1922 m. Leninas įsodino į laivą geriausius Rusijos filosofus ir išsiuntė užsienin, prisakęs namo nebegrįžti, antraip jų lauktų sušaudymas. Pateikiamame tekste aprašomas šis sovietinio totalitarinio režimo „humaniškas veiksmas“.

 

Filosofu laivas

Garlaivis „Oberbürgermeister Haken“, dar vadinamas „Filosofų laivu“.

 

~~~ Filosofų laivas:

Kiekvienas filosofijos studentas sutiktų, kad filosofija užsimezga mitologijoje ir tam tikra prasme kyla iš mitologijos. Jei dar tiksliau, filosofija kyla ne paprasčiausiai iš mitologijos, o ją viršija ir tampa aukštesne bendros pasaulėžiūros rūšimi. Tačiau, atsiradus filosofijai, mitologija galutinai neprapuola. Priešingai, mitologinis mąstymo būdas ir toliau įtakoja žmonių požiūrį ir elgesį. Vis dėlto ji gali būti lemiama opozicija bet kokiai logiškesnei ar apdairesnei filosofijai.

Mitologija, žmonijos istorijoje prarasdama daugelį savo pradinių funkcijų, visgi neišvengiamai lydi ir remia bet kokią ideologiją. Ji pasirodo įvairiomis formomis skirtingose visuomenėse, bet ypač klesti totalitarinės valdžios sąlygomis.

Buvusi Sovietų Sąjunga 70 metų egzistavo komunistų mito debesijoje: socialistinis lenktyniavimas, komunistinis darbas, komunisto statybininko moralinis kodeksas, komunistų darbininkų brigada, laimingiausia vaikystė, gerbiama senatvė, nemokama medicininė globa, nemokamas išsilavinimas, nemokamas gyvenamasis plotas ir, be to, pirma vieta balete, kosmoso tyrinėjime, mėgėjų sporte ir taip toliau. Opozicijoje buvo viskas, kas galėjo pakenkti komunistinio idealo įgyvendinimui: Gydytojų sąmokslas, nepageidaujama Vakarų įtaka, sionizmas, roko muzika, profesionalų sportas…

Mūsų laikais daugelis šių mitų išnyko. Klausimas, kaip šis procesas įtakojo eilinių rusų požiūrį, yra sunkus ir daugialypis. Tačiau, nepaisant plačiai besiskiriančių požiūrių į šiuolaikines permainas Rusijoje, vienas dalykas aiškus. Jis išreiškiamas gerai žinoma patarle: „Viskas, kas nuslėpta, vis tiek kažkur iškyla.“ Vienas labiausiai slepiamų dalykų sovietinėje filosofijoje buvo žinios apie ikirevoliucinius Rusijos filosofus idealistus. Tik keletas žmonių žinojo, kad jų filosofinius raštus sukaupė vadinamojoje Valstybinės Lenino bibliotekos ypatingoje kolekcijoje. Priėjimą prie šios kolekcijos griežtai ribojo. Leidimas ja naudotis buvo suteiktas tik profesionaliems ideologams (filosofams ir istorikams, dirbusiems toje ypatingoje srityje), kurie rėmėsi šiais darbais tik būtiniausiais atvejais. Daugelis išsilavinusių žmonių Sovietų Rusijoje Berdiajevo, Bogdanovo, Bulgakovo vardus aptiko tik studijuodami žymųjį Lenino veikalą Materializmas ir empiriokriticizmas, ir iš esmės nežinojo tokių vardų kaip Solovjovas, Šestovas, Čičerinas, Trubeckojus – vėlyvojo XIX ir ankstyvojo XX amžių didžiųjų Rusijos filosofų, kurie nebuvo minimi toje knygoje.

Rusijos filosofai, paminėti Lenino veikaluose, buvo aprašyti pačiais nemaloniausiais vaizdiniais, jų filosofinės idėjos daugiausiai apibūdintos įžeidžiančiomis sąvokomis ir grubiai supaprastintos. Ankstesnių Rusijos filosofų studijavimas remiantis Lenino aprašymais, o ne jų pačių raštais, buvo daugelio ideologinių mitų pradžia, o ypač mito apie neišvengiamą, absoliutų priešiškumą tarp Rusijos idealistinės filosofijos ir komunistų doktrinos.

Iš tikrųjų šis mitas nebuvo paprasčiausia konkrečios ideologinės pozicijos spalvinga išraiška. Jis taip pat buvo slaptas tam tikro politinio veikimo, kuris įsigalėjo 1922-aisias, pateisinimas. Tai buvo pačių žymiausių tuo metu gyvenusių filosofų idealistų išvarymas iš Sovietų Rusijos. Šis veiksmas istorikams tapo žinomas „Filosofų garlaivio“ pavadinimu, nes sovietų valdžia išnuomojo du vokiečių laivus (Oberbürgermeister Haken ir Preußen), į kuriuos priverstinai surinko ir deportavo ryškiausius ankstesnio Rusijos intelektualinio gyvenimo šviesulius.

Kitas mitas, naudojamas pateisinti šį veikimą – kad deportacija buvo naudinga pačioms aukoms, kad tai buvęs vienintelis būdas išsaugoti jų gyvybes ar bent jau apsaugoti jas nuo ištrėmimo į koncentracijos stovyklas Sibire, kadangi jų tikėtinas aktyvumas būtų akivaizdžiai pažeidęs ribas, nustatytas oficialios sovietų materialistinės ideologijos. Netgi dabar tarp Rusijos intelektualų vyrauja nuomonė, kad filosofų išvykimas buvo jų išgelbėjimas ir gėris jų idėjų likimui. Pavyzdžiui, didžiausias filosofijos žurnalas Rusijoje Filosofijos klausimai 1990 m. pareiškė, kad „iš trijų galimų problemos sprendimų, tuo metu matomų Partijos administracijos, – o būtent: sušaudymas, ištrėmimas į Sibirą ar deportacija, – buvo pasirinktas pats humaniškiausias“.

Vienas pirmųjų „humaniško“ masinio išvarymo pateisinimų buvo pateiktas Levo Trockio 1922 m. Jis pasakė: „Tie elementai, kuriuos mes išsiuntėme ir išsiųsime ateityje, politine prasme yra niekas. Bet jie yra potencialus ginklas mūsų priešų rankose. Naujų karinių konfliktų atveju mes negalime pamiršti, nepaisant mūsų taikios politikos, kad šie nesutaikomi disidentiniai elementai bus priešo kariniais-politiniais agentais. Tokiu atveju pagal karo taisykles mes turėsime juos sušaudyti. Štai kodėl esame linkę juos deportuoti dabar, kol kas ramiu laikotarpiu. Tikiuosi, neatsisakysite pripažinti mūsų protingo humaniškumo…“

Tikrovėje šitoks didelės dalies Rusijos inteligentijos deportacijos „humaniškas“ pateisinimas atrodo labai abejotinas. Pirmiausia, iš dabartinės perspektyvos, tai buvo šiurkštus esminės žmogaus teisės pažeidimas: gyventi, kur nori, ar bent jau teisė gyventi savo šalyje. Antra, Trockio kalba apie humaniškumą slėpė norą atsikratyti galingos (žinant jų intelektualines galimybes) opozicijos. Ir trečia, šis veiksmas nebuvo humaniškas istorinės atsakomybės prasme. Niekas neturi teisės skelbti „vienintelės tiesos“ ir tvirtinti šią „tiesą“ kaip vieną ir vienintelę galimybę visai istorinei tautos raidai.

Sovietų vadovai šaltai apskaičiavo visus būtinus filosofų idealistų deportacijos žingsnius ir visas pasekmes. Jie tą darė daugiausia dėl politinių, o ne humaniškų priežasčių. Bet vėliau – palyginus su teroru ir laisvos minties malšinimu, kuris paskiau pasklido po visą šalį – tas veikimas iš tikrųjų įgijo humanišką aspektą.

Šiame straipsnyje mes ketiname aprašyti šį tragišką įvykį ir jo pasekmes Rusijos filosofijai bei kultūrai.

Inteligentijos deportacija 1922 m. nebuvo netikėtas įvykis, tai buvo idėjos, brendusios keletą metų, įgyvendinimas. Kas iš tiesų buvo to plano iniciatorius, nuomonės skiriasi. L. A. Koganas pabrėžia, jog nors ištrėmimo idėja galėjo kilti vienu metu skirtingiems žmonėms, neabejotinas veiksmo įkvėpėjas ir vadovas buvo Leninas. Prancūzų istorikas ir Sorbonos profesorius M. C. Gelleris išreiškia tapatų požiūrį: „Leninas buvo trėmimo iniciatorius, lygiai kaip ir visos politikos, kuri baigėsi šių Rusijos kultūros atstovų deportacija, architektas.“

Procesai Rusijos filosofijoje įsivyravo antro dešimtmečio pabaigoje, įskaitant augantį priešiškumą tarp idealistinės filosofijos kartu su intuityvia, mistine orientacija (labai populiaria ankstesnėje nacionalinėje sąmonėje) ir naujos, oficialios materialistinės pasaulėžiūros. 1918-aisiais Nikolajus Berdiajevas Maskvoje įkūrė Laisvąją dvasinės kultūros akademiją. „Dvasinis“ Rusijos tradicijoje visada buvo suvoktas kaip kažkas daugiau nei paprastas pažinimas ar žinojimas. Jis reiškė moralines teigiamybes ir tam tikrą ypatingą intuityvų ryšių suvokimą tarp žmogaus ir visos visuomenės, žmonijos ir visos visatos. Šioje tradicijoje darbavosi tokie žymūs Rusijos filosofai kaip Semionas Frankas, V. Ivanovas ir F. A. Stepunas, visi dėstę Maskvos universitete. Vadovaujant L. M. Lopatinui, o vėliau I. A. Iljinui, veiklą atnaujino Maskvos psichologijos asociacija. Ši asociacija buvo specialus Maskvos valstybinio universiteto skyrius. Sankt Peterburge įsteigta Filosofijos asociacija. Tarp jos steigėjų – poetai simbolistai Belas ir Blokas. Vadovaujant N. I. Karejevui, 1919 m. pradėjo veikti Sociologinė draugija. Tarp jos aktyvių narių buvo gerai žinomas filosofas ir sociologas Pitirimas Sorokinas. 1919-aisias taip pat atgaivinta Sankt Peterburgo filosofijos draugija. Nikolajus Loskis ir E. L. Radlovas pradėjo leisti naują filosofijos žurnalą Mintis. Bet jis gyvavo trumpai. Loskis prisiminė: „Mes sugebėjome išleisti tik tris numerius. Ketvirtasis spausdinimui buvo paruoštas, kai bolševikų valdžia uždraudė žurnalo leidimą.“

Taigi tuo laikotarpiu egzistavo daugybė skirtingų filosofinių organizacijų ir daugybė skirtingų požiūrių, sprendžiančių pagrindines filosofines problemas. Patys žymiausi filosofai didesne dalimi oponavo oficialiam marksistiniam požiūriui. Tarp pagrindinių to laikotarpio publikacijų buvo Loskio Bergsono intuityvioji filosofija ir logika; Franko Esė apie socialinio mokslo metodologiją; L. P. Karsavino Rytai, Vakarai ir Rusijos idėjos; Sorokino Pagrindinės Lavrovo sociologijos problemos, Militarizmas ir komunizmas, Badas kaip faktorius bei Berdiajevo, Stepuno ir Franko Oswaldas Spengleris ir Europos saulėlydis[1]. Netgi šių darbų pavadinimai rodo Rusijos filosofų domėjimosi įvairovę ir jų veiklumo lygį trečiajame dešimtmetyje.

Koganas rašo, kad „Leninas susidomėjęs žiūrėjo į Rusijos idealistų veiklą. Jo Kremliaus bibliotekoje galėjai aptikti knygų, parašytų Aleksejevo, Berdiajevo, Bulgakovo, Volinskio, Ivanovo-Razumniko, Iljino, Karsavino, Lapšino, Novgorodcevo, Rozanovo, Stepuno, Trubeckojaus, Špeto, Franko, Jakovenko; bet ne todėl, kad jis simpatizavo jų pažiūroms. Daugelis šių autorių buvo įtraukti į deportacijos sąrašus.“

Loskis prisiminė: „Naujas griausmas, kurio niekas iš mūsų nesitikėjo, Rusijos inteligentiją užgriuvo 1922 m. vasarą. Zinovjevas, Sankt Peterburgo Šiaurės-Vakarų srities vadas, Maskvoje raportavo, jog inteligentija pradėjo kelti galvą. Jis rašė, kad įvairios intelektualų grupės ėmė kurti žurnalus ir draugijas; kol kas jie veikia kas sau, bet anksčiau ar vėliau susivienys ir sudarys tikrai svarbią jėgą.“

1922 m. rugpjūčio 31 d. laikraštis Pravda išleido oficialų pranešimą apie aktyviausių kontrrevoliucinių elementų, esančių tarp profesorių, gydytojų ir rašytojų, deportaciją į šalies šiaurę. Sprendimą patvirtino Valstybinė politinė valdyba (GPU). Pranešimas, pavadintas „Pirmuoju įspėjimu“, neįvardijo atskirų šeimų nei pranešė išsiunčiamųjų skaičiaus. Tebuvo pasakyta, kad tarp ištremtųjų nebus garsių mokslininkų. Tiesą sakant, publikacijos metu kai kurie ištremiamieji jau buvo areštuoti ir pasirašę dokumentus, kad sutinka palikti Rusiją už savo pačių pinigines lėšas. Žmonės, negalintys apmokėti savo pačių išvykimo, deportacijos turėjo laukti kalėjime.

Bet Pravdos pranešimas nebuvo pirmasis pavojaus ženklas. 1918 m. žiemą, po Maskvos aukštosios technikos mokyklos personalo streiko, Leninas pasiūlė atleisti daugumą profesorių. Sekdama jo patarimu, sovietų valdžia galų gale įvykdė visišką profesorių pakeitimą ne tik Aukštojoje technikos mokykloje, bet ir beveik visuose universitetuose. Senieji profesoriai „reakcionieriai“ buvo pakeisti naujaisiais, „raudonaisiais“. Loskis, profesorius Sankt Peterburgo universitete, buvo tarp tų atleistųjų. Jis prisiminė: „Iki 1921 rudens bolševikų valdžia labai mažai kišosi į švietimo procesą, bent jau į filosofijos dėstymą. Aš galėjau tęsti savo darbą taip pat, kaip ir prieš revoliuciją… Bet per tris metus bolševikai paruošė naują ‘raudonųjų’ profesorių personalą daugeliui mokslo sričių, ir Valstybinė mokslo taryba, susirinkusi 1921 rudenį, sprendė, kas iš senųjų profesorių turėtų būti atleisti… Po to Sankt Peterburgo universiteto Filosofijos fakultetas buvo visiškai sunaikintas. Visus dėstytojus ir du profesorius (Lapšiną ir mane) atleido. Profesoriaus vietoje liko tik Vvedenskis. Tačiau profesoriumi paskyrė jauną žmogų Boriševskį ir jis, tarp kitko, buvo įgaliotas skaityti logikos kursą, nors greta jau buvo vienas, dėstomas profesoriaus Vvedenskio. Tą Boriševskį bolševikai išsiuntė į užsienį filosofiniam lavinimuisi. Jis sugebėjo įstoti į Lozanos universitetą, kur studijavo Epikūro filosofiją. Grįžęs pradėjo skaityti viešas paskaitas tokiomis temomis kaipo ‘Spinoza kaip materialistas’. Jo filosofijos žinios buvo be galo ribotos. Pavyzdžiui, kuomet jis kalbėjo apie Platono filosofiją, studentai matė jo klaidas ir juokėsi iš jo.“

1922 m. kovo 12 d. pasirodė Lenino straipsnis „Apie kovojančio materializmo reikšmę“. Tai buvo programinis straipsnis, skirtas ideologiniams klausimams, ir jame jau akivaizdžiai galėjai matyti būsimą inteligentijos egzilinę ateitį. „Rusijos darbininkas įgijo savo galią“, – rašė Leninas, – „bet jis vis dar nepajėgus ja pasinaudoti, kol mandagiai neperkels tokių mokytojų ir mokslinių bendruomenių narių į vakarietiškos ‘demokratijos’ šalis“.

Sekantis epizodas šioje dramoje buvo Lenino laiškas justicijos liaudies komisarui I. Kurskiui, datuojamas 1922 m. gegužės 15 d. Jame Leninas pasisakė už įstatymų kodekso tobulinimo būtinybę; jis, remdamasis Jungtinio vykdomojo centro komiteto prezidiumo sprendimu, ragino keisti mirties nuosprendį – sušaudymą – į deportaciją užsienin (tam tikram laikui arba amžiams), taip pat laikyti neteisėtu sušaudymo bausmės grąžinimą. Po keturių dienų laiške Feliksui Dzeržinskiui, datuojamame 1922 m. gegužės 19 d., Leninas aptarė pasiruošimą „kontrrevoliucinių“ rašytojų ir profesorių ištrėmimui.

Vėlesni įvykiai išsirutuliojo labai greitai. Buvo įvykdyti teisiniai pakeitimai, paruošti tremiamųjų sąrašai, parinkti ir išgalvoti įrodymai apkaltinimui. 1922 m. rugpjūčio 10 d. Jungtinis vykdomasis centro komitetas įsakė ištremti į užsienį ar atskiras šalies sritis asmenis, įsitraukusius į kontrrevoliucinę veiklą. Vienais pirmųjų tapo E. Kuskova ir S. Prokopovičius, ištremti birželį; jie buvo Komiteto Vengrijai pagelbėti vadovai. Pagrindinę grupę išvykimui paruošė rugpjūtį.

Pirmiausia suėmimų banga nuvilnijo Maskvoje, Sankt Peterburge ir kai kuriuose kituose didžiuosiuose miestuose. Remiantis iš anksto paruoštais sąrašais, žmones suiminėjo ir sodino į kalėjimus, kuriuose juos laikė nuo dviejų dienų iki dviejų mėnesių. Per ši laikotarpį šie suimtieji turėjo pasirašyti popierių, perspėjantį, kad bus sušaudyti, jeigu sumanys sugrįžti.

Reikia paminėti, kad galutinio ištremtųjų sąrašo vis dar nerasta. Tas situacijos neaiškumas, galimas daiktas, kilo dėl to, kad GPU, saugodama savo paslaptis, sunaikino įrodymus. Žinoma, kad tuo pačiu metu buvo sudaryti atskiri sąrašai Maskvai, Petrogradui ir Ukrainai. Visi šie sąrašai buvo taisyti ir skaičius – įrašytų sąrašuose ir realiai ištremtų – skyrėsi. Koganas mini, kad ukrainietiškame sąraše iš pradžių buvo 77 žmonės, maskvietiškame – 67, o Petrogrado sąraše – 30 žmonių. Galiausiai, po daugelio peržiūrėjimų, buvo patvirtintas 160 išremiamų žmonių sąrašas. Kiti dabartiniai tyrinėtojai ištremtųjų priskaičiuoja nuo 60 iki 300 žmonių. Tyrinėjimas sudėtingas todėl, kad tremtiniai, atvykę į pirminę tremties vietą – Vokietiją, gana greitai pasklido po skirtingas šalis. Daugelis išvyko į Jungtines Valstijas, Prancūziją, Čekoslovakiją ar kitas šalis.

Rusijos intelektualinio elito išvykimas dažnai siejamas su „Filosofų laivo“ simboliu. Nors filosofai sudarė tik mažą tremtinių dalį, jie buvo geriausi Rusijos religinės-idealistinės filosofijos atstovai, vadinamojo Rusijos religinio renesanso žmonės. Dabar galime abejoti jų metodologija, bet jų svajonė apmąstyti žmogų kaip nemirtingą būtybę buvo didis iššūkis, o jų logiškai neprieštaraujančios nemirtingumo sąlygos – gana svarbios. Daugelis to meto Rusijos filosofų idealistų manė, kad asmenybė negali pasiekti moralinio tobulumo be nemirtingumo ir kad nemirtingumas reiškia išėjimą į kitą, amžinąjį, pasaulį. Prarasdama savo vedančiuosius filosofus, prarasdama juos visus iškart, Rusija prarado galimybę bet kokios rimtesnės filosofinės diskusijos apie milžiniškus etinių ir dvasinių vertybių pokyčius, atsiradusius tuo metu… Tarp ištremtų filosofų pakliuvo Berdiajevas, Frankas, Loskis, Bulgakovas, Stepunas, Trubeckojus, Vyšeslavcevas, Lapšinas, Iljinas, Karsavinas, Izgojevas. Taip pat siaubingu praradimu tapo didžiųjų istorikų A. Kizeveterio, A. Florovskio, V. Miakotino ir A. Bogolepovo ištrėmimas. Ištremtas sociologas Sorokinas vėliau įgijo pasaulinį pripažinimą ir tapo vienu amerikiečių sociologijos kūrėjų.

Vėliau „Filosofų laivo“ keleiviai prisiminė, kaip sunku buvo palikti Rusiją, pradėti naują gyvenimą kitoje vietoje, ypač turint omenyje, jog daugelis buvo nebejauni. Pavyzdžiui, Loskis buvo 52 metų, Bulgakovas 51 m., Trubeckojus 60 m., o Berdiajevas 48 m. Rašytojas M. Osorginas prisiminė, kad kiekvienam tremtiniui leido pasiimti vieną vasarinį švarką ir vieną žieminį paltą, dvi kelnes dienai ir dvi nakčiai, dvi poras apatinių kelnių ir dvi poras kojinių kartu su suma, lygia, vertinant stabilia valiuta, 20-čiai dolerių. Jis rašė, kad jie išvyko pradėti naują gyvenimą turėdami tik grašius.

Nors ir ištremti, Rusijos filosofai nesiliovė darbuotis. Daugybę knygų filosofai parašė po jų priverstinio išsiuntimo. Pavyzdžiui, Berdiajevo parašyti Naujieji viduramžiai: svarstymas apie Rusijos ir Europos likimą (Berlynas, 1924), Dostojevskio pasaulėžiūra (Praha, 1923), Savęs pažinimas (Paryžius, 1949), Žmogaus esmės lemtis (Paryžius, 1931), Rusiškojo komunizmo ištakos ir reikšmė (Paryžius, 1955) ir daugybė kitų. Iš viso Berdiajevas parašė 43 knygas ir beveik 500 straipsnių. Tarp Iljino veikalų yra Apie ginkluotą pasipriešinimą blogiui (Berlynas, 1925) ir Religinės patirties aksiomos (Paryžius, 1953). Franko parašyti Gyvasis pažinimas (Berlynas, 1923), Religija ir mokslas (Berlynas, 1924), Dvasinis visuomenės pagrindas: įvadas į socialinę filosofiją (Paryžius, 1939) ir kiti. V. V. Zenkovskio, emigravusio anksčiau (1919 m.), parašyta įstabi Rusijos filosofijos istorija (Paryžius, 1934, tomas 1; Paryžius, 1950, tomas 2).

Šis veikalų pavadinimų sąrašas galėtų būti ir toliau pratęstas, bet daug svarbiau pamėginti pateikti išsamesnį šio epizodo įvertinimą. Prisimenant dar kartą, esama nuomonės, kad masinis išvarymas, palyginus su galima bausmės sušaudant alternatyva, buvo humaniškas veiksmas. Bet galima ir abejoti tikruoju tokio humanizmo pagrindu bei laipsniu. Žinoma, tremtis, nepaisant visų jos materialinių rūpesčių, pažeminimo ir dvasinių kančių, buvo geriau negu sušaudymas. Bet kodėl taip lengvai priimame mirties nuosprendį kaip palyginimo pagrindą? Kas turi teisę grasinti žmonėms mirtimi vien už jų idėjas? Švelnesniame požiūryje į deportaciją, kuris vyravo sovietmečiu, sakyta, kad jų išvykimas buvo naudingas patiems filosofams idealistams – ne tik todėl, kad tai apsaugojo juos nuo šaulių būrio, bet, svarbiausia, dėl jų pačių filosofinės perspektyvos užtemimo tuo metu, kai atsiskleidė materializmas. Šis požiūris suponuoja, kad idealistinė filosofija buvo akivaizdžiai neteisinga ir tapo vis labiau ir labiau nepopuliaria. Taigi jei žymieji filosofai idealistai būtų pasilikę Sovietų Rusijoje, į jų idėjas būtų žiūrima labiau kaip į kuriozą, o tai jiems būtų virtę asmenine tragedija. Asmeniškai mes nemanome, kad ši įmantri motyvacija buvo svarbi žmonėms, kurie iš tikrųjų darė sprendimus, liečiančius deportaciją. Panašiau, kad to meto Rusijos valdantieji tiesiog bijojo tarptautinės visuomenės reakcijos. Dėl šios priežasties jie teikė pirmenybę priverstiniam trėmimui, o ne koncentracijos stovykloms ar sušaudymui.

Kokios buvo šio veikimo pasekmės Rusijos filosofijos, nacionalinės sąmonės ir dvasinio gyvenimo likimui? Nesakome, kad Rusijos filosofų idealistų pažiūrose viskas buvo nuostabu ar kad viskas jų raštuose būtų labai svarbu dabartiniam gyvenimui. Priešingai, gerai žinoma, kad prieš revoliuciją Rusijos nacionalinė sąmonė linko pateisinti mistinį požiūrį į gyvenimą, racionalus pažinimas daugeliu atveju buvo nugalimas mistinės intuicijos. O komunitarinis požiūris akivaizdžiai vyravo prieš libertarinį. Be abejonės, kai kurie iš šių dalykų pasikeitė. Šiandien niekas neketina kruopščiai įgyvendinti vėlyvojo XIX ir ankstyvojo XX amžių Rusijos filosofų idealistų rekomendacijų. Tiesiog norime pabrėžti faktą, kad tradicinės idėjos palaikė tradicinę moralę. Laipsniškas šių idėjų keitimasis dažnai įsivyrauja per visuomenės pasikeitimą ir leidžia išlikti tam tikram socialinio stabilumo laipsniui. Bet pavojinga jas visas sunaikinti vienu kirčiu. Po revoliucijos naujoji Rusijos socialistinė valdžia susidūrė su ekonominio ir civilinio gyvenimo pakrikimu, vadinamąja razrucha (suirutė). Sovietinis mokslas visa tai aiškino daugiausia istorinėmis aplinkybėmis, tokiomis kaip pirmojo pasaulinio karo, intervencijos ir pilietinio karo padariniai. Bet mes manome, kad spartus tradicinio moralinio pagrindo griovimas buvo viena esminių suirutės aplinkybių, kuri įsivyravo po Spalio revoliucijos.

Socialistų lyderių valia marksizmas tapo oficialia ideologija. Bet tai nebuvo Marxo marksizmas, pirmiausia buvęs moksline teorija, atvira kritikai ir turinti neišsprendžiamus klausimus. Kuomet marksizmą kaip oficialią ideologiją įsisavino faktiškai egzistuojanti visuomenė, iškilo būtinybė pašalinti bet kokias abejones, liečiančias jo teorinius tvirtinimus. Taigi nuo pat Sovietų Sąjungos pradžios jos marksizmas buvo supaprastintas iki Didžiojo marksizmo-leninizmo. Pavyzdžiui, Lenino kūrinyje Valstybė ir Revoliucija neskiriama jokio dėmesio giliai Engelso analizei apie teigiamą valstybės funkciją, imant visą klasinės visuomenės istoriją. Pats Leninas manė, kad valstybė buvo eksploatacijos mašina ir turėjo būti išmontuota. O tai akivaizdus supaprastinimas ir netgi pirminių Marxo bei Engelso idėjų iškraipymas. Marxo tezė apie vyraujantį darbininkų klasės vaidmenį socialistinės revoliucijos metu buvo paversta doktrina, kad ji turi vaidinti nuolatinį vyraujantį vaidmenį naujos visuomenės kūrimosi metu. Buvo pamiršta, kad Marxas numatė ribas, būdingas darbininkų klasei dėl žinių stokos. Dar daugiau, jis rašė, kad darbininkų klasė socialistinės revoliucijos metu pati save sunaikins, o kapitalistai bei darbininkai iš tikrųjų perteikia skirtingas to paties istorinio susvetimėjimo priešybes. Bet šio supratimo nereikėjo elitui, kuris, prisidengdamas humanistine ideologija, kūrė totalitarinę valstybę.

Vienintelė jėga, kuri galbūt galėjo sustabdyti marksistinės teorijos supaprastinimą ir totalitarinės visuomenės radimąsi, buvo pašalinta ištrėmus vedančiuosius Rusijos intelektualus, šitaip baigiant atvirą filosofinę diskusiją ir kraštutinai apribojant tikros demokratijos, kuri iš to sekė, galimybes.

Be to, marksizmą – teoriją, išvystytą Vakarų šalyse – Rusijoje priėmė nekritiškai, kadangi jis nebuvo įgyvendintas savo gimtosios žemės sąlygomis, kurios derėjo su pagrindiniais jo mokymo teiginiais. Prievartinis, dirbtinis visuomenės keitimas, vadintas marksizmu, sukėlė kraupius padarinius milijonams žmonių. Verta prisiminti, kad Berdiajevas numatė neišvengiamus pavojus, mėginant kurti visuomenę pagal vieną teorinį principą. Jis rašė, kad bet koks abstraktus principas neišvengiamai savyje talpina supaprastinimą, todėl mėginimas kurti visuomenę, sekančią šiuo principu, galiausiai vestų į totalitarinio režimo atsiradimą.

Filosofijos klausimų, skirtų „Filosofų laivui“, įvade sakoma, kad „su filosofijos ištrėmimu prasidėjo sektantiškas komunistų ideologijos laikotarpis. Marksizmas, neturėdamas dialogo su kitomis pasaulio filosofinės minties ir kultūros srovėmis, galiausiai užsidarė savyje ir pavirto dogma“. Sudėtinga ginčytis su šiuo teiginiu. Visi mes, įgiję aukštąjį išsilavinimą buvusioje Sovietų Sąjungoje, jautėme filosofijos virsmo dogmatiniu marksizmu padarinius. Dauguma sovietinės inteligentijos, ypatingai tie, kuriems virš 40 m., yra paveikti neapykantos filosofijai (arba, geriausiu atveju, jie jai abejingi) ir toliau tiki, kad filosofija yra paprasčiausias dialektinis ir istorinis materializmas.

Deja, didžiuma mūsų dabartinių studentų, išskyrus tuos, kurie ketina tapti profesionaliais filosofais, taip pat neigiamai žiūri į filosofiją. To socialinė kaina tokia, kad nedaugelis žmonių nori ugdytis kultūriškai ar dvasiškai. Pirmenybę jie teikia išskirtinai pragmatiniam gyvenimui ir nelaiko prasminga tokios veiklos, kuri nukreipta visiems naudingų socialinių tikslų įgyvendinimui. Atrodo, jų moralinės pažiūros grindžiamos tik senoviniais tikėjimais arba „sveiku protu“.

Mes jau pabrėžėme, kad Rusijos kultūra ir Rusijos ikirevoliucinė filosofija didele dalimi susidėjo iš mistikos; paradoksalu, tačiau žmonių, – kurie aukščiausiu laipsniu buvo šios dalies nešėjai, – ištrėmimas situacijos iš esmės nepagerino. Priešingai, šiuo metu Rusijoje auga susidomėjimas misticizmu. Mes gerbiame anuos žymius Rusijos filosofus, bet tuo pačiu metu negalime pritarti tam, kaip jų raštais naudojamasi šiuolaikiniame viešajame mūsų šalies gyvenime. Nemaloniausia, kad dauguma šiuolaikinių Rusijos filosofų tiesiog atrenka Berdiajevo citatas taip pat, kaip ankstesniais laikais atrinkdavo Marxo.

Aleksandras Razinas,Tatjana Sidorina

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Redagavo Linas Jankauskas

Alexander V. Razin & Tatiana J. Sidorina, The Philosophers’ Ship, in Philosophy Now, Issue 31: March/April 2001.

 

  1. [1]Berdiajevo tekstą Priešmirtinės Fausto mintys iš leidinio Oswaldas Spengleris ir Europos saulėlydis galite perskaityti čia: http://aplinkkeliai.lt/vertimai/priesmirtines-fausto-mintys/
Tagged with: Berdiajevasdialektinis materializmasMarxmitasmitologijapolitikaRazinasSidorina
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.