Kaip pastebi vieno iš Carlo Schmitto veikalo „Politiškumo sąvoka“[1]) leidimų sudarytojai(Schmitt 1997: 3), šį teisės ir politikos filosofą dėl jo vaidmens Trečiojo reicho Vokietijos politiniame gyvenime mėginta ignoruoti. Bet, kaip mėginsiu parodyti šiame darbe, Schmitto, kalbant apie XX – XXI a. politinę filosofiją, apeiti nepavyksta. Šio darbo tikslas dvejopas: bendrais bruožais apibrėžti Schmitto politiškumo sampratą ir jos vietą šiuolaikinėje filosofijoje; taip pat atskleisti, kaip, remdamasis šia savo samprata, Schmittas kritikuoja liberalizmo politinę filosofiją. Šių tikslų pirmiausia bus siekiama pristatant pagrindinius Schmitto politiškumo sampratos aspektus. Tada aptarsiu, kokiu būdu ši samprata tampa ašimi, apie kurią sukasi Schmitto ir liberalizmo ginčas. Prie šio ginčo taip pat prisideda Leo Straussas, Hansas Morgenthau, Billas Scheuermanas, tad jų darbais taip pat remsiuosi. Galiausiai aptarsiu, kokie autoriai ir kaip turėjo įtakos Schmitto pažiūroms bei kaip Schmitto pažiūros išsiskleidė XX – XXI a. politinėje filosofijoje.

Atliekant tokią analizę, bus laikomasi pozicijos, kad Schmitto ir liberalizmo susidūrime Schmittas laimi jei ne karą, tai bent jau pirmąjį mūšį. Tai yra ginsiu poziciją, kad Schmittas, pateikdamas savo politiškumo sampratą, kartu pagrįstai kritikuoja liberalizmą ta prasme, kad pasiūlo gerai pagrįstą alternatyvų žiūros į politiką tašką. Nagrinėjant Schmitto politiškumo sampratą taip pat susidūriau ir su kitomis problemomis, pavyzdžiui, kiek Schmitto idėjos įtakingos dabartinio pasaulio filosofinėje refleksijoje, koks Schmitto santykis su tokiais filosofais, kaip Thomas Hobbesas ir kitais. Šiame darbe tokie klausimai taip pat bus paliesti ir bus padarytos atitinkamos išvados.

Politiškumas, politika, depolitizacija

Kalbėti apie tai, kas yra politiškumas, Schmittas pradeda tokia teze: „Valstybės sąvoka numato prielaidą – politiškumo sąvoką.“[2](Schmitt 1997: 19) Šis teiginys iš karto leidžia išskirti dvi politiškumo sampratos plėtojimo kryptis. Pirmiausia, politiškumo sąvoka nėra tai, kas apibūdina valstybės viduje valstybei jau susikūrus vykstančius vyksmus, konkrečiau, valstybės valdžios ir institucijų vykdomą veiklą. Tai yra šia teze Schmittas nurodo, kad kalbėdami apie mūsų valdžios vykdomą „socialinę politiką“, „ekonominę politiką“, nepagauname kažko svarbaus, kažko, kas turėtų būti valstybės fundamentas, valstybės steigties priežastis. Aiškumo dėlei galima paminėti, kad panašią skirtį daro ir kiti filosofai. Pavyzdžiui, Jacques’as Ranciere’as atskiria politiką nuo valstybės vykdomų veiksmų, kuriems angliškas žodis policy lietuvių kalboje, atrodo, vis dar neturi gero (skirtingo nuo „politika“) atitikmens: turbūt policy, siekiant išsaugoti šią perskyrą, būtų galima versti kaip „administravimas“, „strategija“, „viešasis administravimas“, „viešoji politika“ (lyg politika galėtų būti ne vieša), o gal net sekti draudimo bendrovių pavyzdžiu ir sakyti „polisas“. Panašiai Michelis Foucault, kalbėdamas apie valstybės reikalų tvarkymą (vėlgi skirtingą nuo tikrosios politikos), mini atitikmenis anglų ir vokiečių kalbomis: police, Polizei, Polizeiwissenschaft. Taigi Schmittui politiškumas įdomus kaip bendresnė kai kurių žmogaus gyvenimo aspektų savybė, kaip kažkas, esantis už valstybės ir už valstybės tvarkymo, administravimo ribų.

Antras dalykas, kurį numato minėtoji politiškumo, kaip valstybės prielaidos, tezė – tai poreikis klausti, kas yra valstybė. Tiksliau, kaip atskirti valstybę nuo kitų galimų įsivaizduoti žmonių grupių (tiesa, Schmittas čia veikiausiai patikslintų, kad valstybė nėra žmonių grupė, atomizuotų individų rinkinys, o esinys (entity), sudarytas iš žmonių). Schmitto netenkina ydingas ratas, kad valstybė yra kažkas politiška, o tai, kas politiška, – kažkas, susiję su valstybe[3](Schmitt 1997: 20). Tokiame rate vis viena išlieka tas neapibrėžtas „kažkas“. Vienas būdas įvardyti tą „kažką“ – kalbėti apie valstybę kaip apie tam tikrą organizmą, mechanizmą, instituciją ir panašiai. Tačiau Schmitto požiūriu tokie apibrėžimai nieko neduoda – tai tiesiog įspūdingos ar ne itin įspūdingos iliustracijos ir metaforos(Schmitt 1997: 19).

Pirmasis Schmitto tezės aspektas (mintis, kad politiškumas pranoksta valstybę ir joje vykdomą politiką) yra glaudžiai susijęs su šio filosofo išsakomais priekaištais liberalizmo atžvilgiu. Šiuos priekaištus aptarsiu vėliau. O dabar panagrinėsiu antrąjį tezės aspektą, pamėginsiu išsiaiškinti, kas steigia valstybę, tai yra, anot Schmitto, kas sudaro politiškumo turinį.

Pirmiausia Schmittas mus perspėja nedaryti klaidos ir nemėginti redukuoti politiškumo į estetiką, moralę, ekonomiką, religiją ir panašiai. Net jeigu pastebėtume, kad politiškumas kažkaip susijęs su kiekviena iš šių socialinį gyvenimą formuojančių sričių, iš karto sunku nustatyti, koks, pavyzdžiui, politiškumo ir moralės santykis. Schmittas pastebi, kad kiekviena iš santykinai nepriklausomų žmogaus veiksmus ir mintis kreipiančių sferų (ekonomika, estetika, moralė, religija) leidžia mums pasaulyje atrasti tam tikras skirtis. Pavyzdžiui, moralė leidžia žmogui skirti gėrį ir blogį, estetika kreipia žmogaus protą atrasti, kas yra gražu ir kas yra bjauru. Savo esė Schmittas atranda skirtį, kuri yra lemiama atsirasti valstybei, skirtį, būdingą tik politiškumui. Ši skirtis – tai skirtis tarp draugo ir priešo.

Schmittui draugas ir priešas yra konkretūs (concrete) – šios kategorijos nėra simboliai, poetinės metaforos. Jos susijusios su realia galimybe žmonių grupėms dalytis į darinius, suvokiančius kitus žmones kaip potencialius priešus. Politiškumas egzistuoja tol, kol tokio pasidalijimo galimybė egzistuoja. Ši skirtis konkreti dar ir todėl, kad ji nepriklausoma nuo kitų skirčių: gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, pelno ir nuostolio (partnerio ir konkurento). Tiesa, ši nepriklausomybė gana specifinė. Kaip rašo Schmittas, „ji [skirtis] nepriklausoma ne todėl, kad steigia visai naują sferą, bet todėl, kad jos negalima pagrįsti ir atrasti remiantis jokia kita antiteze ar antitezių deriniu“[4](Schmitt 1997: 26). Tokios nepriklausomybės samprata yra sulaukusi kritikos. Pavyzdžiui, Charlesas E. Frye rašo, kad kalbėdamas apie tokią nepriklausomybę ir mėgindamas apie politiškumą pasakyti kažką daugiau, Schmittas iš tikro nepasako nieko. Paties Frye žodžiais, „politiškumas liko „pakabintas“ – izoliuotas, nepriklausomas ir autonomiškas, neveikiamas jokios kitos žmonių veiklos sferos(…) O pasakyti, kad jis yra, buvo tolygu pasakyti apie jį viską ir kartu nieko“[5](Frye 1966: 821).

Bet su tokia interpretacija sunku sutikti. Juk Schmittas nesako, kad politiškumas visiškai atsietas nuo kitų žmogaus gyvenimo sferų, tiesiog politiškumo ryšys su tomis sferomis ne būtinas, o atsitiktinis. Schmittas politiškumą atranda toli gražu ne kaip „pakabintą“, o visa apimantį ar bent potencialiai visa apimantį. Iš tikrųjų priešas gali būti suprantamas kaip suvokiantis grožį skirtingai ar mąstantis gėrį kitaip, jis gali būti suvokiamas kaip trukdantis mūsų ekonominiams tikslams arba gali būti laikomas skirtingas viskuo iš karto, bet iš tikrųjų, ir visų pirma, jis yra tik priešas. Bendras (ar skirtingas) grožio ir gėrio supratimas kartais gali tapti tam tikrais politiškumo veidais, bet tokios apraiškos atsitiktinės – šia prasme politiškumas ne „pakabintas“ šalia estetikos, moralės, ekonomikos ir religijos, o tiesiog nebendramatis joms. Gal net būtų galima sakyti, kad estetika, moralė, ekonomika, religija kaip tik randasi dėl žmonių politiškumo, gebėjimo susiburti į grupes dėl esminio gebėjimo skirti priešą (kažką svetima) ir draugą. Kitaip tariant, politiškumas yra pirmiau moralės, estetikos, religijos, ekonomikos ir kitų žmogaus kultūros apraiškų.

Iš kur tokia priešo ir draugo opozicijos jėga sukurti didelių žmonių grupių susiskaidymą ir veikti iš žmonių sudarytus esinius, kuriuos šiuo metu vadiname valstybėmis, viena kryptimi? Kaip nurodo Schmittas, draugo ir priešo kategorijos yra egzistencinės (existential). Šį predikatą – egzistencinė – reikia tinkamai išaiškinti. Priešas yra ne tas, kuris kitaip supranta grožį ar gėrį, ne tas, kuris yra asmeninis priešas ir su kurio interesais kertasi asmeniniai interesai, tai yra tas priešas nėra toks menkas. Politiškumas susijęs su perskyra tarp draugų ir priešų, kurie yra vieši ir visuotiniai (taigi ir galingi). Schmittas kalba apie priešą, kuris tiesiogine prasme grasina mūsų egzistencijai, – kuris kėsinasi mus nužudyti ir sunaikinti, paversti mus neegzistuojančiais. Akivaizdu, kad čia estetika, moralė ir ekonomika traukiasi į antrąjį planą. Pavyzdžiui, jokia finansinė organizacija iš principo negali reikalauti savo narių mirti už ją, o štai valstybė tarsi ir gali (de facto, o ne abstrakčių teisių prasme). Pasikartosiu, anot Schmitto, bet kuri iš anksčiau paminėtų opozicijų (būdingų ekonomikai, moralei, estetikai ir t. t.) gali tapti draugo ir priešo opozicijos kauke, bet ta kategorija, dėl kurios mes pirmiausia ir esame valstybėje, – politiškumas, – vis tiek stovės už tų opozicijų. Atrodo, kad būtent politiškumas yra jėga, kreipianti žmones viena kryptimi prieš savo mirtinus priešus, kad ir kokiu veidu jie pasirodytų, – kaip žmonės, kitaip suprantantys Dievą, gėrį ar kokiu kitu būdu grasinantys mūsų supratimui apie pasaulį ir grasinantys mums patiems. Šią mintį galima paaiškinti ir paties Schmitto žodžiais: „Politiškumas – intensyviausias ir kraštutinis antagonizmas, ir bet kuris konkretus antagonizmas darosi tuo politiškesnis, kuo labiau artėja prie kraštutinės ribos – susiskirstymo pagal draugus ir priešus.“[6](Schmitt 1997: 29) Kitaip tariant, priešo ir draugo opozicija yra egzistencinė dar ir tuo požiūriu, kad su kitomis opozicijomis susijusi kaip kraštutinė; draugo ir priešo perskyros akivaizdoje žmonės atsiduria kaip egzistuojančios būtybės, kurių egzistenciją visuomet gali sunaikinti kita kitaip savo egzistenciją suvokianti žmogiška būtybė.

Šiame tekste sąmoningai siekiu atsiriboti nuo kontroversiškos (kaip jau minėjau įvade) Schmitto biografijos. Vis dėlto čia norėčiau atkreipti dėmesį į galimas „priešo“ ir „draugo“ perskyros interpretacijas atsižvelgiant į vėlesnę Schmitto veiklą nacionalsocialistų judėjime. Galima būtų teigti, kad Schmittas, priešo ir draugo distinkcijai suteikdamas tokį aukštą egzistencinių kategorijų statusą, skatina ieškoti priešų net ten, kur jų nėra, tai yra kuria neapykanta pagrįstos politikos sampratą. Sunku pasakyti, ar Schmittas, rašydamas savo veikalą „Politiškumo sąvoka“, turėjo tokių minčių. Vis dėlto manau, kad pažvelgus į patį veikalą, tokia neigiama filosofo biografijos faktais pagrįsta interpretacija atrodo per drąsi. Pirma, neatrodo, kad Schmittas skatintų ieškoti priešų. Iš tikro atrodo, kad Schmittas ragina ne susirasti priešus, o juos atpažinti, ragina nepamiršti, kad valstybė esminis aspektas – ne tik ekonomika, ne tik bendra kultūra, bet pirmiausia galia atremti tam tikras sau, kaip esiniui, kylančias grėsmes. Taip pat neatrodo, kad Schmittas sakytų, jog kiekviena valstybė yra pasmerkta kokiam nors amžinam priešui. Nėra taip, kad priešas ir draugas būtų kažkur pasaulyje esančios metafizinės duotys. Tiesiog žmogus, kaip egzistuojanti būtybė, pasaulyje atranda grėsmes savo egzistencijai. Kai kurias tų grėsmių žmogus gali atrasti kituose žmonėse. Pagal tokią interpretaciją net nebūtina laikyti tokio susipriešinimo neįveikiamu, tik tokiu, kurį įveikti reikalingos pastangos, ir tokiu, į kurį politinis darinys turi atsižvelgti ir turi turėti galios atsižvelgti. Į šį aspektą neatsižvelgianti valstybė, kartu su ją sudarančiais individais, gresia nustoti savo egzistencijos.

Čia norėčiau užsiminti ir apie Schmitto žmogaus sampratą. Būtų galima sakyti, kad Schmittas laiko žmogų tiesiog iš prigimties blogu, tačiau taip sakyti reikštų sukelti bereikalingų konotacijų su moralės žodynu. Iš tikrųjų Schmittui žmogus yra tiesiog pavojinga būtybė(Schmitt 1997: 58–61) – problemiška, aistrų valdoma esybė ir dėl šių aistrų (silpnumo, bailumo, kvailumo, žiaurumo) krypstanti link to, ką paprastai vadiname blogiu. Dar daugiau, Schmittas pastebi, kad bet kuris filosofas, mėginantis apmąstyti politiką su išankstine prielaida, jog žmogus yra geras ir linkęs į gėrį, elgiasi paradoksaliai, nes gerame gerų žmonių pasaulyje nėra politinių problemų; Schmittas pateikia analogiją (kuri įdomi dar ir tuo, jog kai kurios politinės teorijos, pavyzdžiui, anarchizmas, laikomos veikiau tikėjimu, artimu religiniam, o ne visavertėmis teorijomis): „Teologas nustoja buvęs teologu, kai jis nebelaiko žmogaus nuodėmingu.“[7](Schmitt 1997: 64) Kartu ši frazė išreiškia ir kitą mintį: netgi tos politinės teorijos, kurios numano žmogų esant iš prigimties gerą ir galintį įgyvendinti gėrį, numato tam tikrą žmogaus sugedimą ir nuodėmingumą, kurį reikia įveikti. O žmogaus nuodėmingumas ir galimybė iš jo sulaukti grėsmės numato priešo ir draugo perskyros galimybę.

Taigi politiškumas Schmittui – tai savybė, kuri priskirtina vyksmams ir dariniams, susijusiems su vienas kitam potencialiai pavojingų žmonių grupavimusi, remiantis egzistencine priešo ir draugo perskyra. Toliau Schmittas savo sampratos rėmuose kalba apie moderniąją valstybę ir jos ydas. Visas jas vienaip arba kitaip paaiškina depolitizacijos sąvoka ir tai, ką Schmittas išreiškia taip: „Tai [depolitizacijos ir neutralizacijos procesai] lemia valstybės ir visuomenės sutapatinimą. O tokioje valstybėje viskas bent jau potencialiai politiška ir kalbėdami apie valstybę nebegalime išskirti jai specifiškų politiškumo bruožų.“[8](Schmitt 1997: 22) Šiuo pasakoma, kad šiuolaikinė valstybė (Schmittas vartoja terminą „totalinė valstybė“) yra depolitizuota ir neutralizuota. Depolitizacija – tai tam tikra užmaršumo forma, kai savo noru, arba pasidavę politinei ideologijai, pamirštame, kad valstybė yra kažkas kita, negu finansinė institucija arba bendrą gėrio, grožio, istorijos supratimą turinčių žmonių grupė. Valstybė nėra tik joje esančių individų bei religinių, ekonominių ir kitų institucijų katilas. Pamažu politiką – valstybės reikalų tvarkymą – imame painioti su tuo, kuo paremtas visas tas tvarkymas – su politiškumu, turinčiu nepriklausomą, aukštesnį statusą. Pamirštame valstybę, kuri pirmiausia yra mūsų galia (tegul tik potenciali), nukreipta prieš galimus priešus. Pasikartosiu, nemanau, kad Schmittas siūlo valstybių vadovams liguistai ieškoti priešų, jis siūlo suvokti valstybę kaip galią, turinčią atsižvelgti į priešo galimybę.

Anot Schmitto, depolitizacija yra viena iš dominuojančios liberalizmo ideologijos pasekmių. Toliau ir kalbėsiu apie tai, kaip Schmittas savo politiškumo sampratos rėmuose kritikuoja kai kuriuos liberalizmo principus ir siekius.

Liberalizmo kritika

Šįvakar mes esame šalis, pažadinta pavojaus ir pašaukta ginti laisvę. Mūsų sielvartas pavirto pykčiu, pyktis virto ryžtu. Nesvarbu, ar mes savo priešus pristatysime teisingumui, ar teisingumą nunešime savo priešams, bet kuriuo atveju teisingumas bus įgyvendintas.“[9] Tai ištrauka iš JAV prezidento George’o W. Busho kalbos, pasakytos JAV Kongrese po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių. Kaip tokią kalbą ir ypač po to sekusius įvykius galima būtų interpretuoti liberalizmo filosofijos rėmuose? Schmittas turbūt pasakytų, kad nuoseklus liberalizmas nieko šiuo klausimu negalėtų pasakyti. Tiesa, Schmittas dėl istorinių aplinkybių negalėjo kalbėti konkrečiai apie „9/11“ įvykius, tačiau panašių istorijos lūžių, prieš kuriuos liberalizmo filosofija, atrodo, tiesiog užsimerkia, pavyzdžių filosofas irgi pateikia(Schmitt 1997: 67–68). Šį pirmąjį priekaištą, kurį galima pavadinti metafilosofiniu, įvardysiu taip: liberalizmas, kalbėdamas apie valstybę, jai nepripažįsta jokios specifinės savybės, kalbėdamas apie politiką, nepripažįsta politiškumo. Tai yra liberalizmo filosofija kalba ne apie tai, apie ką turėtų kalbėti politinė filosofija, ne apie esminius politikos aspektus, o jau post factum susikūrusios valstybės tvarkymo principus.

Iš tokios nuostatos, anot Schmitto, seka ir kiti vidiniai liberalizmo prieštaravimai. Taigi antrasis priekaištas atrodytų maždaug taip: kadangi liberalizmo filosofijoje nematyti valstybės esmės, moderni liberali valstybė paverčiama tuo, kas vienu metu turėtų daryti viską, o iš kitos pusės, jai neleidžiama daryti nieko(Schmitt 1997: 22). Ji turi užtikrinti visų jos viduje veikiančių individų ir jų grupių galimybę siekti savo tikslų, įskaitant valstybės valdymą, kita vertus, tie tikslai yra viršesni už valstybę ir nebūtinai prisideda prie jos galios. Tokioje valstybėje, kaip jau buvo minėta, viskas bent potencialiai politiška, o kartu niekas neturi specifiškai politinių bruožų, kurie turėtų palaikyti valstybės buvimą. Tai yra kai valstybė nepripažįsta savęs, kaip susiformavusios dėl priešo ir draugo perskyros ir turinčios turėti atitinkamą galią į šią perskyrą atsižvelgti, ji pavirsta kažkuo, kas nebėra valstybė. Schmitto žodžiais, „politinė esybė pačia savo prigimtimi yra lemiama(…) Ji yra arba jos nėra. Jei ji yra, ji yra aukščiau visko, tai yra kraštutiniu atveju ji yra autoritarinis esinys“[10](Schmitt 1997: 43–44).

Taigi Schmittui liberali valstybė yra geriausiu atveju nevisavertė valstybė. Liberali valstybė – tai esinys, kuris, nepažindamas savęs ir nežinodamas, kur yra nukreiptas, ne tik kad nesistengia semtis galios iš jį sudarančių dalių, bet ir tuos galios likučius ištirpdo savyje, galią paverčia negalia: „Politiškumo nepripažinimas, neatskiriamas nuo bet kokio nuoseklaus individualizmo, veda prie politinės praktikos, kurioje nepasitikima bet kokia įsivaizduojama valstybės ir valdžios politinės galios forma(…). Sistemiška liberalizmo teorija domisi praktiškai vien tik vidine kova prieš valstybės galią.“[11](Schmitt 1997: 70)

Žvelgiant į XX a. aktualijas, šitokį priekaištą galima suformuluoti konkrečiau: Schmittas mato prieštarą tarp liberalizmo ir demokratijos, kurioje įrašyta tam tikra lygybės prielaida(Schmitt: 1997, XV). Tokią prieštarą gal net geriau už patį Schmittą suformuluoja Schmittui kai kuriais atžvilgiais gana artimų pažiūrų politinio realizmo atstovas Hansas J. Morgenthau(1957: 721–722). Pastarasis teigia, kad liberali ideologija siekia apsaugoti piliečius nuo valdžios pasikėsinimo į jų laisvę ir kartu įkalinti valdžią kuo siauresniuose rėmuose, kartu didindama individualią laisvę. Tačiau pasirodo, kad autonomiška visuomenė leidžia sukurti privačius galios centrus, kurie šalina lygybę ir individų laisvę ima riboti. Be to, tokia privati galia gali lemti ribotą renkamųjų (atstovaujamoje demokratijoje) ir jų vykdomos politikos pasirinkimą. Šis konfliktas tėra dar viena versija laisvės ir lygybės konflikto, kurį nagrinėjo jau Aristotelis(1301a), vėliau implicitiškai Edmundas Burke’as(2009: 54), Friedrichas von Hayekas(1991: 93) ir kiti. Taigi trumpai antrąjį Schmitto priekaištą liberalizmui(Schmitt 1997: 22–24) galima suformuluoti taip: liberalios demokratijos iš principo neįmanoma įgyvendinti.

Mano pasirinktas G. W. Busho kalbos pavyzdys svarbus dar ir todėl, kad ši kalba buvo didelės karinės operacijos Afganistane įžanga. Anot Schmitto, būtent karo atveju mes aiškiausiai pamatome, kokią tikrovę formuoja politiškumas. Nereikia suklysti – politiškumas nėra tai, kuo dangstantis reikėtų siekti karo. Politiškumas esti visada. Tik karo atveju jis, nepaklusdamas liberalizmo sapnui, būdamas tikra, konkreti egzistencinė gyvybės ir mirties, priešų ir draugų realybė, reiškiasi didžiausiu intensyvumu. Karas veikiau išimtis, negu taisyklė, bet politiškumas ir yra tai, kas skirta šiai esminei, lemiamos svarbos (su gyvybe ir mirtimi susijusiai) išimčiai: „Tai, kad kraštutinis atvejis veikiau yra išimtis, nepaneigia to, kad jis lemiamas, bet, atvirkščiai, tai patvirtina. (…)Iš šios pačios kraštutinės galimybės žmogaus gyvenimas įgauna jam būdingą politinę įtampą.“[12](Schmitt 1997: 35) Čia išskirsiu trečiąjį Schmitto priekaištą liberalizmui: liberalizmo filosofija neatsižvelgia į tai, kad valstybės galia turi būti skirstoma ne tik viduje, bet yra ir išorinius interesus turinti reguliuoti galia, tad liberalizmas gana sunkiai suderinamas su tarptautinės politikos, tautų santykių realybe. Tai galima laikyti dar vienu svarbiu Schmitto priekaištu liberalizmui kaip „pro šalį prašaunančiai“ filosofijai.

Taigi Schmitto pateikiama liberalizmo kritika radikali ne tiek dėl to, kad Schmittas radikaliai nesutinka su tam tikrais liberalų teiginiais, o tuo, kad šis filosofas apskritai atsisako pripažinti liberalizmo politinės filosofijos žodyną ir jo referentus kaip tinkamus už valstybėje vykdomos politikos slypinčiam politiškumui tyrinėti(Schmitt 1997: 30–32). Liberalų nusistatymas mąstyti politiką be tvirto pagrindo, be politiškumo, anot Schmitto, modernioje valstybėje kuria tik menamą tikrovę ir slepia politiškumą po redukuojančiomis kaukėmis (pavyzdžiui, politikos redukavimas į ekonomikos tvarkymą ir ekonominius individo tikslus): „Kiekviename įprastame liberalizmo apsireiškime susijungia etinis arba moralinis patosas ir materialistinė ekonominė realybė, ir kiekvienai politinei sąvokai suteikia dvigubą veidą.“[13](Schmitt 1997: 71) Kitaip tariant, nors liberalizmas ir uždeda politiškumui „konkurencijos“ arba „diskusijos“ kaukę, politiškumas lieka tuo, kuo jis yra – priešo ir draugo opozicija, kuri, kaip visu savo veikalu pranašauja Schmittas, anksčiau ar vėliau parodo savo tikrą ir dažnai gana žiaurų veidą.

Taigi priekaištai liberalizmui – (kad jis apskritai naikina valstybę kaip tokią, neatsižvelgdamas į tai, kas joje yra esmingo, kad mėgina suderinti nesuderinamus dalykus (laisvę ir demokratiją), kad neatsižvelgia į politinių santykių, ypač į tarptautinių santykių, tikrovę ir veikiau yra tikėjimas, negu teorija) – gana aiškūs. Ką galima atsakyti į tokią kritiką? Vienas Schmitto komentatorių, mėginančių bent jau sušvelninti užmojį iš pagrindų pakirsti liberalizmo pozicijas, yra Leo Straussas. Jis Schmitto politiškumo sampratai, ir ypač mėginimams politiškumo kategoriją panaudoti kaip ginklą prieš liberalizmą, turi kelis priekaištus.

Pagrindinis priekaištas yra tas, kad Schmittas depolitizacijos reiškiniui (jei toks apskritai egzistuoja) priskiria akivaizdžiai neigiamą reikšmę. Straussas klausia: „[N]et jeigu politiškumo kol kas nepavyko pašalinti, ar toks panaikinimas neįmanomas ateityje?“[14](Strauss 1997: 94) Kitaip tariant, Schmittas tiesiog tiki, kad politiškumas yra esminė žmogaus gyvenimo charakteristika ir kad politiškumo, kaip priešo ir draugo opozicijos galimybės, neįmanoma ištrinti. Tačiau čia Schmittas iš dalies pakliūva į savo paties spendžiamus spąstus. Schmittas, gana nedviprasmiškai kritikavęs liberalizmą kaip aklą tikėjimą (kone religiją) nesamu ir negalimu žmogaus gerumu(Schmitt 1997: 58–60), pats, pasirodo, tėra „tikintysis“, tik atvirkščiu dalyku – žmogaus nepataisomu blogumu ir pavojingumu. Kaip iš esmės pagrįsti politiškumo (kaip jį supranta Schmittas) neišvengiamumą, pats filosofas, atrodo, neranda būdo, tad Strausso išvada yra ta, kad politiškumo absoliutumo tvirtinimas tėra karingai nusiteikusio nacionalsocialistų filosofo prielaida, o ne argumentuota išvada: „Taigi atrodo, kad vienintelis Schmitto politiškumo teigimo pateisinimas yra karingi pamokymai.“[15](Strauss 1997: 97)

Kaip būtų galima atsakyti Straussui? Išties atrodo, kad tokia Schmittui skirta kritika pagrįsta ta prasme, kad iš tikrųjų neleidžia Schmittui pretenduoti į radikalų liberalizmo paneigimą – tai yra visišką išėjimą už liberalizmo filosofijos ribų, kaip kad, atrodo, Schmittas norėtų. Bet nors Strausso kontrargumentas sugriauna per dideles Schmitto ambicijas, pastarojo filosofo atsakas liberalams vis viena išlieka stiprus. Svarbiausius Schmitto teiginius prieš liberalizmą vis tiek galime išsaugoti. Pastebėjimas, kad liberalizmas (ypač radikalus libertarizmas) sapnuoja tai, ko kol kas dar nėra (pasaulinę taiką ir gerą žmogų, kuris, be kita ko, išliktų geras ir be jį disciplinuojančios galios), vis tiek lieka nepaneigtas. Galime išsaugoti ir tai, kad liberalizmo noras gyventi su „minimalia“ valstybe yra tiesiog pavojingas, kai egzistuoja vyksmų, kuriuos faktiškai valdo priešo ir draugo opozicija, galimybė. Mažų mažiausiai Schmittą, kaip atsižvelgiantį į esamą padėtį ir protestuojantį prieš bandymus racionaliai konstruoti politinę tikrovę, galima priskirti prie konservatorių, Burke’o pavyzdžiu teigiančių, kad „daugelis mūsų mąstytojų nelinkę paneigti bendrųjų prietarų, o verčiau pasitelkia savo įžvalgumą, norėdami atskleisti juose glūdinčią išmintį“(Burke 2009: 77).

Taip pat galima pamėginti atsakyti į priekaištą, kad liberalizmas nesuderinamas su demokratija. Jau minėjau, kad šis priekaištas susijęs su konservatorišku priekaištu, kurį Robertas Nisbetas įvardija taip: „Konservatizmo filosofijoje nėra svarbesnio principo kaip teiginys, kad laisvė ir lygybė visiškai nesuderinamos.“(Nisbet 1993: 59) Vengdamas įsivelti į ginčą dėl šio konservatorių teiginio (toks ginčas reikalautų gerokai daugiau, negu trumpo komentaro), paminėsiu tik Billą Scheuermaną, kuris konkrečiai kritikuoja Schmitto požiūrį į parlamentarizmą, kaip atstovaujamosios demokratijos formą. Scheuermanas Schmitto argumentą rekonstruoja taip: parlamentarizmo idėjos atstovauja ne tik demokratijos idėjas, bet ir liberalią ideologiją, mat parlamentarizmo idealas – tai laisva diskusija ir laisva gera valia paremtų nuomonių konkurencija. Bet apskritai demokratija liberalizmo požiūriu turėtų būti „ydinga“ ta prasme, kad ji yra politiška. Demokratijos principuose tarsi neįrašyta, kad lygybės negalima siekti netgi sunaikinant lygia nenorinčią būti mažumą. Diktatorius gali būti išrinktas demokratiškai ir palaikomas daugumos. Taigi demokratija, kaip vienas iš galimų režimų, yra politiška ir susijusi su priešų ir draugų (valstybės viduje) pripažinimu, tad liberalios nuostatos demokratijai bendru atveju tiesiog nerelevantiškos. Maža to, Schmittas mano, jog demokratijos siekiai naikina parlamentą, kaip instituciją, paremtą laisva konkurencija, diskusija ir geranoriškumu, nes lygybės siekis yra diskusijos nebuvimo siekis. Dar daugiau, Schmitto žmogaus samprata pagrįsta tuo, kad abejojama „žmonių iš gatvės“, išrinktų į parlamentą, geranoriškumu, taigi ir parlamento „parlamentiškumu“ bei liberalumu.

Scheurmano atsakas Schmittui toks. Pirma, sakoma, kad Schmittas netinkamai rekonstruoja liberalizmo idealus(Scheuerman 1995: 150–151). Anot Scheuermano, liberalizmo idealas susijęs ne tik su autonomišku, laisva diskusija pagrįstu parlamentu, bet ir su jį atitinkančia visuomene, tarp kurios ir parlamento egzistuoja abipusis ryšys. Parlamente vykstantys debatai, net paremti tam tikrų grupių interesais, daugiau ar mažiau atspindi ir visuomenės interesus. Antra, Scheuermanas pripažįsta, kad parlamentinis atstovavimas galbūt nėra toks tiesioginis, kiek norėtų liberalizmo teoretikai, bet, vis dėlto bent iš dalies dauguma atstovaujama (kartu nepamirštamos ir mažumos). Vis dėlto aš čia palaikyčiau Schmitto pusę. Nors Scheuermanas teisus ta prasme, kad parlamentarizmas kažkokiu būdu veikia, bet iš kitos pusės pats šio filosofo argumentas rodo, kad veikia ne itin aišku kaip. Tad ko čia vertos liberalizmo nuostatos? Tai, kad liberalizmas, kaip ideologija, daro žmogų ir kartu jo atstovus valdžioje geresnius, galėtų būti neblogas atsakymas, bet tokiu atveju vis tiek pripažįstama, kad liberalizmas ir yra tik tam tikras elgesio kodeksas, o ne neprieštaringa filosofinė sistema. Be to, Schmitto argumentas, kad liberalizmo naujakalbė (nesvarbu, ar kalbanti apie laisvą ir lygų atstovavimą, ar dar įtraukianti tokias paties Scheuermano ne visai realiomis pripažįstamas konstrukcijas kaip tiesioginė pilietinės visuomenės įtaka parlamentui) neatitinka politinės tikrovės ir bent jau yra pavojinga, lieka nepajudintas. Juk gali paaiškėti, kad to, kuo visi tiki, paprasčiausiai nėra, o tokio nepagrįsto tikėjimo pasekmės (vėlgi konservatoriška „baimė“) tiesiog nenumatomos ir, anot Schmitto, iš principo mirtinai pavojingos.

Užbaigdamas šį skyrių tarsiu kelis apibendrinamuosius žodžius. Turbūt galima sutikti su Schmitto kritikais, sakančiais, kad jo politiškumo samprata iš pagrindų liberalizmo nepakerta, veikiau teikia alternatyvų liberalizmui pagrindą. Vis dėlto Schmitto pamoka liberalizmui gana svarbi – ne tik konservatizmo pavyzdžiu atsižvelgti į esamą politinę (politikos, o ne Schmitto politiškumo prasme), socialinę, istorinę realybę, bet ir konkretų jos egzistencinį aspektą – draugo ir priešo opoziciją (politiškumą) bei žmonių grupavimąsi pagal šios opozicijos brėžiamas linijas. Kuo šios pamokos svarbios šiuolaikinei politinei minčiai, pamėginsiu parodyti paskutiniame skirsnyje, kuriame apžvelgsiu ne tik, kokių filosofų pažiūros ir kaip atsispindi Schmitto politiškumo sampratoje, bet ir kaip Schmitto filosofinės pažiūros išsiskleidžia XX a. filosofijoje. Tokiu būdu bus galima dar kartą išryškinti tam tikrus nagrinėjamos politiškumo sampratos aspektus ir nubrėžti baigiamuosius šio darbo štrichus.

Schmitto politiškumo sampratos ištakos ir įtaka

Filosofas, su kurio pažiūromis Schmitto pažiūros susijusios aiškiausiai (tiek remiantis paties Schmitto darbu, tiek ir jį interpretuojančiu Straussu), yra Thomas Hobbesas. Tereikia prisiminti Hobbeso prigimtinės būklės mitą(Hobbes 1651: 92–98). Trumpai galima pasakyti, kad pats Hobbesas pripažįsta, jog tokia būklė realiai (istoriškai) nėra egzistavusi. Prigimtinė būklė veikiau yra tam tikra žmogaus gyvenimo ir egzistencijos tikrovė, visuomet bent jau potencialiai egzistuojanti visuotinio karo prieš visus galimybė. Kaip tik atsižvelgiant į tokios būklės galimybę atsiranda žmonių racionaliai pasirinkta, visuomenės sutartimi steigiama valstybė. Sąryšis su Schmittu čia gana akivaizdus. Schmitto filosofijoje tokios prigimtinės būklės atitikmuo ir yra mūsų veiksmus kreipianti priešo ir draugo egzistencinė perskyra, verčianti mums rinktis puses, burtis į grupes, įsteigti ir išlaikyti valstybę. Panašios ir Schmitto bei Hobbeso žmogaus sampratos. Pats Schmittas prisipažįsta, kad čia seka Hobbeso pėdomis(Schmitt 1997: 61). Tiek Schmittui, tiek ir Hobbesui žmogus iš prigimties yra pavojingas gyvūnas ir šį gyvūną gali pažaboti tik pats žmogus steigdamas valstybę.

Pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Straussas Schmitto ir Hobbeso santykį supranta ne taip paprastai. Pirmiausia, Straussas laiko Hobbesą liberalizmo pradininku ir teigia, kad iš tikro Schmittas liberalizmą pakirsti mėgina pakeldamas Hobbeso prigimtinę būklę į tam tikrą siekiamybės padėtį. Paties Strausso žodžiais, „Schmittas grąžina Hobbeso prigimtinės būklės sąvoką į garbingą padėtį“[16](Strauss 1997: 90). Hobbesas laikė prigimtinę būklę apgailėtina žmogaus padėtimi, tad atrodytų, kad Schmittas prisimena Hobbeso sampratą tik tam, kad ją apverstų aukštyn kojom. Antra, Straussas mano, kad Schmitto politiškumo sampratos pobūdis kitoks, negu Hobbeso prigimtinės būklės: „Hobbesui tai yra karo tarp individų būklė; Schmittui tai yra karo tarp grupių būklė.“[17](Strauss 1997: 90) Vis dėlto manau, kad santykis tarp Schmitto ir Hobbeso yra toks, koks jis atrodo iš pirmo žvilgsnio – Hobbeso ir Schmitto pažiūros yra artimos ir netiesa, kad Schmitto samprata prieštarauja Hobbeso prigimtinės būklės sampratai. Tą pagrįsti norėčiau bent trumpai atsakydamas į Strausso argumentus.

Pirma, tas skirtumas, kad Hobbesui prigimtinė būklė yra karas tarp individų, o Schmittui karas tarp grupių, yra menamas. Mano supratimu, jei Schmittas ir įsivaizduotų kažką panašaus į prigimtinę būklę, tai ji galėtų būti panaši į Hobbeso visuotinį karą – tiesiog jo akivaizdoje žmonės atranda priešo ir draugo kategorijas, kurios verčia juos burtis į grupes ir tokiu būdu asmeninis egzistencinis priešas virsta visuotiniu egzistenciniu (taigi politiniu) priešu. Antra, nemanau, kad Hobbesą būtų galima pavadinti liberalu, bent jau kiek tai susiję su prigimtine būkle; šis „titulas“ jam galbūt gali būti priskiriamas dėl racionalistinės visuomenės sutarties schemos, bent išoriškai artimos Johno Locke’o aprašytajai. Tačiau net ir toks panašumas tik išoriškas. Hobbeso valstybės ir joje įgyvendinamų laisvės ir lygybės pobūdis yra visai kitoks, negu liberalios valstybės. Hobbeso valstybė ne minimali ir negali būti minimali dėl visuotinio karo grėsmės; Hobbesui laisvė ir lygybė valstybėje palaikomos (kiek jos iš viso palaikomos, – beje, arbitraliai, suvereno sprendimu) ne dėl to, kad tai „vertybės“, bet iš reikalo, nes jų neįgyvendinant valstybė žlugs. Į smulkesnę diskusiją šiuo sunkiu klausimu (ar Hobbesas liberalas) nenorėčiau leistis, vis dėlto Strausso teiginys dėl Hobbeso liberalumo ir keli jį grindžiantys argumentai(Strauss 1997: 90–91) atrodo abejotini. Trečia, Strausso teiginys, kad Schmittas perkelia politiškumą į „garbingą padėtį“, neatrodo pagrįstas. Gal ir galima būtų mėginti ištirti tam tikrus Schmitto požiūrio į politiškumą psichologinius aspektus („garbinga“ ar „negarbinga“, „jaudina“ Schmittą politiškumas, ar „nejaudina“), bet išties Schmittas tesako gana aiškų ir jokio garbingumo sąvokos neįtraukiantį dalyką: politiškumas yra mūsų egzistencijos dalis ir jį pamiršti pavojinga. Lygiai kaip Hobbesas neleidžia pamiršti, kodėl mes esame susibūrę į valstybę – dėl potencialios prigimtinės būklės grėsmės.

Gana aiškiai su Schmittu susijęs ir Naujųjų amžių laikotarpio pradžios filosofas Niccolò Machiavellis. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną Machiavellio „Valdove“ išsakytų pažiūrų į politiką ir Schmitto politiškumo sampratos bendrumą. Tiek Machiavellis, tiek Schmittas mėgina suteikti politikai (Schmitto atveju politiškumui) tam tikrą autonomiją. Machiavelliui politika – tai atskiras žmogaus gyvenimo aspektas, turintis savo dėsnius. Plačiai žinoma formulė, teigianti, kad „Machiavellis atskyrė politiką ir moralę“, nėra pakankamai išsami, juk iš tikrųjų politika šiam filosofui yra visiškai atskiras pasaulis ne tik nuo moralės, bet ir nuo kitų žmogaus veiklos sričių. Šiame pasaulyje moralė, estetika, religija ar ekonomika pasirodo tik kaip atsitiktinės priemonės. Jei valdovui politiniais tikslais reikės būti gražiam ar bjauriam, geram ar blogam, religingam ar nereligingam, – jis toks bus; jei reikės taikyti ekonomines priemones, – jos galės būti taikomos. Tačiau politiniai tikslai (pirmiausia, valdžios išlaikymas ir to išlaikymo garantuojama galimybė pasiekti valstybės saugumo, vientisumo, galios) visuomet ir liks politiniais tikslais. O nuo čia jau telieka vienas žingsnis iki Schmitto mėginimo neleisti politiškumo sąvokos redukuoti vartojant liberalų ekonomikos ir moralės žodyną. Schmittui politiškumas su kitomis žmogaus veiklos sritimis irgi susijęs arbitraliai. Politiškumas per kitas sritis tik reiškiasi ir reiškiasi ne visu savo pavidalu. Schmittas, panašiai kaip Machiavellis, mums sako, kad politiškumas turi visiškai atskirus dėsnius, kuriuos lemia mūsų supratimas, kad reikia skirti priešą ir draugą.

Savo veikale „Politiškumo sąvoka“ Schmittas išreikštai remiasi ir kitais filosofijos klasikais (pavyzdžiui, Georgu Hegeliu, Johannu Fichte), bet atrodo, kad geriausiai jo pažiūras apibūdina kaip tik minėtieji Machiavellis ir Hobbesas. Pastarieji filosofai, rašę beprasidedant modernybės laikotarpiui, atgimsta Schmitto pateiktoje politiškumo sampratoje tam, kad užpultų tos pačios modernybės pagimdytą ir XX a. dominuojančią liberalizmo filosofiją.

Galų gale pateiksiu kelis pavyzdžius, rodančius, kokiais būdais Schmitto politiškumo samprata išsiskleidžia XX – XXI a. filosofijoje.

Jau anksčiau minėjau, kad vienas iš Schmitto priekaištų liberalizmui yra tas, kad liberalizmas savo rėmuose vargiai tegali nagrinėti tarptautinių santykių problemas. Čia kyla klausimas, kaip Schmitto politiškumo samprata leidžia tą padaryti? Kaip nurodoma kai kuriose šiuolaikinius tarptautinius santykius aptariančiose publikacijose(Oddyseos, Petito 2006), pirmiausia pastebima, kad globalėjančiame pasaulyje liberalizmo skelbiamų universalių žmogaus teisių ir laisvių sąvokos, kurias vainikuoja „žmonijos“ sąvoka, patiria rimtus iššūkius. Čia svarbūs Schmitto perspėjimai, jog „žmonijos“ sąvoka pati yra politinė; Louizos Oddyseos ir Fabio Petito(2006, 3–4) minima tarptautinės krizės grėsmė, atrodo, ir gali rastis dėl to, kad viena ar kita grupuotė pasiskelbia atstovaujanti „žmogiškumą“. Tokia kova už žmogiškumą, anot Schmitto, visada gresia virsti pačiu nežmoniškiausiu karu, nes žmogiškosios pusės priešas tampa „nežmogumi“(Schmitt 1997: 35–37). Antra, Schmitto samprata padeda atrasti tam tikras įžvalgas nagrinėjant šiuolaikines tarptautinio terorizmo ir visuotinio karo su terorizmu problemas. Kaip nurodo Tarikas Kochi, Schmittas partizano sąvoką pakeitė „iš karinės-techninės sąvokos į politinę sąvoką“[18](Kochi 2006: 281). Tai yra Schmittas meta šešėlį tradicinei sampratai karo, kaip valstybiniu tarptautiniu lygiu legitimuoto veiksmo ar sprendimo, sąvokai. Trečia, Schmitto samprata yra padariusi aiškią įtaką kai kurioms tarptautinių santykių mokykloms, pavyzdžiui, politiniam realizmui, kurio principus suformulavo jau minėtas Morgenthau(Korab-Karpowicz 2010). Šie principai, nesunkiai susiejami su Schmitto politiškumo samprata. Pavyzdžiui, anot Morgenthau: politiką valdo objektyvūs, žmogaus prigimtimi pagrįsti dėsniai, šiuos dėsnius galima racionaliai suformuluoti (Schmittas irgi „nustato“ tam tikrą žmogaus prigimtį ir formuluoja priešo ir draugo dėsnį); nagrinėjant tarptautinius santykius, svarbiausia yra intereso sąvoka, kuri apibūdinama per galią (atrodo, kad ir Schmittui viena iš esminių politinės grupuotės savybių yra galia ne tik galia, kaip tam tikrų priemonių turėjimas, bet ir galia jas greitai ir efektyviai panaudoti priešo atžvilgiu); moraliniai principai politikai netaikytini tiesiogiai ir abstrakčiai moralinis vertinimas neatsiejamas nuo politinio veiksmo pasekmių vertinimo (tai dar vienas būdas kalbėti apie politiškumo autonomiją moralės atžvilgiu).

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti kaip Schmitto politiškumo samprata išsiskleidžia postmoderniojoje[19] filosofijoje. Schmitto nuostatų, susijusių su jo politiškumo samprata, ir postmodernizmo panašumai gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, vienas iš Alvydo Jokubaičio minimų postmodernizmo bruožų – mėginimas konstatuoti, kad politinė realybė nėra realybė, o veikiau iš ženklų konstruojama hiperrealybė(Jokubaitis 2005: 50). Jau anksčiau pastebėjau, kad Ranciere’as ir Foucault už įprastai politiniais laikomų procesų (valstybės administravimo, tvarkymo) įžvelgia kitokias politikos esmes: Foucault – tam tikrą galios santykių lauką, Ranciere’as – naujų galios centrų formavimąsi, į kurį turi atsižvelgti esamos politinės galios, ir galios centrų konfliktą. Schmitto irgi netenkina politikos, kaip valstybės tvarkymo mechanikos, samprata. Kalbant apie politiką, kaip už kaukių besislepiančią tikrovę, paminėtinas ir Jeanas Baudrillardas. Kaip nurodo Jokubaitis, „Baudrillard’o nuomone, politikai tik kuria ženklus, žadančius parodyti tikrąsias vertybes“(Jokubaitis 2005: 69). Schmittui politika irgi nėra tai, kuo ji rodosi – morale, estetika ar religija. Už to, ką vadiname politika, slepiasi kažkas kita – Schmitto atveju, priešo ir draugo perskyra. Dar vienas gana akivaizdus Schmitto įtakos pavyzdys – tai Jacqueso Derrida veikalas „The Politics of Frienship“ („Draugiškumo politika“, 2005), kuriame jis nuolatos remiasi Schmitto idėjomis, aptaria draugiškumu pagrįstos politikos galimybes, dekonstruoja demokratijos sąvoką, kaip menamo draugo simbolį, ir galų gale prieina prie išvados, kad apskritai sunku atskirti, kas yra draugas ir kas yra priešas. Čia Schmitto pažiūros ne tik plėtojamos, bet ir sukritikuojamos. Dekonstruojama pati priešo ir draugo distinkcija: galbūt už draugo ir priešo slepiasi dar kažkas, kažkoks „kitas“, ir pačioje kiekvieno žmogaus kitybėje slypi politiškumo esmė.

* * *

Taigi pažvelgus į vieną garsiausių Carlo Schmitto veikalų „Politiškumo samprata“, atrodo, kad Schmitto politiškumo samprata siūlo originalų žiūros į politiką būdą, pagrįstą draugo ir priešo skirtimi, nebendramate ir autonomiška kitų žmogaus gyvenimą formuojančių sferų bei jas atitinkančių distinkcijų (grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, Dievo ir velnio) atžvilgiu. Schmittas savo politiškumo sampratos rėmuose pagrįstai kritikuoja liberalizmą, o jo samprata yra visiškai alternatyvus liberalizmui žiūros į politiką būdas. Schmittas liberalizmo problemas, kurių esminės – politiškumo redukavimas į su politiškumu nesusijusias sąvokas, nepakankamas atsižvelgimas į politikos realybę – identifikuoja pagrįstai. Net pripažinus šią kritiką švelninančius argumentus, Schmitto pažiūros lieka panašios į stipriai liberalizmui oponuojančio konservatizmo nuostatas.

Pažvelgus į istorinį Schmitto idėjų kontekstą, tenka pripažinti, kad Schmittas laikytinas Hobbeso ir Machiavellio politinės filosofijos tradicijų tęsėju, o Schmitto įtaka XX – XXI a. autoriams rodo, kad minėtų Naujųjų amžių filosofų idėjos Schmitto filosofijoje praturtinamos ir plačiai išsiskleidžia šiuolaikinėje politinėje filosofijoje – pradedant tarptautinių santykių studijomis, baigiant postmodernizmo filosofų darbais.

Justas Bujokas

 

Naudota literatūra čia:[20]

 

  1. [1]Vok. k. Der Begriff des Politischen (angl. k. The Concept of the Political) – pavadinimą, mano supratimu, galima versti dvejopai: „Politiškumo samprata“ (samprata čia yra tarptautinio žodžio koncepcija atitikmuo), arba „Politiškumo sąvoka“. Tinkamesnis vertimas, manau, yra „Politiškumo sąvoka“, nes „Politiškumo samprata“ tarsi nurodytų, jog C. Schmittas pateikia savo asmeninę nuomonę (sampratą) be didesnių pretenzijų į tikrą universalią tiesą. Vis dėlto, savo esė filosofas tariasi atradęs esminius ir universalius politiškumo aspektus ir pavadinimas „Politiškumo sąvoka“, kaip implicitiškai nurodantis šią pretenziją pateikti „tikrąjį“ sąvokos apibūdinimą, yra tinkamesnis.
  2. [2] „The concept of the state presupposes the concept of the political“.
  3. [3]„state (…) as something political, the political as something pertaining to the state“.
  4. [4]„it is independent, not in the sense of a distinct new domain, but it can neither be based on any one antithesis or any combination of other anthitesis, nor can it be traced to these“.
  5. [5]„the political was left dangling – isolated, independent and autonomous, inpervious to any other sphere of human activity (…) And to say it was, was at once to say everything and nothing at all about it.“
  6. [6]„The political is the most intense and extreme antagonism, and every concrete antagonism becomes that much more political the closer it approaches the most extreme point, that of the friend-enemy grouping“.
  7. [7]„A theologian ceases to be a theologian when he no longer considers man to be sinful“.
  8. [8]„This result in the identity of state and society. In such a state, therefore, everything is at least potentially political, and in referring to the state it is no longer possible to assert for it a specifically political character“.
  9. [9]„Tonight we are a country awakened to danger and called to defend freedom. Our grief has turned to anger, and anger to resolution. Whether we bring our enemies to justice, or bring justice to our enemies, justice will be done.“ Bush, G. W. (2001). Address to a Joint Session of Congress Following 9/11 Attacks. Cituota pagal americanrhetoric.com; 2010-11-22.
  10. [10]„political entity is by its very nature the decisive entity (…) It exists or does not exists. If it exists, it is the supreme, that is, in the decisive case, the authoritative entity“.
  11. [11]„The negation of the political, which is inherent in every consistent individualism, leads to a political practice of distrust toward all conceivable political forces and forms of state and government (…). The systematic theory of liberalism concerns almost solely the internal struggle against the power of the state.“
  12. [12]„That the exreme case appears to be an exception does not negate its decisive character but confirms it all the more. (…) From this most extreme possibility human life derives its specifically political tension.“
  13. [13]„Ethical or moral pathos and materialist economic reality combine in every typical liberal manifestation and give every political concept a double face.“
  14. [14]„though the abolition of the political may in no way have succeeded so far, is not this abolition nevertheless possible in the future?“
  15. [15]„Thus warlike morals seem to be the ultimate legitimation for Schmitt’s affirmation of the political“ (Strauss: 1997, 97).
  16. [16]„Schmitt restores the Hobbesian concept of the state of nature to a place of honor“.
  17. [17]„For Hobbes, it is the state of war of individuals; for Schmitt’, it is a state of war of groups“.
  18. [18]„from a technical-military conception to a political conception“)
  19. [19]Postmodernizmo sąvoką čia traktuosiu gana laisvai. Postmodernizmo tapatumo problema reikalautų plataus aptarimo ir galimas tokio aptarimo pavyzdys būtų Alvydo Jokubaičio knyga „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005). Man svarbu tai, kad postmodernizmui priskirtini tokie politinei minčiai neabejotinai svarbūs filosofai, kaip J. Derrida, J. Baudrillard, G. Deleuze, M. Foucault ir t. t.
  20. [20]

    Literatūra:

    Aristotelis. (1997). Politika. Vilnius: Pradai.

    Burke, E. (2009). Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius: Žara.

    Derrida, J. (2005). The Politics of Friendship. London, New York: Verso.

    Foucault, M. (1979). „Omnes et Singulatim“: Toward a Critique of Political Reason. Šaltinis internete: http://foucault.info/documents/foucault.omnesEtSingulatim.en.html; 2011–08–29.

    Frye, Ch. E. (1966). Carl Schmitt’s Concept of the Political. The Journal of Politics, Vol. 28, No. 4, pp. 818-830.

    Hajekas, F. A. (1991). Kelias į vergovę. Vilnius: Mintis.

    Hobbes, Th. (1651). Leviathan, or The Matter, Forme, & Power of a Common-Wealth Ecclesiasticall and Civill. In: Milford, H. (1929 ed.). Hobbes’s Leviathan. London: Oxford University Press.

    Jokubaitis, A. (2005). Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

    Kochi, T. (2006). The Partisan: Carl Schmitt and Therorism. Law Critique 17, pp. 267-295.

    Morgenthau, H. J. (1978). Politics Among Nations: The Struggle for Power and Peace. New York: Alfred A. Knopf, pp. 4–15. Cituota pagal: http://www.mtholyoke.edu/acad/intrel/morg6.htm; 2010-12-08.

    Nisbet, R. (1993). Konservatizmas. Vilnius: Pradai.

    Rancière, J. (1999). Wrong: Politics and Police. In: Disagreement: Politics and Philosophy. Mineapolis, London: University of Minnesota Press, pp. 21–42.

    Scheuerman, B. (1995). Is parliamentarism in crisis? A response to Carl Schmitt. Theory and Society 24, pp. 135-158

    Schmitt, C. (1997). The Concept of the Political. Chicago and London: The University of Chicago Press.

    Strauss, L. (1997). Notes on Carl Schmitt, The Concept of the Political. In: Schmitt, C. The Concept of the Political. Chicago and London: The University of Chicago Press.

    Oddyseos, L. and Petito, F. (2006). Introducing the International Theory of Carl Schmitt: International law, International Relations, and the Present Global Predicament(s). Leiden Journal of International Law 19, pp. 1–7.

Tagged with: politikaSchmitt
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.