Graikų mokytojas Sokratas

pagal | 2013 07 25

I.

Sokratas nori žinoti, kaip žmonėms reikia gyventi, ir savo sieloje girdi balsą.

Sokratas gimė Graikijoje, Atėnų mieste. Sokrato tėvas buvo darbininkas, akmentašys, o motina – pribuvėja. Kadangi jo motina buvo pribuvėja, padėdavo žmonėms gimti, Sokratas dažnai sakydavo, jog daro tą patį, tik gimti padeda ne žmonėms, o žmonių mintims.

Tėvas Sokratą mokė savo amato, siųsdavo į mokyklą mokytis rašto ir kitų mokslų. Atėnuose visi buvo raštingi, egzistavo daugybė įvairių mokyklų. Buvo ir skurdžių mokyklų, kur vaikai mokydavosi kieme ir raides rašydavo pagaliukais ant smėlio. Buvo ir turtingų mokyklų, kur mokydavo rašyti, braižyti, skaičiuoti, skaitė eilėraščius. Buvo ir pačios aukščiausios mokyklos, kuriose mokinius mokė visko, ką graikai anuomet žinojo.

Sokratas nuo jaunumės buvo supratingas ir noriai siekė mokslo, tad tėvas jį išleido į aukštąją mokyklą. Sokratas išstudijavo mokykloje visus mokslus ir perskaitė visų geriausių Graikijos rašytojų kūrinius.

Sokratas baigė mokslus, grįžo pas tėvą ir vėl užsiėmė savo amatu, tašė akmenis. Sokratas dirbo gerai, bet dirbdamas dažnai susimąstydavo. Sokratas svarstydavo, kad baigė visus mokslus ir sužinojo viską, ką žmones mokė, o visgi nesužinojo to, ką jam ir kitiems žmonėms reikėjo žinoti.

„Reikia, – mąstė Sokratas, – pamėginti suvokti, kaip žmogui gyventi. Štai visi daug mokomės, o iš mūsų mokymosi naudos neturime. Nors ir visas žvaigždes pažintume ir visus akmenis jūroje suskaičiuotume, ir visus išmokytume to, ką žinau, mūsų gyvenimas nuo to netaptų geresnis. Visi mes, žmonės, plušame, kiekvienas sau gėrio ieškome, o kai išsiaiškiname, pasirodo, kad vietoje gėrio – blogį sau ruošiame. Ir niekas iš mūsų nežino, kame tikrasis gėris žmogui. Štai mokiausi, mokiausi, o jeigu manęs paklaustų, kaip žmogui reikia gyventi, – aš ir nežinau. O žmogui šitą reikia žinoti. Tiek ir gerumo iš mano mokymosi, kad sužinojau, jog visas mūsų mokslas – tuščias reikalas. Anksčiau, iki mano mokymosi, galvojau kažką žinąs, o dabar tikrai žinau, kad nieko nežinau. Vadinasi, tiek ir naudos iš mano mokslų, jog žinau, kad nieko nežinau. Mane mokė apie dievus: kad jie sukūrė žmones ir juos apdovanoja, jeigu gyvena laikydamiesi jų paliepimų, ir baudžia, jeigu žmonės daro ne tai, ką liepia dievai. Betgi ko iš mūsų nori dievai ir kaip jie mums liepia gyventi?“

Ir Sokratas prisiminė viską, ką išmoko apie dievus. Graikai garbino daugybę dievų. Vieną, dangaus dievą, laikė vyriausiu, kitą laikė jūrų dievu, trečią – vėjų, ketvirtą – saulės dievu, penktą – karo dievu, šeštą – linksmybių dievu, septintą – mirties dievu.

Buvo ir deivės: išminties deivė, nesantaikos deivė, žemdirbystės deivė, rankdarbystės deivė ir daugybė kitų deivių. Apie dievus rašė, kad danguje jie gyvena taip pat, kaip žmonės žemėje – ir tuokiasi, ir klysta, ir pykstasi, ir sukčiauja, ir kariauja. Apie vyriausiąjį dievą Dzeusą mokė, kad jis stiprus ir grėsmingas; kas jam įtikdavo, tam pasiųsdavo sėkmę, o jeigu jį kas nors užrūstindavo, tam sviesdavo žaibą ir nužudydavo. Šitaip ir šventykloje iš akmens vaizdavo Dzeusą – kaip didelį, stiprų senį su žaibu rankoje.

Dzeusas danguje pradėjo valdyti tuomet, kai iš dangaus numetė savo paties tėvą. Sokratas šitą prisiminė, ir prisiminė, ką apie Dzeusą mokė: kaip jis pykosi su žmona ir ją apgaudinėjo, kaip pasigerdavo nuo dangiškojo gėrimo ir kaip tada jį apgaudinėjo kiti dievai ir netgi žmonės. Ir Sokratas suprato, kad jeigu ir yra toks Dzeusas, šis Dzeusas nežino, kaip reikia gyventi, vadinasi, iš jo nieko neišmoksi.

Po Dzeuso garbino dar viena deivę – Atėnę, – jos garbei ir pavadino miestą. Buvo tokia didelė iš akmens ištašyta lėlė ir pastatyta pagrindinėje aikštėje. Ant jos galvos – didelis šalmas, rankoje – auksinė ietis. Apie šią deivę porino, kad ji išmokė tautą išminties. Ir prisiminė Sokratas viską, ką apie ją mokė. Vos tik pradėjo aiškintis, pastebėjo, kad ir iš šios deivės nieko neišmoksi. Anot pasakojimų, ši Atėnė buvo gudri ir žiauri, padėdavo savo numylėtiniams, o kitiems, nekaltiems, kenkė. Taip pat mokė, kad Atėnė vienąsyk sužinojo apie tokią graikaitę, verpusią ir audusią neblogiau nei ji pati, ir ši meistrė ją taip supykdė, kad ji ją pavertė voru ir liepė verpti per amžius.

Apie kitus dievus mokė, kad jie daro tokius pačius blogus dalykus.

Dievus vadino dievais, o jų darbai buvo žmogiški, dažnai netgi blogi.

Ir Sokratas pagalvojo: „Ne! Šie dievai netikri, jie nepasakys, kaip žmogui gyventi. Šie dievai silpni, kaip ir mes, žmonės, jie elgiasi neteisingai, jie neišmokys, kaip atskirti gėrį nuo blogio. O tikrasis Dievas turi būti teisingas ir išmokyti žmogų, kaip jam gyventi.“

Ir Sokratas pradėjo ieškoti tokio Dievo. Sokratas vargo ne metus ir ne du, ir mintys nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Bet po kurio laiko Sokratas rado, ko ieškojo. Jis pažino tą Dievą, kurio ieškojo ir kurio graikai nežinojo, ir rado Jį ne kažkur, o savo sąžinėje.

Kol Sokratas ieškojo to teisingojo Dievo, atsitikdavo ne kartą ir ne du, naktį ir dieną, kai Sokratas susimąstydavo ir, norėdamas vieną ar kitą dalyką padaryti, savo sieloje staiga išgirsdavo balsą. Jeigu būdavo geras dalykas, balsas sakydavo: „Sokratai, daryk“; jeigu prastas, balsas tardavo: „Sokratai, nedaryk“. Ir Sokratas įprato klausytis šio balso. Ir balsas vis dažniau ir dažniau Sokratui prabildavo. Ir viskas, ką Sokratui sakė, buvo tiesa.

Ir Sokratas pagalvojo: „Jeigu balsas kalba gera, kas gi čia man kalba? Ne aš, o kažkas kita, – kas? Šis balsas visados sako tiesą. Jis moko mane gyventi teisingai ir todėl žinau, kad čia Dievo balsas.“

Šį balsą Sokratas pradėjo vadinti Dievu. Balsas atvėrė Sokratui tai, ką jis norėjo žinoti: kaip žmonėms reikia gyventi.

Ir kai Sokratas pažino šį Dievą, suprato, kad šį Dievą gali pažinti kiekvienas žmogus ir, kaip ir jis, iš šio Dievo sužinoti, kaip reikia gyventi.

Ir Sokratas sau pasakė: „Tai didis dalykas; jei pažinau tiesą ir gėrį, tuomet ir kitus turiu šito mokyti, kad ir jiems būtų gera.“

Kai Sokratas tą suprato, jo tėvas jau buvo miręs, o pats jau buvo vedęs ir turėjo vaikų. Kuomet jis papasakojo savo žmonai, ką jam atvėrė Dievo balsas, ji juo nepatikėjo. Kai pasakė, kad šitą visiems papasakos ir visus pamokys, ji pradėjo atkalbinėti. „Nedaryk to, – sakė. – Mesi amatus, pradėsi mokyti tautą – tik nelaimę prisišauksi, ir man su vaikais bus sunku gyventi. Mesk šį sumanymą, ir be tavęs mokytojų pakanka.“

Bet Sokratas žmonos nepaisė. Visur matė, kad tauta skursta ir vargsta, kadangi nežino, kaip reikia gyventi, o to, ką jis žino, negalima slėpti savyje. Tą patį jam sakė ir Dievo balsas.

Senais laikais, iki Sokrato, graikai gyveno gerai. Jų žemė buvo šilta ir derlinga. Patys viską dirbo: arė, sėjo, sodus augino, laikė bites ir galvijus. Nebuvo nei turtingų, nei vargšų, nei ponų, nei vergų – visi buvo lygūs. Vėliau graikai pradėjo kariauti, kaimynus skriausti. Karuose pasisavindavo grobį – ir auksą, ir sidabrą, ir įvairius daiktus, ir gyvulius, ir žmones imdavo į nelaisvę, vergovėn. Karo dėka graikai pralobo, ir jų gyvenimas pradėjo bjurti. Drąsesnis užsiimdavo karo reikalais. Protingesnis tapdavo valdytoju, patekdavo vadovybėn. Apsukresnis užsiimdavo prekyba. O nuo juodo darbo graikai visai atprato, ir niekas iš jų nieko nedarė.

Sokrato laikais Atėnų žemėje vergų buvo daugiau nei šeimininkų: šeimininkų – šimtas tūkstančių, o vergų – trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Graikai-šeimininkai bet kokį rankų darbą laikė gėdingu, tad visus darbus nudirbdavo vergai. Graikai užsiimdavo tik prekyba, karyba arba dalyvaudavo valstybės valdyme, kad sukauptų daugiau pinigų ir galėtų nusipirkti sau stiprių ir įgudusių vergų, vergių ir gyventi savo malonumui.

Šitaip graikai gyveno ir visai išlepo, ir niekas negalvojo, kad gyventi reikia teisingai, padėti broliui, užjausti vergą ir patarnauti kitam, visi tegalvojo, kaip būtų galima kitą palenkti ir ant jo joti.

Sokratas matė, kad tauta paklydo ir pati save žlugdo; Sokratas išeidavo į aikštę ir pasitaikius bet kokiai progai sakė žmonėms tai, ką jam kuždėjo balsas, – kad gyvenimas jų prastas ir kad ne taip reikia gyventi.

II.

Kaip reikia gyventi?

Sutiko Sokratas aikštėje jauną šeimininką, turtuolį – jį vadino Aristonu. Nekvailas ir nepiktas žmogus buvo Aristonas, bet gyveno taip, kaip ir visi turtingi graikai: jokio darbo nedirbo, gyveno savo malonumui.

Kartą Sokratas jį sutiko ir pradėjo kalbinti. Priėjo liaudis ir ėmė klausytis. Sokratas ir sako:

– Sveikas, Aristonai! Senokai tavęs nemačiau. Matyt, esi užsiėmęs kažkokiu darbu, neturi laiko vaikštinėti kaip mes?

– Ne, – sako, – jokio darbo nedirbu. Ir kam man dirbti? Ir nėra ką, ir nėra ko. Man ir taip gerai. Juk aš ne koks nors vargeta, o, ačiūdie, žmogus pasiturintis! Koks man vargas dirbti arba plušėti? O jeigu į valdžią išrinktų, turbūt eičiau – dėl garbės. Bet vis tiek abejoju. Imsies kokių nors pareigų – jau rūpestis. Nori nenori, eik, klausyk, kalbėk ir rašyk. Tai nereikalingas vargas. Ir ko gi man tarnauti? Pinigų turiu, vergų turiu, ką panorėsiu, tą ir turėsiu. Gyvenu linksmai, ko gi dar reikia?

– Teisingai, tau nereikia tarnauti, – pasakė Sokratas, – bet ar bus gerai, jeigu taip visą gyvenimą pragyvensi?

– O kodėl blogai? Kas gali būti geriau nei visą gyvenimą pragyventi malonumuose?

– Tataigi, ar tikrai geriau? – atitarė Sokratas. – Ne viskas gerai, kas mums geru atrodo. Ar girdėjai apie Heraklį?

– Kas gi nežino Heraklio, koks jis buvo didvyris ir kokius šlovingus žygdarbius atliko, kokią šlovę pelnė, – atsakė Aristonas.

– Tačiau ar girdėjai, kaip jis rinkosi gyvenimo kelią? – perklausė Sokratas.

– Šito negirdėjau.

– Jeigu negirdėjai, tuomet papasakosiu, – pasakė Sokratas. – Papasakoti ar ne?

– Papasakok, Sokratai, – paprašė kiti.

Ir Sokratas pradėjo pasakoti:

– Matai, kai Heraklis užaugo, susimąstydavo, kokį gyvenimą jam pasirinkti. Jis išėjo pasivaikščioti ir vis mąstė: ką daryti ir kaip gyventi? Ir štai eidamas išėjo toli į laukus ir mato: staiga lyg iš niekur lauke radosi dvi moterys, einančios link jo. Heraklis nusistebėjo ir nužingsniavo jų pasitikti. Mato: viena nei didelė, nei maža, nei stora, nei liekna, nei puošni, nei apdriskusi – paprasta ir niekuo neišsiskirianti, eina ramiai, tyliai, neskuba, o kita – aukšta, stora, puošnia suknele, išsipudrinusi ir tviskanti. Ana, niekuo neišsiskirianti, ėjo tiesiai ir nesidairydama į šonus. Kita, puošnioji, staipėsi, gražinosi ir vis dairėsi, žiūrėjo į savo šešėlį. Jos artėjo prie Heraklio; puošnioji stryktelėjo ir iššoko priešais Heraklį.

– Žinau, – sako, – kad mąstai apie gyvenimą: kokį gyvenimą pasirinkti ir kokiu keliu eiti? Štai aš ir išbėgau, kad parodyčiau tau patį geriausią, mano, kelią. Jei eisi su manimi, bus tau lengva ir linksma. Neturėsi nei vargo, nei rūpesčių, nei liūdesio. Niekados neliūdėsi, linksmybės mainysis mano kelyje – nuo vienos linksmybės keliausi prie kitos; rūpestis tik toks ir beliks, kad reikės pasirinkti: kuris saldus maistas saldesnis, kuris vynas skanesnis, kuris patalas minkštesnis, kuri linksmybė linksmesnė. O pagrindinis triūsas – liepti, ką tik užsimanysi. Viską, ką liepsi, kiti tau ir padarys.

Herakliui patiko storosios moters pažadas ir, kad ją įsimintų, paklausė jos vardo.

– Mano tikrasis vardas, – atsakė moteris, – Laimė. Tie, kurie manęs nekenčia, mane piktai vadina Prabanga. Taip mane pajuokia. Visgi mano vardas – Laimė.

Kol puošnioji kalbėjo, niekuo neišsiskirianti moteris stovėjo tyliai; bet kai ji pabaigė, niekuo neišsiskirianti irgi pradėjo kalbėti ir pasakė:

– Pirmiausia pasakysiu savo vardą; mane vadina Teisingumu, ir neturiu kito vardo. Neviliosiu tavęs pagundomis, kaip ana, o pasakysiu tau tiesiai, kame glūdi bet kurio žmogaus gerovė. Pamatysi, kad tik su manimi surasi gerovę. Juk pats žinai: tam, kad žemė galėtų pagimdyti, ją reikia įdirbti; nori turėti gyvulių – rūpinkis jais; nori turėti gerus namus – akmenis tašyk ir vartyk; nori, kad žmonės tave gerbtų, – dirbk; nori, kad dievai tave mylėtų, – paklusk jų valiai. O jų valia tokia, kad savo darbu sumokėtum už kitų darbus. Šiuo keliu tave vesiu, ir tik šiame kelyje yra gerovė.

Dar nebaigė kalbėti niekuo neišsiskiriančioji, kai į priekį vėl iššoko puošnioji.

– Matai, Heraklį, – sako, – kokiu sudėtingu keliu ji nori tave vesti. Darbus, darbus ir vien tik darbus ji tau žada. Neaišku, ar bus džiaugsmo. Ar ne geriau su manimi eiti? Su manimi neturėsi vargų, nuo pirmų žingsnių jusi tik saldybes. Saldžiai valgysi, skaniai gersi, minkštai miegosi. Eime su manimi, – pasakė puošnioji ir norėjo paimti Heraklį už rankos.

– Luktelk, – pasakė niekuo neišsiskiriančioji. – Tu sakai: saldžiai valgyti ir gerti; ir galvoji, kad čia gėris, betgi tu nemoki nei valgyti, nei gerti. Ir valgai, ir geri ne tada, kai norisi valgyti ir gerti, o iš nuobodulio. Ir patys rečiausi valgiai ir brangiausi vynai burnon netelpa. Žadėjai jam saldų miegą, betgi tu ir miegoti nemoki, – kad užmigtum, po savimi dedi minkštus patalus, pagalves, bet ir ant jų negali užmigti, nes guliesi iš nuobodulio. Užmigsi tik gerai pasidarbavus, o tau nėra nuo ko pavargti. Pažįstu tave ir tuos nelaiminguosius, kuriuos pražudei savo šventinio ir saldaus gyvenimo pagundomis. Ar mažai jų dabar tave keikia, kad veltui išeikvojo savo jaunystę su tavimi? Todėl visi sąžiningi žmonės tave ir veja, vadina Prabanga ir Ištvirkimu. O aš neapgavau nė vieno, kuris sekė paskui mane. Visi, kurie nuo jaunumės mane sekė, sutvirtėjo dvasia ir kūnu, rado mano kelyje daugiau džiaugsmo nei vargo, žmonės juos mėgsta ir gerbia, visi džiugiai prisimena išgyventą darbingą amžių ir ramiai laukia mirties. Tave keikia, o manęs niekas niekada neapkaltino apgaule, visi mane gerbia ir vis vadina vienu vardu – Teisingumu. Štai tokiam gyvenimui, Heraklį, tave kviečiu!

Heraklis nustojo svarstyti ir nusekė paskui Teisingumą. Pasirinko Teisingumą, pasidarbavo žmonėms ir įtiko tiek žmonėms, tiek dievams, ir susirado gerovę.

Sokratas baigė ir tarė Aristonui:

– Pagalvok ir tu, Aristonai, su kuo iš judviejų verta eiti – Prabanga ar Teisingumu. Spręsk, kol turi laiko, kad senatvėje netektų atgailauti dėl savo kvailybės ir netektų mirti neįtikus nei sau, nei žmonėms, nei Dievui.

III.

Kaip reikia valdyti tautą?

Kartą Sokratas nugirdo, kad vienas turtingas žmogus, kurį vadino Glaukonu, siekia tapti viršininku. Sokratas pažinojo jį kaip nepatyrusį ir nerūpestingą žmogų, ir nutarė jį pamokyti.

Sykį Sokratas jį sutiko miesto aikštėje. Glaukonas stovėjo tarp žmonių ir žmonės su juo pagarbiai kalbėjosi. Visi tikėjo, kad jis greitai taps viršininku, vadinasi, kiekvienam bus reikalingas. Glaukonas manė, kad jį išrinks ir puikavosi prieš tautą. Priėjo ir Sokratas.

– Sveikas, Glaukonai! – pasakė jis. – Girdėjau, kad būsi mūsų valdytoju.

– Tikiuosi, kad taip ir bus, – atsakė Glaukonas.

– Ką gi, puikus reikalas. Kai gausi pareigas, daug ką turėsi savo valioje, galėsi žmonėms daug gero padaryti. Ir šlovė tavo toli aidės.

– Argi ne taip? – tarė Glaukonas. – Nejau nebūsiu geru valdytoju?

– Geras tas valdytojas, – pasakė Sokratas, – ir tas šlovingas, kuris savo tautai daug naudos padarė. Juk taip?

– Žinoma, – atsakė Glaukonas.

– Tuomet prašau tavęs, neslėpk ir pasakyk mums, kokią naudą ruošiesi padaryti tautai, nuo ko pradėsi?

Glaukonas pasimetė ir atsakė ne iš karto. Nesugalvojo, kaip pradėti. Kol jis galvojo, Sokratas tarė:

– Ko gi susimąstei, juk nesudėtinga suprasti, kaip tautai gera daryti. Juk tauta yra tokie patys žmonės kaip ir mes. Jei savo draugui norėtum padaryti gera, tai pirmiausia padėtum jam praturtėti?

– Žinoma, – atsakė Glaukonas.

– Lygiai taip ir su tauta, – pasakė Sokratas. – Daryti tautai gera reiškia daryti taip, kad visi taptų turtingesni. Juk taip?

– Kaipgi ne taip, – sutiko Glaukonas.

– O kaip padaryti, kad visa tauta taptų turtingesnė? – paklausė Sokratas. – Aš manau, kad bet kokia tauta turi turėti daugiau pelno ir mažiau išlaidų. Juk taip?

– Manyčiau, – atsakė Glaukonas.

– Glaukonai, pasakyk man, iš kur dabar tauta gauna pelną ir kiek jo yra? Tu, tikriausiai, jau žinai šitai.

– Ne, šito nežinau, – tarė Glaukonas, – dar nepagalvojau apie tai.

– Aha, apie tai nepagalvojai, – pasakė Sokratas, – tačiau, tikriausiai, jau pagalvojai, kiek reikia išlaidų poreikiams patenkinti. Ir jeigu būtų užsilikę papildomų išlaidų, tu, tikriausiai, jau sugalvojai, kaip šitai išspręsti.

– Ne, – atsakė Glaukonas, – ir į šitą klausimą dabar negaliu atsakyti. Ir apie tai dar nepagalvojau.

– Ir apie tai dar nepagalvojai, – pakartojo Sokratas. – Ką gi, dar spėsi. Tu, tikriausiai, vis galvojai, kaip galėtum praturtinti tautą? Ką sugalvojai? Pasakyk, kaip būtų galima praturtini tautą?

– Manau, – pasakė Glaukonas, – kad tautą geriausia praturtinti kariaujant. Užkariauti kitas tautas, paimti iš jų visus turtus ir pasidalinti.

– Teisybė, – tarė Sokratas, – taip lengviausia praturtinti tautą, betgi būna ir taip, kad neužkariauji kitų tautų, tik be reikalo kare prarandi žmones ir pinigus, o tuomet tauta ne praturtėja, o nuskursta.

– Taip, – pasakė Glaukonas, – tačiau karą reikia pradėti tik tada, kai iš tikrųjų žinai, kad nugalėsi tu, o ne tave nugalės.

– Vadinasi, kad pradėtum karą, reikia gerai žinoti savo tautos galią ir priešo jėgą? – paklausė Sokratas.

– Žinoma, reikia žinoti, – pasakė Glaukonas.

– Tuomet pasakyk man, Glaukonai, kokios mūsų karo pajėgos pasiruošusios karui ir kokias pajėgas turi priešas, su kuriuo nori kariauti?

– Tiksliai negaliu atsakyti, – atsakė Glaukonas, – atmintinai ir neprisiminsi.

– Betgi, tikriausiai, tu turi užrašus – prašau, atnešk juos, mes juos paskaitysime, paskaičiuosime, – pasakė Sokratas.

– Ne, užrašų neturiu, – atsakė Glaukonas, – be to, ir priešo karių nesuskaičiuosi.

– Gaila, – tarė Sokratas, – jeigu jau niekaip negalima suskaičiuoti priešų nei iš anksto sužinoti, ar mes užkariausime, ar mus užkariaus, tavo būdas praturtinti tautą ne itin patikimas. Praturtinsi ar ne – neaišku; tikriausiai, pražudysi tautą ir vietoj turtų bus skurdas. Tačiau palikime šitą dalyką, geriau pasakyk mums šit ką, – tarė Sokratas. – Glaukonai, pasakyk mums, kiek reikia duonos, kad pamaitintum visą tautą? Koks buvo šiųmetis derlius, ar visiems užteks duonos? Tu, tikriausiai, apie tai pagalvojai?

– Ne, šituo dar nepasidomėjau, – atsakė Glaukonas. Nutilo Glaukonas, ir visi nutilo. Tada Glaukonas prašneko:

– Tu šitiek visko kamantinėji, Sokratai, ir jeigu reikėtų apgalvoti ir suskaičiuoti viską, ko klausinėji, tai valdyti tautą būtų labai sudėtinga.

– O tu galvojai – lengva? – tarė Sokratas. – Paklausiu tavęs paskutinio dalyko: girdėjau, iš pradžių padėdavai dėdei ūkyje, o paskui metei. Kas nutiko?

– Sunku man buvo, – atsakė Glaukonas, – ir ūkis didelis, ir dėdė manęs neklausė.

– Matai, su vienu namu nesusitvarkei, o imiesi valdyti visą tautą. Galima imtis bet kokio darbo, bet jį dirbti pavyksta tik tam, kas jį supranta. Žiūrėk, kad vietoj garbės ir šlovės neprisišauktum bėdos. Pirmiausia eik ir gerai sužinok viską, ko tavęs klausinėjau, o tada jau galvok apie valdymą.

Glaukonas tyliai paliko Sokratą ir nustojo siekti valdytojo vietos.

IV.

Kas geresnis – vergas ar šeimininkas?

Vienąkart Sokratą aplankė jo kaimynas Aristarchas ir pradėjo skųstis savo bėda.

– Neįsivaizduoju, ką man daryti? Buvau, – sako, – turtingas, prekiavau, vėliau prekyba nenusisekė ir nuskurdau. O čia dar kaip tyčia karas, nužudė artimuosius, teko priglausti našles ir našlaičius. Ir dabar mano name susirinko keturiolika žmonių. Kaip visus išmaitinti?! Bėda po bėdos, ir nebežinau, kaip elgtis.

– Gaila man tavęs, bičiuli, – pasakė Sokratas. – Kaip dabar tau būtų galima pagelbėti?

– Norėjau pinigų pasiskolinti, vėl pradėti prekybą, bet neduoda, žino, kad reikalai prasti.

Sokratas palingavo galvą ir sako:

– Tataigi, kad išmaitintum keturiolika žmonių, reikia turėti atsargų; betgi tavo kaimynas turi virš dvidešimties žmonių, ir visi sotūs. Be to, dar ir pinigų susitaupo, – tarė Sokratas.

– Na ir palyginai! – atitarė Aristarchas. – Mano kaimynas tik vienas, kiti devyniolika – vergai, ir jo vergai pelno duoda daugiau nei suvalgo. O maniškiai – keturiolika laisvų graikų.

– O kuo skiriasi laisvi graikai nuo vergų? Juk tuo, kad yra geresni nei vergai?

– Žinoma, geresni, jie – laisvi graikai, o anie – vergai.

– Skamba gražiai: laisvi yra geresni, – pasakė Sokratas, – o iš tikrųjų visai kitaip; sakai, kaimynui gera, nes jis turi vergų, o tau bloga, nes tu turi ne vergus, o laisvus graikus. Matyt, vergai moka dirbti, o laisvieji – ne.

– Ir mano sugebėtų, kad tik juos galėtum priversti, – tarė Aristarchas, – bet negaliu jų priversti dirbti! Juk jie kilmingi ir man artimi, kaip juos priversi dirbti? Nuskriausi juos, prasidės priekaištai, nepasitenkinimas, negalima šitaip.

– O dabar ar nėra priekaištų, nepasitenkinimo? – paklausė Sokratas. – Visi santaikoje gyvenate?

– Kokia santaika! – atšovė Aristarchas. – Vis girdi priekaištus ir barnius.

– Tataigi, – tarė Sokratas, – ir nedirbant santaikos nėra, ir neišsimaitinate. Juk tavo artimųjų nemaitina kilmė ir kilnumas, neatneša santaikos. Kodėl nepasielgus štai taip: gal galėtum jiems duoti darbo, atsižvelgdamas į jų gebėjimus? Ar nebus geriau, kai jie pradės dirbti?

– Aš taip pasielgčiau, – pasakė Aristarchas, – bet jiems nepatiks. Ir mieste mane, turbūt, pradės smerkti.

– O dabar nesmerkia? – paklausė Sokratas.

– Ir dabar yra gerų žmonių, kurie smerkia dėl skurdo; smerkia, bet pinigų neduoda, kad man pagerėtų.

– Tataigi! – pasakė Sokratas. – Visų kaltinimų neišklausyti; o tu pabandyk, pasodink visus prie darbo, gal bus geriau.

Aristarchas paklausė Sokrato patarimo. Po pusmečio Sokratas vėl sutiko Aristarchą ir pasiteiravo, kaip šis gyvena. Ir Aristarchas atsakė:

– Gerai gyvenu ir vis tau dėkoju. Tada paklausiau tavo patarimo ir mano reikalai visiškai pasitaisė. Vienas žmogus man paskolino vilnos, mano namiškiai šią vilną suverpė, išaudė gelumbę, vėliau pardavimui pasiuvo vyriškų ir moteriškų drabužių. Pardavėme – ir ne tik už vilną skolą atidavėme, bet ir pelno gavome. Nuo tada pradėjome šiuo amatu užsiiminėti ir visi mes sotūs, ir ginčai liovėsi, ir pinigų atsirado.

– O ką žmonės sako? – paklausė Sokratas.

– Ir žmonės nepeikia, – atsakė Aristarchas ir nusišypsojo.

***

Vieną sykį Sokratas pastebėjo, kad aikštėje išsidrėbęs guli jaunas šeimininkas ir vėduojasi nuo karščio.

– Nuo ko gi šitaip nusivarei? – paklausė jo Sokratas.

– Kaip nenusivarysi, iš kaimo dešimt var̃stų1 pėsčias ėjau.

– Ir taip nusivarei? Ar ką sunkaus nešei?

Jaunas žmogus įsižeidė.

– Kam man nešti? Vergas yra, jis nešė viską, ką turėjau.

– O kaip jis, nusivarė ar ne?

– Kas jam nutiks! Jis sveikas, visą kelią ėjo, dainas dainavo, krovinį nešdamas.

– Gaila man tavęs, – pasakė Sokratas. – Vadinasi, tavo vergas ir tau, ir bet kuriam žmogui, ir sau pačiam gali tarnauti, o tu nei kitiems, nei sau tarnauti negali.

***

Kitąkart Sokratas pastebėjo, kad vienas šeimininkas rimbu muša savo vergą.

– Už ką jį taip skaudžiai muši? – paklausė Sokratas.

– Kaip jo nemuši, – atsakė šeimininkas, – jis ėdrūnas, tinginys, tik ir galvoja, kaip išsimiegoti, pasilinksminti ir kuo saldžiau prisivalgyti. Jam ir šimto rimbo smūgių maža!

Sokratas pasikvietė šeimininką į šalį ir sako:

– O tu apie ką visą laiką galvoji, ar ne apie tai, kad kuo minkščiau išmiegoti, saldžiau pavalgyti ir pasilinksminti?

Šeimininkas nieko neatsakė.

– Jeigu pats tik apie tai galvoji, kiek tau pačiam smūgiu rimbu priklauso už tą patį, kuo vergą baudi? Ar ne iš tavęs jis mokosi?

Šeimininkas įsižeidė ir nuėjo šalin nuo Sokrato.

V.

Kaip gyventi šeimoje

Kai Sokratas apleisdavo savo akmentašio darbą, kad nueitų į aikštę ir mokytų tautą, jo žmona įsižeisdavo, galvodavo apie nuostolius; bet kai aplink Sokratą pradėjo rinktis daugybė žmonių, ji nurimo, svarstė: „Už mokymą gerai moka, mokytojai gyvena pritekliuje; ir mes taip gyvensime.“ O Sokratas manė kitaip. Jis galvojo: „Negaliu imti atlygio už mokymą – aš moku tą, ką man Dievo balsas kužda, mokau teisingumo. Kaip galiu imti pinigus?“ Nors ir daug žmonių susirinkdavo klausytis Sokrato, jis nė iš vieno neimdavo pinigų. O kad galėtų išlaikyti savo šeimą, užsidirbdavo iš savo amato, – kad tik pakaktų būtiniausiems dalykams. Sokrato žmonai gyventi skurde atrodė ir sunku, ir gėdinga. Dažnai ji burbėjo, kad vyras neima pinigų už mokymą. Todėl kartais būdavo ir ašarų, ir priekaištų, ir barnių. Sokrato žmona – ją vadino Ksantipe – buvo labai agni moteris. Kai supykdavo, draskydavo ir mesdavo viską, kas papuldavo po ranka.

Kliūdavo nuo jos ir vaikams, bet daugiausia pačiam Sokratui. Bet jis nepykdavo ir tylėdavo, arba ją įkalbinėdavo.

Kartą ji barėsi, barėsi, o Sokratas vis tylėjo; jai tapo apmaudu ir ji, netverdama pykčiu, išpylė ant jo kubilą pamazgų.

– Taip ir būna, – pasakė Sokratas, – buvo griaustinis, o po griaustinio lietus. – Ir pradėjo šluostytis.

Šitaip elgėsi Sokratas ir savo vaikus taip mokė. Vienąkart vyresnysis sūnus šiurkščiai kalbėjo su savo motina. Sokratas pasakė:

– Ką tu, – klausia sūnaus, – galvoji apie tuos žmones, kurie gero nepamena? Ar tokie žmonės geri?

– Jeigu žmonės nenori daryti gera tiems, kurie jiems darė gera, tada, manau, jie yra niekam tikę žmonės, bet juk ir visi kiti taip galvoja.

– Teisingai svarstai, – pasakė Sokratas. – O dabar atsakyk, kas būna, kai vienas žmogus kitą, kai pastarasis neturi jėgų, nešioja iš vietos į kitą vietą, maitina, apsiuva, aprengia, migdo, kelia, sergantį slaugo, išgyvena jo negalias, jo pyktį meiliai iškenčia. Ar toks žmogus daro gera kitam?

– Daro didelį gėrį, – pasakė sūnus.

– Tataigi, o juk tą patį, ir dar daugiau, tau darė tavo motina. Ji ir nešiojo, ir maitino, ir naktimis nemiegojo, ir nežinojo, ar kada sulauks iš tavęs dėkingumo ir pagalbos. O kaip jai atsidėkoji ir ar gerbi ją taip, kaip dera dėkingam žmogui?

Sūnus suglumo, bet nenorėjo paklusti ir pradėjo teisintis:

– Aš ją gerbčiau, jeigu ji būtų kitokia, o dabar apšaukia, stumdo be reikalo. Va ir neiškenčiau.

– O kai mažas buvai, visada rėkdavai iš reikalo? O ji vis tiek tave ir nešiojo, ir mylėjo, ir rūpinosi tavimi. Lygiai taip pat ir tau reikia elgtis, – tarė Sokratas.

VI.

Kodėl Sokratui nereikėjo nei brangaus maisto, nei brangių rūbų

Vieną kartą Sokratą aplankė mokytojas; apžiūrėjo jo varganą gyvenimą ir sako:

– Dabar pamačiau, Sokratai, tavo gyvenimą: valgai patį paprasčiausią maistą ir rūbus nešioji paprasčiausius, netgi nekeiti jų, vis tais pačiais ir žiemą, ir vasarą; o avalynės išvis neturi. Kam tau reikalinga tavo išmintis, jeigu dėl tavosios išminties tavo gyvenimas toks sunkus?

– Ar girdėjai, kad kada nors skųsčiausi? – paklausė Sokratas.

– Ne, negirdėjau, tu nesiskundi. Bet vis tiek tavo gyvenimas nemalonus. Neturi nei saldaus maisto, nei gėrimų ir nežinai, kas yra malonumas.

– Ne, – nesutiko Sokratas, – niekas kitas taip skaniai nevalgo ir negeria. Kodėl? Tuoj tau pasakysiu. Pats žinai, kad kai esi išalkęs, paprastas maistas rodosi skanesnis už brangų maistą; aš šitaip ir darau: nevalgau, kol neišalkstu, negeriu, kol neištrokštu, tad kam man brangus maistas ir gėrimai? Paprasta man skaniau už brangų. O dėl rūbų štai ką tau pasakysiu: jokių kitų rūbų man nereikia. Juk žinai, kad žmonės dėvi dvejus rūbus – vienus žiemą, kitus vasarą, mat jiems vasarą su žieminiais rūbais karšta, o žiemą su vasariniais rūbais šalta. Aš taip pripratinau savo kūną, – tarė Sokratas, – kad man ir vasarą nekaršta, ir žiemą nešalta. Ir karštyje, ir šaltyje einu ten, kur man reikia. Kam man reikalingi kiti rūbai?

– Tarkim, įpratinai save, – pasakė mokytojas, – o kodėl kitiems žmonėms gyventi taip, kaip tu gyveni?

Sokratas jam atitarė:

– Gerai, paklausyk. Aplankys mane ir tave žmogus su prašymu: padėk man. Kuriam būtų lengviau padėti – tau ar man? Pagalvosi: galėčiau jam padėti, bet ir pačiam daug ko reikia. Atiduočiau ką nors, tačiau pačiam vėliau prireiks. Padėčiau dirbti, bet laiko gaila; pagalvosi: kiek pats uždirbčiau per tą laiką. O štai man – kitas reikalas. Aš visada pasiruošęs padėti kitam, kadangi man pačiam nedaug tereikia. Ir laiko negaila, nes pinigų už jį neimu, mokau dykai.

– Teisingai, – sutiko mokytojas.

– Arba štai, – tarė Sokratas, – tarkime, tautai atėjo sunkūs laikai, reikia tarnauti visuomenei. Pagalvosi: kad tik manęs neišrinktų, nes tuomet nespėsiu savo reikalų susitvarkyti. O manęs niekas nelaiko, aš mielai einu tarnauti.

– Tiesą sakai, – vėl sutiko mokytojas, – bet vis tiek verčiau sutikčiau mirti nei gyventi taip, kaip tu gyveni. Stebiuosi, iš kur atsiranda tiek mėgėjų tavęs klausytis.

– Klausosi daug žmonių, bet retas kuris pasikeičia, – pasakė Sokratas. – Kiti tik paklauso, paklauso, bet ir toliau gyvena kaip gyvenę. O yra tokių, kurie pasilieka ir gyvena, kaip patariau, ir jie, visai kaip aš, nesiskundžia ir sako, kad tapo laimingesniais negu buvo prieš tai. Mes jūsų laimę žinome, kadangi mes nuo jos atėjome prie savo, o jūs mūsų nežinote, kadangi nebuvote jos patyrę.

Mokytojas paliko Sokratą ir mąstė: „Ką dabar galvoti apie Sokratą? Daugelis jį laiko puspročiu keistuoliu, jį smerkia, pašiepia, o dabar man atrodo, kad jis geras, teisingas žmogus.“

VII.

Apie brolišką gyvenimą

Kartą Sokratas sužinojo, kad vienas turtingas pirklys išsiskyrė su savo broliu. Sutiko jis šį pirklį ir pradėjo porinti:

– Stebiuosi, – sako, – tavimi: esi protingas, ūkiškas žmogus, stengiesi sukaupti turto, samdai pardavėjus, ieškai bendraminčių savo veiklai, o su savo broliu išsiskyrei. Ar blogai gyventi su broliu santarvėje?

– Gyventi su broliu gerai, – atrėžė pirklys, – tik su kokiu broliu? Mano brolis su svetimais geras, o aš iš jo gero nesusilaukiau.

– Gal pats su juo prastai elgiesi? – paklausė Sokratas.

– Aš moku meiliai kalbėtis su tuo, kas mano atžvilgiu mielas, ir darau gera tam, kas man geras; aš negaliu ir nesu pasiryžęs būti geru tam, kas žodžiu ir darbais stengiasi padaryti man nemalonumų, – nusivylęs kalbėjo pirklys.

– Pasakyk man, – tarė Sokratas, – kaip pasielgtum su žmogumi, jei norėtum su juo susidraugauti?

– Kaip pasielgčiau? – pasakė pirklys. – Kaip visi – daryčiau tai, kas jam malonu: kviesčiau pas save, vaišinčiau tuo, ką turiu geriausia, visame kame jam padėčiau, duočiau pinigų, jeigu jam jų prireiktų.

– Tuomet ir su broliu šitaip elkis ir pamatysi, kad jis pasikeis.

– Jei pradėsiu lenktis pirmas, tada, greičiausiai, dar ims ir nusigręš. Tik prieš žmones apsigėdinsiu.

– Gerai elgtis niekados negėda, – pasakė Sokratas, – ir geri žmonės iš šito nesijuoks. O jeigu brolis ir po to broliškai nesugyvens, tuomet žinosi, kad padarei viską, kas priklauso ir kad tik tavo brolis kaltas. Betgi taip nenutiks, – pridėjo Sokratas. – Tu tik viską atlik. Aš žinau, kaip tavo brolis gali draugiškai gyventi su žmonėmis. Pradėkite naują brolišką gyvenimą ir būsite laimingi, kadangi gyvensite taip, kaip Dievas liepė.

– Du broliai, – porino Sokratas, – yra tas pats, kaip žmogaus dvi akys, dvi rankos, dvi kojos. Rankas Dievas skyrė tam, kad jos padėtų viena kitai, kaip ir brolis broliui. Kas būtų, jeigu viena ranka trukdytų kitai? Juk žinai, kad rankos ne trukdo viena kitai, o padeda. Tam jos ir skirtos. Šitaip abi gauna naudą. O broliui iš brolio dar daugiau naudos nei rankai iš rankos, akiai iš akies, kojai iš kojos: rankos ir kojos gali padėti viena kitai tik būdamos greta, ne toliau kaip per aršìną2, o brolis padeda broliui netgi būdamas kitame pasaulio krašte. Abidvi akys gali žiūrėti tik į vieną pusę, o brolis broliui naudingiausias ten, kur savo akimis pamatyti negali. Dievas liepė broliškai gyventi su visais žmonėmis, o kas negyvena broliškai su savo gimtu broliu, tas nevykdo Dievo įsakymo.

VIII.

Kaip žmonėms gyventi drauge

Pasiklausyti Sokrato pamokymų ateidavo ne tik Atėnų gyventojai, bet ir iš kitų miestų ir netgi iš svetimų kraštų. Pasiklausyti Sokrato atvykdavo arba į jo namus, arba laukė, kad jis išeitų į miesto aikštę ir ten jį apsupdavo. Kartą pasiklausyti Sokrato susirinko daugybė žmonių – ir seni, ir jauni, ir savi miestiečiai, ir svetimšaliai. Sokratas nemėgdavo ilgai kalbėti ir nuolatos kitų klausdavo. Jis sakydavo, kad nieko nemoko, tik padeda kitiems išmokti lygiai taip, kaip jo motina ne pati gimdydavo, o kitiems padėdavo gimti. Taip ir šį sykį. Sokratas atsisėdo ant suoliuko, o aplink jį – žmonės. Sokratas padėjo rankas ant kelių, nuleido galvą ir susimąstė. Visi laukė, ko jis paklaus. Sokratas pakėlė galvą ir sako:

– Pasakykite man štai ką: kodėl žmonės gyvena drauge, o ne po vieną? Dabar tarp žmonių daug nesutarimų, nesantaikos, o jeigu kiekvienas atskirai gyventų – ir nebūtų su kuo ginčytis. Tikriausiai taip būtų geriau.

Ir visi pradėjo šnekėti. Vienas pasakė: žmonės gyvena kartu, nes šitaip gyventi naudingiau. Vienas žmogus ir dirba lėčiau. Drauge galima padaryti daugiau.

Kitas tarė: vienam gyventi būtų baisu, sunku apsiginti.

Trečias atitarė: žmogui vienam gyventi liūdna, su žmonėmis linksmiau.

Ketvirtas tarstelėjo: juk ir Dievas nustatė, kad žmogui reikia gyventi ne vienam, o su žmonėmis.

– Teisingai, – pasakė Sokratas. – Bet kaip žmonėms naudingiau gyventi – taikoje ar nesantaikoje?

– Žinoma, taikoje, – atsakė visi.

– Štai ir jūs galvojate, ir Dievas taip liepė, o mūsuose viskas kitaip. Kodėl taip yra?

Visi nutilo ir nežinojo, ką pasakyti. Tada vėl prašneko Sokratas:

– Aš juk ir pats nežinau, gal pamėginkime kartu. Leiskite man jūsų paklausti, o jūs atsakinėkite. Pirmiausia, pasakykite: iš ko žmogui daugiau naudos – iš vergo-samdinio arba iš draugo-bendražygio?

– Aišku, iš draugo-bendražygio, – atsakė visi.

– Vergas-samdinys siekia naudos sau, o ne šeimininkui, – tarė vienas.

– Vergą-samdinį laikai tol, kol turi pinigų, arba iki atleidimo, o kai baigsis laikas ar nebeišgalėsi mokėti – ir liksi vienas, – atitarė kitas.

– O draugas-bendražygis yra brangus, nes nepaliks tavęs nelaimėje, viskuo pasidalins, – pridūrė trečias.

– Su geru bendražygiu ir pats tapsi geresnis, – tarė ketvirtas.

– Štai jūs visi sutinkate, – pasakė Sokratas, – kad draugas-bendražygis brangesnis už vergą-samdinį; kad turtingas, stiprus, linksmas, džiugus ir ramus yra ne tas, kuris turi daug samdinių, o tas, pas kurį gyvena daug draugų. Ar tiesa, kad visi turite daugiau draugų nei samdinių?

– Taip turėtų būti, bet iš tikrųjų yra visai kitaip, – prašneko vienas.

– Jei paklaustum, kiek kiekvienas turime priešų, iškart visus išvardintume, – tarė kitas, – ir vergų, ir samdinių irgi daug suskaičiuotume, o jeigu aptiktume bent vieną ar du ištikimus draugus-bendražygius, tada jau būtų labai gerai.

– Kodėl taip yra? – paklausė Sokratas. – Patys sakote, kad svarbiausia yra turėti draugą-bendražygį, o draugų nerandate. Kai mums prireikia jaučių, mes jų įsigyjame daugybę. Kodėl nesusirandate draugų, jeigu žinote, kad jie ir naudingi, ir džiaugsmą teikia, ir nelaimėje remia?

– O todėl, – atsakė vienas, – kad gerų jaučių būna daug, o gerų žmonių mažai. Nori darbinio jaučio – išsirenki gerą ir nusiperki; o jeigu prireiks draugo, kur gerą rasi? Žmonių daug, bet gerų mažai.

– Teisingai, – tarė Sokratas. – O koks, pagal tave, yra geras darbinis jautis?

– Ogi tas, kuris aria, stiprus ir romus.

– O koks turi būti žmogus, kuris tau tiktų į draugus? – paklausė Sokratas.

– Ogi toks, kuris ne vien apie save, bet ir apie kitą galvoja; toks, kuris išgirdęs, kad jo draugas serga, pasiteiraus, ar jam nieko netrūksta ir jeigu reikės, padės jam ūkyje, kad draugui sergant nebūtų nuostolių. Pinigų prireiks – duos. Toks turi būti draugas.

– O kaip sužinosi, kad žmogus iš tikrųjų toks yra?

– Iš jo gerų darbų.

– O kaip jis tave atpažins? – paklausė Sokratas.

– Turbūt dėl to paties.

– O kada pradėsi draugauti, – tęsė Sokratas, – ar tada, kai tau šito prireiks, ar tada, kai jam prireiks?

Ir nutilo visi, nežinojo, ką pasakyti.

– Kaipgi jūs nežinote? – pasakė Sokratas. – Tarkime, atsikraustė pas tave kaimynas – nei jis tavęs, nei tu jo nepažįsti; kaip sužinosi, ar jis bus geras draugas: ar lauksi, kad tau padėtų, ar pats jam padėsi?

– Aš galvoju, kad būtų geriau palaukti ir sužinoti, ko iš jo tikėtis, – tarė vienas.

– O jis pagalvos, kad ir jam būtų geriau palaukti, kad žinotų, ko iš tavęs laukti. Tokiu atveju jūs niekados netapsite draugais.

– Tiesą sakai, Sokratai, – sutiko kitas.

– Visi norime, kad žmonės mums gera darytų, o patys pradėti nenorime, – pasakė trečias.

– Todėl ir sakome, kad gerų jaučių daug, o žmonių mažai. Ir kaip jiems būti gerais, jeigu mes patys nenorime būti gerais ir dėl to kitus peikiame, – tarė ketvirtas.

Ir Sokratas pasakė:

– Patys sakome, kad žmonėms geriau drauge. Ir gyventi drauge geriau santaikoje nei vaide. Sakote, kad svarbiausia tarp žmonių yra draugystė, kad draugystė – tai daryti žmonėms gera. O patys gera daryti nenorime – norime, kad mums gera darytų. Todėl ir gyvename drauge ne taikoje ir džiaugsme, o nesantaikoje ir varguose.

IX.

Ką reikia žinoti kiekvienam žmogui?

Kartą Sokratas grįžo iš darbo ir pamatė, kad pavėsyje susirinko liaudis ir daugybė pažįstamų. Sokratas priėjo prie jų ir pasisveikino.

– O mes jau seniai čia tavęs laukiame, – atsakė jam. – Sėskis, mums reikia su tavimi pasikalbėti.

Nespėjo Sokratas atsisėsti, kai aplink jį iš visų pusių susirinko žmonės: kas eidavo pro šalį, sustodavo; kažkam gatvėje pranešė, kad Sokratas pamokslauja prie sienos, o kažkas pats pamatė ir priėjo. Amatininkai paliko darbą ir ėjo ten, kur mokė Sokratas. Keturi žmonės Sokrato pradėjo klausinėti, ko reikia mokyti vaikus.

– Sokratai, – sako, – patark, ko turėtume mokyti vaikus. Paaugo, norėtųsi, kad gerais žmonėmis būtų. Pamokyk, kaip ir ko juos reikėtų mokyti?

– O ko norėjote juos išmokyti? – paklausė Sokratas.

– Štai maniau leisti sūnui mokytis kalvystės amato, – pasakė vienas.

– O aš saviškį noriu siųsti pas akmentašį. Ir tu, Sokratai, šiuo amatu užsiimi.

– Ogi aš visą gyvenimą žemę dirbau; norėtųsi, kad ir sūnus su manimi dirbtų.

– Mano sūnus gabus mokslams, norėtų tapti gydytoju.

– Visa tai gerai, – tarė Sokratas, – kiekvienas žmogus turi dirbti, kad žmonėms duotų naudą, vienam – vieną, kitam – kitą. Ar tikrai? – paklausė Sokratas. – Jeigu įvaldysime visas amato rūšis, ar turėsime viską, ko mums reikia? Ko gi dar reikia? Reikės namo, šventyklos – susirasime akmentašį, dailidę; reikės pastatyti naujus laivus – susirasime dailides. O jeigu prireiks gyventi vyrui su žmona, sūnui su šykščiu tėvu, broliui su žiauriu broliu, kaimynui su piktu kaimynu, šeimininkui su išdidžiu svečiu, žmogui su svetimu žmogumi, – kokį meistrą reikėtų kviesti?

– Tokiems dalykams amato nėra, tereikia būti sąžiningu žmogumi, – pasakė vienas.

– Čia tiktų ir akmentašys, ir dailidė, ir gydytojas, – pridūrė kitas.

– Šitą reikalą privalo išmanyti kiekvienas geras žmogus, – tarė trečias.

– Vadinasi, – pastebėjo ketvirtas, – kiekvienas žmogus, be savo amato, dar turi žinoti, kaip žmogui su kitais žmonėmis gyventi.

– Taip ir yra, – pasakė Sokratas, – kad, be savo amato, yra dar vienas dalykas, kurį reikia žinoti kiekvienam žmogui.

– Šitą dalyką kiekvienas suvokia skirtingai, – tarė vienas. – Vienas moka, kitas ne.

– Šito negalima išmokti kaip amato, – pasakė kitas.

– Tačiau ar iš viso įmanoma išmokti? – suabejojo trečias.

– Šito negalima išmokti, – užtikrino ketvirtas.

– Įstabus dalykas, – pasakė Sokratas, – kad negalima išmokti to, kas visų svarbiausia. Štai tu gal man atsakysi, kas tau brangiau, – geras gyvenimas su žmona ar geri batai?

– Aš pasiryžęs visą gyvenimą vaikščioti basas, jeigu tik visada galėčiau su žmona gyventi santaikoje.

– O kas blogiau – būti susipykusiam su tėvu ar nedėvėti prašmatnaus rūbo?

– Žinoma, bet kokio rūbo atsisakysi, kad tik barnių nebūtų.

– O kokia liga blogesnė – karštligė ar tai, kad tavęs nemėgsta žmonės?

– Taip, nėra blogesnės už šią ligą.

– Tataigi, šis dalykas, kurį visiems reikia žinoti, brangesnis už visus kitus dalykus, vertingesnis ir už batsiuvio, ir už siuvėjo, ir už gydytojo amatą; visų šių dalykų galima išmokti, o šito, pačio reikalingiausio ir vertingiausio dalyko, išmokti negalima. Kiekvienas žmogus gali suskaičiuoti žvaigždes ir pažinti visas žoles, o kaip jam gyventi su žmonėmis, sužinoti negali. Ar tikrai?

– Ne, turbūt kažkaip kitaip, – atsakė Sokratui.

– Ir aš taip galvoju, – pritarė Sokratas. – Žmonės gyveno ir prieš mus, gal jie ką nors sakė apie tai? Va užrašas ant šventyklos. Kas ten parašyta? Parašyta senovėje. Ar ne apie tai, ką dabar kalbame, kaip žmogui su žmonėmis gyventi?

– Tenai parašyta „Pažink save“, o ne kaip žmonėms gyventi, – atsakė Sokratui.

– O gal ir apie tai pasakyta: „Pažink save.“ Galbūt, jei pažinsime save, sužinosime, kaip mums reikia gyventi.

– Paaiškink mums, Sokratai, – paprašė vienas.

– Jūs žinote, kad aiškinti nemoku, – pasakė Sokratas, – aš moku tik klausti, o jūs man patys paaiškinsite. Štai jaučiai veža vynuoges. Pasakykite man: kas geriau pažįsta jaučius ir vynuoges? Ar tas, kas valgys jautieną ir vynuoges, ar tas, kas žino, kaip reikia auginti jaučius ir sodinti vynuoges?

– Žinoma, tas, kas moka auginti.

– O ką reikia žinoti, kad galvijai gerai augtų ir vynuogės gerai noktų?

– Reikia žinoti, kada šerti, kada kasti, kada pririšti.

– O kad gerai padarytum, reikia žinoti, ko reikia galvijams ir vynuogynui. Juk taip? Argi ne tas pats ir kalbant apie save? Save pažįstame, kai žinome, ko mums reikia. Ar žinome, ko mums reikia?

– Kaipgi nežinosi, ko reikia? Šitą visi žinome, – tarė vienas.

– Nėra žmogaus, kuris nežinotų, ko jam reikia, – atitarė kitas.

– O ko tau dabar reikia? – paklausė Sokratas.

– Man daug reikia, bet labiausiai reikia turtų. Nieko netrūktų, jei turėčiau turtus.

– Jei manęs paklaustum, Sokratai, pasakyčiau, kad norėčiau ne turtų, – įsiterpė kitas, – o galios valdyti žmones. Jei turėčiau valdžią, turėčiau ir turtus.

– O man, – pasakė trečias, – nereikia nei turtų, nei valdžios, kad tik gyvenčiau neskurdžiai ir galėčiau užsiimti mokslais, ir kad niekas manęs netrukdytų ir neatitrauktų nuo mano reikalo.

– O man, – tarė ketvirtas, – reikalinga tik tiek, kad būčiau šlovinamas ir visų gerbiamas.

– Kas gi čia dabar? – pasakė Sokratas. – Kai paklausiau, ko reikia, kad jaučiai būtų sotūs ir vynuogynai geri, visi atsakėte vienodai. O kai paklausiau, ko reikia žmogui, visi atsakėte skirtingai. Tataigi, nepažįstame mes savęs, nes pažinti save reiškia sužinoti, ko žmogui reikia, ir dar taip, kad visi su tuo sutiktų. Sakai, tau reikia turtų, – tęsė Sokratas. – Visi su tavimi sutinkame. Ir mums reikės turtų. Kaip juos padalinsime? Ar sutinki viską po lygiai padalinti?

– Ne, kokie gi tada bus turtai? – pasakė pirmas.

– Vadinasi, negalime su tavimi sutarti, – tarė Sokratas. – O gal sutarsime dėl valdžios? Jeigu tau reikalinga valdžia, tuomet ir man ji reikalinga. Kaip vienas kitam vadovausime?

– Negalėsime pasidalinti, – atsakė kitas ir nusijuokė.

– Taigi ir su tavimi nepasidalinsime, – pasakė Sokratas. – Pabandykime išsiaiškinti su tavimi, – kreipėsi jis į trečią, – ar galėtume gerai gyventi pagal tave. Sakai, kad tenori gyventi neskurdžiai ir užsiimti mokslais, nes juos mėgsti. O va aš noriu groti fleita. Tai man patinka. Noriu valgyti, gerti tada, kai noriu, groti fleita ir klausytis gerų grojikų taip, kad man niekas netrukdytų. O kas būtų, jeigu aš greta tavęs gyvenčiau? Ar netrukdyčiau tau? O kai tu pradėsi garsiai skaityti eilėraščius, ar man netrukdysi? Gerai, tarkime, mes išsiskirsime, bet kils problema, kas mus maitins? Tu negaminsi man maisto, nes mėgsti mokslus, o aš negaminsiu tau, nes mėgstu groti fleita. Pasakysi: liepsime vergams gaminti maistą. Bet juk ir vergai užsimanys groti fleita ir žvaigždes skaičiuoti. Ką tuomet darysime? Netinka tavo idėja. Tai, ko tau reikia, ne visiems žmonėms reikalinga. Ir todėl mes dar nepažinome žmogaus.

– O ką apie mano reikalą pasakysi, Sokratai? – paklausė ketvirtas.

– Tavo žodžiai geresni, – atsakė Sokratas, – ir arčiausiai reikalo. Sakai, nori, kad visi žmonės tave gerbtų. Tai tiesa, ir to reikia kiekvienam žmogui. Nori, kad tave gerbčiau, o aš noriu, kad tu mane. Lygiai tas pats ir su kitais. O kaip priversti žmones gerbti pačius save?

– Tai ir yra sunkiausia, – ištarė vienas.

– Taip, sunkiausia, – pritarė Sokratas, – bet čia ir slypi esmė. Viskas, ką pasakiau, susiveda į vieną dalyką: kad žmonės mums darytų gera ir netrukdytų gyventi savo malonumui. Ar tikrai?

– Būtent, – patvirtino visi.

– Sakei, kad tau reikalingi turtai, tau – valdžia, tau – laisvė užsiimti mokslu, tau – garbė. Visi norite, kad žmonės jums netrukdytų gyventi, darytų gera, o ir visiems kitiems lygiai to paties reikia; vadinasi, reikia, kad jūsų gėris netrukdytų kitų gėriui. Kalbą pradėjome apie jaučius ir vynuogynus. Jeigu sakai, kad jautį reikia pagirdyti vandeniu, juk nemanai, kad jam reikia sutrypti šulinį, idant kiti gertų purviną vandenį, ir nemanai, kad visą pašarą jam reikia numesti žemėn, idant kiti jį ėstų mėšliną. Jeigu sakai, kad vynuogienojui reikalinga erdvė ir apkaupimas, juk nemanai, kad reikia nupjauti ir iškasti visus gretimus vynuogienojus. Lygiai taip pat ir su žmonėmis. Jeigu pažinsime žmogų ir tai, ko jam reikia, sužinosime, ko jam daryti nereikia. Žmogui nereikia daryti viso to, kas trukdo ir kenkia kitiems. Ar taip?

Visi sutiko.

– Lygiai taip pat sužinome, ką reikia daryti žmogui. Visi norime, kad mums darytų gera, o kas gi mums daro gera?

– Žmonės, – atsakė Sokratui.

– O kas mes esame?

– Irgi žmonės. Ką gi mums reikia daryti?

– Gėrį žmonėms. Štai ir sutarėme, – pasakė Sokratas. – Paklausėme savęs: kas esame? Kad tą sužinotume, nusprendėme, jog turime žinoti, ko mums reikia. Pradėjome aiškintis, ko mums reikia, ir visi sutikome, kad, pirma, žmonės mums netrukdytų gyventi, antra, darytų mums gera. O kad žmonės darytų žmonėms gera, mums patiems reikia daryti žmonėms gera. Tatai ir yra pradžiamokslis to, ką reikia žinoti kiekvienam žmogui.

– Tiesą sakai, – pastebėjo vienas žmogus, – bet ne visada galima žinoti, kokiu darbu gali sutrukdyti kitam ir koks darbas bus geras, o koks – blogas.

– Teisingai, – atsakė Sokratas. – Čia dažnai klystame; bet ir kalvio, ir batsiuvio mokiniai besimokydami dažnai suklysta, tačiau meistrai juos moko to, ką patys sužinojo ir ką sužinojo iš savo mokytojų. Ir aš pats mokausi šio dalyko, kurį visiems reikia žinoti, ir kitus mokau taip, kaip mane mokė mano mokytojai ir Dievo balsas, kurį girdžiu savo sieloje. Šį sąžinės balsą savyje girdi kiekvienas, jeigu tik į jį įsiklauso. O jeigu įsiklausys, tuomet išmoks ir iš mokytojų, ir iš jo. Pačiuose svarbiausiuose dalykuose žmonės nėra palikti be vadovo; kai tik radosi žmonės, tai ir mokosi, kaip reikia gyventi drauge, ir kiekviename jų įstatytas tas pats balsas, kuris kiekvieną moko to paties. Gera mokytis bet kokio darbo, bet reikalingiausia – mokytis gyventi, netrukdant kitiems ir darant jiems gera.

X.

Sokrato teismas

Šitaip mokė Sokratas, ir turėjo jis daug draugų bei ištikimų mokinių, bet buvo ir daugybė priešų. Ir kaip jų negalėjo būti? Sokrato mokymas daugeliui badė akis. Ir visi turčiai jo nemėgo. Sokratas mokė, kad gėdingas ne darbas, o dykinėjimas, kad tik plušantiems Dievas teikia tikrąją palaimą. O turčiai dykinėdavo ir puikavosi savo tuštybėmis. Sokratas mokė, kad geras žmogus galvoja ne apie prabangų gyvenimą, o ar pragyvens jį teisingai, – juk tik kvaili žmonės visą gyvenimą rūpinasi turtų kaupimu. O turtuoliai galvoja tik apie pelną, tik puikybėje ir turtuose mato žmogaus laimę.

Sokrato priešai kalbėjo tarpusavyje: „Nenuorama tas Sokratas, vien tautą kiršina savo mokymu, nuteikinėja prieš mus mūsų vaikus. Jie juo tiki labiau nei mumis.“ Pikčiausi Sokrato priešai nusprendė, kad reikia juo kažkaip atsikratyti, nes jis trukdo žmonėms nerūpestingai gyventi ir mėgautis visais gyvenimo malonumais.

– Reikia pateikti tokį kaltinimą, kad jis stotų prieš teismą, – svarstė Sokrato priešai.

Jie sugalvojo apkaltinti Sokratą, kad jis netiki dievais ir tvirkina tautą.

Sokratui pranešė, kad jis nusikaltėlis ir bus teisiamas. Sokrato mokiniai labai įsižeidė ir susigraudino, nes gerai žinojo, kad jų mokytojas nieko bloga nepadarė. Jie aplankė Sokratą ir ėmė prašyti:

– Mokytojau, gerai pamąstyk, kaip ginsiesi prieš teisėjus.

Vienas turtingas mokinys tarė:

– Jeigu esi susirūpinęs ir nežinai, ką tinkamai atsakyti, leisk man aplankyti vieną žmogų. Jis už gerą atlygį parašys viską, ką teisme turėsi pasakyti. Namie perskaitysi, o po to teisme teisėjams viską persakysi ir tave, greičiausiai, išteisins.

Sokratas atsakė mokiniams:

– Nurimkite, mano bičiuliai. Jokių ginamųjų kalbų nesakysiu. Mano gyvenimas stoja mano gynybon.

O mokinys Ermogenas atsiliepė:

– Sokratai, argi nežinai, kaip teismuose padeda gera kalba? Ar nebūdavo taip, kad teisėjai išteisindavo kaltąjį, jeigu jis tik mokėdavo gražiai ir gudriai teisintis, ir nuteisdavo mirčiai nekaltuosius, kurie gindamiesi nemokėjo palenkti teisėjų?

– O mane, – tarė Sokratas, – tegul teisia už mano darbus, nuveiktus gyvenime, aš nieko nebijau. Savo sieloje jaučiu dieviškąją įtaigą, kad jau pats laikas man mirti. Iki šiol dar turėjau jėgų priešintis viskam, kas bloga, padėjau žmonėms, o dabar atėjo gili senatvė, silpnumas. Bijau nusilpti ne tik kūnu, bet ir siela. Geriau mirti.

Sokratą pašaukė teisman.

Teisti Sokratą susirinko daugiau nei penki šimtai teisėjų.

Pasirodė kaltintojai, atėjo ir Sokratas.

Graikijoje teismo bylas nagrinėjo miesto aikštėje, ir pasiklausyti nagrinėjimo visada susirinkdavo daugybė žmonių.

Taip buvo ir šį sykį.

Kaltintojai žengė ir tarė:

– Sokratas kaltinamas tuo, kad nepripažįsta mūsų dievų ir pamokslauja apie naują Dievą.

– Teisėjai ir piliečiai! – kreipėsi Sokratas. – Atėnuose pragyvenau šešiasdešimt devynerius metus. Visi matėte, kaip gyvenau: mokiau aikštėse, prie šventyklų; pasakykite, jeigu girdėjote iš manęs kokią bedievystę ar matėte, kad daryčiau ką nors bloga.

Visi tylėjo.

– Kad sužinotume dievų valią, naudojame šventus būrimus, o aš jums sakiau, kad Dievybės valią taip pat galime pažinti, jeigu įsiklausysime į savo sielos balsą, nes ji mums perduoda Dievybės įtaigą.

Ir į tai Sokratui niekas nieko neatsakė.

Vėl prabilo kaltintojai:

– Sokratas kaltas ir dėl to, kad savo mokymu tvirkina jaunimą.

– Piliečiai! – atsakė Sokratas. – Jūsų vaikus mokiau to, ką privalo žinoti kiekvienas žmogus. Mokiau juos suprasti Dievo balsą, kas yra protas ir kvailystė, tiesa ir melas, gėris ir blogis. Ir senam, ir jaunam sakiau: neieškokite turtų ir garbės, pirmiau galvokite apie sielą, o ne apie kūno malonumus. Galvokite, kaip galima tapti naudingais kitiems, ir aukščiau visko laikykite teisingą gyvenimą. Mokiau taip, kaip man kuždėjo Dievo balsas, ir dėl savo mokymo aš pasirengęs iškęsti ne vieną, o tūkstantį mirčių.

Sokratas nutilo; ir kaltintojai nežinojo, ką sakyti.

Tada Sokratas tęsė:

– Daugiau nieko negaliu pasakyti savo pasiteisinimui. Žinau, kad daugelis sako ilgas kalbas vildamiesi suminkštinti teisėjus, atsiveda į teismus savo giminaičius, kad jų ašaros ir maldos pasiektų teisėjų širdis, tačiau aš šito nedarysiu. Ne todėl, kad manęs nėra kam gailėti. Juk ir aš gimęs ne iš akmens ar ąžuolo: turiu ir giminaičius, žmoną, vaikus, ištikimus draugus. Bet jų nekviesiu, kad maldautų dėl manęs, nes šitaip pažeminčiau jus, teisėjus. Sprendimą turite priimti ne iš gailesčio, o teisingai. Jus įpareigoja sąžinė, taipgi ir įstatymai liepia.

Teisėjai pradėjo tartis tarpusavyje. Priešai sumanė Sokrato teismą, tad ir tarp teisėjų buvo daug priešų, ir vis dėlto beveik pusė teisėjų nusprendė, kad nėra pagrindo Sokratą pripažinti kaltu.

Tačiau nugalėjo priešai, ir teisėjai paskelbė:

– Sokratas kaltas.

Kaltintojai ištarė:

– Kaltas ir nusipelno mirties.

Sokratas ramiai išklausė ir pasakė teisėjams:

– Kaltintojai reikalauja mano mirties, bet įstatymas man leidžia pasirinkti kitą bausmę; išklausykite mane. Galėčiau prašyti, kad vietoj mirties bausmės mane visam gyvenimui uždarytų kalėjime. Tačiau ko bus vertas toks gyvenimas? Kitiems nenaudinga, o ir man vargas. Pagal įstatymą galėčiau pasirinkti tremtį į svetimus kraštus. Bet ar man, seniui, pridera bastytis po svetimus kraštus? Įstatymas man taip pat leidžia sumokėti didelę piniginę baudą, kaip užstatą. Pinigų neturiu, bet mano bičiuliai ir mokiniai, Platonas, Kritonas ir kiti, mielai sumokės tiek, kiek reikia. Ar sutinkate, teisėjai-piliečiai?

Teisėjai jam nieko neatsakė, ir tuomet Sokratas tarė:

– Jeigu jausčiausi kaltas, būčiau pasiryžęs ištverti pačią sunkiausią bausmę, bet mano sąžinė švari. Niekam nepadariau nieko bloga, sąžiningai tarnavau tėvynei. Už nuopelnus ir triūsą visuomenės naudai mane turėtumėte apdovanoti tuo, kas priklauso nusipelniusiems piliečiams, o būtent: iki mirties išlaikyti visuomenės sąskaita. O jūs, piliečiai, vietoje to iškvietėte mane į teismą, patikėjote mano priešų žodžiais, pamiršote mano nuopelnus.

Teisėjai įsižeidė.

– Kodėl Sokratas sumanė mums aiškinti, kaip dera elgtis? Mes ir be jo žinome, – jie ėmė kalbėtis tarpusavyje.

– O jūs dar jo paklausykite, – kurstė priešai, – gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?

– Ir iš tikrųjų, pats laikas baigti teismą, – sušurmuliavo teisėjai.

Dar kartą trumpai tarp savęs pasitarė ir paskelbė tokį nuosprendį:

– Skiriame Sokratui mirties bausmę. Jis turi išgerti taurę nuodų.

Sokratas ramiu veidu išklausė nuosprendį ir pasakė teisėjams:

– Liūdžiu ne dėl to, kas manęs laukia, o kad užtraukėte gėdą sau ir tautai – nuteisėte nekaltą. Paskubėjote, piliečiai, atsikratyti nenuoramos, kuris niekam nebijojo pasakyti tiesos. Veltui skubinotės: mirtis ir taip jau slinko man, seniui, iš paskos. Tik vieno jūsų prašau: kai mano vaikai užaugs, mokykite juos to, ko jus mokiau. Jeigu jie būtų godūs turtams ir garbei, priekaištaukite jiems taip, kaip aš priekaištavau jums ir jūsų vaikams. Šitaip man suteiksite didžiausią gėrį ir atsilyginsite už tai, ką jums esu padaręs. O dabar likite sveiki, atėjo laikas išsiskirti: jūs liksite gyventi, o aš išeinu mirti. Kam iš mūsų bus geriau, težino Dievas.

XI.

Sokratas kalėjime

Nuteistuosius paprastai bausdavo sekančią dieną po teismo, bet Sokrato teismas vyko dieną prieš šventes, kurių metu mirties bausmės vykdymas buvo laikomas nuodėme. Visą šį laiką Sokratas praleido kalėjime. Ten jis kalėjo ir laukė mirties paskutines trisdešimt savo gyvenimo dienų.

Kalėjime Sokratą kiekvieną dieną lankė jo mokiniai, ir jis juos toliau mokė, o kai likdavo vienas, kūrė eiles. Jis nejautė nei liūdesio, nei mirties baimės. Šventinės dienos artėjo prie pabaigos. Mokiniams buvo graudu galvoti, kad greitai jie visiems laikams neteks savo brangaus mokytojo. „Gal jį pavyktų kaip nors išgelbėti?“ – tarėsi jie tarpusavyje.

Ir jie nusprendė papirkti kalėjimo sargą, naktį išvesti Sokratą iš kalėjimo ir paslapčiom išvežti į svetimus kraštus.

Pasikalbėti su Sokratu pasisiūlė jo mokinys Kritonas. Liko tik dvi dienos iki švenčių pabaigos, daugiau nebuvo galima delsti. Vėlai vakare mokiniai išsiskyrė ir nusprendė, kad Kritonas ryt ryte, kuo anksčiau, nueis pasikalbėti su Sokratu.

Kritonui nepavyko užmigti. Jo neužmigdė džiugi mintis, kad dar lieka vienas būdas išgelbėti brangų mokytoją nuo mirties. Kai tik pradėjo švisti, jis atsikėlė, apsirengė ir nuėjo kalėjimo link. Sargas atpažino Kritoną ir įleido pas Sokratą.

Sokratas dar miegojo. Kritonas atsargiai priėjo ir atsisėdo prie jo gulto. Sokratas ilgai miegojo, ir Kritonas, žiūrėdamas į jį, stebėjosi, kaip žmogus gali ramiai miegoti bausmės išvakarėse.

Kai Sokratas atmerkė akis, jis labai nustebo, pamatęs Kritoną.

– Turbūt jau vėlu, – pasakė jis, – kodėl manęs nepažadinai, Kritonai?

– Ne, dar labai anksti, – atsakė Kritonas, – saulė nepakilo. Aš stebėjausi tavo ramiu miegu ir džiaugiausi dėl tavęs, kad sapne gali pamiršti tave ištikusią nelaimę, laukiančią mirtį. Visada stebėjausi tavo ramybe, bet nesitikėjau, kad ramybė nepaliks tavęs ir šiomis siaubingomis dienomis.

Sokratas nusišypsojo ir tarė:

– Blogai pažįsti savo mokytoją. Pasakyk, kodėl šiandien taip anksti atėjai? Juk ne tam, kad galėtum pasižiūrėti į mane miegantį?

– Ne. Atnešiau didelį prašymą, jis ne tik mano, bet ir daugelio tau ištikimų žmonių, – nedrąsiai pradėjo Kritonas.

– Greičiau sakyk! – karštai pratarė Sokratas.

– Sokratai, mes nusprendėme tave išgelbėti nuo mirties. Paklausyk: tave galima naktį paslapčiomis išvežti iš kalėjimo.

Sokrato veidas paniuro, jis liūdnai ir griežtai pasižiūrėjo į Kritoną.

– Išklausyk manęs, mokytojau, – pasakė Kritonas. – Juk tave neteisingai nuteisė. Prisimink, kiek dar žmonėms gali padaryti gera. Pagailėk savo mažamečių vaikų, pagailėk mūsų, sutik bėgti iš kalėjimo. Mes jau viską suplanavome. Sargus galima papirkti, tave perrengtą išvestų į kaimyninį kraštą. Ten turiu pažįstamų, jie mielai tave priims. Tenai atvešime ir tavo vaikus. Jie augs šalia tavęs, nebus našlaičiais. Pinigų turime pakankamai. Aš tau atiduosiu viską, ką turiu. Juk žinai – aš turtingas, o be manęs, ir kiti tavo mokiniai sukaupė pinigų, kad tave išgelbėtų, nes esi mums brangesnis už viską. Maldauju tavęs, sutik bėgti. Nėra laiko galvoti: tą padaryti galima tik šiąnakt. Juk tai paskutinė tavo naktis prieš bausmę.

Kritonas kalbėjo užsidegęs, ašarodamas, bet iš Sokrato veido matė, kad mokytojas nepasiduoda jo žodžiams. Kai Kritonas baigė kalbėti, Sokratas ištarė:

– Dėkoju tau, Kritonai. Žinau, kad tokiam dalykui ryžaisi, nes linki man gera. Žinau, kad visi mane mylite ir man dėkojate. Bet patarti jums turi ne vien jausmai. Kad išsigelbėčiau, turėsiu pasitelkti apgaulę, sulaužyti duotą žodį. Teisme pasakiau, kad paklūstu nuosprendžiui, esu pasiryžęs kentėti dėl savo mokymo, ir jokios kančios neprivers manęs šito atsisakyti. Tarkime, išvesite mane gyvą iš kalėjimo; gyvą, bet jau ne tokį žmogų, kuris čia atėjo, – išvesite apgaviką. Ar to norite?

Kritonas jautė, kad Sokratas teisus, bet vis tiek negalėjo atsisakyti minties jį išgelbėti.

– Kas tave pažįsta, tas nepatikės, kad esi apgavikas; tu apgausi tik tuos blogus žmones, kurie tave neteisingai nuteisė, – pasakė Kritonas. – Kiti tik džiūgaus, kad išsigelbėjai.

– Ne, Kritonai, – tvirtai atsakė Sokratas. – Aš apgausiu ne tik savo priešus, bet ir visus žmones, išduosiu savo sąžinę. Visą gyvenimą mokiau, kad žmogus niekados neturi elgtis neteisingai; jeigu taip pasielgsiu, kas manimi patikės, kas patikės tuo, ko mokiau? Galiu išeiti iš kalėjimo, pabėgti nuo priešų, bet kur pasislėpsiu nuo sąžinės balso? Palik ramybėje neįgyvendinamą ketinimą, bičiuli Kritonai, drąsiai drauge ruoškimės neišvengiamybei.

Kritonas suprato, kad nebeišgelbės mokytojo, ir liūdnas nuėjo pranešti kitiems mokiniams Sokrato atsakymą.

XII.

Paskutinis Sokrato pašnekesys

Išaušo bausmės diena. Pagal anuometines tradicijas, ji buvo įvykdoma iki saulėlydžio. Ryte prie Sokrato kalėjimo durų susirinko jo mokiniai. Daugelis graudžiai verkė.

Išėjo kalėjimo sargas ir laukiantiems tarė:

– Tuoj nuo Sokrato nuims pančius, tada jus įleisiu.

Po kurio laiko atsidarė kalėjimo durys. Mokiniai aptiko Sokratą ant gulto, nuo jo ką tik nuėmė pančius. Prie gulto stovėjo jo žmona, rankose laikė jauniausią vaiką. Pamačiusi vyro mokinius, ji verkdama pasakė:

– Paskutinį kartą jie tave lanko, Sokratai, paskutinį kartą jie tavęs klausysis. Tai tavo paskutinis pašnekesys su jais.

Žmona pergyveno, rovėsi plaukus. Sokratas paprašė mokinių, kad parvestų ją namo.

Jis panoro atsistoti, bet nuo sunkių pančių jam nutirpo ir skaudėjo kojas. Jis pradėjo jas trinti, ir jam palengvėjo.

– Atkreipkite dėmesį, bičiuliai, – tarė jis mokiniams, – kad šalia bet kokios kančios visados netoliese ir paguoda. Neseniai ši koja kentėjo nuo pančių sunkio; užtat dabar gera, lengva. Taip yra ir su bet kokia kančia. Dabar jau galiu atsistoti.

Mokiniai apspito Sokratą, jiems norėjosi ir kalbėti, ir jo klausytis, bet pro ašaras jiems buvo sunku ištarti žodį, ir galvojo jie tik apie baisią Sokrato mirties valandą, apie skaudų išsiskyrimą, bet nedrįso apie tai kalbėti. Mokytojas suprato, kas kankino jų sielas.

– Tataigi, matau, kad jums manęs gaila ir ne tik gaila, tačiau ir baiminatės dėl manęs. Kaip man jus nuraminti ir padrąsinti? Pažiūrėkite į mane. Aš ramus, nieko nesigailiu ir nieko nebijau. Mano sieloje lengva ir šviesu. Savo gyvenimą baigiu kalėjime nuteistas mirties bausme. Žmonės galvoja, kad tai gėdinga, bet ar gėdinga, kai kenti vardan tiesos, o ne vardan kvailo ir prasto reikalo? Žmonės apšmeižė, nuteisė mane, bet aš negaliu pykti, jų neapkęsti. Žinau, kad jie šitaip pasielgė dėl savo nežinojimo. Priekaištavau jiems, rodžiau jų klaidas jų pačių labui, o jie manęs nesuprato ir viską suvokė kaip blogį. Jie pasielgė kaip neišmanėliai vaikai. Paaiškinsiu pavyzdžiu. Tarkime, ligotus vaikus prižiūrėjo žmogus, kuris vykdė visus jų norus, o paskiau atėjo kitas, gydytojas, ir pradėjo rūpintis tik jų gydymu. Kaip galvojate, ką norėtų pasilikti ligoti vaikai, kad juos prižiūrėtų? Žinoma, tą, kuris jiems neprieštaravo, o gydytoju mėgintų nusikratyti. Jie pasakytų: šitas žmogus mus kankina, užrakina, neleidžia mums į valias gerti ir valgyti, girdo karčiais vaistais, pjausto, degina. Išvarykime jį, o dar geriau būtų, jeigu jis niekaip negalėtų čia sugrįžti. Mano priešai manęs nesuprato lygiai taip, kaip vaikai gydytojo.

Šitai pasakęs, Sokratas nutilo, pastebėjęs, kad Kritonas nori jam kažką pasakyti.

– Sokratai, – ištarė Kritonas, – juk žinai, kad mums brangus kiekvienas tavo žodis, bet prašome tavęs – nustok kalbėti. Prižiūrėtojas mums ką tik pasakė, kad tam, kuris paskutinėmis valandomis daug ir karštai kalba, nuodai veikia lėčiau, ir jų reikės išgerti daugiau.

– Padėkokite prižiūrėtojui už patarimą, mano bičiuliai, – atsakė Sokratas, – ir mano vardu paprašykite paruošti daugiau nuodų. Aš pasirengęs jų išgerti ne vieną, o du ar tris sykius, jeigu prireiks. Kai ateis laikas, nuodai padarys savo darbą, o iki tol ramiai pakalbėkime. Dar daug ką norėčiau su jumis aptarti. Atsisėskite arčiau manęs.

Sokratas sėdėjo ant gulto, o mokiniai atsisėdo aplink jį kaip kas galėjo.

Arčiausiai Sokrato sėdėjo jo mokinys Fedonas. Jis turėjo ilgus gražius plaukus, ir Sokratas pokalbių metu mėgo juos glostyti bei sklaidyti. Ir šį kartą Fedonas sėdėjo ant žemo suoliuko prie pat gulto, ir Sokrato ranka buvo ant jo galvos.

– Fedonai, klausyk, – pasakė mokytojas, – kur rytoj bus tavo nuostabūs plaukai?

Graikai turėjo paprotį – gedulo vardan nusikirpti plaukus ir padėti juos ant kapo to, dėl kurio raudojo. Tą ir turėjo omenyje Sokratas. Šitie mokytojo žodžiai priminė mokiniams apie juos laukiančią širdgėlą; kai kurie pravirko.

Sokratas ištarė:

– Bičiuliai, aš nebijau mirties. Baisu ne mirti, o gyventi neprotingai, nedorai.

XIII.

Sokrato mirtis

Sokratas nutilo. Mokiniai tikėjosi, kad jis vėl prabils. Mokytojas pasakė:

– Artėja metas. Jau vėloka. Einu apsiprausti, kad nevarginčiau tų, kurie turėtų apiprausti mano negyvą kūną. O jūs palaukite manęs čia, pabūkite su manimi iki galo.

Sokratas išėjo į kitą kambarį apsiprausti, su juo nuėjo ir Kritonas. O kiti mokiniai, jo belaukdami, kalbėjosi apie paskutinį mokytojo pašnekesį, apie jo mirtį, apie tai, kaip jie gyvens vieni be savo brangaus mokytojo. Atėjo vakaras. Į kambarį, kur buvo mokiniai, sargas įleido giminaites, žmoną ir Sokrato vaikus: vienas buvo vyresnis, o du mažamečiai. Po to įėjo ir pats Sokratas. Jis pradėjo su jais atsisveikinti. Moterys pradėjo taip raudoti, kad Sokratas paprašė jas išvesti.

Tuomet mokiniai pasakė Sokratui:

– Pasakyk mums paskutinį savo norą. Gal nori, kad ką nors padarytume tavo vaikams? Mes džiaugsmingai padarysime viską, ką liepsi.

Sokratas atsakė:

– Neturiu jokio turto, ir nereikia nieko sutvarkyti. Elkitės, kaip jus mokiau, toks mano noras. Tada žinosite, kaip padėti ir mano vaikams.

– O kaip liepsi tave laidoti, Sokratai? – paklausė Kritonas.

– Kodėl manęs šito klausi? – papriekaištavo Sokratas. – Argi nepastebėjai, kad visą savo gyvenimą kūnu rūpinausi tik tam, kad jis tarnautų sielai, o kai mano siela apleis kūną, man bus vienodai, ką su juo darysite.

Sokratas prigulė ant gulto, ruošdamasis kalbėtis su mokiniais, tačiau atsidarė durys ir įėjo prižiūrėtojas; jis atėjo į kalėjimą su teisėjų paliepimais.

– Sokratai, – ištarė jis, – kai aplankydavau kitus nuteistuosius ir pranešdavau, kad atėjo laikas vykdyti nuosprendį – išgerti nuodų, jie sutikdavo mane keiksmais ir prakeiksmais. Iš tavęs to nelaukiu, nes niekada šiame kalėjime nebuvo geresnio ir teisingesnio žmogaus už tave. Neturėtum ant manęs pykti, turi neapkęsti tų, kurie kalti dėl tavo mirties. Juk žinai, kokią žinią tau atnešiau. Sudiev, mėgink vyriškai iškęsti tai, ką ne mūsų valioje pakeisti.

Pasakė ir pasišalino nuo Sokrato gulto, nes nepajėgė sulaikyti ašarų.

– Sudiev ir tau, – atsakė Sokratas išeinančiam prižiūrėtojui, – padarysiu viską, kaip dera. – O paskiau tarė mokiniams: – Koks geras žmogus! Jis dažnai ateidavo čia su manimi pasikalbėti. Kaip nuoširdžiai jis manęs gaili! O dabar – laikas, bičiuliai! Pasakykite, kad atneštų nuodų.

– Kam skubėti, mokytojau? – įkalbinėjo jį vienas mokinys. – Saulė dar nenusileido už kalnų. Kiti nuteistieji po saulėlydžio dar spėja pavalgyti, išgerti ir pabūti su artimaisiais. Laikas pakentės!

– Tegul kiti taip elgiasi; jiems, tikriausiai, svarbu nors kiek pailginti gyvenimą. O mano gyvenimas baigtas, ir nėra ko delsti, – atsakė Sokratas. – Darykite, kas liepta.

Vienas mokinys davė ženklą stovėjusiam sargui ir pastarasis nuėjo nuodų.

Netrukus įėjo prižiūrėtojas su indu, kuriame teliuskavo nuodai.

– Dėkoju tau, bičiuli, – tarė Sokratas. – Pamokyk, ką toliau daryti.

– Kai išgersi nuodų, tau reikės vaikščioti, kol kojose pajusi sunkumą, – atsakė prižiūrėtojas. – Tada atsigulk ant gulto, nes tai ženklas, kad nuodai pradeda veikti.

Ramiu veidu Sokratas paėmė iš prižiūrėtojo taurę nuodų ir išgėrė ją iki dugno.

Mokiniai tvardėsi visą dieną, bet dabar neištvėrė ir pravirko. Tik Sokratas neprarado blaivumo.

– Bičiuliai, ką jūs darote? – gėdino juos Sokratas. – Aš išsiunčiau moteris ir vaikus, kad nematyčiau jų silpnumo, o jūs elgiatės ne geriau nei jie. Tai šitaip manęs klausote!

Išgėręs nuodų, Sokratas nenustojo vaikščiojęs po kambarį, darė taip, kaip liepė prižiūrėtojas. Bet štai pajuto, kad kojos sunkėja ir jis atsigulė ant nugaros. Mokiniai apsupo jo gultą.

Priėjo prižiūrėtojas ir stipriai pirštais suspaudė jam koją.

– Ar jauti skausmą? – paklausė jis.

– Ne, – atsakė Sokratas. Prižiūrėtojas paspaudė aukščiau, bet Sokratas jau nieko nebejautė.

– Tai dėl to, kad jo kūnas pradeda vėsti ir stingti. Viskas baigsis, kai šaltis pasieks širdį, – tarė prižiūrėtojas mokiniams.

– Bičiuliai, mirštu, padėkokite Dievui! – pasakė Sokratas.

Mokiniai puolė prie mokytojo, priklaupė prie jo, pradėjo jį šaukti, bet jis neatsakė. Jis gulėjo nejudėdamas; paskui šiurpulys perėjo jo kūnu, lūpos ir akys sustingo. Priešais mokinius jau gulėjo bedvasis mylimo mokytojo kūnas. Vienas pasilenkė ir užmerkė jam akis.

Taip gyveno ir mirė Sokratas, bet nemirė jo mokymas. Jo geriausi mokiniai tęsė jo gerus darbus, mokė žmones gėrio ir tiesos, o savo didžiojo mokytojo-išminčiaus pamokymus užrašė. Iš jų rankraščių ir mes apie jį sužinojome.

Sokratas gyveno keturi šimtai metų prieš Jėzų Kristų.

Levas Tolstojus

 

Vertė M. S.

Redagavo Linas Jankauskas

Versta iš: Лев Николаевич Толстой Греческий учитель Сократ

 

  1. Varstas – rusų ilgio matas, lygus 1,067 km.
  2. Aršinas – seniau vartotas ilgio matas (71,12 cm).

7 komentarai

  1. Linas

    Šis tekstas, nors ir sklandžiai išverstas, vis tik yra populiarus ir netgi primityvus, stereotipizuotas perpasakojimas, kuris,įvardinant mūsų Algio Mickūno mėgiamu posakiu – tėra psicho-pliurpalai. Kodėl neįdėjus Aplologijos Sokratui ar Ksenofonto – nepalyginamai autentiškesnio bylojimo?

    Atsakyti
    1. Linas lj

      Aš nesu toks griežtas šiam tekstui; juk tai adaptacija, kuri, tarp kitko, parašyta 1885 m. Manau, Tolstojus atpasakojo Sokrato istoriją turėdamas mintyje atitinkamą auditoriją – paprastus to meto Rusijos žmones, kurie gyveno varganai, daugiausia dirbo žemę, retas kuris buvo tinkamai apsišvietęs. Tolstojus per Sokratą aiškiai siuntė ir savo pranešimą žmonėms, kuris labai tiko anoje šalies padėtyje (žinoma, tai universalus pranešimas, tinkantis ir mūsų metui):

      Neieškokite turtų ir garbės, pirmiau galvokite apie sielą, o ne apie kūno malonumus. Galvokite, kaip galima tapti naudingais kitiems, ir aukščiau visko laikykite teisingą gyvenimą.

      Pagaliau reikia į viską žiūrėti paprastai: šis tekstas gali būti laikomas supaprastintu įvadu į Sokrato pasaulį. Gal, perskaitęs šį tekstą, kas nors sugalvos perskaityti Platono „Sokrato apologiją“? Pridedu nuorodą, kur galima rasti minėtą ir kitus Platono tekstus:
      https://docs.google.com/folderview?id=0B0zplohc4dBQQTFmUFUxM2wtTDQ&tid=0B0zplohc4dBQVHFicHlyU011NHc

      Atsakyti
  2. T.

    Manyčiau todėl, kad pagrindinėje
    švieslentėje dedame tik savo parašytus,
    arba išverstus tekstus. Tokios žaidimo
    taisyklės, kurias patys ir susikūrėme.

    Atsakyti
  3. Aurelijus

    Nuo kada Algis Mickūnas kietesnis net už Lievą Tolstojų?

    Atsakyti
  4. T.>Aurelijui

    Komentaras visiškai be ryšio.
    Gerbiamieji, nebūkime „lopai”.

    Atsakyti
  5. Aurelijus

    Be ryšio yra kritikuoti Tolstojų remiantis Mickūno autoritetu.
    🙂
    Nuo kada komentarai turi būti su ryšiu? Pavyzdžiui, pirmojo komentaro autorius net nežino, kad nėra tokio kūrinio kaip „Aplologija Sokratui”, nors jis ir buvo aplotas, kaip galima manyti.

    Atsakyti
  6. T.>Aurelijui

    Kinikų mokymas man labai įdomus,
    bet aš suprantu, kokiame laike ir
    kokios visuomenės santvarkoje tenka
    gyventi. Viešojoje erdvėje dabar kovojama ne
    argumentais ir pantomima, o tiesiogiai kalašnikovu.
    Antra vertus, apskalijimo
    nereikėtų bijoti, jeigu jau liečiame
    egzistenciškai svarbiausius dalykus.
    Bet kalbant apie kietumą, reikėtų pirmiausia
    apsibrėžti atskaitos tašką, kaip tas kietumas,
    šuo atveju teorijoje, kūryboje, yra vertinamas.
    tik tuomet komentaro minties gija gali turėti savo
    racionalų pamušalą.
    Elementarūs dalykai…Tiesiog reikėtų nuo ekranų
    grįžti prie knygos, prie tiesioginio atidaus bendravimo.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *