Epizodas iš Aleksejaus Germano filmo Sunku būti dievu (2013).
Manau, kad neverta apie tokį filmą kalbėti rekomendacijos ar nuomonės reiškimo forma. Jei jūs matėte kitus Aleksejaus Germano filmus, pavyzdžiui, Chrustaliovai, mašiną! arba Mano draugas Ivanas Lapšinas, ir nusprendėte žiūrėti Sunku būti dievu, tai jau žinote, su kuo turėsite reikalą. Jei šių filmų nematėte ir užklydote jo pažiūrėti ieškodami pramoginio kino, – ką jums pasakyti… jūs apskritai nieko nesuprantate apie kiną. Piktintis, kad Germano filmas nepateisino jūsų lūkesčių, tai tartum atėjus į paveikslų galeriją piktintis, kad kabo kokie nors bibliniai siužetai, o ne nuogų merginų nuotraukos. Tą patį reikia pasakyti ir apie priekaištus dėl atitikimo Strugackiams. Argi jums kas nors žadėjo, kad filmas bus knygos iliustracija? Šiaip ar taip, man atrodo, kad šis komentaras gali būti adresuotas, tikriausiai, tik tiems jauniems žmonėms, kurie dar tik pradeda pažintį su kino menu ir kuriuos domina šis tas daugiau, nei komedijos, koviniai ir siaubo filmai. Taigi ką tokiam jaunam žmogui pasakyti? Juk akivaizdu, kad jis šio filmo nesupras, filmas jam bus per ilgas ir nuobodus. Jis ne iš karto atkreips dėmesį į puikų pastatymą, puikų operatoriaus darbą. Nepajėgs deramai įvertinti dailininko nuopelnų, nesupras, kodėl Germanas, nepaaiškinęs, panardina žiūrovą į įvykių sūkurį ir verčia po kruopelę pačiam rekonstruoti istoriją. Nepaisant to, filmą būtina žiūrėti. Žiūrėti taip, kaip, prisimenu, paauglystėje mano karta žiūrėjome Tarkovskio Stalkerį: mažai ką suprasdami, nieko neišmanydami apie kino meną ir Tarkovskio kūrybos reikšmę, bet kažkokiu vidiniu neartikuliuotu jausmu pagaudami, kad žiūrime šį tą, kas liks su mumis visą gyvenimą. Šis Germano filmas, esu įsitikinęs, daugeliui jaunų žmonių taps jų kartos filmu: tuo, prie ko sugrįžti, į ką atsižvelgi savo apmąstymuose, ką prisimeni prireikus įvardinti, kas tau yra tikras grožis ir tikras kino menas.
Man paprieštaraus: Tai menas dėl meno, tai kičas, protesto forma. Tai noras šokiruoti, priversti apie filmą kalbėti. Tas pats Tarantino kuria tokius filmus, bet jų nevadina menu. Kevinas Smithas, Guy Ritchie. Kinas turi mokyti mylėti, užjausti, atleisti. Kinas yra tarsi knyga, tik įtaigesnis. Kaip jūs įsivaizduojate tokią knygą: apleistas kaimas, nuogas užpakalis, išstatytas pro langą ir tiesiai į kamerą atliekantis gamtinius reikalus; iš apačios jį mėgina įdurti ietimi; tai nukvakęs valstietis išsigimėlio veidu; jis juokiasi, tepasi veidą išmatomis, jas uosto, kažką vapa. Jūs iš tiesų galvojate, kad tai šis tas daugiau nei iškrypimas? Kaprofilija, pissingas, bukkake. Tai bet kas, tik ne kinas. Tai negali jums patikti, jei jūs normalus žmogus. Prisipažinkite, jūs užkibote ant pavardės, kraštutiniu atveju – ant ankstesnių Germano filmų, jūs turėjote išankstinę nuostatą. Taip, operatoriaus darbas yra geras, gera režisūra, bet šių komponentų negalima vertinti atskirai. Genialų filmą visi pajus. Bet netgi genijai kartais klysta, visi genijai degraduoja, tai suprantama, toks gyvenimas. Būkite objektyvus ir režisieriui, ir sau. Ir apie Tarkovskio Stalkerį neveidmainiaukite. Jei skaitėte knygą, tai ji visai neatitinka filmo. Strugackiams Stalkeris nepatiko. Tarkovskis išniekino pačią idėją. Taigi jūs vėl užkibote ant pavardės!
Bet kažkam ir Goya drobėse per daug žiaurumo, ir Boscho paveiksluose per daug iškrypimų, ir Kafkos kūriniuose per daug absurdo, o Van Goghas per tirštai tepė dažus, o Wagnerio muzika per daug pompastiška, na, o Rubenso Bakche vaizduojamas atviras, kaip sakoma, „pissingas“.
Įdomu, iš kur ši mintis, kad menas turi būti pasitempęs, sušukuotas ir kvepėti moteriškais kvepalais? Purvas, mirtis, iškrypimai, moralinis išsigimimas – tai tokia pat neatskiriama meno, kaip ir mūsų kasdienybės, dalis. Štai Maskvos centre beveik amžių guli balzamuotas lavonas, į jį pažiūrėti veda vaikus. Taigi palikime šią temą, „koks turi būti menas“.
Jei jums malonu, jei jums įdomu, vadinasi, – tai silpnas menas. Jis taikosi prie žiūrovo, tik ir laukiančio kvietimo susimąstyti, pažvelgti į save, pamatyti save kitame kontekste. Jūs laukiate naudingos patirties, gilių minčių, ko nors neišbandyto? Tuomet šekit tris valandas išmatų. Ėskite išstenėtą giliamintiškumą. Reikalavimas prisiderinti prie žiūrovo yra pirma šiuolaikinio meno kliūtis. Šiandien jūs skaitote Bulgakovą, Goethe, Joyce’ą, įsivaizduojate, kad tampate atviresni, o rytoj, fleitos vedami, eisite prieš brolius. Menas yra tai, kas neleidžia išvengti akistatos su priežastimis, dėl kurių esate tokie, kokie esate. Jūs įkliuvote ir jau nepaspruksite.
O apie tai, kad filmas neprivalo perpasakoti knygos, aš jau sakiau. Režisierius laisvas naudoti motyvus taip, kaip mano esant reikalinga. Jis kuria ne knygos priedą, o nuosavą kūrinį. Ir Tarkovskio Stalkeris man buvo kur kas įdomesnis už Strugackių knygą. Ir man nesvarbu, ką jie apie tai galvoja. Kaip ir apie Germano filmą. Sunku būti dievu sukurtas privačiomis lėšomis ir neprivalo vykdyti socialinio užsakymo. Šis filmas yra pirmas per pastaruosius keletą metų, palikęs gilų įspūdį ir įsiliejęs į tokių pat gerų ir tokių pat brutalių filmų eilę. Esame tiesiog apmėtyti išmatomis ir lavonais, ir pagalvokite, gal tai daroma ne dėl efekto? Galbūt mums norima šį tą pasakyti? Kažką labai svarbaus, ko nežino net patys režisieriai ir todėl drauge su mumis neria į srutų duobę, kad nors tokiu būdu pažvelgtų į tai, į ką pažvelgti mes neturime drąsos. Galbūt mes ir esame tie pilkieji, kuriems, kadangi esame pilkieji, įkandin ateina juodieji, tačiau mes šito nematome? Štai jums veidrodis, ar išdrįsite į jį pažvelgti?
*
Tai ne žemė, tai kita planeta. Tokia pat kaip žemė, tik atsilikusi apie 800 metų. Panašių planetų buvo kelios, bet ši buvo arčiau ir mažesnė. Be to, vietinės pilkos tvirtovės priminė Atgimimo pradžią ir tris dešimtis mokslininkų permetė čia. Bet Atgimimo čia nebuvo. Buvo reakcija į tai, ko beveik nebuvo.
*
Kai pagrindinio vaidmens atlikėjo Leonido Jarmolniko paklausė, kas turėtų žiūrėti šį filmą, jis atsakė, kad nėra tikras, ar filmas sulauks plataus atgarsio, įprasta šio žodžio prasme. Kaip ir kiti Germano filmai, Sunku būti dievu ne iš karto sulauks jo reikšmingumą atitinkančios reakcijos. Žiūrovas filmą vysis. Sunku būti dievu turi savo, nuo žiūrovo nepriklausomą likimą.
Audrius Račkauskas