Savo monografijoje Organai be kūnų (Organs without Bodies, 2003) Slavojus Žižekas pabrėžia: „Deleuze’as prieš bet kokį universalaus Buvimo būdą nori tvirtinti genetinio diferenciacijos proceso pirmumą, kai tuo tarpu Hegelis siekia į pačią konceptualinės universalijos šerdį įdiegti jos savijudą.“[1] Parodysime, kad iš esmės tai yra vienas ir tas pats dalykas.

Taigi mes matome pozityvų skirtumo eskalavimą pačia gryniausia jo ontologine pirmumo teise (Gilles’io Deleuze’o taip nemėgstamos tapatybės atžvilgiu). Transcendentalinėje perspektyvoje skirtybių seriją galime laikyti sinchroninio diskurso pamatu. Kitaip tariant, čia veikia signifikantas (plg. Claude Lévi-Strauss, Jacques Lacan). Kaip ši sinchroninė mašinerija pereina į kažkokią diachroninės konkretybės poziciją, t. y. kokiu būdu signifikantas „nukrenta“ į signifikatą? Jei (ontologinis) „visa“ yra ne kas kita, kaip diferencinių jungčių sistema, kaip mes galime kalbėti apie bent jau numanomai tapačius (ontinius) reiškinius? Tam paaiškinti Deleuze’o filosofija siūlo kelis būdus, kurie toli gražu nėra tapatūs. Viena vertus, galime kalbėti apie „tamsųjį pirmtaką“[2]. Omenyje reikia turėti faktą, jog tamsusis pirmtakas tėra diachroninio diskurso galimybė, aktualiai jo neįmanoma nei sučiuopti, nei apibrėžti. Pats Deleuze’as pabrėžia, kad tamsusis pirmtakas neturi jokios kitos vietos, išskyrus tą, iš kurios jis nuolat iš anksto jau yra dingęs[3]. Taigi tamsusis pirmtakas yra sinchroniniam diskursui iš vidaus priskirtinas ir būtinas loginis kintamasis.

Šioje vietoje reikia lokalizuoti momentą, kuriame skirtumas nevalingai suspindi tapatybės fone. „Taigi signifikavimą ir prasmę mes privalome išskirti taip: signifikavimas referuoja tik į sąvokas ir į būdą, kuriuo jos siejasi su tam tikrame reprezentacijos lauke sąlygotais objektais; tuo tarpu prasmė yra kaip Idėja, kuri plėtojama sub-reprezentatyvinėse apibrėžtyse“[4]. Čia Deleuze’as privalo būti laikomas labai nuosekliu. Prasmė – tai sterili sinchroninio, savo kilme ontologiškai sterilaus, bet tuo pat metu savo ontinės apraiškos momente diachroniškai konkretaus diskurso teritorija. Pati prasmė privalo „išaugti“ signifikantą. Ontologinio sterilumo momentas liudija, kad prasmė yra susijusi su gryna signifikanto forma. (Deleuze’as atskirai perspėja, kad prasmės negalime tiesiog „numesti“ į empirinį lygmenį[5].) Papildomai tą išduoda beprasmių žodžių fonetinė išraiška, gebanti suteikti vientisumą visam „palaidų“ signifikantų laukui (pati išreikšdama vien signifikanto formą). Mažų mažiausiai tai parodo nekūnišką prasmės sterilumo dimensiją. Tačiau tuo pat metu prasmė yra „[…] tai, kas savo empiriniame galiojime negali būti pasakyta […]“, o „[…] tiesa tėra empirinis prasmės efektas […]“[6].

Šioje vietoje gali kilti neaiškumų, tačiau viena turi būti aišku: prasmė žymi transcendentalinį (sintetinį?) Įvykį, kurio pagrindu gali atsirasti konkretus, diachroninis, genetinis diskursas (toks diskursas be jo prasmės pagal pačią savo sąvoką būtų neįmanomas). Kita vertus, prasmė per pačią su savuoju empiriškumu susijusią neišsakymo galimybę susisieja su kažkuo empiriniu. Ši sąsaja žymi sinchroninio diskurso, kaip prasmingo konceptualizavimo akligatvio, „krytį“ į diachroninį diskursą. Visa tai, kas čia buvo pasakyta, galima perteikti Lacano pareiškimu: kalba visuomet slepia savo steigties (p)aktą („Signifikanto neutralizavimas atspindi visą Kalbos prigimtį“)[7]. Štai dėl ko sinchronijos ir diachronijos sankirta, žinoma ženklo pavadinimu, ir pačiam Deleuze’ui yra susijusi su probleminiu susidūrimu, priverčiančiu mus mąstyti[8].

Sinchroninis diskursas yra gryna bendrybės forma. Iš sinchroninės perspektyvos (paskirybės „suteptą“) diachroninį elementą abstrakčiu jo pavidalu galime matyti tik kaip negatyvumą, kaip prasmingo konceptualizavimo akligatvį. Tačiau pačios universalijos viduje tas negatyvumas (pozityvių!) savo sukeliamų efektų pagrindu privalo būti laikomas pozityviu. Būtent dėl to Žižekas gali teigti: „[T]ai, kas Deleuze’ui lieka nemąstoma, yra paprasčiausias negatyvumas, kuris nėra elementarus nuokrypis į Paties savęs įtarpinimo kelią“; kitaip tariant, „[…] ar tai, ką Hegelis padaro su negatyvumu, nėra negirdėtas ‘paties negatyvumo pavertimas pozityviu?[9] Tarsime, kad yra būtent taip.

Georgo W. F. Hegelio dialektinis procesas, be abejo, numato išankstinį bendrybės buvimą. Taigi jis numato sinchroninį diskursą, o konkrečiais savo taikymo atvejais jis „nukrenta“ į diachroninį diskursą. Taip tiesiog tariame, kad Logikos mokslas privalo būti laikomas abstraktesniu už Istorijos filosofiją. Tačiau mes jau galėjome įsitikinti, kad visiškai atskirti sinchronijos nuo diachronijos (bendrybės nuo atskirybės) paprasčiausiai negalime. Pats skirties tarp bendrybės ir atskirybės vengimas kiekvienu atveju pasirodytų kaip paskira, konkreti konceptualinė operacija pačioje bendrybės stichijoje. Taigi kiekvieną kartą kalbėdami apie bendrybę, esame priversti įvelti ir atskirybę. Jei Deleuze’ui prasmė yra tai, kas „empiriniame“ niekuomet negali būti pasakyta, tačiau lemia jame pačios prasmės fabrikuojamą tiesą, tai Hegeliui „[…] sąvoka besiremiančiame mąstyme negatyvumas priklauso pačiam turiniui ir yra pozityvus tiek kaip jo paties imanentinis judėjimas bei apibrėžimas, tiek kaip jų visuma[10]. Jei suvokiame, kaip negatyvumas yra bet kokio „pozityvaus“ sąlyga (vien kaip jo apibrėžimas, nes apibrėžimas jau yra skyrimas, neigimas), tai šia transcendentaline įžvalga esame perkeliami į Deleuze’o filosofiją. Deleuze’o tamsusis pirmtakas būtent ir yra toks (retroaktyviai) nuolat už akių užbėgantis elementas, vien šia savo mįslinga galimybe nevalingai įvedantis sąlygas kalbėti apie (bent jau minimalią bei daugeliu atžvilgių sąlyginę) tapatybę. Vadinasi, tamsusis pirmtakas yra prasmės galimybė, kurią mes įžvelgiame iš bendrybės vidaus, o prasmė yra sinchronijos-bendrybės patiriamas persileidimas, kuris netikėtai pagimdo diachroninę ir nuo paskiro genetinio proceso galutinai neatskiriamą prasmę. Tačiau mums čia svarbu tik tai, kad Hegelio „apibrėžtas neigimas“ (niekas yra niekas to, iš ko jis atsirado)[11] persikloja su kertine genetinio diferenciacijos proceso sąlyga – su tamsiojo pirmtako, „skirtumo-savyje, antrojo laipsnio skirtumo“, būtinybe[12].

Šioje vietoje atvirai tvirtiname, jog tarp Deleuze’o ir Hegelio pastatyta siena yra dirbtinė. Tolydaus proceso ir lūžio jame dialektika (Jameson), kaip substancijos ir subjekto (Hegel) ar tapatybės ir skirtumo (Deleuze) dialektika, priklauso transcendentalinės logikos tyrimo laukui. Būtent dėl to Deleuze’as iš esmės išlieka moderniu autoriumi: juk pačios galimybės kalbėti apie minėtas skirtis yra įmanomos tik modernaus sąvokinio konteksto erdvėje. Mes teigiame, kad tik tokio pobūdžio šių dviejų autorių gretinantis skaitymas sugeba išvengti Jürgeno Habermaso aprašytų proto kritikos paradoksų. Jokiu būdu neneigiame, kad Deleuze’as patyrė kitokio pobūdžio recepciją. Juk jis minimas tarp pačių svarbiausių vadinamojo postmoderno ideologų. Visgi nereikia bijoti Deleuze’o skaitymo strategijų taikyti ir jo paties tekstams.

Paulius Kukis

 

  1. [1]Žižek, S. 2004. Organs without Bodies. New York and London: Routledge, p. 52.
  2. [2]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 146–147.
  3. [3]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 146–147.
  4. [4]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 193.
  5. [5]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 193.
  6. [6]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 193.
  7. [7]Lacan, J. 1975. The Language of the Self. New York: Dell Publishing, p. 35.
  8. [8]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 176.
  9. [9]Žižek, S. 2004. Organs without Bodies. New York and London: Routledge, p. 52.
  10. [10]Hegel, G. W. F. 1997. Dvasios fenomenologija. Vilnius: Pradai, p. 69.
  11. [11]Hegel, G. W. F. 1997. Dvasios fenomenologija. Vilnius: Pradai, p. 86–87.
  12. [12]Deleuze, G. 2004. Difference and Repetition. London and New York: Continuum, p. 147.
Tagged with: DeleuzeHegelskirtisŽižek
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.