Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)
viename interviu du entuziastingi gerbėjai paklausė Alphonso Lingio:
– Kodėl filosofija, o ne kas nors kita?
Atrodytų, paprastas ir visiškai aiškus klausimas žmogui, visą gyvenimą atidavusiam profesijai, kuri visuotinai vadinama „filosofija“, vertusiam knygas autorių, kuriuos surastume neišsemiamų internetinių katalogų skyriuose, pažymėtuose „Filosofija“; savaime suprantamas klausimas žmogui, parašiusiam beveik dvi dešimtis knygų.
Lingis atsakė:
– Hmmm.
Paprastas klausimas, paprastas atsakymas. O gal šioje klausimo/atsakymo sandūroje kaip tik galima išgirsti/pamatyti/suprasti, kad yra dalykų (gal net visi dalykai), kurie kartu su savimi nešasi šešėlinę, nesuprantamąją pusę. Aiškiuose ir paprastuose įvykiuose yra momentai, kurie esmingai, kartu su aiškumu ir skaidrumu, yra migla ir neaiškumas, tamsa ar gelmė iš kur/dėl ko/dėka to/taip visa yra. Tokius gyvenimo įvykius dažnai vadina tiesiog mįslėmis
Jei atsistotų – dangų paremtų, jei prakalbėtų – daug pasakytų
su būtina dalimi – atsakymu.
Kelias
Bet ar čia mįslė, jei tai klausimas su atsakymu, kurie kartu sulipę abejingam ir svarbius dalykus beužmirštančiajam, tiesiog slenkantys ir nieko nereiškiantys, kalbinis darinys, daugiausia, ką galintis, tai leidžiantis akimirkai prisiminti vaikystės epizodą, atsiliepti į šalia esančio vaiko prašymą ar tiesiog praleisti dar vieną uždangą, gyvenimo klostę? Ar būtų iki šiol cituojama, prisimenama ir atsimenama garsioji Pascalio ištarmė
Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė
, jei ji būtų tik mąstančiojo teiginys apie šio pasaulio pasiklydėlį, jei tai būtų tik graži XVII a. metafora apie žmogaus situaciją gyvenant, ir jeigu tolesniame Pascalio samprotavime
Aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten, nes nėra jokio pagrindo man būti čia, o ne ten, dabar, o ne tada. Kas mane čia įkurdino? Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?
girdėtume/matytume/suprastume tik paprastą atsakymo, tokio, kaip „kelias“, variaciją? Jei šiame Pascalio išsireiškime nebūtų kažko, kas iš teiginio ar slenkančios ir neužkliūnančios semantinio žodžių sudėliojimo sakinyje kombinacijos slypėtų tai, kas įgalina/leidžia/padaro šį žodžių junginį mįsle?
Lingis minėtame interviu, toliau svarstydamas apie tai, ką ir kaip veikia filosofija jo gyvenime, sako, jog studijuodamas kitų filosofų mąstymą, jis visų pirmą suvokė, kad filosofija dar nepradėjo žiūrėti į kai kuriuos dalykus, kurie mokslų jau yra atskleisti, todėl filosofija visų pirma jam yra ne kritinė ar aiškinimo teorija, bet tai, kas leidžia matyti vis naujus dalykus/daiktus/įvykius. Štai vėl pasigirsta mįslės, kuri jau turi atsakymą, motyvas. Argi nėra taip, kad mįslė, praradusi savo „mįsliškumą“, atsiranda būtent iš tokios pozicijos: jau yra Kelias, o tik tuomet atsiranda Jei atsistotų – dangų paremtų, jei prakalbėtų – daug pasakytų?
Bet žvilgtelkime į Lingio mintį, kuomet jis paskatinamas svarstyti, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, absoliučiai paprastą dalyką, pasitikėjimą. Čia vėl braunasi (dabar jau mums: Hmmm) absoliuti paprastybė, bet Lingis būtent tokiame momente grąžina mįslę ten, kur jos jau nebemato/nebegirdi/nesupranta genama mąstymo geba – jis demaskuoja situaciją, kurioje paprastybė, kilusi kartu su mįsle, buvo paaukota aiškumo ir kritiškumo labui:
– Aš buvau apimtas siaubo, kai supratau, kad pirma dalykas, ko išmokomi vaikai Amerikos mokyklose, tai nepasitikėti nepažįstamais. Bet juk pasitikėti kitu yra natūralus dalykas ir vaikai prigimtinai pasitiki kitais.
Atmestas vienas iš mįslės dėmenų, teigiant, kad „neaiškumas“ yra nepageidaujamas, ir suteikiant atsakymą, kuris… griaunantis: Nepasitikėk!
– Aš pamačiau žmogaus gyvenimą, apspręstą šviesos, saulės, dienos, nakties, gyvų ir negyvų esinių: man tai iškilo kaip pirminis reiškinys. Aš išties negalėjau suvokti, kaip gyvenimas gali tapti kupinu neapykantos ir griaunančiu
Nuotraukos autorius – Alphonso Lingis