štai ir pusiaukelė. Žmogaus gyvenimas nėra taip lengvai prognozuojamas, kad galėtum tvirtu ir abejonių nekeliančiu balsu tarti: nugyvenau pusę gyvenimo. M.K.Č mirė būdamas 35-erių, kai, atrodytų, apie jokią pabaigą dar nėra ko kalbėti, turėtume tarti, kad tai tik pusiaukelė, bet mums, sekantiems jo „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo pėdsaku, galima tarti labai tvirtu balsu: štai 7 paveikslas ir net trečios klasės mokinys žino, kad tai tvirtas ir griežtas vidurys 13 paveikslų eilėje…

M.K.Č kūryba, bent jau Lietuvoje, taip išnagrinėta, kad, matyt, jo kūrybinėje šieno kupetoje net visos adatos išrankiotos, nublizgintos ir eksponuojamos. Nagrinėjant kūrybą, įdomus aspektas galėtų būti nebent ypatingo keistumo faktoriaus aptarimas: M.K.Č kėlė į padanges, adoravo ir garbino tiek sovietinio režimo metu, tiek jau prasidėjus nepriklausomos Lietuvos etapui. Kur slypi tokio garbinimo šaknys? Labai abejotina, ar visa tai galima paaiškinti tik masių valdymo ir liūliavimo pastanga, tyliai tariant, kad M.K.Č. kūryba tinkamai atliko/atlieka šią reikmę. Ar apie M.K.Č. sukurtas mitas ir tvirta aureolė išties reikalinga kasdienei lietuvio sąmonei, nesvarbu, kas jis būtų – meno specialistas, akademinių dirvonų arėjas ar tiesiog per privalomą mokinių atostogų periodą į valstybinį vardinį muziejų patenkantis besiformuojantis šio kūrėjo bendrašalietis, kuriam šis apsilankymas tampa visiems laikams įspaudžiamu atminties pėdsaku apie genijaus mitą… Taip būtų galima ilgai tęsti, keliant į paviršių įvairiausių abejonių ratą, bet trumpam stabtelėjus 13 epizodų pusiaukelėje, stotelėje, įgaunančioje pavadinimą „Čiurlionis“, verta mesti žvilgsnį dviem kryptimis ir prisiminti tai, kas svarbu šioje stotelėje: Mikalojus Konstantinas Czurlanis Czurlonis Cziurlionis Čiurlanis Čiurlonis Čiurlionis visų pirma buvo tragiškos lemties žmogus. Antras epizodas siejasi su paties šios Eonų pasirodymo gijos pavadinimu „Pasaulio sutvėrimas“ – tai žmogaus siekis kurti.

Nežinau, kur dingsta laikas, viskas kažin kur dingsta, o aš sau keliauju tolimais horizontais savo išsvajoto pasaulio, kuris gal kiek ir dyvinas, bet gera man jame…“ – Gal ten šiuo metu ir esi, bet mums tai uždari vartai, tačiau liko šio dyvino pasaulio žvilgsnio ir fantazijos fragmentai – „Pasaulio sutvėrimas“. Intensyvios panteistinės remiscencijos, nuolatinis šešėlinis vaizdinių rodymas, migla ir prietemos net šviesoje, kontūrai išsilieja ir persipina, ir niekur nerasi net užuominos į dieviškosios pozicijos pretenziją. Visi trylika ciklo paveikslų yra tarsi fragmentai, pamatyti žmogiškąja akimi. Jokio pakylėto tono ar žvilgsnio iš „aukštybių“, nė vienoje drobėje nėra užuominos į tokį būvį, kurio negalėtum pamatyti mus supančiame pasaulyje. Visas ciklas pulsuoja ne dieviško pasaulio sutvėrimo ritmu, o vaikiško žvilgsnio rambėjimo vyksmu, įgyjant vis aiškesnius kontūrus, tačiau vis dar saugant lydinčių fantazijų kūrinius. Ciklas siunčia žinią, kad žmogiškųjų mitų pasaulis štai šiam į jį baugiomis akimis žvelgiančiajam „padeda sutverti“ „jo pasaulį“ (kaip tik šio Eono paveikslas geriausiai čia tinka).

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

Kaip rašė Radoslawas Okulicz-Kozarynas, ar matoma šio ciklo pamatinė nuostata, jog trykšta posakio „Tebūnie šviesa“ energija ir pasaulis iškyla žvelgiant į visą ciklą taip, lyg būtų Dievo kūrinys, pasirodantis iš tamsos? Kuriame paveiksle tai matyti? Tebūnie, pasiremkime autoritetu: Kantas sakė, kad estetinis sprendinys yra subjektyvybės koncentracija, taigi, drąsiai besilaikant šios klasiko ištarmės, tariamas griežtas „na jau ne“. Geriausiu atveju galima sutikti, kad pasaulis ne iškyla, bet smenga į tamsą, taigi nepasirodo, o traukiasi, tačiau ir šis teiginys – tai pastanga, pilna didžiulių išlygų siekiant susikalbėti. Netgi paveikslas, kurį, jei galva pilna mokslinių mitologijų, galima pamatyti kaip dviejų planetų vaizdinį, nuteikia pamatyti šį vaizdinį kaip tolstančią perspektyvą, ypatingai fragmentinę. Kur dieviškumas? Kur šviesos totalinis svarbumas? Kur kiltis? Visa totalybė ir visuotinybė tirpsta konkretybių formų konsteliacijos akte ir byra į bepasirodančius pasaulio fragmentus. Kodėl pasaulio, o ne šiaip fragmentus? Geras ir neatsakomas klausimas. Gal ir ne pasaulio, o tiesiog fragmentus… O vis dėlto NE! Radoslawas O.-K., aptardamas M.K.Č. „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą, cituoja Wittgensteiną: „Iš tiesų yra kažkas neišreiškiama. Tai rodo save, tai yra mistiška“; labai svarbu prisiminti, kad šią citatą būtina suprasti kartu su kita Wittgensteino mintimi, nurodančia mistiškumo supratimo horizontą (nors kartais gali atrodyti, kad tai visai kitas momentas apie pasaulį, nei ką tik perrašytoje citatoje): pasaulis yra gyvenimas, o aš esu pasaulio riba. Tad galima drąsiai tarti: žiūrint drobes, matyti ne mistiškumo šydas, o pasaulio fragmentai – M.K.Č. pasaulio fragmentai, tos dar likusios vaiko sielos fragmentai, be kurios jokia meninė kūryba apskritai negalima. Ne veltui vėliau net pats Kozarynas teigs, kad „Pasaulio sutvėrimo“ ciklas turi aiškias sąsajas su žalčių motyvais, kitais M.K.Č. kūriniais, su jo muzikos kūriniais; galbūt taip ir yra, šie teiginiai mokslininkų ir tyrėjų kompetencijos dalykai, o žvelgiant į M.K.Č., kaip į kūrėjo, t. y. neišvengiamos metafizinės lemties pažymėto individo, atliktą kūrybinį aktą, verta tarti, kad jis buvo sąžiningas kūrėjas. Bet kokia kūryba visų pirma yra naikinimas, todėl užtenka tik šių kelių epizodų tam sąžiningumui patvirtinti: ankstyva M.K.Č. mirtis, o gal sąmoningas nusinaikinimas; kūrybos motyvai, bent pasaulio sutvėrimo cikle; besitraukiančių į tamsą, taigi nykstančių, siluetų gausa; kuo prastesnių medžiagų naudojimas, suteikiant savo „kūrybiniams kūdikiams“ kaip įmanoma trumpaamžiškesnį būvį. Visa tai pakankama faktinė argumentacija tarti, kad M.K.Č. buvo sąžiningas menininkas. Beje, panašius dalykus fiksuoja ir Eero Tarasti, nurodantis nereprezentuojamumo motyvą M.K.Č. kūryboje (ar primindamas, kad jam būdingi Theodoro Adorno liaupsinti gestai kūryboje, nes jie yra neplėtojami, tik kartojami). Jacques’as Lipchitzas, primindamas ir sutvirtindamas savo manymą Romaino Rollando autoritetu, teigia, kad M.K.Č. buvo pirmasis siurrealistas. Kai pasaulis yra sutvertas ir sutvertas taip, kaip sukonstruotas ir konstruojamas tvarinys, sąžiningam kūrėjui lieka tik viena galimybė: minimalių įrankių pagalba, maksimalių pastangų dėka trauktis į pavojingą teritoriją – solipsistinio pasaulio fantaziją, į bemiegio būvio sapną, į siurrealizmo plotmę, – ten, kur visuotinybės čiuptuvai dar nėra išsiskleidę visa savo galybe ir kur dar išlieka individualumo bastionai. M.K.Č. stovi ant barikadų linijos: likimas jam buvo palankus, nes jis taip ir liko stovėti ant įtvirtinimų linijos, nes visuotinybės čiuptuvai jį pasiekė per vėlai, jis jau buvo baigęs savo žemiškąją kelionę. Likimo dovana – nesuterštas menininko munduras.

Net keli Čiurlionį pažinoję asmenys mini, kad paskutinėmis dienomis, praleistomis Sankt Peterburge, jis buvęs ant išsekimo ir pamišimo ribos. Epizodai: paskutinė ligoninė, kurioje Čiurlionis gydėsi, turėjo psichiatrinės ligoninės statusą; B. Lemanas prisimena, kad Čiurlionis blaškėsi po namus ir tik apgaule jį pavyko paguldyti į psichiatrinę; M. Dobužinskis prisimena Čiurlionį jo gyvenimui gęstant, patyrusį minčių užtemimą, praradusį nervus, kliedėjusį apie kažkokį praturtėjimą; pagaliau žmonos laiškai artimiesiems tikintis, kad garsus psichoterapeutas padės atskleisti tragišką Čiurlionio žmogiškąją situaciją; turėjo kęsti visą gyvenimą trunkantį nepripažinimą; turėjo kęsti nuolatines abejones dėl savo gebėjimų; ilgą laiką gyveno įvairiausių kultūrų terpėse, niekur nepritapo kaip visiškas saviškis; ilgai gyveno vienas, vedęs gana greitai baigė gyvenimą. Visa ta begalė tvirtų ir neginčijamų tragiškų motyvų yra gyvenimo epizodų užfiksavimas konkretaus, baigtinio, silpno, jautraus žmogaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Gyvendamas Vilniuje, net savo pianino neturėjo, nes nesugebėjo sumokėti išmokų… Buvo atskirtas nuo mylimos žmonos: „Ei Zosyte, o vis dėlto jaučiu, kad ir Dobužinskis, ir visi jie – niekas, palyginus su vienu Tavo laišku – su viena raide<…>  taigi žinok – baisiai ilgiuosi Zosės, bet taip kad iškęsti sunku. Nesinori tikėti, kad visa tai buvo, Zose! Zosyte! Ar gali būti? O juk tai tiesa, kad žiūrėjau į Tavo akis, glaudžiau ir glamonėjau tave, ir tu tokia šviesi, puiki mano. Dieve, kaip seniai tai buvo! Tiesa? Mano pasakiškoji visata. Tu, Tu, glaudžiu ir glamonėju ir bučiuoju akis, lūpas, debesėlius rausvus, Siluetą, kelius ir pėdas mieliausias. Rašyk!“ Tačiau ką gali žmogus, siautulingo gyvenimo blaškomas. Daugiausia, ir, matyt, to pilnai pakanka, – atlikti ir palikti oraus gyvenimo pavyzdį. Gyvenimo, kurį verta gyventi kiekvieną akimirka, nes jis, žmogus, vienintelis ir nepakartojamas įsimenamų epizodų liudytojas; priimtų iššūkių ir kovos su jais motyvų liudytojas. Įvykių, kurie lieka tarsi gyvenimo palikti įspaudai.

Dvi dienos iki mirties Raudonojo Dvaro atskirtasis niekieno nepastebėtas, prieš gydytojų valią išėjo pasivaikščioti

žingsnis, du, trys, keturi, penki… po kojomis sniegas girgžda, toks minkštas, eglės šiūruoja, tokios žalios, visa jungiasi darnon. Prasideda…muzika skamba vis garsiau ir aukščiau. Žemiau, kiek žemiau. Smaragdiška šviesa nuplieskia pilksvą veidą ir išdžiūvusias akis. Garsiau, dar aukščiau. Štai! Pasaulį atvėrė… Siluetas. Tu Tu Tu Tu….

dvi stambios ašaros nuriedėjo iš akių ir užsiliko ant skruostų“

Garsiau!

Garsiau!

Garsiau!

ryškūs pavasario saulės spinduliai nušvietė jo išvargusį veidą ir nudžiovino paskutines ašaras“

[1]

  1. [1]Fuga b-moll (1909 m.) – M. K. Čiurlionio paskutinis muzikinis kūrinys prieš jam tampant Raudonojo Dvaro (Czerwony Dwór) atskirtuoju
Tagged with: ČiurlionisEonaskūrybamenas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.