Muzikinė struktūra Platono kūryboje

pagal | 2013 01 08

Jay Kennedy

Pristatome pokalbį su Jay Kennedy. Šis mokslininkas, kurio domėjimosi sritis yra mokslo filosofija ir istorija, teigia padaręs svarbų atradimą. Vienu metu nagrinėjęs pitagorininkų matematikos ir muzikos teoriją bei Platono raštus, į kuriuos bandė pažvelgti taip, kaip jie galėjo atrodyti originaliuose papirusuose, jis atrado įdomių dalykų: Platonas buvo pitagorininku ir rėmėsi slaptu muzikiniu simbolizmu, o jo raštuose slypinti muzikinė ir matematinė struktūra galėtų reikšti, kad jis pritarė radikaliai idėjai, jog visatą valdo ne Olimpo dievai, o matematikos ir mokslo dėsniai.

 

Muzikinė struktūra Platono kūryboje

Modernių mokslininkų tarpe iki šiol vyrauja tipiškas požiūris, kad Platono raštai nėra simboliški. Kaip nutiko, kad pradėjote ieškoti simbolių Platono filosofijoje? Kokios įžvalgos privertė padaryti išvadą, kad, rašant „Valstybę“, remtasi simboliais?

Daugelis Platono skaitytojų jaučia, kad tarp eilučių yra dar kažkas. Taip jau netikėtai sėkmingai sutapo, jog vienu metu dėsčiau mįslingą „Valstybės“ pasakojimo struktūrą bei kitą kursą apie senovės pitagorininkų matematikos ir muzikos teoriją. Suvokiau, kad „Valstybės“ struktūros pagrindas yra muzikos teorija.

Birtas, Harrisas, Doddsas ir daugelis kitų ekspertų atliko stichometrinius1 tyrinėjimus, bet jūs pirmas pateikėte tokius atradimus. Kuo nuo jų skiriatės jūs? Kodėl esate pirmas nuo helenistinių laikų, kuris dialogus bando pamatyti taip, kaip juos užrašė Platonas, ir kaip padarėte tokias išvadas?

Anksteni stichometriniai tyrimai siekė nustatyti originalių Platono rankraščių formatą. Aš tikriausiai buvau pirmas, kuris pagalvojo, jog naratyvai turi muzikinę struktūrą, kurią galima aptikti skaičiuojant graikiškas eilutes dialoguose. Klasikiniu periodu literatūrinių knygų ritiniuose buvo rašoma vienodais stulpeliais, kiekvienas su vienodu eilučių skaičiumi. Todėl eilutes suskaičiuoti buvo paprasta, kaip ir stulpelius. Pradedant helenistiniais laikais, prastesni leidimai buvo pateikiami be šio formato. Taigi aptikti Platono muzikines schemas tikriausiai buvo neįmanoma iki tol, kol nebuvo išrastas tekstų procesorius. Aš ką tik baigiau savo pirmosios knygos rankraštį „Muzikinė Platono dialogų struktūra“2, kuriame pristatoma ši idėja ir parodoma, kaip muzikiniai simboliai keičia dialogų skaitymo būdą.

Kodėl Platono sekėjai nustojo interpretuoti dialogus simboliškai? Ar šis jūsų atradimas keičia ir mūsų požiūrius į Aristotelio ir Platono sekėjus?

Platono sekėjai dialogus simboliškai skaitė maždaug nuo pirmojo mūsų eros amžiaus iki Renesanso. Antialegorinis posūkis turi įdomią istoriją. Romos katalikų bažnyčia įtvirtino alegoriją. Ji teigė, jog Biblijos skaitymui reikalingos specialios technikos ir todėl čia atsiranda dvasininkai. Lutheris ir Reformacija užsipuolė alegoriją ir įtvirtino paraidinį šventraščio skaitymą. Protestantų teologai pirmi sukilo prieš simbolinį Platono skaitymą ir pirmi iškėlė mintį, jog vadinamieji neoplatonikai yra neteisūs, aiškindami Platoną. Šis Reformacijos posūkis įtakojo moderniuosius antikos tyrėjus. Manau, paraidiškumas Platono studijose iš dalies išliko dėl šio posūkio ir iš dalies dėl to, jog šiandien daugelis Platono tyrėjų nėra susipažinę su muzikos teorija, be kurios neįmanoma pamatyti ir išskaityti muzikinio simbolizmo.

Jūsų tvirtinimai žada apversti Vakarų mąstymo atsiradimo istoriją. Kas čia vyksta?

Šie atradimai atveria kelią daugybei naujų tyrimų, kurie teikia vilčių persvarstyti mūsų supratimą apie senovės graikų filosofiją, mokslą, literatūrą, politiką ir muziką. Platonas kartais stereotipinamas, vaizduojamas kažkuo, kas Vakarų kultūrą pastūmėjo nuo poezijos link proto, logikos ir matematikos. Bet dabar Platonas atrodo visiškai kitaip. Galime jį matyti persekiojamo radikalaus, politinio pitagorininkų judėjimo gretose. Matome jį kaip rašytoją, kuris griebėsi simbolių, kad paslėptų savo pavojingiausias pažiūras. Matome jį atvirai prisistatantį proto nugalėtoju, bet jis slepia kitą savo pusę, romantinę ir mistinę.

Sakėte, kad „iki Platono pitagorininkų tradicija išlieka miglota, bet bendrai sutariama dėl jų požiūrio, kad kosmose ir visame, kas jame yra, glūdi kažkokia matematinė struktūra. Remiantis šia gražia doktrina, net ir planetos, besisukančios savo orbitomis, skamba garsų simfonija reguliariais matematiniais intervalais. Kai kas sako, kad šią ‘sferų harmoniją’ gali išgirsti tik išminčius“. Ar tai nėra tik paprasta numerologija?

Taip, kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Keithas Thomas ir Frances Yates, išstudijavo ezoterikos istoriją moderniojoje Europoje, – tradicijoje (ir romanuose, kaip „Da Vincio kodas“) pitagorininkų numerologija buvo ryški. Vis dėlto sunku tiksliai nustatyti šios tradicijos ištakas. Nuo pitagorininkų iki Platono neišliko jokių užrašų. Simbolinė struktūra Platono dialoguose dabar mums suteikia pirmą aiškų įrodymą apie šių numerologinių idėjų ištakas. Be abejonės, numerologija, astrologija ir alchemija buvo vyraujantis mokslas iki pat mokslinės revoliucijos, o dabar turime daug aiškesnį tų šaknų atsiradimo senovės Graikijoje vaizdą.

Taip pat padarėte išvadą, kad Platonas buvo pirmose pažangiausių savo laikų matematikų eilėse, ką tvirtino ir kai kurie jo sekėjai. Kaip skaičiai papildo jo filosofiją? Kaip manote, ką ypatingo galima aptikti šiame jūsų naujame atradime?

Pirmiausia, svarbu patvirtinti, jog dialogai turi muzikinę ir simbolinę struktūrą, ir čia yra būsimosios knygos užduotis. Šie muzikiniai simboliai gali būti tiriami tiksliai ir objektyviai, nes jie taisyklingais intervalais ir forma atkartoja gerai žinomą muzikinę gamą. Sekančioje knygoje nagrinėsiu antrąjį simbolių tipą ir parodysiu, kad juose glūdi pozityvioji Platono filosofija. Vis dėlto, jeigu pajėgsiu, pirmiausia norėčiau argumentuoti muzikinę struktūrą dialoguose.

Neopitagorininkai, neoplatonikai ir Renesanso platonikai, visi sutarė – simboliais ir alegorijomis buvo remiamasi, nes dialogams norėta suteikti skirtingus prasmės lygmenis. Kokios ten prasmės?

Senovėje, tarp religinių sektų, gildijų ir klubų, buvo įprasta „rezervuoti“ tam tikras slaptas doktrinas pašvęstiesiems. Visi jūsų minėti filosofai paprastai sakydavo, jog Platonas rėmėsi simboliais ir jie negali atskleisti jo slaptosios filosofijos. Tai gali atrodyti lengvabūdiška, bet dabar reikia viską peržiūrėti.

Gerai, bet kodėl Platonas nusprendė slėpti savo doktrinas būtent taip?

Richardas Janko iš Mičigano universiteto parašė knygą apie alegorijos ir simbolizmo politiką klasikiniuose Atėnuose. Žodžiu, karo su Sparta metu filosofai, kurie išpažino naująją fiziką ir monoteizmą, buvo persekiojami kaip „ateistai“, nes priešinosi senosioms pagoniškoms dievybėms. Kai kurie iš jų, besibūriuojantys šalia Sokrato, siekė parodyti, jog tradiciniai mitai slėpė gilesnių filosofijų užuominas ir taip pradėjo alegorinę interpretaciją. Taigi reikėjo naujųjų ir senųjų žlugusių mitų dermės; Sokratas protestavo, tačiau jis nebuvo ateistas, pagal „Apologiją“, jis buvo nuteistas už nepagarbą dievams. Janko tvirtina, kad šis epizodas įtakojo sekančią kartą, taip pat ir Platoną. Sokrato egzekucija Platonui tapo motyvacija būti apdairiam.

Savo straipsnyje užsiminėte, kad „dialogų struktūroje svarbų vaidmenį atlieka skaičius dvylika. Tolimesni tyrimai atvedė prie stebinačios ir nuostabios įžvalgos. Platonas kiekviename savo dialoge įtvirtino dvylikos natų muzikinę skalę. Tai yra po pirmos dvyliktosios teksto jis įterpdavo simbolį, po antros dvyliktosios kitą susijusį simbolį ir taip toliau…“ Kodėl skaičius 12? Ką graikams reiškė 12?

Skaičius dvylika buvo svarbus daugeliui muzikinių sistemų dėl daugybės veiksnių. Tikriausiai pats Pitagoras atrado, jog muzikinės harmonijos siejosi su paprastosiomis trupmenomis, sakykim, 1/2, 2/3 ir 3/4. Jeigu seka yra padalijama į dvylika lygių vienetų, lengva atrasti daugiau harmoningų natų. Teonas iš Smirnos maždaug pirmame mūsų eros amžiuje parašė knygą pavadinimu „Apie matematiką, naudingą skaitant Platoną“. Studijuojantiems Platoną jis rekomendavo mokytis apie šią dvylikos natų gamą, net jeigu ji nėra atvirai šiuose dialoguose paminėta.

Jūsų atradimai atskleidžia nežinomą Platoną. Jie parodo mums nepaprastai enciklopedišką žmogų, atradusį kelią pasiekti tobulą filosofiją, kurios viduje randame (dabar jau žinome) slaptą pažinimą. Ir priešingai, XXI amžiuje aptinkame save visuomenėje, kuri prisitaiko prie Twitter‘io formato iš 140 žodžių. Nenoriu nuvertinti šiandienos visuomenės, bet tai nuostabi metafora civilizacijos, kuri nenori ar neturi laiko mąstyti. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu?

Platonas minčiai suteikė orumą. Jis norėjo pastūmėti Europos kultūrą nuo karių bei pirklių visuomenės link visuomenės, kuri atvira intelektualiai nuomonei ir debatams. Nuostabiausia, jog jam pavyko. Net ir šiandien graikų mokslo, matematikos, racionalumo ir demokratijos palikimas žada būti tuo bendru mūsų naujosios globalios kultūros branduoliu. Mokslas taip pat sukurė internetą bei Twitter‘į, kurie minčiai suteikia ir galimybes, ir pavojus. Kaip bebūtų, mes esame pirmoji karta, kuri gyvena su šiomis technologijomis, ir tai neabejotinai sukels atsakomąją reakciją prieš nesusikalbėjimą ir atomizaciją, prie kurių jos prisideda. Platono dialogai stulbina bei provokuoja net ir tuos, kurie juos skaito paviršutiniškai. Tačiau dabar žinome, kad jis rašė ir atidžiai skaitantiems. Šie dialogai yra savotiška išminties literatūros rūšis, o tai reiškia, jog ji slepia savo paslaptis nuo visų, išskyrus tuos, kurie nuolatos prie jų grįžta. Platonas mus vis dar moko.

--- Kalbino Rose Mary Salum ---

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Redagavo Linas Jankauskas

Plato’s Musical Structure: Interview with Jay Kennedy

 

  1. Stichometrija (gr. stíchoi [στίχοι] – eilutė) – eilučių matavimas antikiniuose tekstuose.
  2. The Musical Structure of Plato’s Dialogues (leidykla Acumen Publishing, 2011)

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.