Literatūros kritika kaip skaitymo aktas

pagal | 2019 04 29

Knygą perskaitai tik tiek, kiek ji yra veidrodis, pastatytas priešais tavo gyvenimo kelią, kuris tame veidrodyje atsispindėjęs išsitiesina ir, vadinasi, priklauso nuo to, kas yra tavo paties sieloje, t. y. šia prasme knyga yra dvasinis instrumentas, ne objektas, ne daiktas. … Literatūros kritika filosofiniu aspektu yra tik išplėstas skaitymo aktas – ir ne daugiau. Literatūros kritika gali tik padėti man dalyvauti sąmoningos begalybės santykiuose, t. y. palaikyti gyvą būseną.

M. Mamardašvilis

 

Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis, vienas jo tekstas „Literatūros kritika kaip skaitymo aktas“ ir du šio teksto vertimai – poeto Eugenijaus Ališankos ir vertėjos Austėjos Merkevičiūtės – į lietuvių kalbą, kuriuos skiria dešimt metų. Internete viešinama pirmą kartą.

 

Merabas Mamardašvilis

Grafitis Kremenčuke (Ukraina): M. Mamardašvilis ir jo mintis iš pypkės: МЫ ЖИВЫ В ТОЙ МЕРЕ, В КАКОЙ ОЖИВЛЯЕМ ДРУГИХ (MES GYVI TIEK, KIEK PAVERČIAME GYVAIS KITUS).

 

Literatūros kritika kaip skaitymo aktas

[v.1]

Noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais apie tai, kas vadinama literatūra ir literatūros kritika (turiu galvoj, žinoma, filosofo įspūdžius). Galiausiai ir filosofija, ir kiekvienas literatūros, meno tekstas virsta gyvenimiškais klausimais, kas yra meilė, mirtis, egzistavimo prasmė ir vertė, ką mes realiai patiriame gyvenime ir ko laukiame iš jo; ir, aišku, skaitome tuos dalykus, kurie artimi mūsų dvasinei patirčiai. O kas neužstringa mūsų sieloje, mums nėra literatūra. Kai kurie literatūros kūriniai lieka uždari tiesiog dėl to, kad jie, matyt, nesutampa su mūsų gyvenimo keliu ir su pačiu svarbiausiu aktu – savęs atskleidimo per įspūdį aktu. Prie tokios literatūros kritikas, matyt, neturėtų liestis.

Jeigu neatpažinome savęs tekste, kurį skaitėme, tuomet jis mums lieka tuščias, ir, matyt, mes neturėtume pateikinėti sąskaitos literatūros kritikos terminais, be to, ir literatūros kritikas negali nagrinėti to, kas svetima jam pačiam ir kas nepalietė jo sielos. Juk tuomet jis negalės teksto eksplikuoti taip, kad, lavėdamas pats, išplėštų ir knygos patirtį, ir jos skaitytojų patirtį.

Mane sukrėtė vienas toks susitikimas – susitikimas su Marceliu Proustu1, kuris pažymėtas ir genialumo, ir šiuolaikiškumo ženklu. Tai – XX amžiaus rašytojas, artimas šio amžiaus žmogaus patirčiai, artimas mūsų patirčiai. Ir, svarbiausia, Prousto tekste akivaizdžiai matomas žmogaus kelias. O kelias, jeigu rašytume šį žodį didžiąja raide, apibrėžia tą kelią, kuriuo žmogus išeina iš kažkokios tamsos: iš savojo gyvenimo tamsos, iš esamos kultūros tamsos, savojo „Aš“, jo reiškėjo. Jis privalo eiti kažkur, kurlink veda jo unikalios asmeninės patirties rodyklė. Kartu – eiti ir su meno, jo artefaktinių organų „ramentais“. Ir visas gyvenimas tam tikra prasme tėra žmogaus sugebėjimas išnarplioti ligi galo tai, kas jam iš tikro atsitiko, ką jis iš tikro patiria ir kokia istorija išauga iš jo paskirties. O atskirti tai, kas atsitiko iš tikrųjų, nuo to, kas atrodo atsitikę, labai sunku. Ir ypač sunku pasiekti vienovės su savo nepakeičiamo asmeninio matymo neverbaline šaknimi, per kurią mes tik ir įaugame į tikrąją būtį, susivienijam su kitais žmonėmis.

Ir štai mane sukrėtė žmogaus, parašiusio tekstą (turiu omeny Proustą), absoliutus artumas manajai patirčiai, artimas pasirodė ir Prousto požiūris į galimą užduotį literatūros kritikai, nagrinėjamai jos filosofinės prasmės požiūriu.

Neatsitiktinai kalbu apie Prousto šiuolaikiškumą. Turiu galvoje ir tai, kad jis, kaip rašytojas, savo kelią pradėjo nuo savitos, netradicinės romano formos, kur pagrindine „siužeto“ šerdimi turėjo tapti jo sąskaitų suvedimas su literatūros kritika, t. y. faktiškai su tuo, kaip suvokiamas kūrinys. Jis netgi pasirinko personažu (pradiniame variante, vėliau pakitusiame) savotiškai idealų literatūros kritiką (Sainte-Beuve’ą) ir, tartum ginčydamasis su juo, kūrė savo romaną, kurį suprato kaip gyvenimo patirties išpainiojimą. Ir kiek literatūros kritiko arba žmonių požiūris į meno kūrinius padeda arba trukdo šiam kelionės išnarpliojimui, tiek literatūros kritika ir literatūros kritiko figūra yra esmingai įtraukiama į Prousto dėmesio sferą.

Kaip skaitytoją, kaip filosofą mane sujaudino pirmiausia tai, kad skaitymo aktas yra gyvenimo aktas (taip pat šio intelektualinio akto sulyginimas su kiekvienu kitu lemtingu susitikimu, ar tai būtų susitikimas su gudobelės žiedais, ar su nelaiminga meile). Pernelyg dažnai literatūra traktuojama kaip visiškai išorinis gyvenimo papildinys, kaip tam tikra puošimo ir linksminimo sfera, iškelta anapus normalaus gyvenimo proceso ribų ir „artistų“ aptarnaujama, arba kaip paruoštas pamokymas ir įsikišimas iš išorės, atliekamas „žmogatyrių“ ir „sielamylių“, tiesos reiškėjų ir sergėtojų, savotiškų Apvaizdos „teoretikų patikėtinių”; t. y. literatūra arba linksmina mus ir perkelia į pasakišką „estetinių“ malonumų pasaulį, arba moko, ji – arba „menas menui“, grynojo artistizmo apraiška, arba socialiai, doroviškai ir idėjiškai angažuota. Bet abiem atvejais kūriniai (kaip ir jų autoriai) – daiktas, užbaigta esmė ir specifinis literatūros faktas (arba literatūros efektas), žodžio darbas, kartu su jo pasekmėmis ir atliekamais veiksmais gyvenimo apibrėžtam kontūre. Ir mes niekur nepabėgsime nuo fetišizmo bei stabmeldystės. Galima be galo ginčytis, ar ne geresnis už realų yra įsivaizduojamas išmonės ir literatūrinio padavimo pasaulis. Kitais žodžiais: arba tarpininkaujant knygoms žmogus pabėga nuo tikrovės, arba knygos nurodo kelią joje, žinomą kažkam ir primetamą skaitytojui iš išorės „vardan jo paties gėrio“, o šis jau pasyviai juo eina.

Proustas, kaip ir daugelis kitų (kai išsisklaidė karštligiškos švietėjiškojo absoliutizmo ir misionieriškumo fantazijos), suprato, kad vadinamoji „romantinė fikcija“ (galima pridurti čia teorinę, poetinę ir t. t. fikcijas) tiesiogiai susijusi su žmogaus pradine, gyvenimo prasme, kad žodinio konstravimo menas yra tiesos, tikrovės buvimo būdas ir kad jo negalima įteigti pamokymais, nes tikrovė neegzistuoja iki meno užbaigtu pavidalu. Ir tai apšvietė keista šviesa patį skaitymo aktą.

Pirma, pasirodė, kad tu įskaitai knygoje tik tiek, kiek ji yra tau veidrodis, pastatytas prieš gyvenimo kelią, kuris pagal atspindžius ištiesinamas ir priklauso nuo to, kas yra tavo sieloje, t. y. šia prasme knyga yra dvasinis instrumentas, o ne reikmuo, ne daiktas.

Mane visuomet liūdino Dostojevskio – rašytojo likimas mūsų literatūros kritikos ir mūsų, skaitytojų, akyse. Visuomet turėta omeny kažkoks ypatingas mokymas ar nuostata, glūdintys Dostojevskio romanuose: lyg nuostata Rusijai, lyg žmogaus sielai. Ir šios nuostatos buvo periodiškai atmetamos, vėl priimamos, tai aiškinamos kaip reakcinės, tai kaip pažangios. Visais atvejais buvo daroma prielaida, kad rašytojas turi kažkokią sistemą, kuria mes, perskaitę knygą, galime remtis, o pats jis egzistuoja jau kaip jos įkūnytojas ir saugotojas.

Yra viena netikėta Prousto frazė (nepaprastai artima ir priimtina man): kažkodėl įprasta pernelyg iškilmingai rašyti ir kalbėti apie Dostojevskį. Ir tikrai – mūsų akyse Dostojevskis gilinasi į save, rašo apie save pagal „veidrodį“, ieško kelio, būties, ištiesina juos eksperimentuodamas žodine realybe ir nedėsto jokio mokymo. Ir jeigu mes suvokiam jo kūrybą kaip „mokymą“, tai tik todėl, kad mes galime priartinti kelią žmogaus, kuris esamoje kultūroje, atmesdamas jos prietarus, nusistovėjusias problemas, pristabdydamas savyje jos stichiškai pažadinamus dvasinius poslinkius ir būsenas, stebėjosi tikrąja savo buvimo prasme ir tuo, ką ta prasmė apreiškė apie pasaulį.

XX amžiuje paaštrėjo meno vietos gyvenime problema, autoriaus ir kūrinio santykio, faktiškai paties autoriaus egzistavimo problema. Neatsitiktinai Prousto romanas – tai romanas, turintis tam tikrą turinį, ir romanas apie tai, kaip suprasti tą turinį, kaip pasiekti meno sąlygotą gyvenimo pilnatvę, tai yra romanas apie romaną, apie žmogų, rašantį romaną.

Ir tai antras momentas, kurį norėjau aptarti. Jo esmė ta, jog XX amžiuje aiškiai suvokta senoji tiesa, jog romanas, tekstas yra tas kažkas, kieno įsčiose pirmąkart gimsta ir teksto autorius – asmenybė ir gyvas žmogus. Paaiškėjo, kad apskritai literatūra – ne išorinis gyvenimo „prielipas“ (linksminantis ar pamokantis) ir kad iki teksto neegzistuoja jokia nuostata, kurią rašytojas galėtų pateikti skaitytojams. O tai, ką jis parašė, yra tos įsčios, kuriose jis pirmą kartą tapo tikruoju „Aš“, iš kažko išsilaisvinęs ir tekstui tarpininkaujant nuėjęs kažkokį kelią. Mano liudijimas nežinomas man pačiam – iki knygos. Be to, ir gyvenimo aš neišgyvenau.

Viena pirmųjų rimto meno prošvaisčių amžių sandūroje – meno, beveik religinio, tačiau nevartojančio žodžio „Dievas“ ir neišpažįstančio konfesijos, meno, kurį aš pavadinčiau herojišku, – buvo, aišku, simbolizmas. Neatsitiktinai jis paliko tokį ženklų pėdsaką literatūros istorijoje. Turiu omeny prancūzų simbolistus.

Pagrindinė jo idėja buvo viena paprasta mintis, aiškiai suformuluota Baudelaire’o, paskui sutvirtinta Mallarmé, – pakeisti gyvenimą. Turėta omeny – pradėti tikrai gyventi tam, kuris rašo poemą, rašo romaną, simfoniją, piešia. Ir jie įvertino meną, tai yra tekstų kūrimą, kaip tokio gyvenimo akto elementą bei instrumentą, vadinasi, visiškai rimtai.

XX amžiaus menas ir toliau ėjo naujais keliais – keliais, paženklintais aktyvesnio asmeninio ieškojimo, kultūrinio požiūrio į žodį, suvokimo, kad tekstas kuriamas todėl, kad tau gyvybiškai būtina, tekstui padedant, patirti išbandymą, paliudyti būtį, kadangi tiesos niekur negausi, ją galima tik sukurti, kaip sakė Proustas, visame kame, ir rašytojas pats turi tapti per sukuriamą tekstą, kuris nėra, aišku, natūralus reiškinys, t. y. psichologinis stimulas, ketinimas, gražiakalbystė, vaizduotės požymis ir pan. Pokalbis yra natūralus reiškinys, kuriame nieko nevyksta, o tekstas nėra natūralus reiškinys. Tekstas būna lyg kitam laike, ir ten gali kažkas įvykti. Mes dažnai rašome taip, kaip kalbame. Proustas tokiais atvejais sakė, kad taip būna, kai žmonės rašo be meilės, o tik pilni meilės sau arba savimeilės.

Tai štai Proustas vertina tą XX amžiaus literatūrą, kurią pavadinčiau rimtąja literatūra, traktuodamas tekstą ne kaip užbaigtos minties, užbaigto „Aš“, užbaigtos tiesos išraiškos būdą, bet atvirkščiai – kaip tai, kas turi tapti tiesos tarpininku. Faktiškai jis tvirtino, kad tuomet, kai rašau, aš pats sužinau, ką aš galvojau ir patyriau. Todėl jo minčių eigą ir galima užbaigti žinomu Mallarmé aforizmu: poemos rašomos ne idėjomis, poemos rašomos žodžiais. Bet už „žodžių“ reikia, aišku, matyti tą tekstų prasmę, apie kurią ką tik kalbėjau.

L. Borgesas – vienas puikiausių XX amžiaus rašytojų – sakė, jog poezija visuomet paslaptinga, todėl niekuomet nežinai, ką tau galų gale pavyko parašyti. Literatūros kritikai tai tereiškia, kad tam tikra prasme skaitytojas, t. y. vartotojas, ir rašytojas sulyginti teksto atžvilgiu: rašytojas taip pat „nesupranta“ savo teksto ir taip pat privalo iššifruoti jį ir interpretuoti kaip ir skaitytojas. Rašytojas – toks pat žmogus, kaip ir mes, tik su sava patirtim.

Tai reiškia, kad literatūros kritika filosofiniu aspektu yra tik išplėstas skaitymo aktas – ir ne daugiau. Literatūros kritika gali tik padėti man dalyvauti sąmoningos begalybės santykiuose, t. y. palaikyti gyvą būseną. Toks požiūris į knygą, natūralu, sulygina knygos skaitymo aktą su kitais gyvenimo aktais. Tuo mane, kaip jau sakiau, ypač patraukė Proustas.

Mes paprastai su dideliu pietetu žvelgiame į knygą. Aš linkęs laikytis, taip sakant, nepagarbaus požiūrio į literatūrą ir kartu, įkandin Prousto, pritarti ypatingam literatūros kritikos žanrui, kurį pavadinčiau nepagarbia literatūros kritika.

Ką turiu galvoje? Proustas, jo romanas ir jo literatūriniai kritiniai samprotavimai daugelį išgyvenimų, sakykim, dėl rožės, gražios moters, pyragaičio „madlen“, na, visus paprastus, vadinamuosius buitinius įspūdžius sulygina su skaitymo aktu. Jam to įspūdžio, kurį patiria žmogus po gudobelės krūmu, suvokimas absoliučiai lygus knygos turinio suvokimui – čia taip pat „tekstas“. Todėl suvokimo vertė priklauso nuo to, ką išgausi iš savęs, nuo pasikeitimo gradiento, o ne nuo materijos. Jeigu sugebama perskaityti suvokinius kaip raidinius savo sielos knygos užrašus, kai kada jie gali daugiau pasakyti apie pasaulį ir apie mus nei kokia rimta knyga. Aš visai pritariu Prousto pokštui, kad iš muilo reklamos galima gauti ne mažiau nei iš Pascalio „Minčių“.

Jis turi omeny, kad ir vienu, ir kitu atveju dalyvauja diskretus įspūdžio spindulys, unikalus, kaip su kančia prisimenamas veidas, pakibęs prieš mus, nesaistomas priežasčių ir nesąlygojamas jų turinio, smogiantis tiesiai į mus. Štai kodėl gudobelės krūmas mus sujaudino. Jaudinimuisi nėra priežasčių – jis niekuo nesiskiria nuo tūkstančio tokių pat krūmų. Bet jei įvyko šis gyvenimiškas aktas – susijaudinimas, reikalaujantis išsprendimo (kaip ir Dostojevskio herojų „mintis“), tai reiškia, jog ten būta kažkokio smūgio, tiesioginio kontakto su tiesa, su tokia realybe, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne su laukimo ar loginių galimybių realybe. „Gyvoji sintaksė“, kaip sakė Proustas.

Taigi jaudulys nesuprantamas (ir tiesa nematoma), kol mes jo neišsiaiškiname patys lavėdami ir perkurdami tai, kas mums atsitiko. Čia ir yra to, kas su mumis įvyko, „išnarpliojimo“ kelias. Kaip tik tokie įspūdžiai, turintys pasaulio individuacijos pradmenis, reikalauja iš mūsų įeiti į save, kad išnarpliotume daiktų padėtį, – kitaip informacijos nėra iš kur gauti, ji negali būti gauta iš išorės, paskolinta, prijungta, sumuota ir t. t. Tiesa niekur tavęs nelaukia, niekas tau jos paštu, kaip sako Proustas, neatsiųs (beje, ir tiesos apie Goethę, Stendhalį bei kitus). Tu turi sustoti ir dirbti, kitaip tariant, ten, inertiškai judančiame pasaulyje, tu turi sustoti, o čia, įspūdžio spindulio taške, dirbti.

Viename tekste Proustas netiksliai pacituoja žodžius iš Jono Evangelijos: „Vaikščiokite, kol šviesa su jumis.“ Jis pakeičia vieną žodį kitu. Klaida būdinga: vietoj žodžio „vaikščiokite“ Proustas rašo žodį „dirbkite“. Tai gilus pasaulio sąrangos jutimas, tokio pasaulio, koks jis yra, jeigu tik žaibiškai krustelim sekundei atsivėrusios dermės plyšyje. Ir jeigu mes praleidom tą sekundę ir neišplėtėm darbu to atsivėrusio intervalo, tai nebus nieko, nes pagal metafizinį dėsnį viskas negrįžtama, ir tai, ko mes nepadarėm, niekuomet nebus padaryta. Kadangi tu atsiradai čia, tai tik tu atsiradai čia, tik tu galėjai suprasti, kas tau blykstelėjo. Niekuo daugiau negali pasiremti, niekas kitas negali tau padėti, ir tu negali remtis nei ateitim, nei vakarykšte diena, nei darbo pasidalijimu, girdi, mes susivienysim ir kartu išsiaiškinsim. Neišsiaiškinsim, o tik paleisim dalį pasaulio į visišką nebūtį. Prousto „gyvoji sintaksė“, pasirodo, yra „žaibo sintaksė“, kalbant Saint-Johno Perse’o žodžiais ir manant, kad tai apskritai gali būti.

Ir šiuo atveju aš tikiu Proustu ne tik todėl, kad jis man kaip rašytojas atrodo geras ir kad jo asmeninė patirtis šiek tiek sutampa su maniške, bet ir dėl to, kad aš galiu tai paremti filosofijos teiginiais. Galima įrodyti, kad yra taip ir negali būti kitaip.

Taigi baigdamas noriu pabrėžti vieną paprastą mintį. Man literatūros kritika pirmiausia yra suvokimo akto išplėtimas, apribotas šio išplėtimo uždavinių. Tų rėmų ji negali peržengti. Ji visuomet yra savo išbandymų sesers kritika, išbandymų tęsinys savo priemonėmis (net jei gaunama neigiama išvada). Aišku, pakeliui galima užsukti į estetikos, semiotikos, pasaulio teorijų ir pan. tankmes, bet tik ligi tam tikros ribos (kurios negalima iš anksto visiems laikams nubrėžti), nes kritika visuomet yra išaiškinimo priemonė. Bet ir tuomet vaidmuo, paliekamas kritikai, reikšmingas. Nes būtis niekuomet nesutelpa į tai, kas egzistuoja, – kartu ir į tai, kas radosi literatūrinio teksto dėka. Pastarojo atžvilgiu būtis visuomet „išstumta“, „nuskandinta“. Didieji kūriniai ir skiriasi tuo, kad juose yra balsas, latentinis tekstas, besiskiriantis nuo išreikšto turinio. Ir kritika – neatskiriama turinio dalis, gyvenimo būdas – yra teksto begalybės viduje (niekuomet galutinai jo neišaiškindama).

Antra, kuriama kritika gali būti svarbi filosofui tik su sąlyga, jog dalyvaujama kartu su skaitytoju atskleidžiant turinį, ir su prielaida, kad knygos, idėjos ir žodžiai – ne fetišai. Kitoks požiūris į knygas ir žodžius yra stabmeldiškas, jis mūsų tikrąjį „Aš“ uždengia dešimtimis kitų mūsų „Aš“ (beje, „Aš“ polisubjektyvumo idėja – viena esmingiausių Prousto ir visos XX amžiaus literatūros idėjų). Literatūra – ne kokia šventoji karvė, o tik vienas iš dvasinių įrankių, padedančių aptikti judėjimą į save per unikalų gyvenimo išbandymą, kurį patyrei tik tu. Ir niekas be tavęs ar vietoj tavęs nesugebės iš to išbandymo išgauti tiesos.

Merabas Mamardašvilis

 

Vertė Eugenijus Ališanka

Versta iš: Мераб Мамардашвили, Как я понимаю философию, Maskva: Progress, 1990.

Pirmoji publikacija: „Literatūra ir menas“, 1990 gruodžio 8.

 

Literatūros kritika kaip skaitymo aktas

[v.2]

Noriu pasidalinti asmeniniais įspūdžiais apie tai, ką vadiname literatūra ir literatūros kritika (žinoma, turiu omeny filosofo įspūdžius). Ir filosofija, ir bet koks literatūros tekstas, meno tekstas, susiję su gyvybiškais klausimais, t. y. meile, mirtimi, egzistavimo prasme ir orumu, su tuo, ką realiai patiriame gyvenime ir ko tikimės iš jo; ir akivaizdu, kad skaitome tai, kas artima mūsų sielos patirčiai. O kas neįstringa į širdį, nėra mums literatūra. Matyt, tam tikri literatūros fragmentai yra mums neprieinami tiesiog todėl, kad nesutampa su mūsų gyvenimo keliu ir svarbiausiuoju aktu – atsvėrimu per skaitomo teksto įspūdį. Tokių fragmentų literatūros kritikas veikiausiai neturėtų liesti.

Jeigu neatpažinome savęs tame, ką skaitėme, tada tekstas mums tuščias, ir turbūt šiuo atveju neturėtume pateikti sąskaitos literatūros kritikos terminais; literatūros kritika negali egzistuoti teksto, svetimo kritikui ir nekritusio jam į širdį, atžvilgiu. Juk tokiu atveju savo tekste jis nieko neįstengs eksplikuoti taip, kad, pats augdamas, plėstų knygos patirtį ir jos skaitytojų patirtį.

Mane pribloškė vienas susitikimas – susitikimas su rašytoju Marceliu Proustu, kurio pranašumas tas, kad jis ir genialus, ir šiuolaikinis, t. y. XX a. rašytojas, artimas šio amžiaus žmogaus patirčiai, mūsų patirčiai. Svarbiausia, kad Prousto tekste akivaizdžiai matome žmogaus kelią. O „kelias“ pagal apibrėžimą, jei imsime šį žodį didžiąja raide, yra kelias, kuriuo žmogus išeina iš kažkokios tamsos: iš savo gyvenimo tamsos, iš įspūdžių tamsos, iš egzistuojančių papročių, egzistuojančios socialinės santvarkos tamsos, iš egzistuojančios kultūros, savojo „Aš“, jos reiškėjo, tamsos, ir turi nueiti kažkur, kur link blyksi jo unikalios patirties rodyklė. Nueiti, beje, ir su meno „ramentais“. Visas gyvenimas, šiaip ar taip, priklauso nuo to, ar įstengia žmogus iki galo išnarplioti, kas jam iš tikrųjų atsitiko, ką jis iš tikrųjų patyrė ir kokia istorija galiausiai virto jo misija. O atskirti, kas iš tikrųjų atsitiko, nuo to, kas rodosi, labai sunku. Ypač sunku vėl susisiekti su neverbaliniu pagrindu niekuo nepakeičiamo asmeninio regėjimo, kuris tik ir teleidžia prasiveržti iki realios būties ir vienybės su kitais žmonėmis.

Žodžiu, mane apstulbino, koks absoliučiai artimas mano patirčiai žmogus, parašęs tekstą, – turiu omeny Proustą; artimas pasirodė ir Prousto santykis su galima literatūros kritikos užduotimi jos filosofinės prasmės požiūriu.

Ne veltui kalbu apie Prousto šiuolaikiškumą. Turiu omeny ir tai, kad jo, kaip rašytojo, patirtis prasidėjo (ar buvo sumanyta) keisto, netradicinio romano forma, romano, kurio „siužeto“ ašis – suvesti sąskaitas su literatūros kritika, t. y. su tuo, kaip suvokiamas kūrinys ir ką iš jo išskaito kritikas, skaitytojas kaip asmenybė. Pradžioje Proustas net pasirinko tokį personažą – savotišką idealų literatūros kritiką (Sainte-Beuve) – ir kūrė savo romaną, tarsi ginčydamasis su juo, „romanu“ laikydamas gyvenimo patirties narpliojimo vyksmą ir kartu aiškinimąsi, kokią reikšmę šiam vyksmui ir autoriaus likimui (bei jo charakteriui) turi meninis tekstas. Kiek literatūros kritika arba žmonių santykis su meno kūriniais padeda ar trukdo išnarplioti šią ėjimo keliu patirtį, tiek ta kritika ir kritiko figūra atsiduria Prousto dėmesio lauke.

Mane, kaip skaitytoją, filosofą, pirmiausia sujaudino štai kas: skaitymo aktas kaip gyvybiškas aktas (ir tai, kad šis intelektualinis aktas prilygsta bet kokio kito lemtingo susitikimo „prasmės“ nuskaitymui, tarkim, susitikimo su gudobelės žiedais ar su nelaiminga meile). Pernelyg dažnai literatūra laikoma grynai išoriniu gyvenimo papildiniu, puošmena ir pramoga, pateikiama „artistų“, peržengiančia normalaus gyvenimo proceso ribas, – arba gatavu pamokymu, įsikišimu iš išorės, specialiai atliekamu „žmogotyrininkų ir sielamylių“, tiesos saugotojų ir skelbėjų, savotiškų pasaulį tvarkančios Apvaizdos „teoretikų-patikėtinių“; t. y. literatūra arba prablaško mus, perkeldama į kažin kokį pasakišką „estetinių“ malonumų pasaulį, arba pamokslauja; ji yra „menas menui“, gryno artistizmo apraiška, – arba socialiai, doroviškai ir idėjiškai angažuota. Bet abiem atvejais kūrinys (ir jo autorius) – tai daiktas, gatava esybė; visiškai neatsižvelgdama į specifinį literatūrinį faktą (arba literatūros efektą) kaip tokį, kaip žodžio triūsą, turintį savo padarinius, skatinantį tam tikrus veiksmus ir sąlygojantį gyvenimo apybrėžą (ir žmones, kurie šiam darbui ryžtasi, nes „sprendžiamas jų gyvenimas…“). Tad niekur nedingsi nuo fetišizmo ir stabmeldystės. Galima be galo ginčytis, ar pramano pasaulis, literatūrinės sakmės pasaulis nėra geresnis už realųjį. Kitaip tariant, knygos arba padeda žmogui pasprukti nuo tikrovės, arba rodo jam kelią toje tikrovėje, tokį kelią, kurį už jį žino kažkas kitas ir primeta iš išorės „jo paties labui“, o jis pasyviai naudojasi.

Tačiau Proustas kaip ir daugelis kitų suprato (kai išsisklaidė karštligiškos švietėjiško absoliutizmo ir misionieriavimo fantazijos), kad vadinamoji „romantiškoji fikcija“ (galime pridurti ir teorinę, poetinę ir pan. fikcijas) tiesiogiai susijusi su pirmaprade, gyvybiška prasme, kad žodinės kūrybos menas yra tiesos, realybės egzistavimo apraiška ir kad šios tiesos negalima įteigti pamokymais, kad ji neegzistuoja iš anksto. Tai keistokai nušvietė patį skaitymo aktą.

Pirmiausia paaiškėjo, kad knygą perskaitai tik tiek, kiek ji yra veidrodis, pastatytas priešais tavo gyvenimo kelią, kuris tame veidrodyje atsispindėjęs išsitiesina ir, vadinasi, priklauso nuo to, kas yra tavo paties sieloje, t. y. šia prasme knyga yra dvasinis instrumentas, ne objektas, ne daiktas.

Pvz., mane visada glumino Dostojevskio kaip rašytojo likimas mūsų literatūros kritikos ir skaitytojų požiūriu. Esą Dostojevskio romanuose pateikiamas kažkoks ypatingas mokymas, gal Rusijai, gal žmogaus sielai skirtas kreipinys. Šis mokymas periodiškai tai priimamas, tai atmetamas, laikomas tai reakcingu, tai vėl progresyviu. Neapsieinama be prielaidos, kad rašytojas turi kažkokią sistemą, kurią galime eksplikuoti perskaitę knygą, o jis pats jau egzistuoja kaip tos sistemos subjektas ir sargas.

Proustas yra pasakęs netikėtą frazę (o ji man nuostabiai artima ir suprantama): kažkodėl įprasta pernelyg iškilmingai kalbėti ir rašyti apie Dostojevskį. Išties Dostojevskis akivaizdžiai (ir aš taip suvokiu) užsiėmęs savimi, jis piešia save pagal „veidrodį“, ieško kelio, ieško būties, ištiesina šiuos atsižvelgdamas į eksperimentines žodinės tikrovės realizacijas – ir nepateikia jokio mokymo. O jei mes priimame jo tekstus kaip „pamokančius“, tai tik todėl, kad galime padaryti sau artimą kelią žmogaus, kuris egzistuojančios kultūros aplinkybėmis, atmesdamas jos stereotipus, atmesdamas jos prietarus, nusistovėjusias problemas, pristabdydamas tos kultūros stichiškai žadinamus sielos virpesius ir būsenas, stebėjosi tikrąja savo egzistavimo prasme ir tuo, ką šis egzistavimas liudijo apie aplinkumą, taip sakant, „iš pirmų lūpų“.

XX amžiuje paaštrėjo klausimas, koks meno vaidmuo gyvenime, koks autoriaus ir kūrinio santykis, paaštrėjo net paties autoriaus egzistavimo problema. Ne veltui Prousto romanas – tai romanas kaip tam tikras turinys ir kartu romanas apie priemones, leidžiančias suvokti šį turinį ir realizuoti asmeninę gyvenimo visumą… priklausomai nuo meno, t. y. romanas apie romaną, apie žmogų, rašantį romaną.

Tai antrasis momentas, kurį norėjau pabrėžti. XX amžiuje aiškiai supratome seną tiesą, kad romanas, tekstas yra tos įsčios, kuriose pirmąsyk gimsta ir šio teksto autorius kaip asmenybė, kaip gyvas žmogus, kad autorius neužbėga už akių tekstui kaip „piktas“ ar „geras“ jo dėdulė. Paaiškėjo, kad literatūra apskritai nėra išorinis gyvenimo „prielipas“ (pramoginis ar pamokomas), kad prieš atsirandant tekstui nėra jokio kreipinio, kurį rašytojas galėtų adresuoti skaitytojui. Tai, ką jis parašė, yra tos įsčios, kuriose jis pirmąsyk tapo tikruoju „Aš“, iš kažko išsivadavo, teksto padedamas nuėjo tam tikrą kelią. Mano liudijimas nežinomas man pačiam, – iki knygos. Ir gyvenimas atitinkamai nerealizuotas.

Amžių sandūroje viena pirmųjų rimtojo meno prošvaisčių, – beveik religinio meno, niekad nemininčio žodžio „Dievas“ ir nesusijusio su jokia religine konfesija, meno, kurį pavadinčiau herojišku, – buvo, žinoma, simbolizmas. Ne veltui jis paliko tokį gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Turiu omeny prancūzų simbolistus.

Pagrindinė šio meno idėja buvo paprasta mintis, kurią aiškiai išsakė Baudelaire’as, o paskui įtvirtino Mallarmé: keisti gyvenimą. T. y. pradėti gyventi ir realizuotis kuriančiajam poemą, romaną, simfoniją, paveikslą. Menas, t. y. tekstų kūrimas, jiems buvo gyvenimo akto elementas ir instrumentas, ir jie atsidėjo jam visu rimtumu.

XX amžiaus menas ir toliau suko naujais keliais: griežtesnė asmeninė paieška, kuklesnis santykis su žodžiu, suvokimas, jog tekstas kuriamas todėl, kad būtent tau gyvybiškai svarbu per jį atsidurti išmėginimo, būties liudijimo taške, nes tiesos negalima iš niekur gauti, ją tegalima sukurti, kaip teigė Proustas, viską, kiekvieną jos dalį, ir pats rašytojas turi tapti per kuriamą tekstą, kuris, žinia, nėra natūralus reiškinys, t. y. ne psichologinis skatulys, ne ketinimas, ne gražbylystė, ne vidinis vaizduotės ženklas ir pan. Pokalbis yra natūralus reiškinys, čia nieko nevyksta, o tekstas nėra natūralus reiškinys. Tekstas tarsi egzistuoja kitame laike, ir ten gali kažkas įvykti. Mes dažnai rašome taip, kaip kalbame. Apie tokius atvejus Proustas sakydavo, kad žmonės rašo be meilės, vien iš meilės sau arba savimeilės.

Žodžiu, Proustas priklauso tai XX amžiaus literatūrai, kurią pavadinčiau rimtąja dėl minėtojo santykio su tekstu, t. y. tekstas nėra gatavos minties, gatavo „Aš“, gatavos tiesos apraiška, bet, priešingai, kažkas, kas per jį turi tapti. Proustas faktiškai teigė, kad tik rašydamas sužinau, ką galvojau ir ką patyriau. Todėl jo minties eigą galime užbaigti žinomu Mallarmé aforizmu: poemos rašomos ne idėjomis, jos rašomos žodžiais. Tik, žinoma, „žodžiai“ šiuo atveju reiškia tekstus ką tik aptartąja prasme.

Borgesas – vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų – kalbėjo, kad poezija visada paslaptinga, nes niekada nežinai, ką iš tiesų pavyko parašyti. Literatūros kritikai tai reiškia paprastą dalyką: skaitytojas (t. y. vartotojas) ir rašytojas čia sulyginami teksto atžvilgiu, t. y. rašytojas taip pat „nesupranta“ savo teksto ir taip pat turi jį šifruoti ir interpretuoti kaip ir skaitytojas. Rašytojas – toks pat žmogus kaip mes su jumis, tik turintis tam tikrą patirtį.

Tai reiškia, kad, mano požiūriu, filosofiniu aspektu, literatūros kritika tėra išplėstinis skaitymo aktas, mano skaitymo akto jūsų skaitymo akto plėtinys, – ne daugiau. Šiuo atžvilgiu literatūros kritika tegali padėti man dalyvauti sąmoningos begalybės santykiuose, t. y. palaikyti gyvą būseną. Žinoma, šitaip knygos skaitymo aktas prilyginamas kitiems gyvybiškiems aktams. Kaip tik tai mane ir patraukė Prousto atveju.

Paprastai mes baisiai pagarbiai žiūrime į knygą. Aš veikiau laikyčiausi nepagarbaus santykio su literatūra ir kartu, sekdamas Proustu, ginčiau ypatingą literatūros kritikos žanrą, kurį pavadinčiau nepagarbios kritikos žanru.

Ką turiu omeny? Ir romane, ir samprotaudamas apie literatūros kritiką, Proustas pateikia ištisą aibę išgyvenimų, tarkim, susijusių su rože, gražia moterimi, pyragaičiu „madlen“, sulygindamas šiuos paprastus, tiesiog kasdienius įspūdžius su skaitymo aktu. T. y. Proustui to įspūdžio, kurį patiria žmogus priešais gudobelės krūmą, suvokimas absoliučiai prilygsta knygos turinio suvokimui – tai irgi „tekstas“. Vadinasi, suvokimo vertė priklauso nuo to, ką išgausi iš savęs, priklauso nuo perkaitos laipsnio ir gradiento, o ne nuo materijos. Tarus, kad kartais, – jei įstengsi perskaityti pojūčius kaip raides savo sielos knygoje, – jie gali byloti mums apie pasaulį ir mus kur kas geriau nei kokia rimta knyga. Telieka sutikti su Proustu, kad iš muilo reklamos kartais galima išgauti ne mažiau nei iš Pascalio „Minčių“.

Pasak jo, ir vienu, ir kitu atveju yra diskretus įspūdžio spindulys, unikalus tarsi sunkiai prisimenamas veidas, spindulys, pakibęs priešais be jokių priežasčių, nesąlygojamas jų turinio, tiesiogiai mums smogiantis. Štai kodėl mus sujaudino gudobelės krūmas. Nėra priežasties jaudintis – jis niekuo nesiskiria nuo tūkstančių tokių pačių krūmų. Bet jei šis gyvybiškas aktas – jaudulys, reikalaująs atomazgos, įvyko (kaip ir Dostojevskio herojų „mintis“), vadinasi, būta smūgio, tiesioginio kontakto su tiesa, realybe tokia, kokia ji yra iš tiesų, priešingai lūkesčiams ir loginėms galimybėms. „Gyva sintaksė“, kaip sakė Proustas.

Maža to, jaudulys nesuprantamas (ir tiesa neregima), kol nesusigaudėme jame per savo raidą, iš naujo atkurdami tai, kas mums nutiko. Kaip tik tokie įspūdžiai, kuriuose glūdi pasaulio individuacijos pradmuo, reikalauja panirti i save, kad išnarpliotume daiktų padėtį, antraip informacijos iš niekur negausime, jos negalima gauti iš išorės, perimti, papildyti, susumuoti ir t. t. Tiesa niekur tavęs nelaukia, niekas, pasak Prousto, jos paštu neatsiųs (beje, ir tiesos apie Goethę, apie Stendhalį ir kt.). Turi sustoti ir dirbti, t. y. ten, iš inercijos judančiame pasaulyje, turi sustoti, o čia, įspūdžio spindulio taške, dirbti.

Viename tekste Proustas, netiksliai cituodamas, pateikia Evangelijos pagal Joną žodžius: „Vaikščiokite, kol šviesa su jumis.“ Proustas cituoja pakeisdamas vieną žodį kitu. Klaida charakteringa: vietoj žodžio „vaikščiokite“ jis sako „dirbkite“. T. y. tai gilus pasaulio sąrangos pojūtis, tokio pasaulio, kuris yra, egzistuoja, jei krustelime prošvaisoje – žaibu, vieną atsivėrusios dermės akimirksnį. O jei pražiopsojome šį akimirksnį, darbu nepraplėtėme atsivėrusio intervalo, tai nebus nieko, nes, pagal metafizikos dėsnį, viskas negrįžtama ir tai, ko nepadarėme, niekada nebus padaryta. Jei atsidūrei čia, tai tik tu atsidūrei, tik tu galėjai suprasti, kas tik tau nušvito. Negali kliautis niekuo, niekas negali padėti, negali kliautis nei ateitimi, nei vakardiena, nei darbo pasidalijimu, esą kada nors susibursime ir išsiaiškinsime. Neišsiaiškinsime, tik leisime pasaulio dalelei nusprūsti visiškon nebūtin. Vadinasi, Prousto „gyvoji sintaksė“ yra „žaibo sintaksė“, jei prisiminsime Saint-John Perse’o žodžius ir tarsime, jog tai apskritai įmanoma.

Šiuo atveju aš tikiu Proustu ne tik todėl, kad jis, kaip rašytojas, man priimtinas ir kažkuo artimas mano asmeninei patirčiai, bet ir todėl, kad galiu tai paremti filosofijos tezėmis. Galima įrodyti, kad yra kaip tik taip ir kad negali būti kitaip.

Tad baigdamas kalbą norėčiau užfiksuoti vieną paprastą mintį. Pirma, literatūros kritiką aš laikau suvokimo akto plėtiniu, apribotu šio plėtinio užduočių rėmais. Ji negali peržengti šių užduočių. Ji visada yra kritika kolegos, patiriančio tą patį išmėginimą; tai išmėginimo tęsinys savomis priemonėmis (net jei gaunama neigiama išvada apie rezultatą). Žinoma, probėgšmais galima užsukti į bet kokius estetikos, semiotikos ar istorinio mokytumo, pasaulio teorijos ir pan. brūzgynus, bet tik iki tam tikros ribos (kurios neįmanoma nubrėžti iš anksto visiems laikams). Bet ir taip kritikai lieka gan reikšmingas vaidmuo. Būtis niekada netelpa tame, kas egzistuoja, kartu ir tame, kas pradėjo egzistuoti per literatūros tekstą. Ji visada „išstumta“, „paskandinta“ šiojo atžvilgiu. Didieji kūriniai kaip tik ir išsiskiria juose glūdinčiu balsu, latentišku tekstu, kuris nesutampa su akivaizdžiu turiniu. Ir kritika – jo neatskiriama dalis, gyvenimo būdas – yra teksto begalybėje, „laiko slaptybėje“ ir (žinia, sėkmės atveju) panėšėja iki mūsų šios „nežinomos Tėvynės“ (Proustas) – vienintelės menininko tėvynės – fragmentus.

Antra, kritika gali būti svarbi filosofui tik tokiu atveju, kai jis drauge su skaitytoju dalyvauja atskleidžiant turinį; esminė prielaida – kad knygos, idėjos ir žodžiai nėra fetišai. Bet koks kitas santykis su knygomis ir žodžiais stabmeldiškas, užkloja mūsų realųjį „Aš“ tuzinais kitų „Aš“ (beje, „Aš“ daugialypumo, polisubjektyvumo idėja – viena pagrindinių ir Prousto, ir visos XX amžiaus literatūros idėjų). Literatūra – anaiptol ne šventa karvė, tai tik vienas dvasinių instrumentų siekiant atrasti save per realų pasaulio išmėginimą, unikalų, kurį patyrei tik tu, ir niekas už tave, niekas, išskyrus tave, neįstengs išgauti tiesos iš šio išmėginimo.

Merabas Mamardašvilis

 

Vertė Austėja Merkevičiūtė

Versta iš: Мераб Мамардашвили, Как я понимаю философию, Maskva: Progress, 1990.

Pirmoji publikacija: „Šiaurės Atėnai“, 2000 09 16, Nr. 34.

 

  1. Spausdintame 1990 m. variante asmenvardžiai yra adaptuoti; čia jie, remiantis dabartine praktika, pateikiami autentiškos formos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *