Heideggeris ir dialogas

pagal | 2018 03 06

Šiapusybės regionai

Šiemet Vilniaus knygų mugės lankytojų jūros buvau atneštas į salę, kurioje dalyvavau kaip knygos „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“ bendraautorius1. Renginio moderatoriui ir garbiems profesoriams diskutuojant apie nelengvą knygos atsiradimo istoriją, sunkiai galėjau patikėti jau trečią dešimtmetį atgimusią nepriklausomybę skaičiuojančios valstybės barbarišku vietinės humanitarinės kultūros lygiu, nešama ŽINIA dabartinėms ir būsimoms kartoms. Visa tai verčia dar kartą klausti apie sovietmečio padarytas mentalines žaizdas aukštajai kultūrai.

Pats Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit) pasirodymas lietuvių kalba2, suprantama, sulaukė daug dėmesio ir aštrios kritikos iš mūsų vietinės akademinės terpės. Pagrįsta ir motyvuota kritika be galo reikalingas ir sveikintinas dalykas, verčiantis pasitempti ir vertėją, ir veikalo skaitytojus, ir jo idėjų visetą, rašymo stilistiką, darbo architektoninę struktūrą perkąsti mėginančius studentus. Bet mūsuose viskas kiek kitaip. Tikriausiai kitaip negali būti dėl įvairių priežasčių. Korinės sąrangos Lietuvos universitetinė kultūra dar nėra galutinai atsikračiusi to sovietinio stagnacinio raugo, visuomet paremto griežtais hierarchiniais/kurtuaziniais santykiais, kurie reiškiasi netgi ne visuomet kaip ant delno viešai matomais dalykais: akistatos su reikalo „kaltininku“ išvengiančia vieša negatyvia kritika, paskvilinį žanrą primenančia recenzija ar paprasčiausiomis „ezopinėmis“ šypsenomis konferencijose ir tarpusavio susibūrimuose. Atidžiau pasižiūrėję turėsime pripažinti, jog visa ši užkulisinė veikla atkeliauja ne iš kur kitur, o iš tų gūdžių laikų virtuvių ir rūkomųjų. Ar ne todėl iki šiol tokia aktuali visiems žinomo lietuviškojo klasiko ir pirmojo Heideggerio raštų vertėjo dar pirmaisiais naujosios valstybės metais į viešą terpę paleista „trispalvio bolševizmo“ metafora, akivaizdžiai verčianti mus pasižiūrėti į veidrodį?

Negalime tikėtis suprasti tolimesnės Vakarų filosofijos raidos niuansų be Sein und Zeit. Net jei viskas virė visuotinių tarpusavio nesantaikų, fobijų, masinės psichozės žaizdre, kai sunku besuprasti, kur yra mokytojas ir mokinys, kairė ir dešinė, viršus ir apačia. Pavyzdžiui, galime išgirsti, jog Heideggerio pamatinė ontologija santykį su esiniu (buviniu) pajungia santykiui su būtimi ir taip savo veikalu savotiškai įtvirtina ontologijos pirmumą etikos atžvilgiu; kaip pirmoji filosofija, ji tampa galios filosofija, kuri neabejoja pačia savimi, savo tapatumu, taip įtvirtindama laisvę iki teisingumo. Tai abejotina kritika, žinant, kad pats Būties klausimas lieka veikalo Sein und Zeit analizės akiračiu, taip ir netapdamas tiesiogine tyrimo tema. Pamatinė arba fundamentalioji ontologija tampa čiabūties (Dasein, kuriuo stilistiškai įvardijama ne kieno kito, o žmogaus egzistencija) sąrangos – vadinamosios egzistencinės analitikos – nušvietimu. Juk būtent tai filosofo amžininkams vėrė akis ir darė didžiulę įtaką tolimesnei filosofijos raidai. Nepaprastai yra svarbus ontologijos tradicijos istorinės raidos išskleidimas, leidžiantis mums išvysti, kad mūsų prigimtis ir pasaulis galbūt nėra tokie, kokie pasirodė ankstesniems filosofams, ir kurių tikrosios prigimtys buvo uždengtos vėlesnių Būties interpretacijų, statomų ant Platono ir Aristotelio metafizinių pamatų3.

XX amžiuje po Descartes’o, Kanto ir Nietzsche’s  mėginti kelti  klausimus apie Būtį ir jos prasmę iš tiesų prilygsta galynėjimuisi su gigantais; ir visai nesvarbu, kad sekantiems jo pėdsakais Būtis galiausiai pasirodo tik kaip Niekio avataras, kuris tiek jį patį, tiek pernelyg didelį jautrumą tuščiažodžiams turintį lengvatikį įstumia į pasyvios būsenos rezignaciją. Pats filosofas akivaizdžiai suprato pačios mąstymo kelionės vertingumą, įvairiais savo kūrybinio gyvenimo laikotarpiais mėgindamas kalbėti apie ją pačiomis išradingiausiomis formomis.

Juokingai atrodė ir knygos pristatymo šventėje nuskambėję priekaištai dėl Heideggerio nacizmo, tarsi tai jau savaime turėtų mus atbaidyti nuo jo darbų vertimų ir skaitymų. Šios filosofijos galia kyla iš DIALOGO, ko nepaprastai trūksta dažnai besąlygiškai auksinį ES fondų veršį garbinančių Lietuvos filosofų terpėje. Neakivaizdus vėlyvasis mąstytojo dialogas su tradicija mums atskleidžia, kad iš graikų metafizikos kiaušinio išsirito mokslas, renesanso laikais dar neapsivalęs nuo okultinių, maginių apnašų, kuris naujaisiais laikais virto matematinė-eksperimentinė gamtotyra, iš kurios, savo ruožtu, atsirado atominė bomba. Jis rodo, kad mokslas išsiskiria su etika ir mums ne tik reikia, bet gyvybiškai būtina ieškoti bei rasti kitus kelius. Tai kaip niekad aktualu mums visiems. Iš čia ir tas milžiniškas pasaulietinis susidomėjimas Heideggerio filosofija šiandien.

Tautvydas Vėželis

 

Ištraukos iš knygos „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“:

Čiabūties regionai Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“

Apriorinės čiabūties egzistencialumo struktūros Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“

Būties ir laiko prasmė Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje (I)

Būties ir laiko prasmė Heideggerio fundamentaliojoje ontologijoje (II)

  1. Tomas Kačerauskas, Tautvydas Vėželis „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“, Vilnius: Technika, 2016.
  2. Martin Heidegger „Būtis ir laikas“, Vilnius: Technika, 2014a, 2014b, vertė Tomas Kačerauskas.
  3. Ši mintis nuolat aptariama kituose filosofo darbuose. Aristotelis, teigia Heideggeris, paliko pirmosios filosofijos esmę „dviprasmybėje“, nes taip ir liko neaišku, ar ji turėjo būti „būties kaip būties“, ar „pirmųjų principų“ mokslas. (Aristotelis, Metafizika, A2 ir G1). Iš čia kilo painiava: „Aristotelis vadina mokslą apie esinį, kaip esinį, pirmąja filosofija. Bet pastarosios objektas nėra vien esinys savo esatyje: jos objektas taip pat yra esinys, kuris išreiškia esatį jos grynume – aukščiausiasis esinys.“ (Heidegger, Holzwege, Frankfurt am Main: Klostermann, 1950, s. 179.) Taip dualumas įsiskverbė į būties klausimą nuo pat graikų klasikinės filosofijos pradžios ir niekada nebuvo išspręstas. Poaristotelinės Vakarų metafizikos forma kyla ne iš vadinamosios aristoteliškos sistemos palikimo ir vystymosi, bet iš neaiškios ir dviprasmiškos būsenos, kurioje Platonas ir Aristotelis paliko svarbiausias problemas, nesuvokimo. (Heidegger, Kant und das Problem der Metaphysik, GA 3, Frankfurt am Main: Klostermann, 1991, S. 8). De facto, ir labai greitai, ėmė dominuoti pirmosios filosofijos kaip „pirmųjų principų mokslas“. Aristotelio keliamas būties klausimas liko įkalintas platoniškojo mąstymo struktūrose, kuriose svarbiausias vedlys yra Eidos. Platono Olos alegorijoje „mintis keliauja met ekeina, ‚anapus‘ apačioje stebėtų dalykų, kurie tėra tik šešėliai ir atvaizdai“. Toks mąstymo judesys, kreipdamas „anapus“, veda aukščiausios Idėjos link, šį pasaulį sudarančių šešėlių ir atvaizdų pirmosios ir universaliosios priežasties link. Šią aukščiausiąją priežastį Aristotelis vadina nejudančiu judintoju. Heideggerio manymu, taip įsteigiama antjuslinė sfera, tapusi tokia svarbi vėlesniesiems krikščioniškosios metafizikos sistemintojams, kurie aukščiausiąja priežastimi įvardija Dievą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *