Pasaulio sutvėrimas. Pradžia. Paslapties šydas. Ką daryti/ką suprasti/kaip jaustis/ką mąstyti/kur man dėtis tokio siaubingo įvykio situacijoje? Protingi žmonės yra pasakę, kad geriausia žmogui negimti. Bet ką daryti, jei jau gimei? Kartais apninka siaubingas blaškulys: norisi kažkur mestis ir bet kokia kaina praplėšti šią uždangos skraistę, kad tik dingtų šis nuolatos lydintis užkeikimas. Tas pradžios ir pabaigos įkalinimas. Tas minčių svaigulys, neduodantis ramiai atsipūsti ir nugrimzti…
Kol tavo individualus pasaulis nesubyrėjęs į nesurenkamas šukes, tenka ieškoti sielų, kurių vibracinis laukas artimas ar priartėjęs, ir to dėka, drąsiau pasijutus, kelti tą įkalinimo klausimą radikaliausia įmanoma forma.
Šis kūrybinis projektas – tai trijų susitikusiųjų bandymas artėti prie ribos, tikriausiai prie savo asmeninės ribos, bet kas gali paneigti, kad tai vienintelis būdas, kuris mums duotas.
Tai neįpareigojantis ir nieko nenorintis pasakyti, tik šiek tiek siekiantis išjudinti, visų pirmą pačius save, judesys, kurį lydi štai toks motyvas: „Mes ateiname iš niekur ir grįžtame į niekur, jei mūsų pėdsakas bus užtiktas – tai užmokestis mums, kad čia buvome.“
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Pasaulio sutvėrimo“ ciklas ir keli pratęsimo momentai; sugyvinimo, atnaujinimo ir minties momentai atsidūrusių šalia – Virginijaus Gusto ir Lino Jankausko. Žiūrėti, skaityti, būti, grįžti, medituoti, nesuprasti, prarasti…
Pradėti galima nuo tylos. Pamirškime tai, kas ką tik buvo parašyta/perskaityta. Tyla ir vaizdas
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)