Filosofija dar nemirė

pagal | 2013 07 15

2010 m. Stephenas Hawkingas knygoje „Didysis sumanymas“1 paskelbė, kad filosofija „mirė“, kadangi „nespėjo įkandin moderniosios pažangos moksle, ypač fizikoje“. Kalbėjo jis ne apie etiką, politinę teoriją ar estetiką. Jis paminėjo metafiziką, filosofijos šaką, siekiančią bendriausiai suprasti erdvės ir laiko, esminės pasaulio medžiagos prigimtį. Jei filosofai išties nori žengti pirmyn, jie turėtų palikti savo krėslus ir įmantrius argumentus, susidomėti matematika ir klausytis fizikų.

Toks požiūris anglakalbiame pasaulyje tarp filosofų susilaukia reikšmingo palaikymo. Bristolio filosofas Jamesas Ladymanas tikrai nėra vienintelis, sakantis, kad metafizika turėtų būti natūralizuota, ir kuris kaltinimą „scientizmu“ laiko „garbės ženkliuku“.

Tačiau filosofams negali būti netinkamesnio meto perleisti metafizinio tyrinėjimo lazdelę fizikams. Fundamentalioji fizika pati yra metafizinėje maišalynėje ir prašosi pagalbos. Mėginimas suderinti jos dvi didžiąsias teorijas – bendrosios reliatyvumo ir kvantinės mechanikos – užstrigo beveik 40-čiai metų. Pastangos jas suvienyti (pavyzdžiui, stygų teorija) yra matematiškai išradingos, bet nesuprantamos netgi daugeliui tų, kurie dirba ta linkme. Tai gerai žinoma. Labiau slepiama, kad kvantinės mechanikos šerdyje tūno keblus paradoksas, – vadinamoji matavimo problema, galiausiai kylanti iš Neapibrėžtumo principo, – kuris aiškiai nurodo, kad patys matavimai, įtvirtinę bei patvirtinę kvantinę teoriją, turėtų būti neįmanomi. Oksfordo fizikos filosofas Davidas Wallace’as teigė, kad dėl to kvantinė mechanika gali tapti padrika, ją pataisyti galėtų tik daugybė padaugintų pasaulių2.

Be šių vidinių problemų, esama fizikos negalios įtvirtinti sąmoningas būtybes. Liūdnai baigėsi mėginimas materialiam pasauliui įstatyti sąmoningumą, dažnai jį tapatinant su aktyvumu smegenyse, kadangi nėra jokio apskaičiavimo būdo faktui, kad atitinkami nervų impulsai numanomi sąmoningais (patys savaime arba pasaulio), kai tuo tarpu didžioji dauguma jų (iš esmės fiziškai tapačių) – ne. Trumpiau tariant, fizika nepaiso keisto fakto, kad materija pati atsiskleidžia materialiems dalykams (pavyzdžiui, fizikams).

Be to, laikas suvokiamas netinkamai. Neseniai pasirodžiusioje fiziko Lee Smolino knygoje „Atgimęs laikas“3 krizė fizikoje siejama su jos nesugebėjimu pripažinti esminės laiko tikrovės. Fizikai iš anksto lemta prarasti laiką, nes jos matematinis žvilgsnis pašalina kismą. Esamasis laikas, skirtumas tarp prisimenamos ar apgailestaujamos praeities ir laukiamos ar bijomos ateities, esti nepagaunamas. Tai rūpėjo ir Einsteinui: garsiajame pokalbyje jis apgailestavo, kad esamasis laikas, „dabar“, glūdi „jau anapus mokslo srities“.

Dabartiniai mėginimai paaiškinti, kaip visata atsirado iš nieko, paremti tokiais abejotinais suvokimais kaip savaiminės fliuktuacijos kvantiniame vakuume, gravitacija kaip negatyvi energija, nepaaiškinama netikėta dovana gamtos dėsnių, išsiskleidusių sukūrimo akimirką, atskleidžia konceptualią painiavą, slypinčią po matematiniu įmantrumu. Visa tai rodo neatidėliotiną poreikį peržiūrėti nematomas schemas, kuriomis remiantis vykdomi moksliniai tyrinėjimai. Turime atsitraukti nuo matematikos, kad pamatytume, kaip atsiradome ten, kur esame. Trumpiau tariant, reikia atsisakyti didumos to, ką laikėme savaime suprantama.

Tačiau galbūt svarbiausia, kad turėtume apsvarstyti, kaip mokslinis pasaulėvaizdis, kuris pasikliauja dešimčia erdvės dimensijų ir remiasi tokiomis idėjomis kaip fundamentaliosios dalelės, kurios neturi nei tapatumo, nei padėties, siejasi su mūsų kasdiene patirtimi. Tai turėtų iškelti svarbesnius klausimus, tarkim, iki kurio laipsnio matematiniai aprašymai užvaldė mūsų pasaulio tikrovę ir tai, ką laikome „tikrove“. Išlaisvinantis „Užsičiaupk ir skaičiuok!“ paprasčiausiai netinka tiems, kurie nepatenkinti fizikų visatos paveikslo nesuprantamumu. „Metas mūsų mokslą, – pasakė Neilas Turokas, – susieti su mūsų humaniškumu ir šitokiu būdu iškelti abiejų privalumus.“ Tai skamba kaip užduotis filosofijai, kuri dar nemirė.

Raymond Tallis

Teksto autorius R. Tallis.

 

Vertė: T. Vėželis & L. Jankauskas

Versta iš: Philosophy isn’t dead yet, The Guardian

 

  1. Stephen Hawking & Leonard Mlodinow, The Grand Design. Leidykla Bantam Books, 2010.
  2. Plačiau apie tai skaitykite Stanfordo filosofijos enciklopedijos straipsnyje „Kvantinės mechanikos ‘Daugybės pasaulių’ interpretacija“: Many-Worlds Interpretation of Quantum Mechanics.
  3. Lee Smolin, Time Reborn: From the Crisis in Physics to the Future of the Universe. Leidykla Houghton Mifflin Harcourt, 2013.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.