Onto-teo-logija: metafizikos pabaiga ir galimų metafizinio mąstymo trajektorijų prolegomenai

pagal | 2011 08 13

Šiame straipsnyje, – pasiremiant Martino Heideggerio ir Arvydo Šliogerio filosofinėse koncepcijose artikuliuotinais teiginiais, mąstant apie metafiziką, – siekiama išryškinti tokio mąstymo probleminę liniją. Ši tyrimo strategija, atskleidžianti vieno iš žinomiausių Lietuvos filosofų A. Šliogerio filosofijos galimą vietą filosofinės tradicijos kontekste – siekis reabilituoti metafiziką. Straipsnyje analizuojama metafizinių problemų perspektyva numato platesnių apmąstymų šia tema galimybes keliant klausimą apie pačios filosofijos, kaip metafizikos, unikalumą. Raktiniai žodžiai: metafizika, onto-teo-logija, Heideggeris, Šliogeris.

***

Onto-teo-logija:

metafizikos pabaiga ir galimų metafizinio mąstymo trajektorijų prolegomenai

 

Įvadinės pastabos. Metafizikos supratimo sunkumai

Siekiant artikuliuoti metafizikos vaizdinį, iškyla sudėtingas uždavinys pateikti koncepciją, kuri postmodernizmo metu būtų apimanti metafizikos apibrėžtį kaip tokią. Teiginių verifikavimas atsiremia į diskursyvumą – teiginys galioja tik atitinkamo diskurso ribose. Siekis apmąstyti metafiziką neapsibrėžiant diskurso pasmerktas nesėkmei. Su šiuo sunkumu susiduria dauguma atidesnių filosofinių tekstų autorių, tačiau apmąstant filosofines problemas, tokia situacija yra priimama kaip neišvengiama kasdienybė, todėl daugeliu atveju metafizikos samprata artikuliuojama koncentruojantis į aptariamą chronologinį laikotarpį mąstant štai tokiu arba panašiu būdu: „<…>[T]radicinės metafizikos samprata vyravo iki pat naujųjų laikų, ir buvo daugmaž sutariama dėl metafizinių klausimų rato, tačiau įvairios metafizikos labai skyrėsi. Pavyzdžiui, vienokią metafiziką kūrė Platonas, kitokią – Aristotelis, dar kitokią – Demokritas. <…>[M]etafizikų įvairovė gali būti suprasta nevienodai: turiningumo atžvilgiu yra tiek skirtingų metafizikų, net ir tradicinių, kiek yra skirtingų būties teorijų; prasmingumo atžvilgiu yra tiek skirtingų metafizikų, kiek metafizikos sąvokai teikiama skirtingų prasmių: pavyzdžiui, tradicinė metafizikos samprata, kantiškoji metafizikos samprata, heidegeriškoji samprata ir pan.“(Plėšnys, 1999: 25)

Ši koncentruoto teiginio citata puikiai išryškina pagrindines metafizikos galimo artikuliavimo kryptis: laikotarpis; asmuo; turinys; prasmė/sąvokos reikšmė; šių aspektų deriniai. Tokiu būdu metafizikos fenomenas subyra į smulkiausius reiškinius ir filosofiniuose tekstuose pasireiškia kaip intencionuota autoriaus reikšmė. Ką galima pasakyti apie metafiziką, kad tai būtų būdinga visų išvardintų aspektinių supratimų išraiškoms? Siekiant artikuliuoti metafizinio mąstymo išskirtinumą, kalbant apie metafiziką, iškyla būtinybė suvokti šio fenomeno unikalumą, kad ji būtų artikuliuota išgryninant esmingus dalykus.

Aristotelio suformuluotas metafizikos, kaip „pirmosios filosofijos“, apibrėžimas gali būti užfiksuotas kaip pirmasis laiptelis siekiant išryškinti ir pateikti metafizikai būdingus bruožus. Svarstant klausimų ratą apie metafizikos išraiškas ir gryninant jos branduolį, lydimuoju šio teksto imperatyvu tampa šis teiginys: „Vakarų filosofija yra pamatinis metafizinis įvykis.(Šliogeris, 2010: 164; 1989: 175) Sudedant akcentus ant „Vakarų filosofija kaip pamatinis metafizinis įvykis yra toks įvykis, kuris žmogų išskiria iš gamtos, jį pastato priešais gamtą, taigi žmogui pirmąkart atveria pačią gamtą kaip būtį-anapus-žmogaus, skirtingą nuo paties žmogaus būties“(Šliogeris, 2010: 164). Metafizika pasirodo filosofinės artikuliacijos akiratyje kaip esminis Vakarų kultūros įvykis, sietinas su unikaliu jos dėmeniu – filosofija. Taigi metafizika gali būti apmąstyta tik apmąstant filosofiją, kuri remiasi metafiziniu įvykiu kaip fenomenu, kuris esmingai atskleidžia jos unikalumą. Sekant ne žodžio „metafizika“ kilmę1, o siekiant smelktis į plotmę, kurioje galima fiksuoti patirtį, įvardintiną metafizine; svarbu suvokti metafizinio įvykio metu įvykstantį unikalų santykio su pasauliu išsikristalizavimo vyksmą, kuris niekada nėra pabaigtas, bet esti nuolat vykstantis ir atnaujinamas: „Metafizinis sąlytis su esinija yra ant-gamtiškas sąlytis su gamta.“(Šliogeris, 1989: 175)

Šie išryškinti, apmąstymus lemiantys minties istorijos momentai formuoja metafizikos tradiciją, kai pamatinis metafizinis įvykis įrašomas į tradiciją nuolatinio meta- (lotyniškai – trans-) judesio vyksmu, sietinu su nuolatine pastanga artikuliuoti transcendenciją. Tokiu būdu galima teigti, kad metafizika atsiranda kaip nuolatinė įtampa/priešstata tarp gamtos ir žmogaus, kurie „grynuoju pavidalu“ atsiranda tik metafizinio įvykio dėka. Šio įvykio metu: a) žmogus išsiskiria iš anoniminės visuotinybės; b) kristalizuojasi „substancinis individas“ (Šliogerio terminas2) – grynasis metafizinis polius; c) atsiranda pamatinės įtampa/priešstata tarp „substancinių individų“; d) gimsta siekis įveikti tarp pamatinę įtampą/priešstatą ir šis siekis visoje Vakarų kultūros istorijoje, Heideggerio terminais kalbant, pasireiškia būties užmaršties vyksmu, kuris sudaro prielaidas įvairiausioms metafizikos vaizdinio transformacijoms; e) galutiniu savo išpildytu vaizdiniu – onto-teo-logija – metafizika apsuka ratą sugrįždama į prieš jos kiltį buvusią terpę, kai redukuojasi į anoniminę visuotinybę, kurioje nėra skirties tarp žmogiškų ir nežmogiškų dalykų, kurioje nėra priešstatos ir atsivėrusios skirties žyminčios individualaus žvilgsnio į pasaulį situaciją.

Tačiau, kaip pažymi ir Heideggeris, ir Šliogeris, po metafizinio įvykio, jo esminė struktūra yra nebesunaikinama ir išlieka bet kurio metafizikos vaizdinio branduolyje, formuodama siekį suvokti ir suprasti pasaulį. Tačiau daugeliu atveju metafizikos istoriniai vaizdiniai atsisako štai tokio imperatyvo: „Maksimaliai aiškus, maksimaliai paprastas, maksimaliai objektyvus anapus-žmogiškos būties regėjimas, individo kaip idealo teorinė žiūra – tokia buvo aukščiausia Vakarų filosofijos kaip metafizikos maksima.“(Šliogeris, 1989: 183) Šios metafizinės maksimos vėlyvuoju kūrybos periodu atsisako ir Heideggeris. Tokiu būdu yra atmetamas metafizinio įvykio unikalumas, kuris pakeičiamas interpretacijų/kalbinių žaidimų gausa. Tokioje metafizikos sampratoje tampa sunku suvokti itin paprastus, bet esminius metafiziką apibūdinančius dalykus: priešstatą tarp substancinių individų; žmogiškumo/gamtiškumo(nežmogiškumo) skirtį; pamatinis siekis nuolat įveikti Tarp; metafizikos, kaip vykstančios, taigi išlaikančios būtinybę išsaugoti Tarp imperatyvumą atmetant grynojo mąstymo galimybes, kurių išraiškos sietinos su dviejų radikaliausių galimybių – idealizmo ir empirizmo, suspendavimu.

Metafizikos pabaigos vaizdinys – onto-teo-loginis mąstymas

Siekiant šiame darbe formuluojamo tikslo, – apmąstyti ir suvokti metafizikos sampratos branduolį, o tai reiškia aiškiai artikuliuoti visiems metafizikos vaizdiniams svarbius transformacijų momentus, – būtina neišleisti iš akiračio išryškintų esminių metafizikos struktūros elementų, tačiau juos turint omenyje neišvengiamai tenka kreipti dėmesį į probleminius taškus, išryškėjančius kaip pagrindinius atributus vieno ar kito filosofo metafizikos versijos. Beje, Heideggeris nurodo, kad metafizikos žlugimas, jos unikalumo išskaidymas ir atmetimas, kaip Vakarų filosofijos pabaigos fenomenas, buvo užprogramuotas jau pačios metafizikos ištakose – ikisokratikų mąstyme. Tai nereiškia, kad pirmieji filosofai Talis, Herakleitas, Parmenidas, Anaksimandras ir kiti pradeda būties užmaršties vyksmą, tačiau prielaidos tam jų mąstyme jau yra atsiradusios. Šis Heideggerio teigimas patvirtina Šliogerio teiginį apie metafizinio įvykio, kaip unikalaus filosofijos pradžios momento, kilties prielaidą mąstymui. Tačiau Heideggerio siekis įgyti naują būties mąstymą, jo koncentracija ties kalbos galių išsklaida, anot Šliogerio, demonstruoja, kad esminė problema yra kitur nei istorinėje metafizikos interpretacijos slinktyje ar transformacijose: „[M]etafizikos žlugimas buvo ‘užprogramuotas’ nuo pat pirmųjų metafizinės filosofijos žingsnių: jį lėmė tai, kad metafizinis mąstymas, išaugęs iš metafizinės patirties, tuojau pat atitrūko nuo tos patirties, iškreipė ją ir prarado savo šaknis – juslinį transcendencijos fenomeną kaip vientisą ir neskaidomą duotį, kaip pačios transcendencijos dovaną.“(Šliogeris, 2010: 348)

Jei laikytis šios apibrėžties, Heideggerio būties mąstymo projektas tampa filosofijos esmės iškreipimo dėmeniu, pats savo siekiu buvęs metafizikos įveikos deklaracija ir tikslu, tampa nuolatinio įveikinėjimo/atnaujinimo/transformacijos srauto neatskiriama dalis, susitelkiantis ties metafizikos išraiškos aspektais. Remiantis Šliogerio teiginiais, apibūdinančiais metafiziką, teigtina, kad Heideggeris atmeta metafizikos branduolinę sampratos reikšmę. Pažymėtina, kad Heideggerio mąstymas nėra traktuotinas visiškai vienareikšmiškai. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jo siekis iš naujo apmąstyti kasdienybę ir daiktus, besireiškiančius joje, suponuoja metafizikos įvykio reabilitaciją ir aktualizaciją. Tačiau vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu susitelkimas į kalboje slypinčias artikuliacijų galimybes, nuolatinis etimologijų/pseudoetimologijų paieškos procesas, tikėjimas, jog kalbos galios gali padėti atskleisti būties vyksmą remiamas tokiais teiginiais (kalbėtojai/„būties piemenys“ par excellencepoetai – esantys kalbos balso mediumai, taip pat, jog vienintelė vieta, kurioje mes galime užtikti būtį, esanti kalba ir kad žmogus esantis saugotojas/piemuo šių namų) kelią klausimą apie antropologizmo sugrąžinimą. Taip pat Heideggeriui tampa vis artimesni teologiniai mąstymo aspektai, kai jis kalba, kad mes turime laukti naujo ateinančio dievo (ir jis mus išgelbės), o tai demonstruoja, kad šis vokiečių mąstytojas atsisako apmąstymų apie metafizikos esmę ir susitelkia ties jos išraiškų atnaujinimo paieška; kartu siekia išvengti metafizinės skirties, traktuodamas ją kaip praeities mąstymo atributą, reikalaujantį įveikos bei atmestiną kaip visiškai nebegalintį pranešti nieko naujo gyvenančiam dabarties aplinkoje.

Svarstant Heideggerio metafizikos sampratą, pabrėžtinas svarbiausiais šios sampratos dėmuo – jos nuolatinis dviprasmiškumas ir vidinė įtampa – teologinis siekis įveikti, anot Šliogerio, metafizikos įvykio atveriamą neįveikiamą skirtį Tarp žmogaus ir gamtos bei filosofinis sąžiningumas suvokiant ir pripažįstant, kad šis siekis mirtingajam/baigtinei būtybei/filosofui nepasiekiamas. Heideggeris metafiziką įvardija kaip onto-teo-loginį mąstymą, tokio mąstymo struktūroje išskirdamas dvi pagrindines linijas: mąstymą apie esinį, kaip tokį, ir tą esinį grindžiantį veiksnį. Tačiau tokia mąstymo eiga Heideggerio netenkina, nes „[k]lasikinė metafizika, anot Heideggerio, analizavo daiktus tik jų esmės požiūriu, bet niekada neklausė apie pačią būtį kaip tokią. Taigi už metafizikos turi būti ontologija“(Субири, 2007: 198). Toks Heideggerio požiūris vėliau yra subordinuojamas fundamentaliosios ontologijos sukūrimo siekiui kaip tradicinės metafizikos įveikos galimybės įvykdymas, tačiau Heideggeris priverstas prisipažinti, kad šis siekis patiria nesėkmę ir fundamentaliosios ontologijos projektas lieka nepabaigtas.

Tolesni apmąstymai Heideggerį veda iki išvadų, kad jau ikisokratikų ar Platono mąstyme slypi būties užmarščiai atveriamos galimybės, pasireiškiančios dviprasmiškumu šių filosofų koncepcijose. Paties Heideggerio metafizikos interpretacijoje, ją artikuliuojant įvardintu onto-teo-loginiu fenomenu, dviprasmybių sluoksnis tik sustiprinamas aiškiai neartikuliuojant probleminių tokio mąstymų momentų – juslumo eliminavimo, filosofinio mąstymo unikalumo sunaikinimo grąžinant jį į visuotinybės avatarus – meno (onto-) religijos (-teo-) technomokslo (-logija) arba kalbos (μετά) sluoksnio absoliutų pirmenybiškumą ir iškėlimą patirties (φύσις) atžvilgiu. Kritikuodamas Heideggerį iš klasikinės fenomenologijos pozicijų, Algis Mickūnas bando išskaidyti Heideggerio metafizikos sukonstruotą vaizdinį: „Ontologija klausia apie gamtos esmę, o metafizika ieško pagrindinės būties“(Mickūnas, 1995: 95) ; teigia, kad tiek metafizinės pasaulio sąrangos prielaidos, kaip nesustabdomos tėkmes radikalizuotas fenomenas, tiek ontologijos prioritetas, kaip statiškos būties konstruktas, yra nepakankami suvokti pasaulio buvimo ir buvimo pasaulyje atsivėrimą“(Mickūnas, 1995: 95-98). Heideggerio siekis kurti naują, fundamentaliąją ontologiją, gali, pagal Mickūną, būti priskirtas metafizikos įveikai, tačiau žvelgiant iš šiame tyrime artikuliuojamo metafizikos branduolio aspekto, tai gali būti traktuotina tik kaip dar viena pastarosios vaizdinio transformacija.

Telkiantis ties heidegeriška metafizikos vaizdinio recepcija, ši dažniausiai suskyla į dvejopo pobūdžių bandymus:

A) Probleminius bandymus, panašius kaip šis: „<…>Heideggeris kalba apie tris ‘metafizikas’: 1) Tradicinė – tokia, nuo kurios atsispiria Kantas, savo ‘pagrindimo teorijoje’; 2) ‘Fundamentalioji ontologija’ – metafizinio Dasein metafizikos įvykdymas <…>baigtinio žmogiško egzistavimo fundamentalinė analitika; <…> ši metafizika tarnauja paruošiamuoju trečiosios metafizikos pamatu; 3) Metafizika, esanti žmogaus vidinės realybės dalimi, <…>išreiškiama Niekio pasirodymo problema, <…>atsiliepimu į ‘būties šauksmą’ ir pamatiniu dvilypumu“(Фалев, 2008: 101).

B) Atskirų autorių lokalūs bandymai išryškinti svarbų/svarbiausią Heideggerio mąstymo momentą, dažnai pasirodantys akivaizdžiu šio aspekto sureikšminimu/pervertinimu be išimties pripažįstant Heideggerio įnašą į filosofijos tradiciją; Emmanuelis Levinas kalba apie tai, jog studijuojant filosofiją, o ypatingai ontologinius klausimus, niekas negali ignoruoti Heideggerio filosofijos(Levinas 1994: 35); Jürgenas Habermasas pažymi, kad Heideggerio metafizikos kritika, kuri atsiskleidžia kaip istorijos destrukcijos pastanga, yra traktuotina negatyviąja metafizikos forma ir iš principo yra naujas jos pagrindimas, tačiau ne įveikimas(Habermas, 1998: 28); Maurizio Ferraris išryškina Heideggerio pastangų atskirti ontologiją nuo onto-teo-logijos sudėtingumą ir šių pastangų sąsajas su religine tradicija bei Dievo buvimo galimybių apmąstymu(Ferraris, 2000: 206-207); tuo tarpu Gianni Vattimo, – metafiziką įvardindamas „stipriuoju mąstymu“, kurio pamatinė intencija esanti siekis ir deklaracija atskleisti/reprezentuoti/pateikti būties esmę, – remdamasis Heideggerio atlikta metafizikos kritika, kuri atlieka destrukcinį tradicijos judesį tradicijos atžvilgiu, parodo tokio totalaus apmąstymo siekio negalimumą ir kuria savo koncepcijos, vadinamos „silpnuoju mąstymu“, sistemą, grįsdamas ją papildomai naujai permąstyta krikščionybe ir nihilizmo fenomenu, šalia įvardindamas ją vienintele galima teorinio ir sąžiningo mąstymo galimybe(Vattimo, 2009).

Įdomią Heideggerio filosofijos interpretaciją pateikia Wolfgangas Welshas, kuris, siekdamas pateikti postmodernizmo filosofinius pagrindinius bruožus bei iš principo pasinaudodamas ir remdamasis paties Heideggerio apmąstymais apie metafiziką, teigia, kad pastarajam nepavyko visiškai išeiti iš metafizikos ribų. Grįsdamas šią savo interpretaciją, jis argumentuoja išskirdamas Heideggerio mąstymą funduojantį vienovės fenomeną: „Atidžiai įsižiūrėjęs, pamatai, kad Heideggeris viską suvokia akivaizdžiai vienoviškai.“(Welsh, 2004: 336) Šis teiginys, keldamas kitokio pobūdžio probleminį lauką, pagrindžia ir ankščiau keltą Heideggerio metafizikos dviprasmiškumo sluoksnį – vienovės siekis metafizikos pamatiniame įvykyje nepasirodo telos, tikslo fenomenu, jis esti tik intencionuojančios mintį krypties pobūdžiu. Tačiau Welshas traktuoja, jog šis vienovės siekis yra Heideggerio mąstymo akstinas, pamatas ir išpildomas siekis: „Heideggeris tebesilaiko monistinio-holistinio mąstymo ir būsimąjį pasaulį, jo formą ir struktūrą vėl projektuoja kaip vienovę ir visybę, tik dabar tie požymiai kiek prislopinti ir neįmanoma, kad turi vyrauti.“(Welsh, 2004: 337) Tokia Welsho interpretacija laikytina abejotina, nes suvesti Heideggerio filosofiją į absoliučią vienovę neranda galimybių net tiriantys šio mąstytojo filosofines ir teologines (vienovės siekio par excellence kryptis) minčių sankirtas mąstytojai (pvz., Dumont’as) ar postmodernizmo fenomeną savotiškai reprezentuojanti dekonstrukcija (pvz., Derrida)3, nors pastaroji, pavyzdžiui, Husserlio koncepciją aiškiai priskiria metafizikos istorijai4.

F. Nietzsche’s koncepcija – paskutinieji metafizikos teiginiai

Ieškant aiškesnės ir konkretesnės prieigos prie aptartų bendrų metafizikos problemų ir nužymėtų kelių probleminių sąsajų su šiomis problemomis, tenka apsibrėžti lokalesnį tyrimo lauką ir aspektą. Sprendimas, kad patogiausia išgryninti visą esminį probleminį metafizikos sampratos abstraktųjį branduolį aptariant Heideggerio atliktą Friedricho Nietzsche’s, kaip paskutinio metafiziko, interpretaciją, šio tyrimo kontekste laikytinas tiksliausia prieigos galimybe dėl kelių priežasčių: 1) artikuliuojant pavyzdinio metafizikos vaizdinio – onto-teo-logijos – išraišką, Nietzsche’s koncepciją Heideggeris traktuoja kaip šio vaizdinio pilną išpildymą; 2) ši artikuliacija, būdama minėto metafizikos vaizdinio išpildymu, parodo ir apibrėžia visą probleminį metafizikos sampratos lauką ir leidžia vykdyti tyrimą pasirinkta metodologija: lokalus problemos tyrimas, naudojantis hermeneutinio rato interpretacijai taikytinus kriterijus, sieja artikuliuotus momentus su Naujųjų laikų metafizikos išraiška ir metafizika apskritai; 3) Nietzsche’s filosofijos interpretacija, – priskiriant ją metafizikos tradicijai, paneigiant šio filosofo siekį „nuversti platonizmą“, – koncentruoja visą esminę metafizikos ir Heideggerio metafizikos dviprasmiškumą, kurią įžvelgia ir skirtingų interesų (analitinė filosofija/postmodernizmas) Lietuvos filosofijos tyrėjai: a) „Tvirtindamas, kad pozityvizmas yra gryna metafizika, Heideggeris kartu teigia, jog jis yra prasta metafizika; <…>jis pabrėžia, jog pozityvizmas yra žemiau Hegelio metafizikos; <…>nagrinėdamas filosofijos pabaigos problemą, jis jau teigia, kad nėra jokio pagrindo laikyti vieną filosofiją viršesne ar tobulesne už kitą“(Nekrašas, 2010: 263); šios Nekrašo pastabos atskleidžia paties Heideggerio paliekamą dviprasmybę metafizikos sampratoje, kai ne tik neaiškūs kriterijai metafizikos vertinimo, bet ir kinta nuolatinis šio fenomeno turinys; taigi metafizikos samprata išliekanti vienu iš jos vaizdinių; b) „Savo filosofiją Nietzsche supratęs kaip šios metafizikos arba platonizmo neigimą. Čia Heideggeris įžvelgia Nietzsche’s pastangų paradoksalumą: neigimas pririšąs prie to, kas neigiama“(Baranova, 2007: 75); Baranovos pastaba atskleidžia paradoksalią ir netikėtą Nietzsche’s filosofijos interpretaciją. Tuo parodomas Heideggerio bandymas apmąstyti metafizikos fenomeno fundamentalų sluoksnį, nes tokia Nietzsche’s perskaitymo versija, atliekant ją filosofijos istorijos skaitymo būdu, yra neįmanoma.

Valia galiai“ – steigiantis esinį veiksnys. Analizuojant metafizikos sampratą galutinės išraiškos, onto-teo-logijos fenomeno, aspektu, iš Heideggerio pateiktų Nietzsche’s filosofijoje išskirtų penkių pagrindinių konceptualių sąvokų – „’Valia galiai’, ‘nihilizmas’, ‘amžinasis to paties sugrįžimas’, ‘antžmogis’, ‘teisingumas'(Хайдеггер, М. 2007: 227) – svarbios tampa pirmosios trys, kurios metafizikos istorijoje pateikia tris paskutinius atsakymus į pagrindinį metafizikos klausimą „kas yra esinys kaip toks?“. Paskutiniosios dvi susitelkia ties „nihilizmo“ fenomenu, atskleisdamos jį kitais aspektais ir išskleisdamos „nihilizmo“ fenomeną ne tik kaip imanentišką struktūrinį elementą, bet kaip visą apimantį būvį.

Prieš pradedant išsamesnę analizę, sukonkretintos šių sąvokų apibrėžtys būtų tokios: „’Valia galiai’ apibūdina esinio kaip tokio būtį, jo essentia5. ‘Nihilizmas’ – tai esinio apibrėžties istorinės raidos apibūdinimas 6. ‘Amžinasis to paties sugrįžimas’ reiškia būdą, kuriuo esinys yra, tai jo existentia 7.“(Хайдеггер, М. 2007: 227)

Pirmasis svarbus Nietzsche’s atliekamas metafizikos koncentravimo judesys išreikštinas sąvoka „valia galiai“. Levinas, nagrinėdamas Heideggerio onto-teo-logijos fenomeną, teigia, kad būties užmaršties ir procesualumo šios supratime eliminavimas veda į tai, kad būties ribiniu supratimu metafizikos istorijoje tampa „valios galiai“ konceptas. Heideggeris, interpretuodamas Nietzsche’s sampratą, teigia, kad suformuotas teiginys „galia valiai“ reiškia du dalykus: „1. Tai pagrindinio veikalo, kuris liko nebaigtas ir turėjo būti metų metus išnešioto mąstymo vaisius, pavadinimas; 2. Nuoroda į tai, ką galima įvardinti esmine esinio savybe – ‘galia valiai yra tai, link ko, mes žengiame“(XVI, 415)’.“(Хайдеггер, 2006: 227) „Valia galiai“ yra tai, kuo išreiškiama esinio, kaip tokio, ontologinės duoties rastis metafizikos istorijos baigties būvyje, o tai reiškia, – prisimenant išplėstinę pamatinio metafizikos klausimo formą „kas yra esinys kaip toks ir kas yra šį esinį steigiantis/palaikantis faktorius?“, – atsakymą į šio klausimo antrąją dalį: esinį kaip tokį steigia/palaiko „galia valiai“. Valios, pažymi Heideggeris, kaip subjekto steigiančios valios, koncepcija nuolat filosofijos istorijoje įgydavo vis svaresnį vaidmenį. Akivaizdžiai paprastas teiginys, atidžiai žvelgiant į tradicijoje suformuotus dalykas, būdingas visam Naujųjų laikų mąstymui. Tai aiškiai atsiskleidžia tiriant šio laikmečio mąstymo raiškas Leibnizo, Schelingo, Kanto, Hegelio ir Schopenhauerio apmąstymuose, pasibaigiančias „valios galiai“ kaip tokios minties eigos viršūnei, kuri išbaigtai susiformavimo Nietzsche’s koncepcijoje. Ši Nietzsche’s įtvirtinta esinio ontologinės duotis rastis, anot Heideggerio, tampa logiška būties užmaršties, kuri baigiasi visą apimančiu nihilizmo būviu, išreikštinu per technikos įsigalėjimą. Ar „valios galiai“ samprata, nurodanti esinio ontologinės duoties atsiradimo imperatyvą ir atskleidžianti suvokimą, kad esmingasis esinio duoties pamatas esti Niekas, gali būti pavadintas nauju Heideggerio siekiu sukurti „laikinybės ir baigtinybės metafiziką, t. y. apmąstyti būtį ne amžinybės, o laiko akiratyje“(Sverdiolas, 1996: 221)?

Sekant Heideggerio minties eigą, darytina išvada, kad esmingas šio siekis reabilituoti visuotinybę ir begalybę pasirenkant baigtinybę ir laikinybę, kaip galimą prieigą siekiant šio tikslo. Heideggeris, reziumuodamas Nietzsche’s „galios valiai“ sąvokos turinį, nurodo šio teiginio sankabas ir ryšį su kitais konceptais: „Dabar mes žinome, kad turėdamas omenyje esinį kaip tokį Nietzsche sako du dalykus: esinys kaip toks yra galia valiai; esinys kaip toks yra amžinasis to paties sugrįžimas.“(Хайдеггер, 2006: 400) Šie du esminiai esinį apibūdinantys teiginiai esti Parmenido suformuoto esinio kaip esančio ir Herakleito įtvirtinto esinio kaip tampančio, metafizikos tradicijos transformuoti galutiniai/paskutiniai vediniai(Хайдеггер, 2006: 401). Esinio onto- plotmė galutinę savo įtvirtinimo antropologizuotoje subjekto galios raiškoje galimybę įgyja Immanuelio Kanto atliktos transcendentalinės vaizduotės ir „grynojo teiginio“ koncepcijų įtakoje.

„Amžinasis to paties sugrįžimas“ – esinys kaip toks. Ar sugrįžimo pastangos ir kalbėjimas apie tai yra mados ir laikmečio produktas, kaip taikliu tyrėjo ir ironišku žvilgsniu yra konstatavęs Tomas Sodeika(Sodeika, 2010: 63), sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet vienas iš svarbiausių Nietzsche’s mąstymo konceptų „amžinasis to paties sugrįžimas“ Heideggerio apmąstymuose, keliant būties klausimą, pasirodo paradoksaliu būdu užpildytas tokiu turiniu: jis įvardijamas esmine Nietzsche’s filosofijos savybe ir pagrindine metafizinės jo pozicijos išraiška, vykstančia pačioje didžiausioje polemikos įtampoje su platonizmu ir krikščionybe, tačiau esti persmelktas pastarųjų įtakotos Naujųjų laikų metafizikos(Хайдеггер, 2006: 227). Turint omenyje Aristotelio filosofijoje suformuotas filosofinių apmąstymų diferenciacijos pakopas, primenančias, kad pirmoji filosofija, prima philosophia, yra metafizika, kuri yra telos-logija, (kuri vėlesniu laikotarpiu transformavosi į teologiją), o tai reiškia – mokslas apie pirminį visą ką steigiantį/pradedantį/palaikantį esinį, Heideggerio teiginys, kad „[p]agrindinė Nietzsche’s metafizinė pozicija yra išreikšta ‘amžinojo to paties sugrįžimo’ konceptu“(Хайдеггер, 2006: 222) yra logiška; šis Nietzsche’s apmąstytas teiginys yra apie tai, kuo tapo/kaip pasirodo dabarties apmąstymuose aristoteliškas aukščiausiais esinys, telos, „amžinasis to paties sugrįžimas“, paskutinis metafizinis telos vaizdinys, pažymėtas ontologinių duotybių.

Heideggeris siūlo, suvokiant šią situaciją, – tai yra, kad „amžinasis to paties sugrįžimas“ yra paskutinis metafizikos istoriją intencionuojantis ir ją kreipiantis vaizdinys, – kelti klausimą apie tai, ar šiame vaizdinyje galima sutikti/ar jame dar išlikęs ir suvokiamas tikrasis filosofinis (metafizinis) klausimas „kas yra esinys kaip toks?“ – Kokia esinio ontologinė duotybė? Jei suvokimas galimas, metafizikos situacija atsiveria kaip besibaigianti ir brėžianti sąlygas naujo mąstymo pradžiai. Ši Nietzsche’s filosofijos interpretacija tampa svarbia ir įdomia polemine nuoroda į paties Heideggerio mąstysenos akcentus – „amžinasis to paties sugrįžimas“ tampa paskutiniu metafizikos telos vaizdiniu, iškeliant jo procesualumą, tai yra to, kas onto-teo-logijoje, kaip paskutinėje/galutinėje metafizikos versijoje, pasirodo onto- dėmens akcentu, kuris pats savaime parodomas kaip esantis esmingai procesualus. Ši esminė įsteigto/palaikomo esinio plotmės fenomeno galutinė metafizikos istorijos redukcija į gryną procesualumą (ne tik interpretuojant Nietzsche’s koncepciją, bet paties Heideggerio apmąstymuose) tampa priešingos pusės redukcija, nei Heideggeris išskyrė kaip esančią Aristotelio filosofijoje, nagrinėdamas, kaip transformuojasi ἐντελέχεια8 samprata, prarasdama metafizikos istorijos eigoje procesualumo dėmenį.

Nagrinėjant Heideggerio raštus, procesualumo svarbos iškėlimas į problemų svarstymo avangardą tampa vienu iš esminių šio filosofo atliktų teorinių įtakų akcentavimo aspektu. Levinas teigia: tai, kad būties sąvoką galima suvokti kaip nestatišką, o judančią, yra vienas iš svarbiausių Heideggerio filosofijos palikimų(Левинас, Э. 2006: 196; Levinas, 1994: 31). Tai pat viena pagrindinių problemų ir esminių Heideggerio įžvalgų – esinio ir būties ontologinis skirtumas – tai pat esmingai atsiskleidžia suvokiant būtį esančią laikine(Saldukaitytė, 2009: 110), o tai reiškia iš principo kintančią par excellence. Poleminis klausimas Heideggeriui galėtų skambėti taip: „Ar metafizikos apvertimo pastangos apvertimas yra nauja pradžia, ar tolesnė šiosios plėtotė?“ Žvelgiant atgal ir bandant atlikti šių teiginių ištakų paiešką Naujųjų laikų mąstyme, svarbų vaidmenį atlieka Leibnizo apmąstymai apie pagrindą, kuris pasirodo kaip visą ką steigiančiojo subjekto galia ir šio steiginio galiojimo pamatą, begalinio modalumo imperatyvą.

Nihilizmas – visą apimantis būvis. Trečiasis onto-teo-logijos aspektas atsiskleidžia analizuojant nuolatinę Nietzsche’s atliekamą krikščionybės, filosofijos, visos mąstymo tradicijos kritiką. Skelbdamas vertybių perkainavimo ir griovimo, „kaip filosofavimo kūju“, šūkį, filosofas kelia svarbias idėjas, sulaukusias didelio vėlesnio laikotarpio teoretikų ir mąstytojų (tame tarpe ne tik Heideggerio, bet ir Gilles’io Deleuze’o, Pierre’o Klossowskio, Karlo Jasperso, Maurice’o Blanchot, Michelio Foaucault ir kitų) atidaus studijavimo. Heideggeris teigia, kad svarstant onto-teo-loginę metafizikos prigimtį, Nietzsche, būdamas paskutiniu metafiziku, į visuotinę sąmonę atneša nihilizmo virsmą ir būvį, – logišką Vakarų visuomenės santykių raidą ir filosofijos pabaigą, kurios neįmanoma apeiti ar išvengti. Nietzsche’s mąstymas yra gryna atsiskleidžianti „nihilizmo, stovinčio už durų“ pasirodymo versija. Nietzsche’s teiginyje „Dievas mirė“ visų pirma nurodoma tai, kad aukščiausios vertybės praranda vertę. Anot Heideggerio, tai vyksta todėl, kad smelkiasi įsitikinimas, jog idealus pasaulis, kurio ištakos suformuotos Platono filosofijoje, niekaip negali būti įkūnytas realiame, todėl vertybių pervertinimo imperatyvas tokioje būsenoje tampa mąstymo be verčių rezultatu.

Heideggerio analizėje aiškiai suformuojamas vertybių atsiradimo sąlygų momentas: „Vertybės esmė – būti požiūriu.“(Heidegeris, 1992: 183) Požiūris yra esmingai subordinuotas ir kylantis iš subjekto, Naujaisiais laikais įtvirtinto paradigminėje vietoje – – ir yra grįžtantis lygiai į tą pačią vietą – Aš – totalybę. Tai taikli ir logiška Heideggerio pastaba, nurodanti Nietzsche’s ryšį su Naujųjų laikų mąstymo laikmečio autorių koncepcijomis, sutvirtinanti Heideggerio „nyčiškos“ metafizikos interpretaciją. Per Nietzsche’s ressentiment ir Heideggerio nihilizmo eksplikacijas šis ryšis su Naujųjų laikų mąstymo esminiu judesiu – (subjekto, o vėliau vertinančiojo subjekto galios, taip pat galios modalumo ir paradigminės vietos – grynojo teiginio eksplikacijas) – įtvirtina Nietzsche’s sąsajas su tradicija. Taigi sekant Heideggeriu ir Nietzsche, galima stebėti aiškėjantį vertybių turinio pasireiškimą, kad „vertybės yra valios viešpatauti įtvirtintos ir ją pačią lemiančios sąlygos“, o tai reiškia, kad vertybės aiškėja kaip savo esme esančios „ne iš anapus“ rymančio šaltinio steiginiai, vediniai ar postulatai, bet subjekto vidujybėje ir jo galioje esantys valiojantys sprendiniai9. Kas iš tokio mąstymą grindžiančio judesio seka? Heideggeris cituoja Nietzschę: „Bet kokiame valiojime glūdi vertinimas“, ir atsako, jog „[v]ertinti reiškia: sukurti-įtvirtinti vertybę.“(Heidegeris, 1992: 191) Tokiu būdu yra absoliučiai įtvirtinama metafizika, kurią Heideggeris vadina paskutiniąja metafizika arba nihilizmu, o koncentruotai tai apibūdinama taip: „Valios viešpatauti metafizikos pamatinis principas yra vertybinis principas.“

Kas atsiskleidžia šioje Heideggerio ir Nietzsche’s polemikoje/diskusijoje onto-teo-loginiu aspektu? Ima ryškėti, kad vertybinio mąstymo ištakos yra mąstyme, įtvirtinančiame valią ir vertinančiojo sprendimo galią su nuolatiniu to paties grįžimu. Ši analizė atskleidžia du esminius momentus, kaip sedimentuojasi jau iškleistos vertinančiosios sąmonės patirtis. Blanchot, sutikdamas su Nietzsche ir Heideggeriu, konstatuoja, jog šio vertybinio/vertinančiojo proceso raida sukuria tokias visuomenės gyvavimo sąlygas, kai „[v]ertybių pervertinimas nebesuteikia mums naujų vertybių, bet tik nuvertina absoliučias vertybes ir kreipia mūsų žvilgsnį į tai, kada vertybės nustoja galioti“(Blanchot, 2003: 143-151). Absoliučios vertybės, taigi ir gryna transcendencija, nebegalimos, galimos tik vertybinės sankirtos ar transcendencijos steigimas (subjekto/aš prioriteto būdu) su nuolatiniu atidžiu dėmesiu, ar šie steiginiai tebegalioja. Tuo įtvirtinama tokia mąstysena, kurią Rita Šerpytytė, nagrinėdama nihilizmo fenomeną, išskiria kaip šio bruožą par excellence – nuolatinė hermeneutikoje tarpstanti refleksija. Jeanas-François Lyotardas, nagrinėdamas kiek kitokią, žinojimo legitimacijos, problematiką, iš esmės prieina panašias išvadas. Iš pradžių konstatuodamas, kad „gyvename daugelio tokių verčių sankirtose“(Lyotard, 2010: 14), svarstant žinių, žinojimo ir žmonių santykį, daro išvadą, kad esminis santykis tampa vertinantysis, taigi vertybinis ir vartotojiškasis. Paskutinis aspektas atveria dar platesnį probleminį lauką, kuris svarstytinas kaip logiška nihilizmo, o laikantis Heideggerio sąvokų, metafizikos pabaigos situacijos pasekmė – vartotojiško gyvenimo imperatyvas atveria masinio totalaus nihilizmo įsitvirtinimą. Heideggerio manymu, šis visą ką apimantis būvis yra logiška baigtis nuo René Descartes’o atlikto Naujųjų laikų filosofiniu laikotarpiu plėtoto minties posūkio.

Ši analizė parodo Nietzsche’s sąsajas su Vakarų kultūros mąstymo tradicija ir Naujųjų laikų filosofiniu laikotarpiu, taip pat atskleidžia šio filosofo priklausymą metafizikos istorijos, kuri prasideda graikų mąstymu ir baigtina paties Nietzsche’s filosofine sistema: „Kiekviena Vakarų Europos epocha įsišaknijusi atitinkamoje metafizikoje. Nietzsche savo mąstymu nubrėžia Naujųjų laikų minties baigtį.“(Хайдеггер, 2006: 413) Tokiu būdu atveriamas horizontas svarstyti heidegerišką Nietzsche’s nihilizmo koncepciją kaip Naujųjų laikų mąstymo baigtį ir ją esmingai nulemiančius momentus.

Šio tyrimo kontekste aptarti mąstymo tradicijos momentai leidžia suvokti metafizikos sampratų konfrontaciją, kai filosofų siekiai gali būti nukreipti prieš juos pačius: Heideggeris „apverčia“ Nietzschę, o Heideggerį – Šliogeris. Nors svarbiausia, kas gali būti fiksuojama šioje „apvertimų“ serijoje, kad ji tampa nuoroda į bendrą šiems filosofams minčių plotmę, nes tokie judesiai gali būti atlikti mąstymo koncepcijų sankaboje. Metafizikos branduolys slypi graikų mąstyme ir esminė pastanga visada turėtų būti šį branduolį aktualizuoti priimant tai, kad „Senovės Graikija yra iššūkis mums ir mes jų mąstymo dar nepakankamai suprantame“(Михайлов, 1992: 328), o tiek Nietzsche’i, tiek Heideggeriui ar Šliogeriui graikų mąstymas išliko nuolatiniu jų apmąstymus intencionuojančiu veiksniu.

Išvados

1. Apie metafiziką svarstančius filosofus telkia pastarųjų pastanga, nepaisant metafizikos vaizdinių gausos, surasti vienijantį metafizikos sampratą aspektą. Nietzsche’s, Heideggerio ir Šliogerio atveju tai išryškėja „apvertinėjimo“ motyve, kuris fiksuotinas kaip unikalaus pobūdžio struktūrinis elementas – neigimo judesys.

2. Onto-teo-logija pateikia metafizinio mąstymo pabaigą, tačiau svarstant Heideggerio atliktą pabaigos išplėtimą visai filosofinei tradicijai, šia pabaiga gali būti įvardinta tik vieno metafizikos vaizdinio – Naujųjų laikų mąstymo – pabaiga.

3. Nietzsche’s filosofijos esminės sąvokos – „valia galiai“, „amžinasis to paties sugrįžimas“ ir „nihilizmas“ – Heideggerio interpretuojamos kaip paskutiniai atsakymai į metafizikos klausimą „kas yra esinys kaip toks“ ir sietinos su onto-teo-loginio mąstymo pagrindiniais filosofiniais dėmenimis.

4. Metafizika, nepaisant kritikos ir įveikos pastangų, iš principo lieka prima philosophia. Tik lieka klausimas, kokiu aspektu atskiri filosofai artikuliuoja šį aspektą – neigimo, įveikos ar pratęsimo.

Virginijus Gustas

Naudota literatūra čia:10

  1. I a. pr. m. e. Andronikas iš Rodo, nusprendęs sutvarkyti Aristotelio raštus, surinko grupę traktatų, kuriuose buvo svarstomi būties ir kiti klausimai, sudėjo juos į vieną knygą bei nutarė, jog ši knyga turi eiti po knygos, kuri vadinosi „Φυσικὰ“, todėl pavadino ją „Τὰ μετὰ τὰ φυσικὰ βιβλία“. Šis terminas vėliau transformavosi į vientisą terminą „metafizika“ ir esmingai nulėmė Vakarų mąstymo tradiciją įgydamas įvairiausias konotacijas.
  2. Plačiau žr. Šliogeris, A. Transcendencijos tyla(2). Vilnius: Pradai, p.170-178.
  3. Welshas, kaip nebūtų paradoksalu, labai mažai skiria dėmesio Derrida ir kitiems prancūzų postmodernistams, tuo suteikdamas pretekstą manyti, kad jis keistai traktuoja šį (postmodernizmo) mąstymo struktūrinį fenomeną.
  4. Plačiau apie Husserlio kritiką: Деррида, Ж.Голос и феномен и другие работы по теории знака Гуссерля. СПб.: Алетейя, 1999. Перевод С. Г. Калининой, Н. В. Суслова.
  5. teo- lygmuo – pastaba mano (V. Gustas).
  6. -logija lygmuo – pastaba mano (V. Gustas).
  7. onto- lygmuo – pastaba mano (V. Gustas.)
  8. Entelecheiatikslas kaip pats savaime, dėl savęs išsipildymo siekiantis judėjimas.
  9. Algio Mickūno studija „Integralusis aš: vidinės vertybės pamatas rusų literatūroje“ (Baltos lankos 27) galėtų būti pateikta kaip tokios interpretacijos ir Nietzsche’s mąstymo tąsos pavyzdys, keliantis pretekstą kartu su Derrida kritiką fenomenologijos atžvilgiu(žiūrėti 3 išnašą), kaip priklausančios esminiu sluoksniu metafizikos tradicijai/logocentrizmui, vystyti polemiką dėl esminių filosofijos plotmių.
  10. Naudota literatūra:

    1. Baranova, J. 2007. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU.

    2. Blanchot, M. 2003. The Infinite Conversation (IV). Minneapolis: The University of Minnesota Press. Translation by S.Hanson.
    3. Čepulis, N. 2009. Pirmoji filosofija: ontoteologija ar etika? Kaunas: Technologija.

    4. Dumont, Ph.C. 2010. Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme. Vilnius: Aidai. Vertė Povilas Aleksandravičius.

    5. Ferraris, M. 2000. „Būties prasmė kaip apibrėžtas ontinis pėdsakas“ in Religija, sud. J.Derrida; G.Vattimo. vertė J.Vilimas.

    6. Habermas, J. 1998. Postmetaphysical Thinking (3). Oxford: Polity Press. Translated by W.M.Hohengarten.

    7. Heidegger, M. 1927. Sein und Zeit. Verlad, Halle: Max Niemeyer.

    8. Heidegeris, M. 1992. „Nyčės žodis „Dievas mirė“““ in Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Vertė A. Šliogeris. Psl. 169 – 216.

    9. Levinas, E. 1994. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos/ALF. Vertė A. Sverdiolas.

    10. Lyotard, J-F., 2010(2). Postmodernus būvis. Vilnius: Baltos lankos. Vertė M.Daškus.

    11. Mickūnas, A. 1995. „Kosminė sąmonė“ in Metmenys 68. Psl. 94 – 118.

    12. Nekrašas, E. 2010. Pozityvus protas Jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei. Vilnius: VUL.

    13. Plėšnys, Al. 1999. Metafizikos reikšmė gamtos mokslų plėtrai. Vilnius: ViaRecta.

    14. Saldukaitytė, J. 2009. „M.Heideggeris ir pagrindinės fenomenologijos problemos: ontologinis skirtumas“ in Problemos Nr 76. Psl 99 – 111.

    15. Sodeika, T. 2010. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija.

    16. Sverdiolas, A. 1996. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos.

    17. Šliogeris, A. 1989. „Vakarų filosofija“ // Europa. Vilnius: Mintis.

    18. Šliogeris, A. 2010a. Transcendencijos tyla(2). Vilnius: Pradai.

    19. Vattimo, G. 2009. Tikėti, kad tiki. Vilnius: Dialogo kultūros institutas. Vertė R.Šerpytytė.

    20. Welsh, W. 2004. Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Alma littera/ALK. Vertė Alf.Tekorius.

    21. Хайдеггер, М. 2006. Ницше I. Санкт-Петербург: Владимир Даль. Перевод А.П.Шурбелев.

    22. Хайдеггер, М. 2007. Ницше II. Санкт-Петербург: Владимир Даль. Перевод А.П.Шурбелев.

    23. Фалев, Е.В. 2008. Герменевтика Мартина Хайдеггера. Санкт-Петербург: Алетейя.

    24. Субири, Х. 2007. Пять лекций по философии. Москва: ИФТиИ св.Фомы. Перевод Г.В.Вдовина.

    25. Левинас, Э. 2006. “Бог и онто-тео-логия Начать вместе с Хайдеггером”. В Эмманюэль Левинас: Путь к Другому. СПб: ИСПб университета. Перевод Н.А. Крылова. Ст. 201 – 208.

    26. Михайлов, И. 1992. “Мартин Хайдеггер и древняя Греция”. В Философско-литературные штудии II. Ст. 328 – 333.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.