Filosofinės koncepcijos Andrejaus Tarkovskio kūryboje

pagal | 2011 02 04

Andrejus Tarkovskis

Visi Andrejaus Tarkovskio filmai – tai autoriaus pasakojimas apie save ir pasaulį, kuriame jam lemta gyventi ir kurti. Šis pasaulis yra unikalus menininko suvokimo darinys, kuriame harmoningai susilieja matomi ir nematomi realybės aspektai, „normalaus“ ir perversiško pradai. A. Tarkovskio filmuose sutaikoma net ir tai, kas atrodo esą iš esmės nesuderinama – gyvenimas ir mirtis. Menininko fantazija pagimdo estetiškai tobulą reginį, kuriame išnyksta bet kokie suvokimo apribojimai. Gyvenimo ir mirties vienybė suteikia žiūrovui galimybę net ir pačiuose baisiausiuose ir net bjauriausiuose vaizdiniuose įžvelgti svarbių būties fragmentų, kuriuos kasdienybėje užstoja neperregima abejingumo tamsa.

Kinas atvėrė neišsemiamas galimybes vizualiai perteikti vidinę mistinę patirtį, kuri išgyvenama individualiai prisiliečiant prie dvasinio (dieviško?) prado, išgyvenant ribines patirtis, egzistencines lūžio akimirkas. Toks menas gimdo kitokios prigimties pasaulio pažinimą, kuris nepalyginamas nei su moksliniu, nei su techniniu pasaulio pažinimu. Tokiu būdu pažindamas pasaulį, žmogus nė akimirkai negali pamiršti, jog pasaulis, kurį jis sutinka savo fenomenologinės žiūros akiratyje, yra vienalytis, pilnatviškas, pilnas slaptų reikšmių ir neatskleistų ženklų.

A. Tarkovskis visada priešinosi realybės mistifikavimui, kuris apriboja kūrybinę galią vien tik proto kategorijomis. Viename iš savo interviu režisierius pasakė: „Aš nesutikčiau, jeigu mano filmus vadintų romantiniais… Todėl, kad ‘romantizmas’ – tai toks realybės vaizdavimo būdas, kuris leidžia žmogui už realybės ribų pamatyti kažką daugiau nei joje yra. Jeigu kalbame apie bet ką, kas yra šventa, apie kažkokios tiesos paieškas, man tai nėra romantizmas. Todėl, kad aš neperžengiu realybės ribų ir jos nekeičiu. Aš tik atveriu tai, kas joje slypi, bet yra nematoma.“

Jo filosofija buvo nukreipta į pasaulio pilnatvės paiešką. Tos pilnatvės, kuri, anot paties A. Tarkovskio, šiuolaikiniame pasaulyje yra seniai prarasta. Kūrybinis autoriaus metodas savyje komponuoja gyvus, lengvai suvokiamus vaizdus bei betarpišką patirties jėgą, kurią tiesiog fiziškai jauti kiekvieną filmo akimirką, su mistinių ženklų ir nuorodų galia. Taip režisierius atveria tas pasaulio ir žmogaus nematomas puses, kurios glūdi anapus sąmonės ir kurios yra pasiekiamos, turbūt, vien tik vidinei savikontempliacijai.

Epizodas iš filmo „Stalkeris“

Pasaulio transformacija, kaip svarbiausia religinė problema, A. Tarkovskio kūryboje jo paties buvo traktuojama vien tik žmogaus transformacijos kontekste. „Viskas, kas čia vyksta, priklauso ne nuo ‘zonos’, o nuo mūsų“, – ši frazė iš filmo „Stalkeris“ tapo viena pamatinių visai tolimesnei A. Tarkovskio kūrybai ir net jo, kaip menininko, gyvenimui. Gyvenimas ir menas, paties Tarkovskio žodžiais, jam buvo neatskiriami. Savo filmuose jis sugebėjo įrodyti, jog menas gali perduoti transcendentinių pradų buvimą žmogaus pasaulyje ir jų poveikį žmogui kaip mąstančiai būtybei. Menas įžiebia vilties kibirkštėlę žmogaus sielos bedugnės tamsoje.

A. Tarkovskio meninis pasaulis yra keistas ir paslaptingas. Jo filmams būdingas nepaaiškinamas, net magiškas poveikis, kuriuo pasižymi tik patys iškiliausi meno kūriniai. Savo filmuose kūrėjas kelia ir sprendžia nepaprasto gilumo filosofines problemas, pasitelkdamas visus įmanomus meninės raiškos būdus. Vaizdinė bei grafinė filmo kalba tampa adekvačia priemone išreikšti tas gilumines intuicijas, kurias autorius siekia perteikti žiūrovui, savo kasdienybės plotmėje esančiam neapsakomai toli nuo žmogiškosios būties esmės ar žmogiškos prigimties netobulumo apmąstymo.

Kai kurių filosofinių idėjų apmatus galima aptikti jau pirmame A. Tarkovskio filme „Ivano vaikystė“. Tačiau pilnatviškai režisieriaus filosofinio mąstymo jėga atsiskleidė tik „Andrejuje Rubliove“. Būtent pastarasis filmas, anot kritikų, yra tikras raktas į režisieriaus kūrybą, nes be filosofinio šio filmo pagrindo supratimo beveik neįmanoma susigaudyti toje pasikartojančių temų bei vaizdinių koncepcinėje visumoje, kuri būdinga vėliau sukurtam A. Tarkovskio kūrybiniam pasauliui.

Kokias gi filosofines idėjas, problemas ir koncepcijas reiklesnis žiūrovas gali atrasti A. Tarkovskio filmuose? Visų pirma – tai pasaulio pilnatvės stokos ir disharmonijos problema, kurios leitmotyvą galima atrasti praktiškai visuose filmuose. Ypač ši tema yra aktuali ir ryškiai akcentuojama filmuose „Stalkeris“, „Andrejus Rubliovas“ bei „Veidrodis“. Matome, kad autoriui yra svarbus pasaulio patvarumas, ne visai prarastas atskirų dalykų ir įvykių sąryšis, pasaulio harmonija, kažkoks, tarsi už pasaulio slypintis, prasminis pradas. Taip pat akivaizdi žmogaus, civilizacijos ir gamtos pasaulio priešprieša. Apskritai daugelyje A. Tarkovskio filmų gamta tampa ne veiksmo scena ar fonu, o lygiaverčiu veikėju, kuris taip pat „gyvena“ ekrane kaip ir žmogiškieji herojai. Gamta jo filmuose – slėpininga, mistinė, ženklų kupina visata arba tarsi gyvas organizmas, stebintis, mąstantis, veikiantis.

A.Tarkovskio filosofinio pasaulio centre – žmogus. Ir ne šiaip kažkoks abstraktus, beveidis, o toks žmogus, koks jis yra nuopuolio ir prisikėlimo akimirką, akimirką, kai jis susitinka akis į akį su Dievu. Apskritai, Dievo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo motyvai yra nepaprastai stiprūs šio režisieriaus filmuose ir yra tarsi juos vienijanti konceptualinė gija. Žmogus A. Tarkovskio filmuose parodomas kaip vienintelė jėga, kuri gali „suvienyti“ pasaulį, grąžinti jį į idealios harmonijos ir pilnatvės būseną. Neatsitiktiniai čia ir pagrindinio „Aukojimo“ herojaus Aleksandro žodžiai savo sūnui filmo pradžioje (scena, kai Aleksandras ir berniukas sodina negyvą sudžiūvusį medį jūros pakrantėje): „…žinai, kartais aš sakau sau pačiam, kad jeigu kasdien tuo pat metu kartočiau tą patį veiksmą, sistemiškai, nuosekliai, lyg kokį ritualą kasdien kartočiau tą patį veiksmą – tai pasaulis pasikeistų. Kažkas pasaulyje pasikeistų. Kitaip ir būti negali.“

Ypatingas vaidmuo A. Tarkovskio filmuose atitenka moterims. Moterys jo filmuose įkūnija paslaptingą, net mistišką pradą, slėpiningą gamtos jėga, supriešinamą racionalumu grindžiamam žmogaus pasauliui. Moteris – tai ir mąstančiojo vandenyno pagimdyta Harė iš „Soliario“, ir mistiškoji Marija-Natalija iš „Veidrodžio“ (kurią meistriškai įkūnijo legendinė rusų aktorė Margarita Terechova) ir „ragana“ Marija iš „Aukojimo“, kuriai vienintelei suteikiama galia išgelbėti pasaulį nuo jam gresiančios apokalipsės. Jos tarsi nepriklauso „šiam“ pasauliui, jos yra už racionalaus proto ribų, tarsi atstovauja kažkokią dieviškąją galią, veikiančią šiame pasaulyje ir jį dekonstruojančią.

Autorius savo filmų herojus prilygina jei ne dievams, tai bent jau pusdieviams. Savo veiksmu arba neveikimu jie gali pakeisti ir keičia pasaulį, Tačiau savo filmuose A. Tarkovskis žmogui suteikia ne tik kuriančiąją Demiurgo galią, bet ir griaunančių galių. Žmogus gali grąžinti pasauliui prarastą harmoniją ir tyrumą, bet gali ir sunaikinti jį savo beprotybės liepsnose (taip, kaip „Aukojimo“ herojus filmo pabaigoje sudegina savo namus, taip, kaip Krisas bando sunaikinti „mąstantį vandenyną“ „Soliaryje“). Šita dievažmogio arba žmogdievio tema A. Tarkovskio filmuose yra artima didžiųjų rusų mąstytojų plėtotai Dievo ir žmogaus santykio problematikai. Šią konceptualią idėjinę paralelę galima būtų tęsti iki pat Nietzsche’s Antžmogio, tačiau dėl šio teksto temos bei apimties, autorė negali plačiau išnagrinėti nyčiškojo motyvo A. Tarkovskio kūryboje, kadangi, be abejonės, toks ekskursas reikalautų žymiai platesnio filosofinio diskurso matmens bei atitinkamo teorinio pasiruošimo. Galime tik apibendrintai pasakyti, jog toks filosofinis leitmotyvas akivaizdus bei gali tapti atskiro filosofinio apmąstymo tema.

Kitas svarbus filosofinis A. Tarkovskio motyvas – kaltė ir atpirkimo galimybė. Neatperkamos kaltės suvokimas slegia daugelį filmų herojų, tačiau aiškiausios kaltės patirtys ir atpirkimo paieškos yra „Soliaryje“. Sukurtas pagal lenkų rašytojo Stanislawo Lemo romaną, A. Tarkovskio „Soliaris“ – tai įsivaizduojamos planetos apmąstymai ir Stanley Kubricko filmo „2001 metų odisėja“ tema. „Soliaryje“ nėra jokių novatoriškų specialiųjų efektų ir pritrenkiančių reginių; filmas sukoncentruojamas į jo herojų, kurio fantazija ir realus gyvenimas susilieja į vieną.

Epizodas iš filmo „Soliaris“. Krisas ir Harė

Psichologas Krisas Kelvinas, nustatydamas kosminės stoties, skriejančios aplink Soliario planetą, tinkamumą, susiduria su niūria astronauto Bertono istorija. Prieš keletą metų „Soliaryje“ dirbusi ekspedicija tyrinėjo „mąstantį vandenyną“, bet ji patyrė nesėkmę, ir Bertonas liko vienintelis, išgyvenęs po nelaimingo atsitikimo. Suintriguotas, Krisas nuvyksta į kosminę stotį ir susitinka daktarus Snautą ir Sartorijų. Jie pataria jam priprasti prie aplinkos. Krisą persekioja įvairūs garsai ir vizijos, tarp jų – seniai mirusi žmona Harė. Visa tai jį verčia manyti, kad Soliaris turi savybę atgaivinti patekusiųjų į jį mintis.

Išsigandęs į realybę grįžusios žmonos, Krisas sunaikina keletą Harės vizijų ir padaro dar vieną išvadą, kad yra kita tiesa apie Soliarį, kad planetos vizijos realios ir taip pat stipriai emociškai kenčia, kaip ir jis pats. Galiausiai, nesugebėdamas atlikti savo misijos, Krisas susijungia su Hare ir su viskuo, ką ji įkūnija. Snautas ir Sartorijus, sužinoję apie jo nesėkmę, nusprendžia sunaikinti Soliario „mąstantį vandenyną“, nors paskutiniame filmo kadre planeta įgauna įsivaizduojamo Kriso išpirkimo formą.

Kriso evoliucijos procese nuo to momento, kai jis dar nieko nežinojo, ir iki tada, kai jis tampa bene svarbiausia specialiai jam sukurtos realybės figūra, matome racionalaus proto pasikeitimą vien tik sugalvojus norą. A. Tarkovskis, norėdamas sukurti gražų reginį, naudoja plačiaekranį vaizdą su ištęstais kadrais. Rezultatas – Soliaris išeina už vidinės būsenos rėmų, perduodamas pagrindinio herojaus nuotaiką.

Krisas Kelvinas – liūdnas vidutinio amžiaus žmogus. Žila sruoga, išryškėjanti tamsių plaukų fone, liudija išgyventą tragišką patyrimą, kai jis norėjo suprasti Soliarį anksčiau, negu priimti jo vizijų logiką. Neišsprendžiamas planetos konfliktas, kuris atveria tiesą ir kartu sunaikina viską, kas gyva, toliau puikiai plėtojamas keliose vėlesnėse scenose. Autorė norėtų pridurti, jog „Soliaris“ yra ne tik jos mėgiamiausias, bet ir (jos subjektyvia nuomone) pats geriausias A. Tarkovskio filmas, kuriam, žinoma, nė iš tolo neprilygsta 2002 m. holivudiška Steveno Soderbergho Stanislawo Lemo romano ekranizacija. Taip pat galima drąsiai teigti, jog Kriso Kelvino vaidmuo yra įsimintiniausias bei ryškiausias lietuvių aktoriaus Donato Banionio vaidmuo.

Taigi A. Tarkovskis nori mums parodyti, jog žmogus, jaučiantis kaltę dėl pasaulyje viešpataujančio blogio ir netobulumo, privalo pasikeisti, pakeisti požiūrį visų pirma į save, į savo vertybių sistemą, kuria grindžiamas jo gyvenimas ir jo egzistencijos tikslai.

Kaip minėjome, jau pirmame režisieriaus filme randame pagrindinius jo filosofinės sistemos apmatus, kurių sistemingą išsklaidą atrandame visame jo kūrybos kelyje. „Andrejuje Rubliove“ steigiama režisieriaus pasaulėžiūra yra labai sudėtinga ir savyje sujungia daugelį skirtingų mąstymo koncepcijų. Šį filmą labai sunku vertinti, juolab vertinti vienareikšmiškai. Šis filmas labai, jeigu galima taip pasakyti, „masyvus“, sunkus suvokti ir reikalaujantis tam tikro išankstinio filosofinio pagrindo arba nusiteikimo. Tačiau toji filosofinė gija, kurią pavyksta užčiuopti, stulbina savo globalumu, gilumu, akinančia raiškos šviesa bei metaforos taiklumu. Atsiveriantis ženklų pasaulis reikalauja detalaus ir gilaus mąstymo iššifravimo, kitaip profaniškam žvilgsniui filmas gali atsiverti ne tik kaip beprasmis, bet ir absurdiškas, kaip vieningos siužeto linijos stokojantis padrikų vaizdinių chaosas.

Epizodas iš filmo „Stalkeris“

„Stalkeryje“ A. Tarkovskis siekia toliau plėtoti tas filosofines idėjas, kurias aptinkame jau „Soliaryje“. „Zonos“ ir kosminės „Soliario“ bazės analogija akivaizdi. Tačiau jeigu „Soliaryje“ režisieriaus parodyta pačios realybės struktūra ir skirtingų tos realybės pavidalų schema buvo dar šiek tiek dirbtina (kadangi pats filmo siužetas su fantastine kelione į kitą planetą ir ateities pasaulio technologijomis taip pat nėra labai realistiškas), tai prasminis realybės pagrindas, atsiveriantis „zonos“ vaizdinyje, jau yra brandus bei pagrįstas. „Stalkeryje“ atrandame žymiai paprastesnį ir aiškesnį suvokimą apie realybės pavidalus ir jos struktūroje slypinčius prasminius sluoksnius. Šiame filme A. Tarkovskis sukūrė nepaprastai vizualiai aiškią idėją to neigiamo poveikio, kurį mūsų „neteisinga“, destruktyvi civilizacija daro mus supančiam pasauliui. Žmogaus apgyvendinta ir pakeista pasaulio dalis filme parodyta kaip visiškai praradusi savo grožį, harmoniją ir apskritai gyvybę. Gamta sunaikinama beprasmės technologizuoto proto jėgos. Tokį patį negatyvų proto ir gamtos sąveikos vaizdinį aptinkame ir „Soliaryje“.

„Aukojime“ A. Tarkovskis ne tik nedviprasmiškai užsimena apie globalios pasaulinės katastrofos galimybę, tačiau ši katastrofa filme realiai ir įvyksta. Tačiau žmonijai pavyksta išsigelbėti – juos išgelbsti Aleksandras, Otas ir Marija. Režisierius palieka žmonėms išsigelbėjimo viltį, tačiau ši viltis gali išsipildyti tik kaip savotiškas stebuklas.

Pats A. Tarkovskis ne kartą yra sakęs: „Mano filmai – tai mano gyvenimas. Mano gyvenimas – tai mano filmai.“ Ir tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vidinis gyvenimas – tai tas šaltinis, iš kurio gimsta jo ekraninis pasaulis.

2009 m. ekranuose pasirodė Larso von Triero režisuotas mistinis-psichologinis siaubo (?) filmas „Antikristas“, dedikuotas A. Tarkovskiui. Ar pačiame „Antikriste“ galime atrasti tam tikrų paralelių su A. Tarkovskio filmais, ar dedikacija tiesiog atspindėjo paties L. von Triero susižavėjimą rusų režisieriaus kūryba? Į šiuos klausimus būtų labai sunku nedviprasmiškai atsakyti. Iš vienos pusės, žinoma, – A. Tarkovskis, būdamas vienas iškiliausių kinematografinio meno atstotų padarė (ir, be abejo, vis dar daro) didelę įtaką daugeliui menininkų. Pats L. von Trieras ne kartą viešai deklaravo savo susižavėjimą A. Tarkovskio meninės raiškos galia, jo filmus vadindamas neprilygstamais šedevrais.

Tačiau žiūrint „Antikristą“, tampa akivaizdu, kad dedikacijos priežastys slypi giliau, nei vien tik L. von Triero asmeniniame požiūryje į rusų režisieriaus kūrybą. Filme randame nemažai nuorodų į A. Tarkovskio filmus. Jau vien pats vaizdinės išraiškos būdas yra akivaizdžiai panašus. Galima pamanyti, kad L. von Trieras sąmoningai stengėsi atkartoti A. Tarkovskio filmus gaubiančią mistinę aurą, jo herojų nuotaiką. Net pats filmavimo stilius, kai nėra aiškiai nubrėžto linijinio siužeto, scenos keičia viena kitą netikėtai ir šiek tiek chaotiškai (o kartais ir šokiruojančiai), o filmo veikėjai yra tarsi atskirti nuo išorinio pasaulio, yra aiškus ankstyvųjų A. Tarkovskio filmų „plagiatas“.

„Antikriste“ pateikti prasminiai ženklai gali būti šifruojami pasitelkiant raktą, kurį galime aptikti „Stalkeryje“, „Nostalgijoje“ ar „Aukojime“. L. von Trieras aktualizuoja svarbias žmogaus ir gamtos, racionalaus ir gyvuliško prado priešpriešos temas, kurios, kaip jau minėjome, buvo vienos iš pagrindinių filosofinių A. Tarkovskio kūrybos paradigmų. Gamta „Antikriste“ atsiveria kaip priešiška žmogui visata, kaip pirmapradis siaubas, kuriam žmogus su savo racionalistine pasaulėžiūra yra nepajėgus pasipriešinti.

Filosofinis A. Tarkovskio kūrybos pagrindas liko beveik nepakitęs per visą jo gyvenimą. Jis bandė įspėti žmones, jog šiuolaikinis pasaulis yra ištiktas globalinės krizės (tarsi serga) ir pasaulis negalįs išsigelbėti pats – jam būtina žmogaus pagalba. Tačiau dažniausiai bet koks bandymas padėti tik apsunkina padėtį, kadangi žmonės nesigilina į ligos priežastis, nesuvokia tikrųjų katastrofos mastų. O pagrindine „pasaulio ligos“ priežastimi A. Tarkovskis įvardino paties žmogaus prigimtį, jos destruktyvų, demonišką pradą. Reikalingas tam tikras priešnuodis, kuris išvalytų pasaulį nuo inertiškos intelekto ir racionalaus proto užkrato. Savo filmuose A. Tarkovskis ir bando parodyti, koks yra tasai kelias į išsigelbėjimą, kaip išsaugoti pasaulį ir neleisti jam sudegti Apokalipsės ugnyje.

Jolanta Michalovskaja

4 komentarai

  1. lomonosovas

    „Viskas, kas čia vyksta, priklauso ne nuo „zonos“, o nuo mūsų“.
    aha. nuo musu priklauso, nors taip noretusi permesti atsakomybe kokiam nors, kaip vaikystej man sakydavo, lomonosovui 🙂
    betgi galima sakyt, kad ir ne viskas nuo musu priklauso. mes tik imesti i si pasauli kartu su kitais daiktais; a kas imete?

    Atsakyti
  2. T.

    Kas mus įmetė į pasaulį nežinome ir greičiausiai nesužinosime. Galime spėti, kad tai ir yra tai, ką dar antika vadino likimu. Juk nėra taip, kad negalėtume formuoti savosios gyvenimo istorijos linijos ? Kaip ten sakoma? Kiekvienas savojo likimo kalvis…Na ne šeimininkas, bet bent jau kalvis…Juk tai jau ne taip mažai ?

    Atsakyti
    1. Linas lj

      Tikrai nemažai. Vien faktas, kad esame, kad galime matyti žvaigždėtą dangų, kad galime mąstyti- nuostabu. Tiesiog būkime…

      Atsakyti
  3. Lemas

    kad ir koks svetimas tas gyvas vandenynas atrodytų, vis viena jis žmogiškas, pernelyg žmogiškas …

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *