Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme

 

Gruodžio 3 d. Aplinkkeliai apsilankė Stendalio namuose, kuriuose leidykla „Aidai“ ir Prancūzų kultūros centras pristatė filosofijos ir teologijos mokslų daktaro Philippe’o Capelle-Dumonto knygą „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Povilas Aleksandravičius.

Renginyje dalyvavo knygos autorius, leidyklos „Aidai“ atstovai ir knygos vertėjas dr. P. Aleksandravičius.

Visų pirma P. Capelle-Dumontas išreiškė dėkingumą leidyklai, Prancūzų kultūros centrui ir vertėjui. Jis pasidžiaugė, kad į knygos pristatymą susirinko daug žmonių ir, svarbiausia, nemažai jaunų žmonių, nes filosofija, perduodama iš kartos į kartą, turi daugiau galimybių gyvuoti.

Siūlome susipažinti su dr. P. Capelle-Dumonto mintimis apie knygą ir Martiną Heideggerį.

_________

Prologas

Heideggeris buvo vienas didžiausių XX amžiaus filosofų ir, pasak autoriaus, šiandien filosofinėje plotmėje labai dažnai beveik kiekvienas jaučiasi turįs teisę pasakyti apie jį kažką nauja. Kalbėdami apie Heideggerį ir jo raštus, jie mano galintys iškelti kokią nors naują idėją. Bet pats autorius vokiečių filosofą palygino su Švarcvaldo kalnais, kuriuose yra labai sudėtinga ekosistema su dideliais ir mažais medžiais, įvairiais augalais ir gyvūnais.

Kalbant apie Heideggerį, paliečiamos įvairiausios mūsų gyvenimo temos: socialiniai dalykai, Vakarų filosofijos raida, ekonomika… Bet pagrindinis klausimas toks: kaip analizuoti Heideggerį, kaip prieiti prie jo veikalų ir rasti tą vienybę, kuri vienija įvairius jo raštus? Rašydamas šią knygą būtent tokį iššūkį sau išsikėlė knygos autorius.

Pasak P. Capelle-Dumonto, yra paplitusių įvairiausių Heideggerio lyginimo ir analizavimo teorijų, bet autorius analizuoja tris šiuolaikinius požiūrius:

1) Egzistencialistinis (Jeano-Paulo Sartre’o ir kitų mažiau žinomų egzistencialistų, pvz. Jeano Wahlio, iškeltos tezės, bet pats Heideggeris atsiribojo nuo egzistencialistinio požiūrio);

2) antiegzistencialistinis (paneigiamos Sartre’o, Wahlio ir kitų egzistencialistų iškeltos tezės);

3) iracionalistinis (toks požiūris iškilo Heideggeriui 1935 – 1936 m. parašius knygą apie poeziją; šis požiūris, remiantis ta knyga, išryškina iracionalumą ir nukreipiamas prieš protą).

Heideggerio raštai išversti į įvairias kalbas – anglų, prancūzų, italų ir dabar galima perskaityti beveik visus jo raštus įvairiomis kalbomis. Tokia galimybė atsirado praeito šimtmečio 8  – 9 dešimtmečiuose ir tas faktas įgalino susidaryti sistemingesnį požiūrį į Heideggerio kūrybą.

Heideggeris ir fenomenologija

Pasak autoriaus, jo karta (tuo metu jis buvo studentas Sorbonos universitete), 8 dešimtmečio karta, labiausiai gilinosi į fenomenologinį požiūrį tiriant Heideggerio raštus. Vokiečių filosofas nebuvo teoretikas, netgi atvirkščiai, priešinosi teorijai. Jis sakydavo, kad jam svarbiausia – „eiti prie esmės“ ir liko ištikimas šiam požiūriui.

Taip pat autorius pabrėžė, kad visuomet vyko aršūs debatai, ar Heideggeris laikytinas fenomenologu. Pats P. Capelle-Dumontas atsakė filosofo Emmanuelio Levino žodžiais, kuris išvardino keturias svarbiausias filosofines knygas: Platono „Faidras“, Descartes’o „Samprotavimas apie metodą“, Kanto „Grynojo proto kritika“ ir Heideggerio „Būtis ir laikas“. Interpretavimo problemų visada iškildavo, bet pats Heideggeris 1963 m. parašytame veikale aiškiai pasako, kad nenutolo nuo fenomenologinio kelio ir visuomet laikėsi Edmundo Husserlio nustatytos tvarkos. Visas Heideggerio filosofavimas labai normaliai įsirašo į fenomenologijos metodiką. Vokiečių mąstytojas prisipažino, kad visą gyvenimą laikėsi didžiosios Husserlio maksimos „Tiesiai prie dalykų“.

Didžiausias knygos autoriaus dėmesys krypo į filosofijos ir teologijos santykį Heideggerio mąstyme. Šis santykis buvo nagrinėjamas bandant paaiškinti visą vokiečių filosofo mąstymą. Patį santykį autorius išskaidė į tris tipus: 1) filosofijos ir teologijos santykis per Šventąjį raštą; 2) ontoteologinis; 3) santykis tarp Būties ir Dievo laukimo. Pasak P. Capelle-Dumonto, tas tezes patvirtino šiek tiek vėliau po jo knygos pasirodymo 1995 m. išleisti anksčiau nepublikuoti Heideggerio raštai. Dalis jų dar neišversti į prancūzų kalbą, bet tie raštai patvirtino autoriaus Heideggerio filosofijos ir teologijos santykių interpretavimą, t. y. tokį santykį, kai nenutolstama ir nenusisukama nuo fenomenologijos.

Šis iššūkis, autoriaus nuomone, labai svarbus, nes prieš dvidešimt metų buvo daug kalbama apie pokyčius fenomenologijoje, apie teologiją Heideggerio raštuose, kokią vietą ji užima jo kūryboje. Kalbant apie teologiją, reikia visada prisiminti, kokiai konfesijai priklausė vokiečių filosofas – pradžioje jis buvo katalikas, po to protestantas, o galiausiai nereligingas.

Heideggerį domino mistinė daiktų prigimtis. Jis gali būti vadinamas mistikos mąstytoju ir mistiku. Maždaug nuo praeito amžiaus 6 – 7 dešimtmečio jo paslapties filosofijos palikimas labai įdomus. Vokiečių filosofas sakė, kad reikia mąstyti ne aiškius dalykus, o tai, kas mąstytojui sunkiai apčiuopiama, neprieinama, nematoma ir eiti tuo keliu iki galo bei apmąstyti žmogiškąsias vertybes.

Heideggeris ir nihilizmas

Kalbant apie nihilizmą, Heideggeris labai dažnai statomas ant to paties laiptelio kaip ir Nietzsche, bet autorius su tuo visiškai nesutiko. Pats Heideggeris minėjo, kad Nietzsche’s teorijoje yra prieštaravimų ir jo garsusis posakis „Dievas mirė“, pagrindęs šiuolaikinį ateizmą, pats sau prieštarauja. Įvairūs komentatoriai Nietzsche vadino ateizmo tėvu, bet jis nebuvo ateistas.

Heideggeris analizavo Nietzsche’s mąstymą ir filosofiją bei kritikavo jo nihilizmo teoriją, nes Nietzsche nepakankamai įsigilino į ją ir pats sau prieštaravo – kritikavo vertybes, bet kartu išliko tų vertybių įkalintas. Heideggeris matė Nietzsche’s nihilizmo teorijoje daug prieštaravimų.

Knygos autorius pateikė porą pavyzdžių, pagrįsdamas teiginį, kad Heideggeris nebuvo nihilistas. Pirma: Heideggeris sako, kad žmogus miręs ir tai susiję su pačia mirtimi, o įvairūs komentatoriai atsako, kad tai yra liguista. Bet tas požiūris nėra tinkamai suprastas. Antra: Heideggeris kalba apie dekonstrukciją, bet tas vokiškas žodis iš tiesų nereiškia destrukcijos, o išmontavimą, išstruktūravimą, o ne destrukciją. Jis netgi smerkia nihilizmą, kritikuoja progresą, civilizaciją ir priešinasi nihilizmui. Juk nihilizmas reiškia, kad žmogui rūpi tik jis pats, tuo tarpu Heideggeris žmogų mato kitame kontekste nei tik jo paties svarbos klausimas. Atsiranda Būties sąvoka.

Heideggeris ir nacizmas

Knygos autorius pabrėžė, kad buvo paprašytas pakalbėti šia tema. Pasak jo, Heideggerio ir nacizmo santykiai buvo labai komercializuoti ir išplėtoti žiniasklaidoje. Taip nutiko po to, kai 1986 m. Victoras Farias parašė knygą „Heideggeris ir nacizmas“. Dabar bet kurioje šalyje (Argentinoje, Filipinuose ar JAV ir kitur) Heideggeris labai dažnai gretinamas su nacizmu. O tai yra visiška prieštara tam, apie ką mąstė vokiečių filosofas.

Dar 1920 m. mąstytoją domino vokiečių tautos ir universiteto ateitis, vyko daugybė diskusijų, kartais ir patologiškų. Tuo metu Heideggeris iš tiesų manė, kad Hitleris gali prisidėti prie vokiečių tautos orumo atstatymo. Net to meto bažnyčia ir aukšti valdžios pareigūnai nenujautė nacionalsocializmo grėsmės.

Filosofas nacionalsocialistų partijai, tikriausiai apakintas karjerizmo, priklausė maždaug dešimt mėnesių. Prasidėjus nesutarimams su gestapu ir universiteto politika, 1934 m. jis pasitraukė ir iš partijos, ir iš rektoriaus pareigų. Po to vėl dėstė filosofiją universitete ir savo paskaitose aiškiai atsiribojo nuo nacistinių idėjų (šios paskaitos išleistos tik 1953 metais). Heideggeris 1935 m. knygoje „Įvadas į metafiziką“ labai aiškiai atsiribojo nuo nacistinės filosofijos ir netgi pavadino ją „vadinamąja nacionalsocialistų filosofija“, taip išreikšdamas jai panieką.

Remiantis Heideggerio studentų ir aplinkinių liudijimais, 1935 – 1936 m. filosofo aplinkoje kiekvienas galėjo drąsiai išreikšti savo nepasitenkinimą nacistine politika. Tuo laikmečiu, kai Heideggeris atsisakė rektoriaus pareigų, gestapas pranešė fiureriui, kad jo jau nepavyks perkalbėti ir palenkti. Nuo 1935 m. jis nebepriklausė nacionalsocialistų partijai.

P. Capelle-Dumonto nuomone, Heideggerio filosofija ir nacizmas neturi nieko bendra. Juos sieti yra visiškas absurdas. Net garsiausi mąstytojai vokiečių filosofo nesiejo su nacizmu. Pvz., didysis prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu buvo pateikęs tokią „Būties ir laiko“ interpretaciją, kurioje sakoma, kad vokiečių filosofo išsakytos ontologinės mintys atitiko fašistinio mąstymo struktūrą – būties totalumą, tautos dvasią… Galbūt dėl to, kad pagrindinė filosofo knyga yra apolitiška, kiekvienas joje gali rasti kažką savita. Knygą „Būtis ir laikas“ Heideggeris rengė dešimt metų, parašė per trejus metus ir išleido 1927 m.

1989 m. buvo išleista knyga „Priedas prie filosofijos“, kurioje vokiečių filosofas aiškiai priešinasi trims pasaulio matymo sistemoms: krikščionybei, komunizmui ir nacizmui. Jam nepriimtina jokia pasaulio sistematizavimo idėja.

Knygos autorius kalbėjo, kad nepaisant viso to, vertinant Heideggerio nacionalsocialistinį periodą, išlieka nemažai anachronizmo. Apie nacistų koncentracijos stovyklas buvo sužinota tik 1941 – 1942 m., o vokiečių filosofas jau nuo 1935 m. nebepriklausė nacionalsocialistų partijai ir tuo laikotarpiu dar nieko nebuvo žinoma apie mirties stovyklas.

Vėliau Heideggeris užsiminė, kad priklausymas nacistams buvo didžiausia jo gyvenimo kvailystė, bet aiškaus atsiprašymo taip ir neištarė. Vokiečių filosofas neįžvelgė nacizme blogio ir nesugebėjo etiškai pažvelgti į nacionalsocializmą ir tuo atžvilgiu, kalbėjo autorius, negalime jo laikyti pranašu ar herojumi.

Epilogas

Pasak autoriaus, Heideggerio raštai ir filosofinis mąstymas negali būti interpretuojami teologiškai, nes jo filosofija buvo sekuliarizuota. Bet čia slypi savotiškas prieštaravimas. Kartą prancūzų filosofas Jacques’as Derrida vienoje konferencijoje, kurioje pristatomos knygos autorius skaitė pranešimą, pasakė, kad galbūt krikščionybė Heideggerio filosofijoje galėtų būti konvertuota, bet P. Capelle-Dumontas su tokiu teiginiu nesutiko, nes pats vokiečių filosofas tam prieštaravo.

P. Capelle-Dumontas prisipažino, kad jam labai sunku sekti iki pačios Heideggerio filosofijos gilumos ir kartais save vadina heidegerininku-eretiku (žodį „eretikas“ vartojant etimologine žodžio prasme). Jis nepritaria kai kurioms vokiečių mąstytojo etinėms ir ontologinėms pozicijoms, pavyzdžiui, kad būties istorijai priklauso ir gėris, ir blogis. Tokie dalykai kaip Aušvicas, gulagas ir panašūs dalykai negali priklausyti būties istorijai. Atvirkščiai, prieš tuos dalykus reikia kovoti, kad istorija galėtų tęstis. Todėl Heideggerio pozicija įrašyti į būties istoriją ir gėrį, ir blogį knygos autoriui nėra priimtina ir jis negali juo sekti iki pačios gilumos. Autorius netgi sako, kad Heideggerio filosofijoje nėra kriterijų etinei rezistencijai.

Baigdamas knygos pristatymą, P. Capelle-Dumontas pabrėžė, kad turėtume būti pozityvūs ir pozityviai pažvelgti į Heideggerio filosofiją. O jo filosofinė pozicija yra labai gili. Vokiečių mąstytojas sakė, kad filosofija, skirtingai nei tikėjimas, yra nesugriaunama ir nesunaikinama. Mintis nėra tas pats kas tikėjimas. Mintis visada turi savo plotmę, erdvę ir kiekvienas gali mąstyti. Todėl labai svarbu išlaikyti santykį tarp filosofijos ir teologijos, kad viena kitos nesunaikintų. Filosofija turi išlikti filosofija. Ją skaitant reikia žiūrėti tik tai, kas joje yra. Tuo tarpu teologijoje išlieka virtimo momentas. Nereikia painioti realybės vertinimo ir tiesos.

______

Pasibaigus knygos pristatymui, Aplinkkeliai uždavė klausimą dr. P. Capelle-Dumontui:

– Kaip skaityti knygą „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“, jeigu autorius atmeta nacizmą, blogio istoriją, filosofijos atmetimą, nors pats Heideggeris yra pasisakęs apie filosofijos pabaigą. Ar šioje knygoje vaikščiojama heidegeriška proskyna, kur daug saulės?

Knygos autorius padėkojo už tokį vertinimą ir atsakė:

– Heideggerio filosofijoje yra daug šviesių ir daug tamsių dalykų, kurie nepriimtini, bet teologijos ir filosofijos santykis gali padėti įvertinti Heideggerio veikalus. Šiandien galime užduoti daug paprastų klausimų, pavyzdžiui, technikos klausimą. Mes kalbame apie pasaulio valdymą, bet ar iš tiesų pasaulis nusipelnė būti valdomas? Ar jis tik tiek vertas? Turime galybę technomokslų ir kitų pažangių dalykų. O turėtume kalbėti tiesiog apie pasaulį, nes iš naujo jis nebus sukurtas. Heideggerio filosofija nušviečia kai kuriuos iš tų dalykų. Kaip sakė žydų filosofas Franzas Rosencweigas, didžiausia nelaimė būtų nežinojimas, o pavojingiausia iliuzija, – kad galime valdyti pasaulį…

______

Suteikiame galimybę pasiklausyti šio mini-interviu (garso įrašas):

Aplinkkelių klausimas ir dr. Philippe’o Capelle-Dumonto atsakymas