Ar postmoderni politinės filosofijos mintis pasiūlo savitą sprendimą? – Galbūt. Tai galėtų būti dvipolinės skirties teorija/praktika niveliacija estetizacijos proceso dėka. Galimi turininiai kitoniškumo „atributai“:
-
1. Postmoderni politinė mintis – tai kokybiškai kitoniška situacija: įsivyrauja visuotinos estetizacijos situacija bei kūrybiškumo kriterijus.
2. Estetikos vieta visiškai kita, nei iki tol vyravusios politinės minties atveju: politinė/socialinė terpė pradedama formuoti pagal estetikos dalyko (meno) principus.
3. Neabejotina, kad racionalumo ir susitarimo principus keičia principiniai grindžiantieji meno faktoriai: nuojauta, virtualumas, iracionalumas, vaizduotė, metafora ir etc.
4. Socialinė tikrovė konstruojama: nutraukiamas galutinis ryšys su kantiškaisiais daiktais savaime, taigi ir su galima tikrove kaip tokia.
5. Politinė kalba – politinė tikrovė. Kur nėra kalbos, ten nėra tikrovės: kas anapus politinės kalbos, tas anapus politinės tikrovės.
6. Postmoderni mintis nutrina ribas tarp meno ir kasdienybės: a) dadaizmas ir kasdienybė; b) gyvenimo, kaip meno, kūrimas; c) manipuliacija ženklais ir įvaizdžiais – komercinė kasdienybė kaip tikrovė.
7. Ar postmodernizmas politikoje yra totalus „slydimas“ į subjektyvizmą ir nihilizmą?
8. Richardo Rorty pavyzdys: supoetinkime visą Vakarų kultūrą, nes vienintelis svarbus kriterijus yra „sukurti save“: galia yra kūryboje. Tai vyksta iškeliant atsitiktinumo kriterijų šiems esminiams kūrybos aspektams: a) kalba; b) asmuo; c) visuomenė.
9. R. Rorty „stiprus poetas“ yra estetinis liberalizmas ar nyčiškai įvykdytas individualumo suvisuotinimas?
10. Esminis kriterijaus supratimas: a) sugebėjimas suvokti moralinių ir politinių žodynų atsitiktinumą; b) ironiškas požiūris į viską bei pabėgimas iš kasdienybės; c) tiek praktikas, tiek teoretikas, tiek menininkas turi tapti „literatūriniu kritiku“.
11. Jei estetizacijos vyksmas priimtinas, būtina svarstyti ir nustatyti romantikų sąjūdžio reikšmę postmoderniai minčiai.
12. Refleksijai vykdyti – Ronaldo Dworkino klausimas: ar postmodernizmas nėra tik „iškreiptas skeptiškumas“, jei politikoje vadovaujamės įsipareigojimo bei solidarumo principais?
13. Postmodernus žvilgsnis politikoje – tai žvilgsnis iš šalies ir į pačią politiką, o ne tik moralėn.
14. Apibendrinimas: postmodernizmas – tai tokia mintis, kuri kvestionuoja skirtį tarp teorijos ir praktikos bei įveda estetizaciją kaip dabartinės būklės apibrėžtį ir formaciją. Šiuo metu visa tai vyksta kaip praktinis virtualizacijos procesas (pvz., elektroninis balsavimas).
P. s.:
-
1. Politika turi būti siejama su praktika, o ne menine vaizduote?
2. Meno asocialumas yra didžiausias jo socialumas (Theodor Adorno).
3. Mene svarbiausias dalykas – išraiška, forma, stilius. O politikoje?..
4. Menininkai trokšta utopijų, nes jų tikslas – nesantis (tikras menininkas nežino galutinio provaizdžio, ką jis padarys); jei politikoje įvedamas toks ją formuojantis kriterijus, ar nėra taip, kad gyvenama utopijoje?
***
Šiuolaikinių politinių temų atsiradimo pradžia –
modernistinių ideologijų ribinės išraiškos:
-
1) Visos teorinės nuostatos „byra“ arba niveliuojasi, todėl išlieka nebe apribotos teorinės ideologijų koncepcijos, o tik reikšmingos temos kaip skirtingi „grūdai“, sutelkti į praktiškai orientuotą ideologinę koncepciją. Svarbios temos, kaip meta temos, yra tokios: a) laisvė; b) lygybė; c) sėkmė; d) teisingumas; e) dorybių/vertybių „sumuštinis“. Tai vyksta socializmo, liberalizmo ir konservatizmo difuzijos dvasioje.
2) Postmoderni politinė situacija: a) vyrauja galia ir diskursas; b) politikos ir meno suartėjimas; c) visuotinumo nesatis ir negalia.
Hipotetinis teiginys: liberalioji mintis totalizuojasi, nes konservatizmas ir socializmas, kaip teorinės/praktinės politinės koncepcijos, save sukompromitavo ribinių savo išraiškų – fašizmo/nacionalsocializmo bei sovietų komunizmo – pagrindu.
§
Sovietų komunizmo bruožai:
-
a) Sovietų komunizmas – tai pakoreguota marksizmo versija, kurios tikslas yra kolektyvinė ekonomika, socialistinė valdžia.
b) Būtinai galioja visuotinės socialinės raidos dėsnis.
c) Realybėje tai yra politinis absoliutizmas (partija) ir industrializacijos reikalavimas.
d) Tai nebėra nacionalinė koncepcija, nes veikiančioji galia, darbininkų klasė neturi tėvynės.
e) Valdžia griežtai centralizuota.
f) Nėra privačios nuosavybės, nes tik dėl to galima didinti bendruomeniškumą ir socialinį vientisumą.
g) Nuosavybė yra nelygybės ir blogio ištaka.
h) Visuotinas darbas yra esminis visuomenę telkiantis veiksnys.
i) Svarbiausios dorybės – asketizmas ir susitaikymas.
j) Viskas vyksta organizuojant minią: partija, valdžia taryboms, darbininkai.
k) Vyrauja sąmoningumas, organizuotumas, racionalumas: tai nuoroda, kad sovietų komunizmas yra mąstymo produktas.
l) Ideologija (marksizmas) ir materija (organizacija bei disciplina) yra vientisas dalykas.
m) Principinė nuostata: jei faktai neatitinka tikėjimo (marksizmo), tuo blogiau faktams.
n) Masių diktatūra: valdžia yra minios totalizacija.
§
Fašizmo (Italija) / nacionalsocializmo (Vokietija) būdingi bruožai:
-
a) Tai spontaniškas ir oportunistiškas ideologinis konstruktas.
b) Tikslas – imperializmas tarptautiniu mastu, kai viena grupė (rasė) prievarta kontroliuoja socialinę sanklodą.
c) Deklaracija – socialinis režimas yra skirtas užtikrinti tautos (rasės) interesus.
d) 1 postulatas: tauta yra valia, kuri žino, ko nori.
e) 2 postulatas: jėga yra teisė, kuri pajungia visas laisves bei jas steigia.
f) Vidinėse santvarkos struktūrose deklaruojama, kad bus užtikrinta stabili ekonomika, nebus įtampos tarp vadovaujančių ir dirbančių; bet nėra nuosavybės teisių užtikrinimo, nėra pilietinių teisių reikšmingumo.
g) Vietoje laisvės, lygybės ir laimės iškeliama pareiga tarnauti ir atsiduoti, būtinybė laikytis disciplinos.
h) Atmetama savivalda ir internacionalizmas, nes tai socialinės koncepcijos „liekanos“.
i) Būdingas egzaltuotas politinis idealizmas: smerkiamas marksistinis materializmas bei liberalistinis egoizmas.
j) Demokratija ir laisvė tėra iliuzija, nes realybėje ne visi žmonės protingi ir lygūs – tai buržuazinės ideologijos tikėjimo postulatas.
k) Būdingas iracionalumas: vienas būdingų bruožų yra tautos didybė, heroizmas ir nuolatinis karas.
l) Tai iš principo „karinga“ ideologija, nes vertybinės nuostatos ir siekiniai sukonstruoti į ateitį, todėl būtinas totalus ir aktyvus veikimas jiems siekti: turi išlaikyti tai, kas bus sukurta.
m) Vyrauja mitas – rasės, valstybės, vado.
n) Būdingas totalitarinis aspektas bei hierarchija: vyriausybė gali ir privalo viską kontroliuoti.
o) Išvada: nacionalsocializmas – ne materialistinė, o idealistinė koncepcija, nes masė esti „dugne“, iš jos pašalinti liberalizmo elementai.
***
Politinės ontologijos, kaip atitinkamo kalbėjimo apie politiką, koncepcija:
-
1. Erdvės ontologija: viskas, kas esti atitinkamoje erdvinėje situacijoje, yra politiška. Šios ontologijos praktinis kūrinys – absoliuti valstybė. (Nacizmas.)
2. Laiko ontologija: bet kas, kas esti atitinkamoje laiko dimensijoje, yra politikos dalyvis, tuo pačiu esatis ir objektu. Šios ontologijos paradigminis kūrinys – absoliuti politinė valdžia. (Komunizmas.)
3. Subjekto ontologija: bet kuris atitinkamoje situacijoje esantis, buvęs ar galimai būsiantis subjektas yra politiškas. Šios ontologijos paradigminis kūrinys – absoliuti revoliucija. (1917-ųjų bolševikų revoliucija.)
4. Percepcijos/supratimo ontologija: kaip besisluoksniuotų atskiri tipai ar modusai, būdai, kurių pagalba suvokiama situacija, vis dėlto ji bet kuriuo atveju esti politiška. Šios ontologijos paradigminis pavyzdys – absoliutus karas. (Terorizmas.)
Sofistas