Praeitais metais renginyje „Baltos lankos“ buvo parodytas Šarūno Barto filmas „Laisvė“ (2000). Po peržiūros vienas iš renginio pranešėjų Maksimas Ivanovas pasiūlė pakalbėti apie tai, kas buvo regėta, ir pristatė savo pranešimą „’Spokso kaip pelėda’: lėtasis kinas ir jo tyrimo būdai“, skirtą ne tiek regėto filmo tyrimui, kiek problematikai, kuri kyla žiūrint tokio pobūdžio kiną.
Kadras iš Šarūno Barto filmo „Laisvė“
Pagrindinis klausimas, į kurį mėgina atsakyti Maksimas, yra toks: į ką žiūrovai spoksojo, priešais akis matydami Barto filmą; kas gi yra tas lėtasis filmas, iš ko jis padarytas? Jį ypač domina teorinis šio klausimo aspektas, t. y. kaip mes išvis galime nagrinėti lėtąjį kiną akademinės kinotyros rėmuose; pats autorius daugiausia dėmesio šiame pranešime skiria naratyvumo problemai, pradėdamas nuo pasakojimo, kas yra lėtasis kinas1, taipogi pristatydamas jo kritiką, padedančią suvokti šio kino pagrindinius keblumus2.
Maksimas nepamiršo paaiškinti ir įdomios savo pranešimo pavadinimo dalies: „Spokso kaip pelėda“ yra vienas iš veiksmažodžio „spoksoti“ vartojimo pavyzdžių, kuriuos pateikia Lietuvių kalbos žodynas. Kai dėl pačios pelėdos, tai ši, anot autoriaus, yra gudrus, akylas, gerai tamsoje matantis gyvūnas, o tai tinkama metafora, apibūdinanti smalsų, bet dažnai sutrikusį lėtojo kino žiūrovą, kuris pritemdytoje salėje stengiasi ką nors pajusti ar suprasti, žiūrėdamas tokį kiną.
Žiūrėdami lėtąjį kiną, žiūrovai susiduria su neįprastu reiškiniu – toks kinas gali kelti atgrasumą, nuobodulį, atvirą nepasitenkinimą, – tačiau Maksimas mano, jog šitai susiję ne su filmų lėtumu, o su neatitikimu tarp vaizduojamo veiksmo kiekio ir jam perteikti pasitelkiamos planų trukmės, t. y. veiksmo labai mažai, o planai labai ilgi. Atrodo, kad tokiame filme yra neigiamas bet koks veiksmas ir nuoseklus siužetas; netgi kai kuriuose tekstuose apie lėtąjį kiną rašoma, jog tokiems filmams būdinga antinaratyvinė struktūra bei siužeto nebuvimas. Tuomet autorius klausia, kas, jeigu ne naratyvas ir siužetas, sudaro lėtųjų filmų pamatą; jis pats į tokius filmus žvelgia kaip į naratyvius ir iškelia naratyvumo problematiką, visų pirma primindamas Barto filmą „Laisvė“.
Maksimo Ivanovo pranešimas (garso įrašas)
„’Spokso kaip pelėda’: lėtasis kinas ir jo tyrimo būdai“
„Baltos lankos“, Druskininkai, 2014 07 04
- Sąvoką „lėtasis kinas“ (slow cinema) 2000 m. pasiūlė britų kino kritikas Jonathanas Romney, taip apibūdindamas tam tikrų tarptautinių filmų grupę, pasirodžiusią apie 1990 m. ir iškilusią maždaug per dešimtmetį. Tai yra toks kinas, kuriame dėmesį įvykiams atstoja dėmesys nuotaikai, įspūdžiui ir laikui. Šie filmai atsirado įvairiose pasaulio šalyse ir tokiam reiškiniui įvardinti buvo pasiūlyta minėta sąvoka, pradžioje buvusi publicistinio lygio; mokslinį krūvį jai suteikė 2008 m. kinotyrininkas Matthew Flanaganas, šia tema parašęs reikšmingą esė „Lėtumo estetikos šiuolaikiniame kine link“ (Towards an Aesthetic of Slow in Contemporary Cinema), o 2012 m. apgynęs disertaciją „’Lėtasis kinas’: laikiškumas ir stilius šiuolaikiniame mene bei eksperimentiniuose filmuose“ („Slow Cinema”: Temporality and Style in Contemporary Art and Experimental Film). Jo įžvalgos padėjo pamatą išsamesniems lėtojo kino tyrinėjimams. Pats Flanaganas šią kino rūšį supranta greitumo ir lėtumo kategorijų kontekste: pabrėžtinai ištęstas, nudramatintas, ribotą informacijos kiekį perteikiantis meninis lėtasis kinas yra priešprieša populiariajam holivudiniam kinui, kurį apibūdina intensyvus montažas ir greitas vaizdų srautas. Lėtojo kino filmų kūrėjų grupei priskiriami tokie režisieriai kaip vengras Béla Tarras, taivanietis Tsai Ming-liangas, tailandietis Apichatpongas Weerasethakulas, kinas Jia Zhangke, rusas Aleksandras Sokurovas, vokietis Fredas Kelemenas, portugalas Pedro Costa, argentinietis Lisandro Alonso, meksikietis Carlosas Reygadas, lietuvis Šarūnas Bartas ir kiti. Daugiau info: The Art(s) of Slow Cinema
- Daugiau apie tai galima perskaityti čia: Slower or Contemplative?