Gilles’io Deleuze’o abėcėlė: A – tai Animal (Gyvūnas)

pagal | 2014 07 10

„Gilles’io Deleuze’o abėcėlė“ (L’Abécédaire de Gilles Deleuze) – aštuonių valandų televizijos filmas, kuriame žurnalistė Claire Parnet kalbina filosofą Gilles’į Deleuze’ą. Pokalbius 1988 m. nufilmavo Pierre’as-André Boutangas, bet oficialus filmo pristatymas įvyko tik 1996-aisiais, jau po filosofo mirties, kaip šis ir pageidavo.

Pokalbiai susideda iš įvairių temų, kurias pristato prancūzų kalbos abėcėlės raidės1. Pirma Deleuze’o abėcėlės raidė yra A, kuri pristato gyvūno (pranc. animal) temą.

 

A – tai Animal

 

Gilles Deleuze & Claire Parnet.

Gilles Deleuze ir Claire Parnet

Gilles Deleuze (G.D.): Jūs pasirinkote abėcėlę: parodėte man temas ir nors aš nežinau konkrečių klausimų, tačiau temas jau galėjau apgalvoti. Neįsivaizduoju, kaip galima atsakinėti į klausimą jo iš anksto bent mažumėlę neapmąsčius… Mus gelbėja, mane gelbėja, vienas dalykas: visa tai bus panaudota jeigu tiks  tik po mano mirties. Žinote, aš jau dabar save laikau tikru Pierre’o-André Boutango archyvu arba popieriaus lapu ir todėl šypsausi, labai patogiai jaučiuosi, beveik kaip gryna dvasia. Turiu omeny, aš kalbu po savo mirties. Mes juk žinome, kad gryna dvasia, stalui pradėjus judėti, nepateikia nei labai gilių, nei labai protingų atsakymų – ji pasako tiktai truputį2. Žodžiu, man tinka, viskas gerai. Pradėkime – A, B, C, D, – nuo bet kurios.

Claire Parnet (C.P.): Gerai, tada pradėkime nuo A. Raidė A yra animal (gyvūnas). Šioje vietoje galime prisiminti W. C. Fieldso3 žodžius: „Žmogus, kuris nemėgsta vaikų ir gyvūnų, negali būti visiškai blogas.“ Vaikus kol kas palikime ramybėje, bet yra žinoma, kad jūs nemėgstate naminių gyvūnų. Tiksliau, ne visi tą žino, bet aš žinau, kad jūs ne itin juos mėgstate, neišskiriate nei kačių, kaip daro Baudelaire’as ar Cocteau, jos jums nėra geresnės už šunis. Visgi bestiariumas jūsų raštuose yra gana atstumiantis. Noriu pasakyti, kad, be žvėrių, kilnių gyvūnų, jūs daugiausiai kalbate apie erkes, utėles – štai apie tokius atstumiančius gyvūnėlius…

G.D.: Aha.

C.P.: Beje, noriu pastebėti, kad gyvūnų tema, pradedant veikalu „Anti-Edipas“, jums davė nemažai naudos: pavyzdžiui, jūsų darbuose yra vienas labai svarbus konceptas – tapsmas-gyvūnu (deveniranimal). Taigi aš norėčiau daugiau sužinoti apie jūsų santykį su gyvūnais.

G.D.: Matote… Tai, ką pasakėte, turi ryšį su naminiais gyvūnais, bet mane jaudina ne patys gyvūnai – naminiai, sutramdyti, laukiniai… katės, šunys… Bėda ta, kad jie yra šeimyniniai ir naminiai gyvūnai. Taip, aš nemėgstu šeimyninių gyvūnų, jeigu jie naminiai ar sutramdyti. Tačiau man patinka priglausti gyvūnai, kurie nėra nei šeimyniniai, nei naminiai, aš jiems jaučiu kažkokį prieraišumą. Žodžiu, man nutiko tai, kas nutinka daugelyje šeimų. Neturėjau nei katės, nei šuns, bet sykį vienas mūsų, Fanny4 ir mano, vaikų savo rankutėse atsinešė kačiuką, ne ką didesnį už pačią rankutę; jis jį rado lauke, o gal laiptinėje, nežinau… Taigi nuo tos lemtingos akimirkos mano namuose nuolatos gyvena katė. Ilgainiui pastebėjau vieną nemalonumą, susijusį su šiais gyvūnais. Žinoma, tas dalykas nėra kankynė, bet jis nemalonus. Aš nemėgstu, kai aplink mane kas nors trinasi. O katės visada aplink mus trinasi. Man tai nepatinka. Šunys turi kitą bėdą, dėl kurios jų nemėgstu, – jie loja. Lojimą aš laikau pačiu kvailiausiu iš visų balsų. Dievas mato, gamtoje begalė balsų, daugybė įvairiausių balsų, bet lojimas yra gyvūnijos gėda. Jau geriau – aišku, ne per ilgai – šauksmas… ne… kauksmas į mėnulį… Šuns kauksmą mėnulio šviesoje aš geriau ištveriu…

C.P.: Mirties kauksmą?

G.D.: Mirties… Žinote, šitai geriau negu lojimas. O kai supratau, jog šunys ir katės apgaulingai įkūnija socialinį saugumą, mano antipatija dar labiau padidėjo. Noriu pasakyti, kad žmonės, kurie tikrai mėgsta kates ir šunis, su jais iš tiesų užmezga nežmogišką santykį. Pavyzdžiui, vaikai: juk akivaizdu, kad vaikai su katėmis užmezga ne žmogišką santykį, o kažkokį kitokį, vaikišką santykį… Svarbiausia yra palaikyti gyvūnišką santykį su gyvūnu. Kas yra tas gyvūniškas santykis su gyvūnu? Gyvūnas nėra sukurtas pokalbiams, ir aš negaliu pakęsti tokio žmonių santykio su gyvūnais. Aš žinau, ką kalbu, nes gyvenu gatvėje, tykioje gatvėje, kurioje vaikštinėja žmonės su savo šunimis. Tai, ką girdžiu pro savo langą, stačiai gąsdina… gąsdina, mat žmonės kalbasi su savo gyvūnais. Net psichoanalizė rimtai svarsto apie naminius gyvūnus, šeimos gyvūnus: psichoanalizė kiekvieną gyvūną (tarkim, regėtą sapne) nagrinėja kaip vaizdinius – tėvo, motinos, vaiko. Viskas veda į tai, kad gyvūnas tampa šeimos nariu. Šis dalykas yra bjaurus ir aš negaliu jo pakęsti. Paimkime du Muitininko Rousseau šedevrus: jo „Brikelėje“ matomas šuo išties yra senelis, tikrų tikriausias senelis, o „Kare“ matomas žirgas yra tiesiog tikras gyvūnas5. Žodžiu, viskas priklauso nuo santykio su gyvūnu. Viena, jeigu palaikome žmogišką santykį… Tačiau yra žmonės, kurie gyvūnus mėgsta ir su gyvūnais neužmezga žmogiško santykio, juos riša gyvūniškas santykis. Va tuomet viskas gerai. Net medžiotojai, kurių vis dėlto nemėgstu, palaiko stebinantį santykį su gyvūnais.

Kiek anksčiau manęs klausėte apie kitokius gyvūnus, kad aš kreipiu dėmesį į tokius gyvūnėlius kaip vorai, erkės, utėlės ir pan. Jie svarbūs taip pat kaip šunys ir katės. Čia turiu omeny ir santykius su gyvūnais, su kažkuo, kas turi erkių, utėlių. Ką tai reiškia? Ogi labai aktyvius gyvūniškus santykius. Kas mane žavi šiuose gyvūnuose? Mano neapykanta vieniems gyvūnams puoselėja susižavėjimą kitais gyvūnais. Jeigu bandyčiau pateikti atsakymą, kas mane sukrečia, kalbant apie gyvūnus, pirmas atsakymas būtų, kad kiekvienas gyvūnas turi savo pasaulį. Keista, juk net daugelis žmonių neturi savo pasaulio. Jie gyvena visuotinį žmonių gyvenimą, t. y. bet kur, bet kaip. Gyvūnai turi pasaulius. Kas yra gyvūno pasaulis? Ogi kažkas nepaprastai apibrėžta. Ir tai mane jaudina. Galų gale gyvūnai reaguoja vos į keletą dalykų… vos į keletą dalykų… Galite mane pertraukti, jeigu reikia…

Taigi pats pirmas gyvūnų apibūdinimas – ypatingų, savotiškų gyvūniškų pasaulių egzistavimas. Ir kartais šių pasaulių skurdumas, jų paprastumas mane labai domina. Pavyzdžiui, anksčiau kalbėjome apie tokius gyvūnėlius kaip erkės. Erkė atsako arba reaguoja į tris dalykus, į tris dirgiklius, vos į tris dirgiklius iš daugybės, esančių mūsų gamtoje. Ją traukia šviesa ir ji slenka link šakos krašto. Ant šakos krašto ji gali tūnoti metų metus be maisto, be nieko, visiškai amorfiška. Ji laukia kokio nors raguočio, žolėdžio gyvūno, kuris praeitų po jos šaka. Pavadinkime šį dalyką kvapo dirgikliu. Erkė užuodžia gyvūną, praeinantį po šaka, – tai kvapo dirgiklis, sekantis po šviesos dirgiklio. Tuomet ji krenta ant nelaimėlio gyvūno nugaros ir ieško mažiausiai gauruotos vietos, – tai lietimo dirgiklis. Ir štai ji įsisiurbia į odą. Daugiau jai niekas nerūpi. Šiame gamtos knibždėlyne ją traukia tik trys dalykai.

C.P.: Ar tai yra jūsų gyvenimo svajonė?..

G.D.: Mmm… (Deleuze’as klausiamai šypsosi)

C.P.: Būtent tokie dalykai jus domina gyvūnuose?

G.D.: Visa, kas turi pasaulį… visa, kas turi pasaulį.

C.P.: Vadinasi, iš gyvūnų kyla jūsų supratimas apie rašymą. Kitaip sakant, rašytojas, jūsų manymu, yra tas, kuris turi pasaulį.

G.D.: Viskas žymiai sudėtingiau… Na, nežinau. Esama ir kitų aspektų. Neužtenka turėti pasaulį, kad būtum gyvūnu. Mane labai žavi teritorijos klausimai. Mes kartu su Félixu6, pasitelkdami idėją apie teritoriją, sukūrėme konceptą, beveik filosofinį konceptą. Gyvūnai su teritorija (esama gyvūnų be teritorijos) yra įstabus dalykas. Teritorijos nustatymas yra kažkas panašaus į meno gimimą. Visi žinome arba girdėjome istorijas, kaip gyvūnai žymi savo teritoriją, kaip jie naudoja analines liaukas, šlapimą, kad pažymėtų savo teritorijos ribas. Bet šituo neapsiribojama. Teritorijos nustatymas dar pasižymi kūno poza – pritūpimais, pakilimais. Esama spalvų serijos: pavyzdžiui, drilo pasturgalio, kurį jis rodo palei savo teritorijos ribas, spalva. Spalva, garsas, poza. Tai trys meno apibrėžtys. Spalva, linija… Turiu minty, kad gyvūnų pozos kartais primena tikras linijas. Spalva, linija, giesmė. Tai grynas menas. O kai jie palieka savo teritorijas arba kai sugrįžta į savo teritorijas, į savo plotus… Teritorija yra turėjimo sritis. Labai įdomu: turėjimas kaip mano savybės… mano savybės, kalbant Becketto ar [Henri] Michaux maniera. Teritorija yra gyvūno savybės. Palikti teritoriją reiškia rizikuoti. Esama gyvūnų, kurie savo antrąją pusę atpažįsta tiktai savo teritorijoje, bet ne už teritorijos. Jie nuostabūs…

C.P.: Kas jie tokie?..

G.D.: Jau nebepamenu, kažkoks paukštis. Žodžiu, mes su Félixu… (Čia palieku gyvūnus ir einu prie filosofinio klausimo, nes šioje abėcėlėje viskas šiek tiek susimaišę.) Kartais filosofus kaltina, kad jie kuria barbariškus žodžius (mots barbares). Tačiau buvo tam tikrų priežasčių, kodėl aš mąsčiau apie teritorijos sampratą ir galiu pasakyti, jog teritorija esti tik santykyje su judėjimu, kurio pagalba iš jos pasitraukiame. Kad viską sujungtum, reikėjo veikti, atrodytų, barbariškai: kartu su Félixu mes sukūrėme konceptą, kuris man labai patinka, – „deteritorizacija“ (la déterritorialisation). Girdėjome, kad šį žodį sunku ištarti. Ką jis reiškia, ar jo reikia? Matote, šiuo atveju filosofinis konceptas gali būti išreikštas tik tokiu žodžiu, kurio dar nėra, net jeigu vėliau kitose kalbose aptiktume jo atitikmenį. Pavyzdžiui, kiek vėliau aptikau, kad Melville’io kūriniuose dažnokai pasitaiko žodis outlandish7. Outlandish (aš tariu nelabai taisyklingai, galite mane pataisyti) žodis į žodį yra tas pats, kas ir deteritorizacija. Prieš grįžtant prie gyvūnų, noriu pasakyti, jog filosofijai kartais labai svarbu išrasti tokį barbarišką žodį, kad sampratą suvoktume naujoje šviesoje. O naujoje šviesoje tokia samprata sako, jog nėra teritorijos be vektoriaus, nurodančio pasitraukimą iš teritorijos; nėra pasitraukimo iš teritorijos, nėra deteritorizacijos be vektoriaus, nurodančio reteritorizaciją kur nors kitur.

Štai šios funkcijos gyvūnuose mane žavi. Aš žaviuosi visa ženklų sritimi. Gyvūnai siunčia ženklus, skleidžia ženklus ir nepaliauja šiuos ženklus kurti dviguba prasme: pavyzdžiui, voras reaguoja į ženklus ir juos kuria. Skirtingi ženklai… Tarkim, kaip sužinoti, ar čia vilko ženklas [pėdsakas]? Vilko ar kieno nors kito? Aš žaviuosi žmonėmis, kurie juos atpažįsta, žaviuosi medžiotojais, tikrais medžiotojais, o ne šiaip žmonėmis iš medžiotojų būrelio; tikri medžiotojai sugeba atpažinti gyvūno pėdsakus. Tuomet jie yra gyvūnai ir užmezga santykį su gyvūnais. Tai gyvūno santykis su gyvūnu. Nuostabu.

C.P.: Vadinasi, šis požiūris apie ženklus, šių ženklų supratimas jungia gyvūnus ir rašymą?

G.D.: Taip. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kas yra gyvūnas, atsakyčiau, kad tai budrus stebėjimas (être aux aguets). Pagrindinis dalykas yra budrus stebėjimas.

C.P.: Kaip ir rašytojui?

G.D.: Taip, rašytojas budriai stebi. Taip pat ir filosofas. Žinoma, mes budriai stebime. Matote, gyvūnas man yra… gyvūno ausys. Reikalas tame, kad jos visada budrios. Gyvūnas niekada nesiilsi. Kai maitinasi, jis turi nuolatos stebėti, kas vyksta už jo nugaros, kraštuose ir pan. Šitoks budrus stebėjimas yra siaubinga egzistencija. O jūs jungiate rašytoją ir gyvūną…

C.P.: Jūs dar prieš mane tą padarėte.

G.D.: Teisybė… Mes abu panašiai pasakėme. Taigi rašytojas, kas jis yra? Juk savaime suprantama, kam rašytojas rašo, – skaitytojams. Tačiau ką gi reiškia tas „kam“? Jis reiškia „dėl“. Rašytojas rašo dėl skaitytojų ta prasme, kam jis ar ji rašo, – skaitytojams. Bet rašytojas taipogi rašo ir neskaitytojams, o tuomet šitai reiškia ne „dėl“, o „vietoj“. „Kam“ reiškia du dalykus – „dėl“ ir „vietoj“. Pavyzdžiui, Artaud sakė „Aš rašau beraščiams, aš rašau kvailiams“. Faulkneris rašė kvailiams. Nemanykime, kad jį skaitė kvailiai, kad jį skaitė beraščiai… Tai reiškia – vietoj beraščių. Aš galiu pasakyti, kad rašau vietoj laukinių, rašau vietoj gyvūnų. Kaip šį dalyką suprasti? Kodėl drįstame sakyti „Aš rašau vietoj beraščių, kvailių, gyvūnų“? Kadangi taip ir vyksta rašymas. Rašymas nėra mažutis menkutis asmeninis reikalas. Žmonės, kurie mano, kad iš menkučio asmeninio atsitikimo galima parašyti romaną, yra apgailėtinos, bjaurios literatūros vidutinybės. Nuo vėžio numirė kieno nors močiutė, kas nors išgyveno meilės istoriją, ir apie tai jau rašomas romanas… Tikra gėda, jeigu taip nutinka. Rašymas nėra mažutis menkutis reikalas. Romano ar filosofinio teksto rašymas reiškia panirimą į universalų reikalą…

C.P.: Šis rašymas „dėl“ ir rašymas „vietoj“ yra tai, ką pasakėte „Tūkstantyje plokštikalnių“ apie Hofmannsthalio Chandos8. Štai tas puikus sakinys: „Rašytojai yra burtininkai, nes gyvūnus laiko vienintelėmis būtybėmis, prieš kurias jaučia atsakomybę.“

G.D.: Taip yra dėl labai paprastos priežasties… Labai paprastos, mano manymu… Tai, ką perskaitėte apie Hofmannsthalį, nėra literatūrinis pareiškimas. Čia kažkas kita. Rašymas reiškia būtinybę stumti kalbą, stumti sintaksę – mat kalba yra sintaksė – atitinkamos ribos link. Kokios ribos? Ją galima nusakyti įvairiai: riba, kuri kalbą skiria nuo tylos; riba, kuri kalbą skiria nuo muzikos; riba, kuri kalbą skiria nuo dar ko nors, ką galima pavadinti, tarkim, piepsėjimu, graudžiu piepsėjimu.

C.P.: Bet ne lojimu.

G.D.: Tikrai ne lojimu. Nors kas žino? Gal ir atsirastų rašytojas, kuris tą įgyvendintų. O dėl ano graudaus piepsėjimo… Čia visi pasakytų: savaime suprantama, tai Kafka, jo „Metamorfozė“. Vadovas šaukia: „Girdėjote? Rodos, ten gyvūnas.“ Gregoro graudus piepsėjimas… Arba štai pelių tauta… Yra rašančių ir pelių tautai…

C.P.: Jozefina…9

G.D.: …pelių tautai, kuri pasirengusi mirti, tiesą sakant. Viskas yra priešingai, mirti moka ne žmonės, o gyvūnai. Kai žmonės miršta, jie miršta kaip gyvūnai. Čia grįžtame prie kačių, kurias labai gerbiu. Tarp daugybės pas mane gyvenusių kačių buvo vienas kačiukas, kuris numirė labai greitai. Kaip ir daugelis žmonių, aš mačiau, kaip gyvūnas ieško kampelio, kuriame galėtų numirti, teritorijos mirčiai. Atliekamas žygis surasti teritoriją mirčiai, teritoriją, kurioje galima numirti. Šis kačiukas bandė įsisprausti kampelin, tarsi tai būtų tinkama teritorija mirčiai. Viena, jeigu rašytojas kalbą stumia link ribos, kuri kalbą skiria nuo gyvūniškumo, nuo kauksmo, nuo giesmės, – tuomet rašytojas atsakingas už gyvūnus, kurie miršta. Jis atsakingas, nes atsako už mirštančius gyvūnus. Jis nerašo jiems, ir aš nerašyčiau savo katei ar savo šuniui; aš rašyčiau vietoj mirštančio gyvūno. Štai kas yra kalbos stūmimas ribos link. Ir nėra jokios literatūros, kuri kalbos ir sintaksės neatvestų prie ribos, skiriančios žmogų nuo gyvūno. Reikia būti prie tos ribos. Aš taip manau. Netgi užsiimant filosofija. Kalbu apie ribą, kuri mąstymą skiria nuo nemąstymo. Turi likti riba, kuri žmogų skirtų nuo gyvūniškumo, tačiau tokiu būdu, kad jau niekas nebeliktų atskirtas. Žmogaus kūne ir žmogaus sieloje yra kažkas nežmogiška. Esama gyvūniško santykio su gyvūnu. Būtų labai gerai, jeigu šioje vietoje galėtume baigti raidę A.

C.P. : Taip…

 

Parengė ir vertė Linas Jankauskas

Vertimo šaltiniai:

Gilles Deleuze A as in Animal (angliška transkripcija; aut. Dominique Hurth);

Summary of “Gilles Deleuze’s ABC Primer”: A as in Animal (angliška santrauka; aut. Charles J. Stivale).

L’Abécédaire de Gilles Deleuze: A comme Animal (video su ispaniškais subtitrais);

 

  1. Gilles’io Deleuze’o abėcėlė:

    A – tai Animal (Gyvūnas);

    B – tai Boisson (Gėrìmas);

    C – tai Culture (Kultūra);

    D – tai Désir (Geismas);

    E – tai Enfance (Vaikystė);

    F – tai Fidélité (Ištikimybė);

    G – tai Gauche (Kairė);

    H – tai Histoire de la Philosophie (Filosofijos istorija);

    I – tai Idée (Idėja);

    J – tai Joie (Džiaugsmas);

    K – tai Kant (Immanuel Kant);

    L – tai Littérature (Literatūra);

    M – tai Maladie (Negalavimas);

    N – tai Neurologie (Neurologija);

    O – tai Opéra (Opera);

    P – tai Professeur (Profesorius);

    Q – tai Question (Klausimas);

    R – tai Résistance (Priešinimasis);

    S – tai Style (Stilius);

    T – tai Tennis (Tenisas);

    U – tai Un (Vienis);

    V – tai Voyage (Išvyka);

    W – tai Wittgenstein (Ludwig Wittgenstein);

    X & Y: pasak Claire Parnet, X yra nežinoma, o Y neišreiškiama, todėl iškart einama prie paskutinės prancūzų kalbos abėcėlės raidės

    Z – tai Zig-zag (Zigzagas).

  2. Čia Deleuze’as kalba apie stalo judinimą (pranc. La table tournante), spiritizmo seanso rūšį. Šiuo veiksmu siekiama iškviesti mirusiųjų dvasias. Europoje išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje. Veiksmas atrodo maždaug taip: žmonės susėda ratu prie apvalaus nedidelio stalo ir sudeda rankas ant stalviršio; mediumas kviečia dvasias, užduoda klausimą ir laukia jų atsakymo, perduodamo per stalą: pvz., vienas stalo kojos kaukštelėjimas reiškia atsakymą „Taip“, du – „Ne“; taip pat kartojamos abėcėlės raides ir stebima, ties kuria raide įvyks minėtas ar koks nors kitoks ženklas, susijęs su stalu, ir tokiu būdu iš raidžių sudedamas dvasių siunčiamas pranešimas.
  3. William Claude Dukenfield (1880–1946) – amerikiečių komikas, aktorius, rašytojas, scenoje naudojęs W. C. Fieldso vardą.
  4. Gilles’io Deleuze’o žmona Denise Paul (Fanny) Grandjouan. Knygų vertėja, didelį dėmesį skyrusi anglų rašytojo ir poeto Davido Herberto Lawrence’o (1885–1930) kūrybai.
  5. Deleuze’as mini prancūzų dailininką primityvistą Henrį Julieną Félixą Rousseau (1844–1910), dar vadinamą Muitininku (Le Douanier), nes šis kurį laiką dirbo muitinėje, ir jo paveikslus „Tėvo Juniet brikelė“ (La Carriole du Père Juniet, 1908) ir „Karas“ (La Guerre, 1894).
  6. Félix Guattari (1930–1992) – prancūzų psichoanalitikas, filosofas, politinis aktyvistas; labiausiai žinomas dėl savo bendradarbiavimo su filosofu Gilles’iu Deleuze’u; jie kartu parašė keletą knygų: „Anti-Edipas“ (L’Anti-Œdipe, 1972), „Kafka“ (1975), „Tūkstantis plokštikalnių“ (Mille Plateaux, 1980), „Kas yra filosofija?“ (Qu’est-ce que la philosophie?1991).
  7. Pavyzdžiui, Hermanas Melville’is romane „Mobi Dikas, arba Banginis“ (Moby-Dick; or, The Whale, 1851) žodį outlandish pavartojo keletą kartų:

    …there was a parcel of outlandish bone fish hooks on the shelf over the fire-place…” – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 6. The Spouter-Inn.)

    …ant lentynos virš židinio gulėjo pundas nečionykštės gamybos kaulinių žvejybos kabliukų…“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 3 skyrius. „Banginio fontano“ užeiga. // Vilnius: Vaga, 1987, p.40. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    He was just enough civilized to show off his outlandishness in the strangest possible manners.” – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 4. The Counterpane.)

    Civilizacijos buvo paliestas tik tiek, kad pačiais netikėčiausiais būdais demonstravo laukinę prigimtį.“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 4 skyrius. Skudurinis apklotas. // Vilnius: Vaga, 1987, p.47. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    If I had been astonished at first catching a glimpse of so outlandish an individual as Queequeg circulating among the polite society of a civilized town… – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 6. The Street.)

    Pirmą kartą išvydęs tokią užjūrių keistenybę kaip Kvikegas, besisukiojančią civilizuotame mieste tarp kultūringų žmonių, buvau begal nustebęs…“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 6 skyrius. Gatvė. // Vilnius: Vaga, 1987, p.50. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    …much as in other moods I was almost ready to smile at the solemn whimsicalities of that outlandish prophet of the wharves. (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 28. Ahab.)

    …nors būdavo valandėlių, kai norėdavosi juoktis iš to, ką rimtu tonu pripaistė tasai svetimtautis uosto pranašas.“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 28 skyrius. Ahabas. // Vilnius: Vaga, 1987, p.126. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    Now the advent of these outlandish strangers at such a critical instant as the lowering of the boats from the deck, this had not unreasonably awakened a sort of superstitious amazement in some of the ship’s company…” – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 48. The First Lowering.)

    Daugeliui jūreivių netikėtas tų svetimšalių pasirodymas tokiu svarbiu momentu — nuleidžiant velbotus — sukėlė visai suprantamą prietaringą nuostabą…“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 48 skyrius. Pirmą sykį nuleidžiami velbotai . // Vilnius: Vaga, 1987, p.209. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    …yet, even in the case of one of those young sucking whales hoisted to a ship’s deck, such is then the outlandish, eel-like, limbered, varying shape of him, that his precise expression the devil himself could not catch. – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 55. Of the Monstrous Pictures of Whales.)

    …jeigu kartais ir žinduklį banginį pavyksta užvilkti ant denio, jo nečionykščio, gyvatiško, vinkliai permainingo pavidalo nė pats velnias nesugebėtų tiksliai perteikti.“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 55 skyrius. Apie siaubingus banginių atvaizdus. // Vilnius: Vaga, 1987, p.249. Vertė Irena Balčiūnienė.)

    ***

    …this seems so outlandish a thing that one must needs go a little into the history and philosophy of it.” – (Moby-Dick; or, The Whale. Chapter 65. The Whale as a Dish.)

    …šis faktas gali atrodyti toks stulbinamai nenatūralus, kad čia būtinas nedidelis nukrypimas į istorijos ir filosofijos sritį.“ – (Mobi Dikas, arba Banginis. 65 skyrius. Banginis kaip patiekalas. // Vilnius: Vaga, 1987, p.276. Vertė Irena Balčiūnienė).

  8. Philippas lordas Chandos, literatūrinis personažas, kurį sukūrė austrų rašytojas, poetas ir dramaturgas Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929). Šio personažo vardu jis parašė išgalvotą laišką Franciui Baconui (Ein Brief / Brief des Lord Chandos, 1902). „Laišką“, arba „Lordo Chandos laišką“, į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Katkus; publikuota leidinyje Naujasis židinys-Aidai, nr. 3, 1996.
  9. Kalbama apie Franzo Kafkos novelę „Jozefina, dainininkė, arba pelių padermė“ (Josefine, die Sängerin oder Das Volk der Mäuse, 1924). Į lietuvių kalbą novelę išvertė Teodoras Četrauskas; publikuota Kafkos rinktinėje „Šakalai ir arabai: pasakojimai apie gyvūnus“ (Vilnius: Vaga, 1999).

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Irena Balčiūnienė. Baltasis banginis plaukia į Lietuvą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *