Gajo Petrovičiaus revoliucinės būties samprata

pagal | 2013 12 05

Straipsnis skirtas revoliucijos ir būties idėjų santykiui aptarti remiantis Jugoslavijos filosofinės mokyklos Praxis ir filosofo Gajo Petrovičiaus patirtimi ir apmąstymais. Praxis mokykla pristatoma tuo pačiu metu veikusios analogiškos Frankfurto socialinės kritikos mokyklos kontekste. Straipsnyje kalbama apie filosofinę opoziciją dogmatiniam marksizmui-leninizmui, kuri susiformavo remiantis arba Vakarų marksizmo idėjomis, arba savitu dialektikos aiškinimu ir Sovietų Sąjungoje, ir Jugoslavijoje. Petrovičius savo filosofija M. Heideggerio būties ir humanizmo sampratą sujungia su marksistine susvetimėjimo bei sudaiktintos savimonės kritika, taip pat išplėtoja revoliucinės būties idėją. Straipsnyje aiškinami šios teorijos esminiai skirtumai nuo tuo metu viešpatavusio dogmatinio istorinio materializmo.

Pagrindinės sąvokos: susvetimėjimas, sudaiktinta sąmonė, revoliucija, būtis, humanizmas, Vakarų marksizmas.

 

Kodėl šiandien vėl galima ar net reikia kalbėti apie Jugoslavijos Praxis mokyklą ir dar siejant su būties ir revoliucijos sampratomis? Pirmiausia tai istorijos pabaigos iliuzija, kuri sąstingiu liūliuoja Europos Sąjungos šalis, Rusijos ir Baltarusijos autoritarinius režimus, teigiant, kad negalima jokia kita santvarkų transformacija, išskyrus evoliucinį gerovės didinimą. Atitinkamai tai ir samprata apokaliptinės revoliucijos, kurios socialinė ir politinė metamorfozė vaizduojama kaip Bastilijos ir Žiemos rūmų šturmas ir po jo kylantis chaosas arba kaip religinių fundamentalistų siautėjimas ir naujo autoritarizmo užgimimas… Morfologinės diskusijos apie santvarkų ir sandarų kismą pasiekia tik iš socialinių tinklų riksmo, kviečiančio išgirsti, solidarizuotis, prabusti radikaliai kaitai. Labiausiai žadina draugų kvietimas ir pasiaukojimas, jų gebėjimas nebijoti gąsdinimų, suėmimų, mirtinai pavojingų iššūkių ir šmeižto, noras diskutuoti ir ginti žmogaus orumą, jo turiningą ir prasmingą būtį, taigi ir teises. Panašiais samprotavimais sąjūdžio Zapatista subkomendantas Marcosas kreipėsi į Turkijos protestuotojus 2013 m. birželio 17 d. Savo viešame laiške Stambulo Gezi pasipriešinimo dalyviams jis ragina nenurimti, palaiko jų kovą. Marcosas šį sukilimą sieja su Orumu ir Pagarba1. Ne socializmo lūkestis, ne naujos santvarkos raginimas, o kova dėl Orumo ir kvietimas gerbti piliečių, net jei jų yra mažuma, pasirinkimą. Toks kreipimasis daug klasių kovos ar tautininkų ideologijos gerbėjų gali nuvilti. Marcosas kalba apie daugelio tautų, jų mažumų teisėtus pagarbos ir bendradarbiavimo, lygaus dialogo lūkesčius. Augančio aktyvumo negalima gesinti klasine ar tautine, nacionalistine ar religine prievarta. Atviro ir save gerbiančio pilietiškumo kibirkštis dar reikia surinkti ir puoselėti, o protesto žiežirbas – įpūsti. O tai jau klausimas apie revoliuciją ir būtį, humanizmą ir sukilimą. Tik paskui kviečiama pasirinkti ideologiją ar santvarką ir kritikuoti socialinio konstruktyvizmo technologijas. Orumas atskleidžia žmogaus būties pirmumą, palyginti su visais kitas teiginiais. Tačiau būties ir revoliucijos klausimas dar turi būti turiningai atskleistas, kad išvengtų diktatorių viešpatijos ir Michailo Bulgakovo aprašytos komisaro su šuns širdimi ir epigonų likimo.

Daugelis XX amžiaus revoliucionierių žengė kitu keliu – ne būties sklaidos, orumo įgalinimo ir žmonių viešo, politinio aktyvumo žadinimo. Jie labiau vertino tautinį, klasinį ar religinį apsisprendimą, valdžios siekimą ir kovos pragmatiką, manipuliavo masių šėlu, o entuziazmą paversdavo propagandiniu konstruktu. Revoliucijos vadų manipuliacija masių psichologija, mobilizuojant dideles žmonių grupes ideologiniams tikslams, užgoždavo būties ir humanizmo klausimą. V. Lenino ir L. Trockio pasirinkimams, jų ilgametei konspiracinei kovai, taktiniams sprendimams simuliuojant bendradarbiavimą su opozicinėmis partijomis ar veiklą parlamente (Rusijos Dūmoje), artimesnė yra makiaveliška veiklos logika, dvigubų agentų ir sąmokslo žaidimai, o ne rūpestis būties teorija, orumo ar garbingumo jausena. Apie tai daug kalbėjo Nikolajus Berdiajevas, kritikuodamas Rusijos komunizmo prigimtį2. Panašiai interpretuosime ir Fidelio Castro ar Che Guevaros pasirinkimus, kur vienareikšmiškas eksploatacijos neigimas virto ginkluoto išsivadavimo strategija ir taktika, nesuteikiant kritinio turinio ir neišplėtojant diskusijos žmogaus būties klausimu. Priešingai, mes teigiame, kad visa, kas turiningai ir oriai atskleidžia žmogaus gyvenimą – literatūra, mąstymo stilius, žaidimai ir juokas, karnavalai, tikėjimas, šeimyniniai santykiai ir, žinoma, darbas bei susiję gamybiniai santykiai, – turi būti suvokta žmogaus būties sklaidos požiūriu. Tačiau ginkluotų sukilimų dalyviai dažniausiai nušalina abu dalykus – būtį ir humanizmą – kaip mažiausiai reikšmingus. Tai yra simptomai, galiausiai revoliucijos bangą pavertę nauju „keliu į vergovę“3. Neatsitiktinai Jugoslavijos Praxis mokyklos atstovas filosofas Gajo Petrovičius, Frankfurto mokyklos lyderis Herbertas Marcuse ir jo sekėja Angela Davis daug dėmesio skyrė revoliucijos ir būties suvokimui, kuris yra neatskiriamas nuo humanizmo ir lygių galimybių diskusijos. Panašią socialinių revoliucijų kritiką yra išsakęs ir Alasdairas Ch. MacIntyre, grąžinęs aristotelišką vertybių sampratą, istorinę ir intertekstualią teleologiją ir kovos dėl žmogaus teisių aplinką. Šie naujieji samprotavimai yra reikšmingi šiuolaikinių socialinių ir kultūrinių metamorfozių, kurių dalis yra revoliucijos, suvokimui. Praxis mokyklos, Petrovičiaus tekstų analizė atveria papildomus, kitokius nei Marcuse, MacIntyre ar Raoulio Vaneigemo (išplėtojo kasdienybės revoliucijos idėją) kritinių samprotavimų horizontus.

Praxis mokykla

Jugoslavijos Praxis mokykla buvo įkurta 1964 metais Zagrebe ir Belgrade, Jugoslavijoje. Pirmajame etape (1964–1975) šios mokyklos veikla aprėpė filosofijos fakultetų diskusijas ir tyrimus (daugiausiai Zagrebo universiteto Filosofijos fakultete ir Belgrado universiteto Filosofijos fakultete); žurnalo Praxis (1964–1974) leidybą, Korčulos vasaros mokyklas (iki 1975 metų). Šiuo metu susiformavo heidegeriškosios marksizmo diskusijos (Petrovič); hegelizmas ir radikali marksistinė įvairiausių socialinių, ekonominių, estetinių, moralinių procesų kritika (Milan Kangrga); jugoslaviškojo socializmo (titoizmo) ir susijusios politinės ekonomikos analizė, savivaldaus socializmo tyrimai ir kritika (Petrovič ir kiti); stalinizmo, autoritarizmo, dehumanizacijos, biurokratinių mašinų, represinio aparato kritika (Mihailo Markovič); jugoslavų literatūros analizė ir jos disidentiškumo palaikymas (Kangrga rėmė titoistų pasmerktą rašytoją Miroslavą Krležą); K. Marxo kūrinio Grundrisse4 studijos ir F. Engelso Gamtos dialektikos5 kritika; sudaiktinimo, susvetimėjimo, klaidingos sąmonės kritika ir naujo, revoliucinio humanizmo (Petrovič, Markovič) aiškinimas. Pirmajam etapui didelę įtaką darė Vakarų marksizmo teoretikų György Lukácso ir Karlo Korscho kūriniai, jų samprotavimai apie kūrybinės proletariškosios praktikos ir filosofinio samprotavimo neatskiriamumą6.

Markovičius ir Petrovičius bendrame straipsnių rinkinio, skirto Praxis mokyklos autoriams pristatyti, įvade pažymi, kad mokykla formavosi kaip atsakas į stalinistinius iššūkius filosofijai ir gyvenimui, Jugoslavijoje skambėjęs garsiau nei kitos kritinės mokyklos. Jie pažymi, kad jų filosofija „…privalėjo būti humanistinė: konfliktas su stalinizmu paskatino labai kritišką požiūrį į biurokratiją ir į bet kokią biurokratinę socializmo redukciją, į materialinės gerovės didėjimą, į nuasmenintą, avinišką kolektyvizmą, kuriam buvo paaukota žmogaus individualybė, o žmogiškus santykius nutraukė politiniai ryšiai“7.

Korscho ir daugelio kitų Vakarų marksistų idėjos buvo draudžiamos SSRS ir iš dalies Jugoslavijoje. Tai svarbu pabrėžti, turint omenyje, kad Praxis mokykla drąsiai palaikė ir palankiai diskutavo apie Vakarų marksizmą ir tapo reikšminga jo atšaka. Vis dėlto šio laikotarpio Praxis mokyklai būdingas tikėjimas socializmo idealais, bet kartu ir gilus marksistinis revizionizmas, laisvos kritikos ir alternatyvių teiginių plėtra, demokratinės filosofinės opozicijos ir socialinės-politinės kritikos formavimas. Buvimas Josipo Broz Tito ir aršių titoistų aplinkoje, socializmo gynimas ir kartu biurokratizmo, susvetimėjimo, dehumanizacijos, žodžio laisvės varžymo kritika, alternatyvų reikalavimas, socialistinių idealų sudaiktinimo demaskavimas darė Praxis mokyklą dinamišką ir vis pavojingesnę autoritariniam socializmui. Šios mokyklos vėlesnės pasekmės taip pat yra ambivalentiškos. Vieni jos atstovai, pavyzdžiui, Petrovičius su savo idėjomis, įkvėpė Kroatijos naująjį kairįjį išsilaisvinimo sąjūdį (Subversive forum), kiti, pavyzdžiui, Markovičius, tapo Slobodano Miloševičiaus grupuotės atstovu, gynėju, JAV politikos kritiku. Markovičius ir jo kolegos filosofai palaikė etninius albanų valymus Kosove8.

Antrasis etapas prasidėjo po to, kai mokykla dėl savo kritiškumo ir kairiosios socializmo kritikos buvo uždaryta, o profesoriai ir kiti dėstytojai atleisti iš darbo. Šis laikotarpis yra susijęs su žurnalo The Praxis International leidyba 1981–1994 m.: ankstesnio, jugoslaviškojo žurnalo Praxis patirtis buvo išplėsta diskutuojant apskritai apie kairiąją filosofiją, daugiausiai pasitelkiant Frankfurto mokyklos ar prancūzų filosofinės kritikos samprotavimus. Šis laikotarpis yra susijęs su diskusijos dėl socializmo ir laisvės galimybių pradžia, išsamiu viso marksizmo revizionizmu, gerokai platesne socialinių santvarkų analize, galios archeologija. The Praxis International grupei didelę įtaką darė Marcuse, M. Foucault, J. Habermaso idėjos. Vis dėlto šis antrasis raidos etapas yra mažiau savarankiškas: jame daugiau dėmesio skiriama tekstų kritikai, o ne tikrovės diskusijai, autoritetų aiškinimui, o ne revoliucinės būties ir orumo originaliai sklaidai, archyvavimui, o ne naujų dokumentų platinimui. Vis dėlto Praxis idėjų analizė pasaulio kritinės filosofijos kontekste buvo būtina sąlyga siekiant įveikti galimą prisirišimą prie pirmųjų mokyklos autoritetų. Iš žymesnių antrosios kartos Praxis autorių galima paminėti Lino Veljaką, Žarko Puhovskį ir kitus.

Trečiasis etapas, kai The Praxis International buvo paverstas plačiu tarptautiniu kritiniu sąjūdžiu, atspindėtas žurnale Constellations: An International Journal of Critical and Democratic Theory. Šį laikotarpį galime laikyti išblukusia mokykla po 2002 metų. Galbūt verta paminėti tik tai, kad konsteliacijos rodo ne tik klasinę ir kūrybinę revoliucijos ir įvairiausių emancipacijos teorijų raidą, bet ir aktyvų bendradarbiavimą su analitine filosofija, su vertybių teorija.

Ketvirtąjį etapą pavadinčiau Post-Praxis mokykla, kurios centru išlieka Zagrebo universiteto Filosofijos fakultetas ir sąjūdis, kurį galime sieti su Subversive film festival arba Subversive Forum (nuo 2008 m.). Vis dėlto pats pavadinimas, kaip ir kairiųjų apskritai gana dažnai afišuojamas pažeminimas, atstūmimas, atspindėtas teiginiuose apie anamorfozes, subversyvumą, marginalumą, subkultūriškumą, rodo nuolatinį nepripažintumo, atskirtumo kompleksą. Tai jau tikra opozicija, pavyzdžiui, Petrovičiaus, kuris sunkiai pasiekiamą revoliucinės būties ekstatiką laikė norma, o daugumos anonimiškumą ir beveidiškumą – nukrypimu, ikižmogiškumu filosofijai.

Praxis ir marksizmo revizionizmas

Revizionizmas, arba teorijos pagrindų peržiūrėjimas ir kritika, yra svarbus bet kokios mokyklos išlikimui ir kūrybinei raidai. Neoplatonikai išsaugojo gyvą Platono filosofiją iki pat Renesanso pabaigos, tik nuolatos ją transformuodami; neokantininkai įkvėpė I. Kanto filosofijai naują gyvenimą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje radikaliai išplėsdami ar keisdami jo pagrindines sąvokas; jaunieji, arba kairieji, hegelininkai revoliucionizavo savo minties šaltinius, o vėliau įvairiausi kultūros, marksistiniai ir kitokie hegelininkai išsaugojo Hegelio dialektikos dvasią iki šių dienų, įvairiausiais būdais ją plėtodami. Tiek pat reikšmingas yra ir marksistinis revizionizmas, užtikrinęs Vakarų marksizmo bei įvairių sintetinių marksistinių srovių patrauklumą ir jų samprotavimų aktualumą. Daugelis marksizmo kritikų – priešingai: dažniausiai ne kreipiasi į gyvą revizionizmo mintį, o puola tylius klasikus. Praxis dalyviai taip pat plėtojo marksistinį revizionizmą ir buvo pasaulyje pripažinti ryškiausiais marksistinio humanizmo atstovais.

Vis dėlto sovietų bei Jugoslavijos sistemose būti revizionistu buvo pavojinga: ne tik akademiniu, bet ir politiniu požiūriu. Nuo Lenino revoliucijos laikų komunistų partijose buvo griežtai draudžiamas bet koks frakciškumas. Demokratinio centralizmo ir partinės disciplinos principus diegė Stalinui paklusęs prieškarinis Kominternas. Panašių nuostatų laikėsi ir Kominterną pakeitęs pokarinis Kominformas (Jugoslavijoje vadintas Informbiro9). Bet koks dvejojimas dėl priimtos partinės doktrinos buvo laikomas ideologinės disciplinos silpninimu ir grėsė mirtinai pavojingais kaltinimais trockizmu. Lygiai tokios pat griežtos partinės disciplinos reikalavo ir bet kokį frakciškumą bei revizionizmą buvo linkęs persekioti ilgametis Jugoslavijos vadovas Josipas Broz Tito. Vis dėlto oponuojantys sovietiniam valstybiniam socializmui ir nomenklatūriniam diktatui marksistai griežtai, tačiau implicitiškai, iš vidaus kritikavo kuriamą socializmo sistemą. Besiformuojančiai Praxis mokyklai įtaką darė Jugoslavijos disidento, kadaise Tito bendražygio marksisto Milovano Đilaso kūryba ir Korscho kritika. Đilas pateikė nuoseklią Jugoslavijos savivaldaus socializmo kritiką ir atskleidė jo totalitarizmą, reakcingumą, biurokratizaciją, autoritarizmą, vaidybą. Jis nurodė, kad socializmas suformavo naują privilegijuotą klasę, kuri susitapatino su komunistų partija, falsifikuodama egalitarizmą ir slėpdama naują eksploataciją, net vergovę10.

Jugoslaviškasis, kaip ir sovietinis, marksizmas gali būti skirstomas į oficialiųjų, partijos ir jos lyderių pripažintą, patvirtintą, dogmatiškai diegiamą universitetuose, ir į disidentinį, kuris, nors ir nebuvo laikomas liaudies priešų gudrybe, įvardijamas nukrypimų, revizionizmo ir kitais pavadinimais. Sovietų Sąjungoje opoziciniams marksistams priklausė, pavyzdžiui, dialektikas hegelininkas Evaldas Iljenkovas, egzistencialistas marksistas Merabas Mamardašvilis, Lietuvoje – metodologas Eugenijus Meškauskas, o Jugoslavijoje – visa originalioji Praxis mokykla.

Gamtos dialektikos ir atspindžio teorijos kritika

Svarbios Praxis mokyklos raidos paskatos buvo socializmo lūkestis ir jo neišsipildymas, žmogaus laisvos būties užgožimas ir biurokratinis pažeminimas. Pirmąjį Praxis laikotarpį apibūdina nepasitikėjimas esamybe, atsisakymas ją suvokti dogmatiškai, nesutikimas painioti klaidingą sąmonę su turininga būtimi, tikėjimas revoliucija ir humanizmu, savivalda ir atvirumu, demokratija ir kritika. Štai kodėl tiek daug dėmesio mokyklos atstovai skiria revoliucijos ir būties, orumo ir socializmo, naujo humanizmo ir nomenklatūros kritikos klausimams. Toks kritinis Praxis mąstymas supriešino mokyklos atstovus su tuo metu jau žinoma ir dogmatine tapusia Engelso gamtos dialektika ir dėl jos įtakos SSRS išplėtotu dialektiniu materializmu. Iš dalies ši sovietinio marksizmo kritika buvo išdėstyta Petrovičiaus knygoje Marksas XX amžiaus viduryje – leidinyje, kuriuo tęsiamos Lukácso ir Korscho idėjos.

Kangrga, Petrovičius kritikuoja pozityviosios dialektikos naudojimą gamtos pažinimui, abejoja šio metodo nauda visuomenės aiškinimui ir sutinka, kad dialektika yra reikšminga analizuojant suvokimo antinomijas, prieštaravimus, žmogaus proto raidą. T. y. Kangrga ir Petrovičius dialektiką veikiau aiškina hermeneutiškai, o ne deterministiškai, epistemologiškai, o ne kaip gamtos mokslą. Pasak Petrovičiaus, žmogaus mąstymas, pažinimas, kūryba ir laisvė – nei gamtos reiškinių atspindys, nei gali būti deterministiškai aiškinami. Jis teigia:

Kad ir kiek tiksliai formuluotume ir susistemintume šiuos dėsnius, vis dėlto svarbu užduoti klausimą apie tai, kokiu laipsniu neišvengiamus ir neturinčius išimčių bendruosius bet kokios būties dėsnius galima sutaikyti su Marxo idėja apie žmogų, kaip laisva ir kūrybinga Praxis būtybe. Jei visa, kas yra, paklūsta dialektiniams dėsniams, ar galima atskirti žmogų? O jei žmogus nebus atskirtas, tai kaip galime kalbėti apie jo laisvę ir kūrybingumą?11

Petrovičius žmogų suvokia visų pirma kaip kūrėją, revoliucionierių. Jis nenurodo į F. Nietzsche’ę, jo nenagrinėja, tačiau heidegeriški pasažai neabejotinai, nors ir netiesiogiai, susieja šį autorių su dionisiškos filosofijos kūrėju. Savo ruožtu tokios nuostatos tapo pagrindu kritikuoti Engelso kūrinį Gamtos dialektika ir Lenino knygą Materializmas ir empiriokriticizmas, samprotavimus, kuriais rėmėsi ir dogmatinis sovietinis marksizmas-leninizmas. Vakarų marksizmo šalininkai, priešingai, pradedant György Lukácsu, nuosekliai neigia dialektikos pritaikomumą gamtos ir ikisocialistinės visuomenės analizei. Jie teigia, kad dialektika įgyvendina teorijos ir veiksmo, subjekto ir objekto vienovę. Praxis mokykla šią iš esmės kantiškąją dialektikos reviziją artimai susiejo su būtimi pagrįsta humanizmo interpretacija.

Pažymėtina, kad sovietinė kritinė filosofija, marksizmo revizionizmas ir Jugoslavijos Praxis skyrėsi savo požiūriu į dialektiką. Pavyzdžiui, garsus ir sąlyginai atstumtas, smarkiai kritikuojamas rusų filosofas Evaldas Iljenkovas formulavo savo neohegelišką dogminio marksizmo-leninizmo opoziciją, originaliai jungė Marxo praktikos ir Hegelio dialektinės logikos idėjas. O kadangi Leninas savo užrašuose Filosofiniai sąsiuviniai konspektavo Hegelį, visados išliko hegelinio dialektinio istorijos ir pažinimo perskaitymo galimybė. Iljenkovas knyga Dialektinė logika oponavo daugeliui marksistų, bet ir Engelso pozityvistinei dialektikai. Kita vertus, itin uždara, labai sudėtinga sovietinio laikotarpio hegelininkų kalba darė juos įdomius tik labai siauram filosofų ratui, didesnės socialinės įtakos jie neturėjo. Kitas reikalas yra Praxis, kurios plėtota politinės ekonomikos kritika buvo pavojinga politiniam Tito režimui. Sovietų Sąjungoje Praxis analogu galėtų būti laikomas nebent Merabas Mamardašvilis. Jis, tiesa, skirtingai nei Petrovičius, itin kritiškai žvelgė į Heideggerio filosofiją, tačiau plėtojo originalią marksistinę fenomenologinę, egzistencinę žiūrą, kuri plačiausiai ir giliausiai pasireiškė jo Paskaitose apie M. Proustą. Mamardašvilio pakeistinių mąstymo formų analizė išplėtė ir papildė pasaulines marksizmo studijas, tapo revizionistinio jų skaitymo pavyzdžiu. Dar viena sritis, kurioje buvo siekiama revizuoti marksizmo filosofiją ar bent jos atsisakyti, buvo filosofijos istorija (Sovietų Sąjungoje tai A. Losevo, V. Bibichino, K. A. Sergejevo darbai), o Praxis mokykla daug dėmesio skyrė estetikai, logikai.

Gajo Petrovičiaus ir revoliucinės būties samprata

Vienas iš revizionizmo ir kartu naujos filosofijos kūrimo pavyzdžių yra Petrovičiaus marksistinis humanizmas ir susijusi revoliucinė būties bei revoliucinės filosofijos sampratos. Šiais savo samprotavimais Petrovičius pratęsia J.-P. Sartre’o ir Heideggerio diskusiją klausimu „Kas yra humanizmas?“ Sartre’as teigia, kad istorinė egzistencija yra aukščiau žmogaus esmės12, todėl vaikas ir suaugusysis, antikos ir Renesanso žmogus smarkiai skiriasi. Pagaliau egzistencijos pirmumas reiškia ne tik tai, kad asmuo yra atsakingas už tai, kas jis yra ir kuo tampa, bet ir už visus procesus ir įvykius pasaulyje. Vis dėlto Sartre’o aksiologija (vertybių teorija) turi ne hermeneutines, o socialines ir politines prielaidas. Heideggeris, priešingai, būtį ir pasaulį iškelia aukščiau realizuojamų žmogiškųjų santykių ir būtį susieja su prasminga ir atsakinga savisklaida laike ir kartu su kitais13. Jo pasaulis išsiskleidžia ne tik intersubjektyvumo, bet ir intertekstualumo ir istoriškumo, hermeneutiniame horizonte. Atsakydamas į klausimą „Kas yra humanizmas?“, Petrovičius ne seka marksizmui artimesniu Sartre’u, o kalba apie fenomenologiškai reikšmingą patyrimą ir kūrybą. Būtent taip reikėtų skaityti jo revoliucijos aiškinimą. 10 pagrindinių principų, kurie, pasak Petrovičiaus, apibūdina revoliuciją:

1. Terminas „revoliucija“ nėra paprasčiausiai kitas pavadinimas, žymintis prievartinį valdžios asmenų ar grupių nuvertimą ar pakeitimą. Jei valdžios perėjimas įvyksta vienos klasės viduje, tada tiksliau būtų kalbėti apie „pučą“ arba „perversmą“.

2. Neabejotina, kad kur kas adekvačiau revoliuciją aiškinti kaip valdžios perėjimą iš vienos klasės kitai. Tačiau ne kiekvienas valdžios perėjimas iš vienos klasės kitai yra revoliucija. Jei galia atitenka iš progresyvios klasės regresyviai, geriau kalbėti apie kontrrevoliuciją.

3. Nepateisinama redukuoti revoliuciją į valdžios perėjimą iš regresyvios klasės į progresyvią. Jei po tokio perėjimo valdžia nenaudojama socialinės tvarkos transformacijai, tai, kad progresyvi klasė užkariavo valdžią, vargu ar gali būti vadinama revoliucija.

4. Galios perėjimas į progresyvios klasės rankas, lydimas naujos, aukštesnės socialinės tvarkos, labiau gali būti vadinamas revoliucija. Tačiau ne kiekvienas pakeitimas žemesnės socialinės tvarkos aukšte vyksta dėl revoliucijos: revoliucija yra kokybiškai skirtingos visuomenės atvėrimas.

5. Kokybiniai skirtumai gali turėti laipsnius. Todėl ne visos revoliucijos yra pakankamai „gilios“ ir ne visos jos yra lygiai „revoliucingos“. Tik socialistinė revoliucija, kuri yra ne vienos eksploatacijos formos pakeitimas kita, pažangesne forma, o bet kokio išnaudojimo panaikinimas, yra revoliucija giliausia ir išsamiausia prasme.

6. Radikalus visuomenės pokytis, visų eksploatacijos formų panaikinimas negalimas be žmogaus pasikeitimo. Visuomenės transformacija ir naujo žmogaus sukūrimas galimi tik kaip dvi to paties proceso pusės. Vadinasi, netinka pavadinimą „revoliucija“ taikyti tik vienai iš unikalaus proceso pusių. „Revoliucija“ turėtų būti radikalios žmogaus ir visuomenės transformacijos pavadinimas. Revoliucija tikrąja žodžio prasme, socialistinė revoliucija, turi panaikinti susvetimėjimą ir sukurti tikrą žmogišką bendruomenę ir humanišką žmogų [a human man].

7. Revoliucija yra ne paprasčiausias žmogaus pakeitimas, tai pokytis „visatoje“ [universe], esmingai skirtingo Būties moduso kūrimas − laisvos, kūrybingos Būties, kuri skiriasi nuo kiekvienos nežmogiškos [anti-human] ar dar nevisiškai žmogiškos Būties.

8. Revoliucija nėra paprasčiausias perėjimas nuo vienos Būties formos prie kitos, aukštesnės, tai nėra tik specifinis trūkis, šuolis, Būties skylė, tai aukščiausia Būties forma, pati Būtis savo pilnatve. Revoliucija yra labiausiai išplėtota kūrybingumo forma ir autentiškiausia laisvės forma, atvirų galimybių laukas ir tikro naujumo sfera. Tai yra didžiausia Būties esmė, Būtis savo esme.

9. Jei revoliucija yra ne ypatingas socialinis fenomenas, o Būtis savaime, ji negali būti adekvačiai apmąstoma socialiniuose moksluose. Tik filosofija, kaip revoliucijos mąstymas, gali (ir turi) taip pat suvokti Būtį kaip revoliuciją (arba revoliuciją kaip Būtį).

10. Tik filosofinė revoliucijos sąvoka [concept] gali adekvačiai apimti revoliuciją ir tik veikiama tradicijos, dėl kurios mąstymas išlieka nei išskirtinai filosofinis, nei tik sąvokinis. Tik paneigianti save filosofija ir iš revoliucijos mąstymo virstanti į mąstymą kaip revoliuciją – tik tokia ji gali dalyvauti revoliucijoje ir kaip dalyvė mąstyti revoliuciją14.

Kaip matome, dauguma tezių yra suformuluotos neigimo būdu: pirma tezė arba po jos einantis kitas teiginys neigia ankstesnius tvirtinimus. Neigiama dialektiškai, t. y. ne atmetant buvusias sąlygas, o jas suvaržant ir paverčiant naujo tvirtinimo dalimi. Hegelis idėjų istoriją rašė panašiu būdu. Dalykas, kuris pavertė Hegelio dialektiką iš dalies pozityvia, yra apibrėžta teleologija ir istorijos pabaigos, galutinio idėjos išsipildymo motyvas. Petrovičius šito išvengia nurodydamas, kad dialektika yra ne istorijos, o priešistorės dalis, turint omenyje, kad revoliucija atvers tikrą istoriją, kuri bus grindžiama laisva kūryba, o ne neigimu. Tokiu būdu negatyvi dialektika priskiriama priešistoriniam laikotarpiui, mąstymui iki autentiškos būties, o autentiška būtis yra revoliucinė būsena, permanentinis ekstatiškumas, nesibaigianti metamorfozė.

Pabandykime suvokti Petrovičiaus samprotavimų situaciją ir galbūt jų radikalumą. Jo diskusija apie revoliuciją vyko nuo septintojo dešimtmečio vidurio, kaip ir visos Praxis mokyklos veikla. Tuo metu, kaip ir Sovietų Sąjungoje, Jugoslavijoje įsiviešpatavo marksizmo ir leninizmo filosofijos ir nomenklatūrinio biurokratinio valdymo formalizmas, nuolatos dailinamas stilizuotų nesibaigiančių švenčių, imituojamo socialistinio lenktyniavimo ir vadų šlovinimu. Tačiau tarp Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos egzistavo dideli komunistinės orientacijos ir idealų skirtumai. Pasak Jugoslavijos teoretikų, tikrasis socializmas buvo kuriamas būtent šioje šalyje, o Sovietų Sąjungoje – valstybinis kapitalizmas, iškreipta socializmo forma. Sovietų Sąjunga – priešingai: dažniausiai aiškino, kad Jugoslavija yra nusisukusi nuo tikrųjų socializmo idealų. Jugoslavija teigė socializmo formų pasaulinę įvairovę, o sovietai – bendrų idealų ir solidarumo svarbą. Skirtumų buvo ir dėl požiūrių į darbininkų ūkinę savivaldą bei privačią nuosavybę. Kerdelio dėka Jugoslavijoje buvo puoselėjama (neretai tik imituojama) ūkinė darbininkų savivalda, jų dalyvavimas paskirstant pelną, stebint pridėtinės vertės naudojimą ir kuriant socialinę gerovę. Tokios didelės ir pagrįstos darbininkų savivaldos Sovietų Sąjungoje nebuvo, o butaforinė profesinė sąjunga buvo tik iliuzija, slepianti nomenklatūrinę biurokratinę valdžią. Sovietų Sąjungoje buvo praktiškai panaikinta privati gamybos priemonių nuosavybė, o Jugoslavijoje ji išliko gana plati, ypač žemės ūkyje. Tačiau ūkinės savivaldos buvimas skatino sovietus teigti, jog Jugoslavijoje socializmas yra nepakankamas. Sovietų Sąjunga visados siekė vadovauti ir direktyvomis reguliuoti nepriklausomų socialistinių šalių gyvenimą (Kominformas), o Jugoslavija buvo gerokai atviresnė bendradarbiavimui su trečiojo pasaulio, neprisijungusiomis šalimis ir gana atvira prekybai su Vakarų, arba kapitalizmo, pasauliu. Nepaisant skirtumų, abi šalys rėmėsi autoritarinio valdymo principu, griežta nomenklatūrine hierarchija, darbininkų ir politinės galios atskyrimu. Socializmo formalizacija ir socialinių politinių metamorfozių sąstingis apibrėžė oficialias revoliucijos ribas. Pasak komunistų partijų, didžioji morfologinė transformacija jau buvo įvykusi ir dabar atvertas taikus ir ilgas evoliucinės socializmo raidos kelias. Apie jokias naujas revoliucines transformacijas socialistinėse šalyse negalėjo būti ir kalbos. Buvo patvirtinta aiški perskyra: tarp kovingos praeities šlovinimo ir dabartinio sutelktumo apie valdančiąją partiją propagavimo. Petrovičius atmeta ir viena, ir kita. Praeitį jis aiškina ne kaip istoriją, o fenomenologiškai: kaip dabarties patyrimą, kaip atminties reprodukciją; o revoliuciją – kaip nuolatinį, radikalų atsinaujinimą, kaip tikrosios žmogaus būties kelią. Iš tiesų patirties analizės požiūriu yra reikšmingas pats įvykis, o visa kita tėra jo kontekstai, praeitis ir ateitis – tik dabarties įvykio horizontai, todėl revoliucija gali būti iš esmės patirta kaip dabarties transformacijos įvykis. O tokia metamorfozė buvo griežtai draudžiama. Todėl Pertovičius, net kalbėdamas apie socialistinę revoliuciją kaip apie mentalinę dabarties patirtį, kaip apie dabarties įvykį, sukelia didžiausias grėsmes menamam „sukurtam socializmui“. Jo samprotavimai galėjo ir gana greitai buvo pirma įvertinti skeptiškai, o vėliau ir apriboti – uždaryta visa Praxis mokykla.

Petrovičiaus filosofiniai svarstymai apie revoliucinę būtį, kaip socializmo ir žmogaus esmę, peržengia trockistinę permanentinės revoliucijos, pasaulinės socialinės ir politinės transformacijos idėją. Trockis, kaip ir Leninas, būties klausimui, kaip, beje, ir humanizmui, neskyrė dėmesio. Jie akcentavo politinio proceso taisykles, progas ir perspektyvas, laiko užduotis ir susijusius šūkius. Jiems buvo svarbiau diskutuoti apie parlamentarizmo ir revoliucinio sąjūdžio sąsajas, apie būtinybę paversti pasaulinį karą pilietiniu, o buržuazinę revoliuciją – proletariška. Petrovičius samprotauja kitaip: jis nesvarsto procedūrinių politinių klausimų, atsisako klasinio karo idėjos. Tiesa, jis susieja humanizmą ir klasinę, revoliucinę prievartą, tačiau ne remdamasis pragmatiniais tikslais, o samprotaudamas apie esminį buvimą. Kita vertus, jo revoliucijos idėja grindžiama klasinės transformacijos, po kurios gali užplūsti kokybinių pokyčių sprogimai, nuolatinis morfologinis kismas, prielaida. Manau, kad jo nesibaigiančio revoliucinio įvykio idėja iš dalies atitinka tai, ką vadinu kokybiniais įsikitinimais. Nuolatinis tapsmas kitu, permanentinė būties, o ne tik politikos revoliucija ir pralenkia trockizmą, ir smarkiai išplečia tai, ką panašiu metu Raoulis Vaneigemas įvardijo kaip kasdienybės revoliuciją. Manau, Petrovičiaus ir Vaneigemo idėjos gali puikiai papildyti viena kitą. Tačiau Vaneigemas, dėmesingas kasdienybės konfigūracijoms ir kapitalo chameleoniškumui15, mažai domėjosi revoliucinės būties ir filosofinės revoliucijos klausimais.

Petrovičiaus revoliucinės būties idėja

Petrovičius daug dėmesio skyrė marksistiniam ir heidegeriniam revoliucijos reiškinio apmąstymui ir tai išdėstė savo kūriniuose Filosofija ir revoliucija16, Humanizmas ir revoliucija17, Filosofinė revoliucijos samprata18, Mąstymo revoliucija: nuo „ontologijos“ iki „filosofijos politikos“19, Revoliucinis Praxis: jugoslaviškojo marksizmo dabartis20 ir kitur. Knygoje Filozofija i revolucija (1971 m.) jis, bandydamas kaip nors suderinti savo filosofinę revoliucijos sampratą ir politinį Jugoslavijos kontekstą, rašė:

Jei galėtume teigti, kad socializmas yra laisvų žmonių laisvos bendruomenės tikrovė, pokalbis apie revoliuciją neturėtų prasmės. Tačiau nėra jokių abejonių, kad tokia prasme socializmo nėra niekur. Priešingai, mes gyvename laikotarpiu, kai brutaliausias nežmoniškumas yra praktikuojamas pasauliniu mastu […]. Vis dėlto yra šalių, kurios teigia esančios „socialistinės“ arba sėkmingai „statančios socializmą“, ir jei šie teiginiai būtų patvirtinti, kai kurios šalys turėtų siekti tolesnio tobulinimo, kuris būtų grindžiamas esamais pasiekimais. Taigi socialinė revoliucija vis dar yra globalaus masto klausimas21.

O knygoje Mišljenje revolucije (1978 m.) jis tvirtina:

Tik ateities socialistinė revoliucija gali būti revoliucija tikrąja žodžio prasme [Samo buduća socijalistička revolucija može biti revolucija u punom smislu.]22

Petrovičiaus manymu, tokia revoliucija yra „aukštesnė Būties forma“23, kurioje, ir tik, žmogus atsiskleidžia iš esmės kaip žmogus. Taigi ne revoliucijos, o taikiu laikotarpiu žmogus egzistuoja ikižmogiška arba ne visiškai atskleista, nepakankamai kūrybinga arba tiesiog nežmogiška forma. Atitinkamai revoliucijos pabaiga, taikusis jos laikotarpis yra šios intensyvios kūrybinės raidos, atvirumo būčiai nutraukimas. Petrovičius siekia parodyti socialistinę revoliuciją kaip niekados nesibaigiantį radikalaus savikūros procesą: „Tik gyvendamas kaip revoliucionierius žmogus gali įgyvendinti savo esmę.“24 Revoliucija kaip būties modusas leidžia jam charakterizuoti antižmogišką ir dar nevisiškai žmogišką egzistenciją:

Revoliucija nėra paprasčiausias žmogaus pokytis, tai yra universumo kismas, substancialiai skirtingo būties „moduso“ [“modusa” bivstvovanja] kūrimas, laisvos, kūrybingos Būties, kuri yra skirtinga nuo nežmogiškos, antižmogiškos ar dar nevisiškai žmogiškos egzistencijos […]. Tai yra aukščiausia egzistavimo forma, tai būtis savo pilnatvėje.25

Revoliucijos ir mąstymo santykį Petrovičius apmąsto dialektiškai ir parodo revoliucijos mąstymo ir praktinio veiksmo vienovę. Tik filosofine revoliucijos sąvoka galima tinkamai mąstyti revoliuciją ir tik tada, kai ji neišlieka vien filosofinė arba tiesiog konceptas:

Filosofija, kuri pati save įveikia, kai revoliucijos mąstymas virsta mąstymu kaip revoliucija [mišljenja revolucije uzdiže k mišljenju kao revoluciji], gali mąstymu dalyvauti revoliucijoje ir dalyvavimu mąstyti revoliuciją26.

Pabandysiu tai interpretuoti. Tik filosofija, kuri turi tinkamai atskleistą, kritinę revoliucijos sąvoką ir kuri peržengia savo sąvokinio prisirišimo ribas, skatindama ir dalyvaudama revoliucijoje ir pati besivystydama revoliucijoje yra esminis revoliucijos suvokimas. Tradiciškai Petrovičius teigia, kad, nepaisant viso būtino teorinio analitiškumo ar kritiškumo, t. y. būtinos, bet nepakankamos sąlygos, esmingas transformacijos suvokimas yra mąstantis revoliuciją dalyvavimas socialinės morfologijos kaitoje. Visa tai sudaro prielaidas galvoti, kad tik keletas asmenų, tokių kaip Leninas ar Trockis, ir tai tik tuo atveju, jei pakankamai dialektiškai mąsto revoliucijos idėją, gali būti tikrais revoliucionieriais ir ją įgyvendinti praktikoje. Toks aukštas, transcenduojantis revoliucijos reikalavimas primena judėjų mesijo laukimą: laukti reikia kas akimirką, tačiau galbūt jis niekada neateis, nes net nežinia, ko mes tikrai laukiame. Samuelio Becketto Belaukiant Godo idėją galime adresuoti ir Petrovičiaus aukščiausios ir praktinės revoliucinės būties suvokimui. O kadangi revoliucija yra esmingas žmogaus būties modusas, ji niekados negali būti užbaigta, ji visad atvira savo pačios, kaip ir visos socialinės morfologijos, metamorfozei.

Pagaliau visiškai išskleisti žmogaus galias reikštų galutinai užbaigti žmogų, visiems laikams nutraukti jo raidą, neigti jo kūrybinę esmę. O jei žmogus turi ir toliau išlikti visiškai plėtojantis savo galimybes, tada socialistinė revoliucija gali būti suprasta tik kaip niekados nesibaigiantis procesas. Tik revoliucija gyvas žmogus gali išskleisti savo valią [Samo živeći revolucionarno može čovjek ostvarivati svoju bit]27.

Petrovičius revoliucijos sampratą tiesiogiai sieja su Marxo Praxis idėja, kuri savo ruožtu žmogų iš esmės atskiria nuo kitų būtybių. Praxis yra kolektyvinis, socialinis veiksmas, o revoliucija – esminė, labiausiai koncentruota žmogaus kolektyvinio veiksmo dalis. Revoliucijos istorijoje nėra dažnas įvykis, tačiau Petrovičius, sekdamas Marxu, teigia, jog taip atsitiko todėl, kad tai buvo tik priešistorė, tik susvetimėjusios, pavergtosios raidos laikotarpis. O išsilaisvinęs žmogus atsiskleis kūrybiniam, kokybiniam pokyčiui. Jo teoriją charakterizuoja būsimojo laiko nuostata, revoliucinis ir susijęs kūrybinis, ontinis ekstatiškumas, artėjantis prie permanentinio morfologinio ekstatiškumo. Taip labai išplečiama supasaulietinto, tačiau vis dėlto religinės kilmės milinarizmo nuostata.

Kūrinyje Revoliucija ir humanizmas Petrovičius siekia parodyti revoliucijos, naujo žmogaus raidos ir būties esmės raiškos tapatumą:

Nuoseklus humanizmas, kuris nenori sustoti pusiaukelėje, reikalauja radikaliai paneigti egzistuojantį nehumanizmą ir kurti kokybiškai skirtingą, iš tikro žmogišką visuomenę. Kitaip tariant, jis reikalauja revoliucijos. Kita vertus, tikra revoliucija negali pasitenkinti smulkiais socialiniais pokyčiais ir siekia kurti kokybiškai skirtingą, realiai humanišką žmogų ir visuomenę; t. y. ji reikalauja radikaliai humanizuoti egzistuojantį žmogų ir visuomenę28.

Petrovičius atmeta žmogaus išaukštinimą, atsisako suteikti jam iš anksto žinomus aukščiausius idealus ar imperatyvus, laikydamas juos prievole, engimu ir parodydamas, kad kūrybingumas ir revoliucija negrindžiami šiomis išankstinėmis dogmomis, o išskleidžia tai, kas yra nauja, gyva ir atitinka asmens ir visuomenės laisvės ir su būtimi susijusios saviraiškos siekinius. Tuo tikslu Petrovičius pažymi, kad revoliucija gali naudoti prievartą, būti žiauri ir tai yra revoliucijos humanizmas. Jo teorija artima tam, apie ką Heideggeris diskutuoja atsakydamas į J.-P. Sartre’o straipsnį Egzistencializmas yra humanizmas. Heideggeris straipsnyje Atsakymas į klausimą, kas yra humanizmas kritikuoja statiškus antropologinius ar turinčius atsakymus humanistinius samprotavimus ir įrodinėja, kad humanizmas yra būties filosofija, kuri niekados nėra esinys ir šia prasme duotis. Petrovičius nagrinėjamame straipsnyje nemini Heideggerio vardo, tačiau samprotauja panašiai: revoliucija yra būtis, ji nėra esinys, nėra duotis ir tik revoliucijoje, kuri nėra duoties sauga, atsiskleidžia humanizmas.

Humanizmas būties ir revoliucijos požiūriu negali būti atskleistas filosofine antropologija, jei tik šioje vadovaujamasi duoties tyrimais ir dėsningumais. Toks žvilgsnis paslepia, Buberio kalba, „Aš ir Tu“29 santykius ir žmogų panardina net ne į „Aš ir Tai“, bet neretai į „Tai ir Tai“ santykių perspektyvą, t. y. pasiduoda sudaiktinimo, objektyvizacijos iliuzijai, susvetimėjusio proto ideologinėms fantazijoms. Štai kodėl, pasak Petrovičiaus, marksistinė radikalioji sudaiktinimo, susvetimėjimo ir melagingos sąmonės kritika yra būtina sąlyga, atverianti revoliucinę perspektyvą, laisvą, kūrybingą, vadinasi, neapibrėžtą transformacijų lauką. György Lukácsas Marxo terminą „susvetimėjimas“ (Entfremdung, Entausserung, Verausserung) aiškino naudodamasis kita Marxo sąvoka – „sudaiktinimas“ (Verdinglichung). Petrovičius manė, kad Versachlichung yra tiek pat svarbi suobjektinimo, sudaiktinimo samprata, aiškinanti susvetimėjimo ir prekinio fetišizmo fenomeną. Davidas Leopoldas aiškino30, kad sąvokos Trennung (skirtybė, atskyrimas) ir Spaltung (pertraukimas…) yra taip pat reikšmingos aiškinant susvetimėjimą, o Davidas McLellanas, daug nagrinėjęs Marxo Grundrisse, pažymi, kad suobjektinimas gali būti ir sąvoka Vergegenstandlichtsein31 (McLellan 1980). Visi jie vienaip ar kitaip rėmėsi Petrovičiaus skaitymo ir vertimo praktika.

Žvelgdamas į žmogų būties filosofijos aspektu, Petrovičius jį laiko giliai socialine ir neužbaigta, ne gamtine būtybe. Jis pats sau kuria tikslus ir jais save atskleidžia, išpildo. Todėl socialinė ir kultūrinė, kupina laisvės kūryba yra būtina jo raidos sąlyga ir tikslas. Tokia raida negalima be revoliucijos ir socializmo. Revoliucija yra radikalus, kokybinis klasinis apsisprendimas ir visos socialinės-politinės santvarkos keitimas, o socializmas – tai nuolatinė revoliucinė būsena. Šiuo požiūriu Petrovičius smarkiai kritikavo stalinistines marksizmo-leninizmo filosofijos schemas ir plėtojo savitą marksistinį humanizmą arba, dar radikaliau, marksistinį heidegerizmą. Jį įkvėpė Marxo ankstyvieji filosofiniai ir ekonominiai 1843–1844 metų rankraščiai ir Grundrisse (šiuos kūrinius jis vertė ir interpretavo pirmiausia Vakarų marksizmo kontekste, aiškino jų vertimo ir prasmės problemas32 ir Heideggerio Sein und Zeit, kur pastarasis aiškino savitą humanizmo ir revoliucijos sampratas. Todėl revoliucija yra suvokiama kaip aukščiausia kokybinė žmogaus būtis, tapatinama su socializmo pavadinimu. Petrovičius yra milinaristas ir kairiosios filosofinės idėjos gerbėjas. Staigus šuolis, būties koncentracija ir maksimali jos sklaida yra priešinami vartotojiškai, net ir pereinamojo laikotarpio būsenai.

Petrovičiaus filosofijos kritika morfologinių metamorfozių požiūriu

Petrovičius, visa ką suaktualindamas iki revoliucinės būties ir iš jos atsiskleidžiančio humanizmo, iki eksploatacijos panaikinimo ir kartu žmonijos priešistorės įveikimo, plačiau neaptaria žmogaus gyvenimo morfologijos, santvarkų ir gyvenimo sandarų kismo. Heideggeriui artima filosofinės antropologijos kritika, kuri turėtų suskliausti empirinio gyvenimo tendencijas, kartu paslepia ir reikšmingų metamorfozių precedentus, po kurių samprotavimai apie būtį ir revoliuciją tampa arba tušti, arba, priešingai filosofo lūkesčiui, itin ideologizuoti. Nekritiškas požiūris į revoliucinius precedentus slepia aporijas, antinomijas, prieštaravimus, be kurių paviešinimo teiginiai ta tema yra lygūs, pagal savo epistemologines galimybes, kontrteiginiams. Prisiminkime I. Kanto samprotavimus apie proto antinomijas: pasaulis turi pradžią ir ne, jis yra begalinis arba baigtinis, didingas arba menkas, chaotiškas arba siekiantis harmonijos – tai vienodai įmanoma ir lygiai įrodoma. Kanto ir jo sekėjų požiūriu, dialektikos siekinys yra ne patvirtinti teiginius, o parodyti antinomijos funkcijas ir tai, kokią minties raidą jos įgalina. Revoliucija yra kur kas prieštaringesnis dalykas nei teiginys apie pasaulio baigtinumą ar jo begalybę. Todėl dažniausiai labai sunku pasakyti, kuri revoliucija yra progresyvi, o kuri ne. Sukilimo atveriamas prieštaringumas ir daugiakryptiškumas neretai yra gerokai svarbesnis nei idealo įkūnijimas, kuris greitai virsta iliuzija ir empiriškai diskredituojamas. Taip nuvylė dauguma laimėtų revoliucijų ir tik pralaimėti sukilimai padėjo išsaugoti idealus.

Petrovičius pasitiki marksistine politine-ekonomine gyvenimo morfologija, mano ir teigia, kad gamybinių santykių ir gamybinių jėgų charakteristikos, susvetimėjimo ir sudaiktinimo procesų kritika yra pakankami tikrovės pamatinėms struktūroms aprašyti. Kitų socialinių santvarkų, kultūrinių ar religinių sandarų aiškinimui beveik neskiriama dėmesio, pasitikint Vakarų marksizmo, susieto su Heideggerio būties filosofija, doktrina. Morfologijos istorijos, santvarkų prieštaravimų ir jų kritikos stoka yra būdinga ir Marxui, ir jo Vakarų sekėjams. Platesnio heterogeniškumo atmetimas, teigiant, jog yra kuri nors svarbiausia gyvenimo ašis, santykių grupė – gamybinių santykių, tai toks didelis supaprastinimas, kad nesuteikia galimybės kurti bendresnės revoliucijų ir būties teorijos. O vienintelė Petrovičiaus „vilties nuoroda“, kad po socialistinės revoliucijos prasideda tikrasis gyvenimas ir revoliucinės būties tąsa, socialinės ir kultūrinės, religinės ar kasdienybės sandaros, geismų artikuliacijos ir edipinių problemų sprendimo požiūriu nepakankami. Todėl jo revoliucija liko neapibrėžta ir yra veikiau kvazireliginis, milinaristinis kvietimas atlikti ekstatinį veiksmą, o ne aptarti revoliucinių praktikų įvairovę. Štai kodėl aiškindami pasaulio morfologijas daugiau galime skaityti Peterį Sloterdijką, o kasdienybės revoliuciją – Vaneigemą, o ne Petrovičių. Kita vertus, nė vienas jų nepasiekia tokio ekstatiškumo, svarstant revoliucijos būtį kaip esmingai žmogišką. Nostalgiški Sloterdijko samprotavimai apie prarastus intymumo pasaulius ir subyrėjusias imperijas, nesibaigiantis mirusio Dioniso ir Trojos herojų apverkimas anaiptol neatveria kelio metamorfozės atsidavimui ir nuolatinei progos (Kairos) paieškai. Vaneigemo kasdienybės revoliucija skirta veikiau autonominiam, barbariškam išsilaisvinimui, bet ne didiesiems socialiniams projektams. O Petrovičius tikrąsias revoliucijas sieja su socializmo būsena ir atvirkščiai: socializmą su nuolatine ir laisva transformacija. Vis dėlto toks socializmo pavadinimas tapo beveik nebeatpažįstamas, o metamorfozės – iracionalios. Atsisakius istorinių įsikitinimų, sąmoningų transformacijų analizės ir susitelkus tik į vieno pavidalo transformacijų išaukštinimą buvo prarasta istorinės, revoliucinės Praxis galimybė ir susitelkta tik į istorinį didžiojo perėjimo deklaravimą, nemanant, kad tokie persikeitimai vyksta tūkstantmečius.

Manau, nagrinėjant revoliucijos fenomeną verta trumpai aptarti Vytauto Kavolio daugiakryptiškumų metodologijos siūlomas galimybes. Apie tai jis pats užsimena savo paskaitoje Lietuvis kaip revoliucijos žmogus. Sau būdingu stiliumi Kavolis mini vienas kitoms oponuojančias revoliucijas ar sukilimus: 1418 m. žemaičių sukilimas prieš Vytautą… 1769 m. Šiaulių ekonomijos sukilimas, 1794, 1831, 1863… 1905, 1989–1990. Vienos datos patogios tęsti, pvz., Dariaus Kuolio LDK Respublikos ciceroniškajai, didingumo retorikai ir paslėpti engimui ar gebėjimui sukilti. Vienos laisvės kryptys yra pabrėžiamos (1794, 1831) kaip labai patogios dabarties santvarkos idealams formuoti, o kitos paslepiamos tyla, pateisinant prievartą ir nužmoginimą. Pavyzdžiui, Kavolis rašo:

Ir kai šiandien su užtarnauta pagarba minimas Martynas Mažvydas, neturėtų būti visiškai pamirštas bendralaikis Buivydas, 1545 m. Anykščių valstiečių sukilimo prieš didėjančią baudžiavos priespaudą vadas. Atskirose vietose baudžiauninkų bruzdėjimų užregistruota ir septynioliktame, ir aštuonioliktame šimtmety. Ir šių laisvės impulso prasiveržimų neturėtume palikti, Jono Meko žodžiais, „nežinomais, neįrašytais, apsnigtais sniego ir užgultais akmenų“, nes ir juose yra žmogaus didybės paslaptis, kurią turime teisę laikyti savo paveldėjimu.

Kavolis revoliucijas aiškina ne tiek politiniu, o moralumo, orumo be bendruomeniškumo požiūriu. Tačiau galėtų pridurti ir Lietuvai mažiau būdingas mokslo, meno, tikėjimo, subkultūrines revoliucijas. Jų gausa ir bendros sąsajos su saviraiška, orumu ir virtimo kitu – įsikitinimo – teise apibūdina mažąsias ir didžiąsias bendruomenines transformacijas, kurios laiko požiūriu kartais aprėpia keletą metų, o kitąkart – tik keletą dienų, ir tokiu būdu priartėja prie vieno įvykio metamorfozės.

Sukilimas ar revoliucija dėl orumo, garbingumo atveria revoliucijos ir humanizmo temą, tačiau kiek kitaip, nei svarstė Petrovičius, t. y. ne tik socializmo ir būties, o morfologijų įvairovės ir būties perspektyvoje, ne engimo ir jo pašalinimo, o atviros įvairovių visuomenės ir lygių galimybių kontekste. Manau, revoliucijų prieštaringumas yra labai svarbi kovų žymė. Daugiausiai revoliucijų teoretikai šio metamorfozių daugiakryptiškumo, prieštaringumo, nesutaikomumo nepastebi ir kartu neigia kitos revoliucijos galimybę arba suskirsto jas į vienareikšmiškai progresyvias ir kontrrevoliucines.

Orumo, revoliucijos ir perversijos (krypimo) temą plačiai aptaria Žižekas. Tačiau jis beveik nekalba ir netyrinėja Praxis mokyklos filosofijos ir nekelia revoliucijos ir būties klausimo. Nepaisant tylėjimo, jis, samprotaudamas apie revoliuciją praktiniu ir psichoanalitiniu (J. Lacano) požiūriu, dialektiškai svarsto panašius kaip ir Petrovičiaus klausimus. Praxis yra būdingas kairysis hegelizmas, kai ir jaunam Marxui, Bruno Baueriui, Arnoldui Rugei, Maxui Stirneriui. Kairieji hegelininkai susiejo revoliucinę praktiką, kritiką ir filosofiją, tačiau skirtingais būdais ir aštriai polemizavo vienas su kitu dėl susvetimėjimo, sąmonės transformacijos ir gyvenimo santykių kaitos vaidmenų. Praxis mokykla tęsia šią diskusiją išplėsdama ją Vakarų marksizmo sąvokomis ir būties filosofija. O Žižekas apie revoliuciją ir žmogų kalba kitaip: jis įvardija psichoideologines žmogaus tapsmo, kompleksų ir prisirišimų, iliuzijų įveikimo problemas ir naudojasi veikiau terapine Lacano, o ne būties filosofija. Vis dėlto kairioji dialektika atveria galimybę jį lyginti su Frankfurto socialiniais kritiniais tyrinėjimais ir susijusia mokykla (M. Horkheimer, Adorno, Marcuse, Habermas ir kt.), autonomistais (C. Castoriadis, G. Deleuze, F. Guattari ir kt.) bei su Praxis mokykla.

Išvados

Dažniausiai revoliucijos aptariamos ekstatiniu aspektu, kupinu milinaristinės-tūkstantmetės laisvės ir kūrybos vizijos, priespaudos ar kurios nors hegemonijos pabaigos ir nesibaigiančių orumo laikų pradžios. Todėl labai dažnai kalbama apie paskutinę revoliuciją, o laikas iki jos vertinamas kaip migla, pilkybė ar net doros priešistorė arba nuosmukio, išvarymo iš Rojaus laikotarpis. Tokiam revoliucijos aiškinimui dažniausiai būdinga savybė laiką iki revoliucijos matuoti linijiniu būdu, deterministiškai, o pačią revoliuciją laikyti dėsninga blogio pabaiga. Atveriami nauji horizontai, priešingai, jau matuojami daugiakryptiškumu, vengiant mintis pavergiančio determinizmo. Petrovičiaus revoliucijos teorija turi visus minėtus bruožus, tačiau prideda du svarbius dalykus, dėl kurių ją laikau svarbia: būties žiūrą ir tęstinumo reikalavimą. Revoliucija atveria žmogaus būtį: žmogaus gyvenimas atsiskleidžia tik didžiojo virsmo, metamorfozės metu ir be jos gyvenimas yra nepakankamai intensyvus ir atviras. O užlaikyti reikšmingas transformacijas reiškia išplėsti būties laiką ir prasmę. Vis dėlto Petrovičiaus teorija, mūsų požiūriu, yra neišsami dėl nepakankamo dėmesio aporijoms, antinomijoms, paradoksams, galiausiai – negatyviajai dialektikai. Ji nepakankamai atvira įvairovės metamorfozėms, nes jas užgožia socializmo retorika. Tačiau toks rašymo būdas veikiausiai buvo sunkiai išvengiamas pirmuoju Praxis mokyklos laikotarpiu.

Gintautas Mažeikis

 

Straipsnis pirmą kartą publikuotas leidinyje Inter-studia humanitatis Nr. 15 / 2013. Vilnius: BMK leidykla, p.21-43.

 

  1. Subcomandante Marcos Message To Gezi Resistance – Before It’s News. Prieiga per internetą: http://beforeitsnews.com/alternative/2013/06/subcomandante-marcos-message-to-gezi-resistance-2685284.html (žiūrėta 2013-06-18).
  2. Бердяев, Н., 1995. Истоки и смысл русского коммунизма. Париж: YMCA-Press.
  3. Hayek, F. A. von. Kelias į vergovę. Vilnius: Mintis.
  4. K. Marxo likęs neužbaigtas nuo 1858 m. Grundrisse rankraštis pirmą kartą paskelbtas 1939 m.
  5. Engelso rankraščiai pavadinimu Gamtos dialektika buvo likę nebaigti nuo 1883 m. Pirmą kartą visi (kai kurios dalys skelbtos anksčiau) paskelbti 1925 m. Leninas nežinojo apie Marxo Grundrisse ar Engelso Gamtos dialektiką. Vėliau ši dialektika tapo dogmatinio dialektinio materializmo Sovietų Sąjungoje svarbia prielaida, o Grundrisse buvo aiškinamas kaip mažai reikšmingas kūrinys, palyginti su Kapitalu.
  6. Korsch, K., 1979. A Study in Western Marxism. London: Macmillan. Kūrinys parašytas 1923 m.
  7. Markovič, M.; Petrovič, G., editors, 1979. Praxis. Essays in the Philosophy and Methodology of the Social Sciences. London: D. Reidel Publishing Company, xi-xii.
  8. „‘Praxis’ group runs Serbia today“. Executive Intelligence Review, Volume 20, Number 7, February 12, 1993. Prieiga per internetą: https://www.larouchepub.com/eiw/public/1993/eirv20n07-19930212/eirv20n07-19930212_031-praxis_group_runs_serbia_today.pdf
  9. Kominformas (veikė 1947–1956 metais) – Komunistų ir darbininkų partijų informacinis biuras. Iki 1948 m. veikė Belgrade, buvo nuolatinės įtampos tarp Stalino ir Broz Tito šaltinis, koordinavo socialistinių šalių užsienio politiką ir propagandą.
  10. Đilas, M., 1957. The New Class: An Analysis of the Communist System. New York: Frederick A. Praeger.
  11. Petrovič, G., 1971. “Humanism and Revolution”. In: Landis, B.; Tauber, E. S. (Eds.) In the Name of Life. Essays in Honor of Erich Fromm. New York (Holt, Rinehart and Winston), 288.
  12. Sartre, J.-P., 1974. Egzistencializmas yra humanizmas. Filosofijos istorijos chrestomatija, XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius: Mintis, 439–450.
  13. Heidegger, M., 1989. Apie humanizmą. Gėrio kontūrai. Vilnius: Mintis, 224–260.
  14. Petrović, G., 1979. „The Philosophical concept of revolution“. In: Markovič, M.; Petrovič, G., editors. Praxis. Essays in the Philosophy and Methodology of the Social Sciences. London: D. Reidel Publishing Company, 162–163.
  15. Vaneigem, R., 2012. The Revolution of Everyday Life. Oakland: PM Press.
  16. Petrović, G.; Marx, K., 1973. Filozofija I Revolucija: Modeli Za Jednu Interpretaciju Marxa. S Izvornim Tekstovima. Nasl. Orig. Philosophie Und Revolution. Modelle Für Eine Marx-interpretation. Mit Quellentexten. Zagreb: “Naprijed”.
  17. Petrovič, G., 1971. “Humanism and Revolution”. In: B. Landis and E. S. Tauber (Eds.). In the Name of Life. Essays in Honor of Erich Fromm. New York (Holt, Rinehart and Winston), 288–298.
  18. Petrović, G., 1979. „The Philosophical concept of revolution“. In: Markovič, M.; Petrovič, G., editors. Praxis. Essays in the Philosophy and Methodology of the Social Sciences. London: D. Reidel Publishing Company, 151–166.
  19. Petrović, G., 1978. Mišljenje Revolucije: Od “ontologije” Do “filozofije Politike”. Zagreb: Naprijed.
  20. Petrović, G., 1969. Revolutionäre Praxis; jugoslawischer Marxismus der Gegenwart, Freiburg: Rombach.
  21. Petrović, G. Filozofija i revolucija, 149.
  22. Petrović, G., 1978. Mišljenje revolucije, 70 .
  23. Petrović, G. The Philosophical concept of revolution, 160.
  24. Petrović, G. The Philosophical concept of revolution, 160.
  25. Petrović, G. Mišljenje revolucije, 64.
  26. Petrović, G. Mišljenje revolucije, 65 .
  27. Petrović, G. Mišljenje revolucije, 75–76 .
  28. Petrovič, G., 1975. “Humanism and Revolution”. In: B. Landis and E. S. Tauber (Eds.). In the Name of Life. Essays in Honor of Erich Fromm. New York (Holt, Rinehart and Winston), 298.
  29. Buber, M., 2001. Dialogo principas I: Aš ir Tu. Vilnius: Katalikų pasaulis.
  30. Leopold, D., 2007. The Young Karl Marx: German Philosophy, Modern Politics, and Human Flourishing. Oxford: Cambridge University Press, 68.
  31. McLellan, D., 1980. Marx’s Grundrisse. Macmillan Publishers Limited.
  32. Kaip pažymi Marcello Musto, Engelsas neišvengiamai turėjo žinoti ar būti skaitęs Marxo Grundrisse. Apie tai leidžia manyti, kad jis, rengdamas spaudai Kapitalo II ir III tomus, kurių neužbaigė rašyti ir nepaskelbė Marxas, atvertė daugelį Marxo rankraščių ir nuosekliai juos tyrė. Vis dėlto, kaip teigia Marcello Musto, Engelsas netyrinėjo Grundrisse, laikė jį ankstesniu kūriniu nei 1859 m. rankraštis Parengiamieji raštai politinės ekonomikos kritikai. Apie tokio kūrinio buvimą užsiminė Karlas Kautskis 1903 m. straipsnyje laikraštyje Die Neue Zeit. Kautskis buvo Engelso raštininkas, padėjęs archyvuoti ir tirti visus Marxo kūrinius. Kaip pažymi Lino Veljakas, Grundrisse buvo vienas iš svarbesnių marksistinių filosofinių tekstų Jugoslavijoje ir tuo iš esmės skyrėsi nuo sovietinio marksizmo-leninizmo.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *