Kai Rogeris Ebertas Čikagos universitete dėstė apie Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (Dekalog, 1989), jam buvo sudėtinga sujungti dešimt Dievo įsakymų su dešimtimi filmų. Pasak Eberto, „čia negalima rasti atitikmens venas prie vieno“1. Vis dėlto Amerikoje išleistame DVD kiekviena ciklo dalis yra tiksliai sujungta su Dievo įsakymu. „Dekalogas I“ (Dekalog, jeden) sujungtas su įsakymu „Aš esu Viešpats tavo Dievas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Dėl šio atitikmens, tikriausiai, galima mažiausiai ginčytis. Filme, kurį Ebertas apibūdina kaip „liūdniausią“ viso ciklo dalį, pasakojama istorija apie ateistinių pažiūrų kompiuterijos mokslininką Kšyštofą (Henryk Baranowski), jo sūnų Pavelą (Wojciech Klata) ir jų klaidingą tikėjimą žmonijos žiniomis. Netgi Ebertas užsimena, kad šio filmo tikslas yra parodyti, jog kompiuteris – tai „netikras dievas“.
Iš pradžių Kieślowskis ir filmo scenarijaus bendraautorius Krzysztofas Piesiewiczius „kiekvieną filmą norėjo pradėti taip, kad susidarytume įspūdį, jog pagrindinis veikėjas yra tartum atsitiktinai pagaunamas kameros“2. „Dekalogas I“ išlaiko šio plano struktūrą labiau nei kitų dalių įžangos. Žiūrovas susipažįsta su Pavelu, kamerai kylant aukštyn daugiabučių kompleksu, jungiančiu visus „Dekalogo“ veikėjus. Kamera seka balandį, skriejantį link pastato. Kai balandis nutūpia ant pasirinkto lango, kamera nukrypsta į jį ir pagaliau išvystame berniuką vardu Pavelas. Jo istorija iškart pristatoma kaip istorija, iškelianti svarbiausią klausimą apie žmogaus žinias. Pirmieji žodžiai filme ištariami tuomet, kai Kšyštofas ir Pavelas skaičiuoja savo atsispaudimus. Pirmasis pokalbis liečia matematikos uždavinį. Pavelas pasakoja apie savo tėčio tikėjimą kompiuteriais – netgi iškeliama prielaida, kad jeigu kompiuteris gali tiksliai parodyti laiką tolimoje šalyje, tai galingasis tėčio kompiuteris galėtų žinoti, ką sapnuoja jo šiuo metu mieganti mama.
„Dekalogas I“ dažnai menama kaip istorija, atskleidžianti beprotišką pasitikėjimą kompiuteriais. Kšyštofas naudojasi kompiuteriu, kad nustatytų, ar vietinė upė gali atlaikyti tris kartus sunkesnį svorį už Pavelą ir apsisprendžia anksčiau įteikti kalėdinę dovaną, naujas pačiūžas. Pasekmės – tragiškos. Vis dėlto įdomu tai, kad Kšyštofas tiki ne tik kompiuteriu, bet ir bendrai empiriniu mokslu. Prieš duodamas Pavelui pačiūžas, Kšyštofas du kartus patikrina kompiuterį, tačiau taip paprastai juo nepasitiki ir atlieka eksperimentą, kad nustatytų temperatūrą. Kšyštofas lipa ant ledo ir jį patikrina. Šokinėja ant jo, kerta lazda ir čiuožia juo. „Dekaloge I“ tikėjimas empirinėmis žmonijos žiniomis, kaip ir tikėjimas kompiuteriu, tikrinamas ryžtingai. Šis tikėjimas išlieka netgi tada, kai gaunamas priešingas įrodymas. Kuomet Kšyštofui pasakoma, kad ledas įlūžo, jis atsako, jog „ledas negalėjo įlūžti“ ir pataria savo pašnekovei nusiraminti.
Kadrai iš TV filmo „Dekalogas I“ (1989)
Šis tikėjimo klausimas nuodugniai narpliojamas filmo istorijoje. Tiek „Dekalogo I“ mizanscenos, tiek dialogai žymiai labiau siejasi su religija, nei kitose dalyse, besiremiančiose bibliniu pagrindu. Dvi svarbiausios filmo scenos vyksta arba priešais, arba pačioje Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje, kur ant sienų vaizduojami didžiuliai kryžiai. Nors Kieślowskis ir Piesiewiczius pirmiausia ieškojo būdų, kaip pateikti šių dienų istorijas, kad būtų nuosekliai išryškintas Dievo įsakymų svarbumas, – paliekant teologines bei filosofines diskusijas nuošalyje ir taip parodant jų [Dievo įsakymų] svarbumą tikrų moralinių sprendimų priėmimo metu (Ebertas leidžia suprasti, kad veikėjai netgi nesvarsto Dievo įsakymų ar etinių pažiūrų), – „Dekalogas I“ iš tikrųjų nagrinėja keletą aiškiai kontrastuojančių empirinių ir dvasinių požiūrių į gyvenimą. Išvydęs negyvą šunį priešais minėtą bažnyčią, Pavelas tėvui užduoda klausimą apie mirties prigimtį. Kšyštofas į klausimą atsako remdamasis medicina. Pavelas tęsia: „Kas iš tikrųjų yra mirtis?“, ir vėl sulaukia atsakymo, pagrįsto medicina. Kai jis iškelia sielos egzistavimo klausimą, jam atsakoma, kad vienintelis dalykas, kuris palaiko mums gyvybę, yra pasiekimai ir prisiminimai. Ir priešingai, kai Pavelo teta Irena (Maja Komorowska) rodo jam nuotrauką ir Pavelas klausia: „Kaip manai, ar jis žino, kas yra gyvenimo prasmė?“, teta, kamerai rodant Jono Pauliaus II-ojo nuotrauką, atsako teigiamai. Šis požiūrių kontrastas aiškiai atsiskleidžia telefoninio pokalbio metu. Kšyštofui sutinkus leisti Pavelui lankyti religijos pamokas, Irena klausia Kšyštofo, ar jis pasiims berniuką iš mokyklos tą pačią dieną. Kšyštofas atsidūsta ir žvelgia tolyn. Tada filmo centre vėl atsiranda kompiuteris, kuris Kšyštofą atitraukia nuo pokalbio ir paskatina jį pabaigti. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis ataidi ankstesnė Kšyštofo paskaita, iškelianti mintį, jog tinkamai suprogramuotas kompiuteris gali turėti individualumą; [kompiuterio ekrane] jis perskaito: „Aš pasirengęs.“
Kasdienės šių moralinių sprendimų implikacijos aiškiai atsiskleidžia ryškiausioje scenoje – ten, kur garsas išnyksta. Muzika vaidybiniuose Kieślowskio filmuose užima svarbią vietą. Pats režisierius tvirtino tik žinantis, kaip panaudoti muziką atmosferai sukurti, ir šį darbą patikėjo kompozitoriumi Zbigniewui Preisneriui, su kuriuo bendradarbiavo visuose filmuose, įskaitant „Be pabaigos“ (Bez konca, 1985), ir kuris gebėjo suteikti filmui trūkstamą „turinį“, kurio vien vaizdas negalėjo perteikti3. Nors Kieślowskis kartais abejojo kameros galimybėmis perteikti turinį4, tačiau muzika jis pasitikėjo. Muzikos galia atliko svarbų pasakojimo vaidmenį vėlesniuose jo darbuose, ypač filmuose „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (La Double vie de Véronique, 1991) ir „Trys spalvos. Mėlyna“ (Trois couleurs: Bleu, 1993). Taigi muzikos trūkumas svarbiausioje „Dekalogo I“ scenoje filmą daro dar įspūdingesnį.
Nuo 34:00 minutės, kai Kšyštofas sako Pavelui, kad patikrino ledą ir čiuožinėti yra saugu, iki 45:30 minutės, kuomet Kšyštofas suvokia šios žinios pasekmes, nėra jokio garso efekto (gal tik išskyrus varpo dūžius 34:54). Beveik penktadalį filmo nepertraukia jokia muzika ar garso efektai. Tačiau istoriją geriausiai nupasakoja garso takelis. Kaimynų telefono skambučiai, greitosios medicinos pagalbos sirenos, sutuoktinių riksmas, jiems bėgant laiptais, ir šuns inkštimas sukuria chaotišką tragiško likimo nuojautą, kai Kšyštofas stoiškai vaikštinėja gatvėmis, save tikindamas, kad jo sūnus yra anglų kalbos pamokoje. Filme „Mėlyna“ svarbiausia veikėja yra kompozitoriaus žmona, kuri mokosi gyventi šia diena, kad išsilaisvintų nuo praeities. Vis dėlto kai kuriuose filmo momentuose ji praranda laiko nuovoką. Ekranas aptemsta ir pradeda groti jos vyro nebaigtas muzikos kūrinys. Ji priversta susidurti su praeitimi akis į akį. „Dekaloge I“ dabartis virsta košmaru. Muzikos trūkumas priverčia žiūrovą išgyventi dabartį. Tačiau nei veikėjai, nei žiūrovai negali visiškai priimti tokio aštraus susidūrimo su dabartimi. Kai muzika vėl pradeda skambėti, pabrėžiamas netikėtas naujas suvokimas, nešantis mus pirmyn į ateitį, kur ištęstos diskusijos apie skirtingas pasaulėžiūras atrodo betikslės. Nutilus muzikai, dialogas išnyksta. Kšyštofas verkia laiptinėje, vėliau nuniokoja bažnyčią sekančioje lemiamoje, aiškiai katalikiškoje scenoje, ir grįžta namo prie savo kompiuterio, kurio ekrane pasirodo paskutiniai žodžiai filme: „Aš pasirengęs.“ (I am ready)
Kadras iš TV filmo „Dekalogas I“ (1989)
Michael Da Silva
Vertė Jūratė Ziedelytė
Michael Da Silva Dekalog, jeden
Susiję tekstai:
Aš ir kitas aš: meditacija žiūrint Kieślowskio filmą „Dvigubas Veronikos gyvenimas“
Asmens tapatumo problema Kieślowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“
- “Roger Ebert on The Decalogue”, 2001, The Decalogue: Special Edition, DVD, Featurette, Facets Video, 2003.
- Danusia Stok (ed.), Kieślowski on Kieślowski, Faber and Faber, London and Boston, 1993, p. 146.
- Stok (ed.), p. 179.
- Remiantis Edwardu Kłosińskiu, kuris filmavo filmus „Trys spalvos. Balta“ (Trois couleurs: Blanc, 1994) ir „Dekalogas II“ (Dekalog, dwa), Kieślowskis netikėjo, jog „kamera gali išreikšti idėją… [iš tiesų] vaidyba yra tai, kas įtakoja stilių“. Žr: “White: Edward Kłosiński”, Three Colors, Blu-Ray, Booklet, Criterion Collection, New York, p. 68.
Atgalinis pranešimas: Dekalogas V | Aplinkkeliai.lt