Algis Mickūnas
Algio Mickūno „įsitekstinimas“ tapo tikrai unikaliu reiškiniu Lietuvos minties padangėje. Matyt, neliko nė vieno, ką nors bendra turinčio su filosofija, kuris jo negirdėjo, neklausė, neskaitė, nematė, nebuvo ten, kur jis buvo. Toks čia atvykstančio unikalus santykis su kitais, čia esančiais, mažų mažiausiai nurodo, kad jis, studijuodamas filosofiją (sėdėdamas ant Sokrato kelių, kaip sako pats Algis), savo veikla ir asmeniu atskleidė vieną iš graikų mąstymo unikalių pusių, kurią jie vadino paideia (mokymas). Dabartinėse mokymo įstaigose veikla, turinti tiesiogines sąsajas su šiuo graikišku terminu, vadinasi pedagogika. Mickūnas apmąsto šį fenomeną pirmapradiškai, eina prie jo kilties taško, prie pradų. Siūlome išklausyti jo paskaitą „Fenomenologija ir pedagogika“1 ir patiems įsitikinti, kaip jis tai atlieka.
***
Kiek anksčiau minėjome pradus. Fenomenologinei filosofijai visuomet rūpėjo pradai. Algio Mickūno pasakojimas „Fenomenologijos pradai“ jau žada ne vienos sąvokos – kartu ir filosofijos teritorijos dėmens – atskleidžiantį apmąstymą, o fenomenologijos kilties, tuo pačiu ir savo paties kalbėjimo prielaidų, svarstymą. Fenomenologija pasižymi tuo, kad vengia galutinių atsakymų (tokį judesį nurodo kaip savo mąstysenai reikalingą prielaidą) ir tenkinasi šių atsakymų, kaip galimų, intuicija. Mickūnas pranešime tvirtina šią intuiciją ir jos laikosi: pradžia buvo/yra su Husserliu, bet pradžia tėra galimybių atvėrimas, o ne taško laiko skalėje nurodymas; pradai yra sąmonė nuoroda, intencija reikšme būtinam praktiniam veikimui, kito patirčiai ir pan. Ši tema paliekama neišsemta, taigi kelia ne intuicijos nuorodos, o neišpildyto lūkesčio apie pradų atskleidimą neišpildymą. Tačiau fenomenologija turi savo atsakymą apie sąmonę, kuri turi neišpildytų lūkesčių būvį. Gal jį rasite Mickūno pranešime „Fenomenologijos pradai“2.