„Nėra vien tik faktų, o ir interpretacijos.“
Ar jums ką nors primena šis teiginys? Filosofinių tekstų ragavusiems įsispaudusios smegenų žievės visų pirma turėtų atgaminti, o gal atgaivinti (dėl tikslesnės formuluotės reikėtų kreiptis į psichoneurologus) aidą garsiosios Friedricho Nietzsche’s frazės „Tikrovės nėra, yra interpretacijos“, tapusios pagrindiniu vadinamosios anything goes postmodernizmo versijos šauklių postulatu. Rita Šerpytytė, prisimindama vieną kolegą iš Italijos, teiginyje „Nėra vien tik faktų, o ir interpretacijos“ atkreipia dėmesį į, atrodytų, tokią nežymią kalbos daletytę – tik. Matyt, šiandienos pasaulyje ginčytis, kad yra interpretacijos, būtų bergždžias reikalas, nors klausimas, ar nuolatinis tų pačių teiginių mantrinis kartojimas (pavyzdžiui: „kiek žmonių, tiek nuomonių“ nurodo, kad „kiek žmonių, tiek interpretacijų“) būtų labai stipriai abejotinas, bet čia jau kita tema, tad grįžkime prie frazės. Jei vis dėlto, bent teorinės intrigos apimti, pristabdome inprintingą apie tai, kad yra tik interpretacijos, ir leidžiamės į intelektualinį nuotykį, sakydami „na, gerai, gal yra ne tik interpretacijos“, Šerpytytė toliau problemina situaciją, pastebėdama, kad iš karto kyla klausimas apie tą ne tik, kuris aptariamoje frazėje skamba „faktų“, o, išplečiant filosofinės minties lauką, įvardintinas „tikrovės“ sąvoka. Kodėl, nuolatos siekdami kalbėti apie tikrovę, pastarąją sąvoką imame į kabutes arba mažų mažiausiai rašome italic? Šerpytytės klausimas. Sakysite, stilistinis technologinio rašto kalbinis žaidimas. Ar tikrai tik tiek? Kabutės, skliaustai, realizmai (hmm, kodėl daugiskaita?) ir tai, kas gali būti, niekada netaps nesvarbu – – –
Garso įrašas: Rita Šerpytytė „Nihilizmas ir naujieji realizmai“