtį grindžia ne pats ir ją grindžia ne jo kūriniai, bet tas esminis Kitas, šitaip palaikantis ir savo paties kaitą. Kitas nustato socialumo režimą, įtvirtinantį žmonių kitoniškumą. Vyru tampama moters akivaizdoje, o moterimi – vyro.“ (p. 67) Tik tokie gana nežymūs teiginiai suteikia pretekstą svarstyti teksto autoriaus požiūrį į kapitalizmo fenomenus, tačiau neskubėdami vertinti galime pažymėti, kad vienintelis dalykas, ką galima labai atsargiai, su intelektualiu saiku teigti, o gal geriau būtų pasakyti – klausti paties Rubavičiaus: „Ar tiesa, kad postmoderniojo kapitalizmo situacijoje geriausia išlaikyti kritišką distanciją ir dalyvaujant šioje socialinėje terpėje ieškoti galimų gyvenamojo pasaulio nišų, kurios leistų žmogui gyventi orų gyvenimą?“

Tuo tarpu Girdzijauskas „Postmodernųjį kapitalizmą“ perskaitė visiškai kitaip, bent jau tokį savo požiūrį pateikė rašinyje „Odė kapitalizmui“. Atrodo, kad recenzentas visiškai nesuprato pagrindinės Rubavičiaus knygos intencijos ir esminių minčių, nors tuo sunku patikėti: juk knygos autorius viską labai aiškiai išdėsto pratarmėje. Iš šio supratimo  /  nesupratimo  /  išankstinės nuomonės  /  nežinia ko klostosi visa rišamoji „Odės kapitalizmui“ grandis. Girdzijauskas savo pamąstymus apie kapitalizmą supina iš praktinių aspektų (nors Rubavičius akcentavo, kad jo knyga teorinio pobūdžio), paįvairindamas knygos citatomis, kurios, ištrauktos iš konteksto, įgauna kitas prasmes, ir iš to daro labai keisto pobūdžio išvadas (nors gana logiškas, jei laikysimės versijos, kad knyga buvo nesuprasta). Pavyzdžiui, Girdzijauskas cituoja Rubavičių: „Meno suprekinimas – viena svarbiausių temų, nagrinėjamų veikale. „Didysis menas išeina už savo ribų ir atsisako savo tikslų romantinio meno etapu, ir tas „išėjimas už“ yra perėjimas į kasdieninę gyvenimo tikrovę ir neišvengiamas virtimas masiniu ar populiariuoju menu arba, XX a. filosofų kalba, meniniu kultūrinės industrijos gaminiu.“ (p. 90) Toliau plėtodamas mintį apie romantinį meną, autorius pasiremia Hegeliu ir tęsia: „Galima sakyti, kad menas netenka savo substanciškumo ir įsivyrauja prekinių meno dirbinių formos, tik pažyminčios ir imituojančios dvasinio gyvenimo reikšmes ir grožio kūrimą.“ (p. 92) Įgavęs tokį pavidalą, menas nebetenka pažintinės reikšmės ir kritinio požiūrio į vartotojų visuomenę, kol galiausiai postmoderniuoju laikotarpiu susilieja ekonomika ir kultūra – „…kultūra yra tapusi rinkai kultūros prekes ir paslaugas gaminančia ekonomine galia, kuri telkia būdus vartojimui skatinti bei įvairinti ir platina bei įtvirtina vartotojiškumo ideologiją“ (p. 100).“ Skaitydamas šią ištrauką neaptinki nieko ypač stulbinančio, greičiau akivaizdybių konstatavimą (kaip ekonominė socialinė santvarka veikia meną ir kas su juo vyksta), bet Girdzijauskas iš šio samprotavimo daro štai tokią išvadą: „Žodžiu, vartojimas ir vartotojiškumas perkeliamas į idealiąją plotmę ir tampa visos visuomenės siekiamybe ir galutiniu tikslu.“ Tokių išvadų Rubavičiaus tekste nėra, nes studijoje atsiribojama nuo etinio  /  vertybinio sprendimo, tuo tarpu Girdzijauskas tokių sprendimų neslepia ir nevengia: „[…] nes kapitalizmas laikomas jos pamatu ir garantu, peršokant per sistemos properšas, praleidžiant pro akis didžiąsias jos ydas. […] du trečdaliai žmonių nuolat gyvena skurde – vis dėlto monografijos autorius, nepajėgdamas visiškai nutylėti šios skaudžios problemos, mėgina laviruoti […].“

Tokie etinio / vertybinio pobūdžio teiginiai patys savaime nėra kritikuotini, bet, atsižvelgiant į Rubavičiaus knygos turinį ir pridedant Girdzijausko požiūrį, besiskleidžiantį štai tokia tonacija: „Čia toliau giedama miesto ir kapitalo susiliejimo giesmė“, ir tokius priekaištaus (abejotina, ar tai yra kritika): „[…] negi iš tikrųjų autorius yra taip įtikėjęs kapitalizmo idėjos teisingumu, kad išleidžia iš akių didelę dalį esminių jo bruožų, kuriuos galėtume pavadinti nepagydomomis jo ydomis – nusikalstamą gobšumą ir plėtrumą, gebą naudotis žmonių silpnybėmis, amoralumą ir vienintelio dievo, kurio vardas Pelnas ir Nauda, garbinimą“, jie tampa intelektualine nuodėme. Išreikšdamas savo neigiamą požiūrį į procesus, kuriuos iš tiesų norisi kritikuoti, Girdzijauskas staiga paverčia nagrinėjamą autorių kapitalizmo apologetu. Taip falsifikuojama kritika ir jos teisėtumu bei kritiko kompetencija norisi abejoti. Kyla klausimas: ar jis iš tiesų skaitė tai, ką deklaravo skaitęs? Čia išryškėja paradoksali supratimo / nesusipratimo ironija – Rubavičiaus įžvalgos apie meno raišką postmoderniajame kapitalizme pasitvirtina šių tekstų diskusijos teritorijoje. Rubavičius rašo apie postmoderniojo kapitalizmo sąlygomis kultūrinį / meninį procesą genantį mechanizmą, kurį stumia pirmyn vartojimo prioritetas, turinio neadekvatumas ir keitimasis ženklais bei apimtimi, ideologijos gausa etc. Girdzijauskas žavisi Slavojumi Žižeku ir nurodo jo kairuoliškumą kaip alternatyvą Rubavičiui. Tačiau Žižekas yra visai kitokio pobūdžio teoretikas, talentingas retorikos meistras. Rubavičius kalba pustoniais. O ir kapitalizmo fenomeną šie autoriai nagrinėja iš visiškai kitos perspektyvos, skirtingų diskursų teritorijoje ir vedami visiškai kitų intencijų, ko pagaliau abu neslepia. Žižekas pats virtuoziškai naudojasi žiniasklaida ir kultūros vartojimo impulsais ir kartu tarsi tampa Rubavičiaus aprašytu vartojimo fenomeno herojumi.

Galima pritarti daugumai Girdzijausko pastabų apie kapitalizmo blogybes, bet kelia abejonių jų pasitelkimas aptariant Rubavičiaus knygą, nes juk ir pats Rubavičius yra kapitalizmo blogybių kritikas. Kita vertus, gal ir čia pateikta galima knygos supratimo versija tėra vienas iš supratimo kaip nesusipratimo paradoksų.

Virginijus Gustas

 

Pirmoji publikacija: Šiaurės Atėnai 2010 m. lapkričio mėn. 05 d.  Nr 41 (1011)

2 komentarai

  1. Pė. Pė.

    Tą supratimą-nesupratimą-nesusipratimą teisingai pastebėjai, Virginijau. Skaitydamas Girdzijausko kritiką-atsakymą į Rubavičiaus knygą, likau nesusipratęs. Rubavičius kalba apie kapitalizmo kritiką, tegul tik pustoniais, o Girdzijauskas išverčia į “odę kapitalizmui”. Taip ir likau išsižiojęs, tpsakant 🙂

    P.s.: sveikinu su publikacija “Šiaurės Atėnuose”.

    Atsakyti
  2. VJ

    Būtų įdomu pačio kritiko nuomonė… O jei pavyktų iš jo paimti interviu… Ir dideli žmonės klysta…. 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *