Apie verkiančią kekšę

pagal | 2011 08 12

Ar pastebėjote, kokie dvasingi žmonių veidai, kai jie meldžiasi? Man patinka žiūrėti, kaip jie spinduliuoja tarsi nežemišką ramybę ir gerumą. Žmonės ir šiaip labai gerai vaidina savo vaidmenis gyvenimo absurdo komedijoje, bet bažnyčioje kiekvienas iš jų tampa neprilygstamu aktoriumi. Kiekvieną sekmadienį paprasti žmogeliai tampa Oskaro vertais veidmainiais. Ko verti šie švarūs žvilgsniai, nuolankiai nuleistos akys, dievobaimingai suglaustos rankos. Jie myli savo Dievulį, o Dievulis myli juos. Jis liūdnai, bet kartu ir griežtai žiūri į juos nuo kryžiaus, tarsi tikrindamas, ar gerai jo avinėliai šiandien atlieka savo vaidmenis, ar pakankamai nusižeminę ir paklusnūs. Ir avinėliai stengiasi, stengiasi iš paskutiniųjų jo nenuvilti, kuo atviriau, kuo aiškiau parodyti savo meilę, savo nusižeminimą, savo neapykantą viskam, kas yra bloga. Aišku, bloga yra tai, ką dangiškasis šeimininkas nurodė esant blogiu. Kam gi patiems galvoti, kas tas blogis ir kas tas gėris? Kvailių ir filosofų (o pastarieji juk irgi iš esmės yra kvailiai) užsiėmimas, tuščias laiko gaišinimas. Ir štai, pažiūrėkite į juos, tuos laimingus šeimos vyrus, gražiai išpurtusias stotingas mamytes, dailiai papuoštus vaikelius ir dievobaimingas sudžiūvusias senmerges. Argi negražu? Argi jie neverti pasigėrėjimo, šie puikūs žmonės, brangų laisvalaikį aukojantys savo dvasingumui ugdyti, savo sieloms išganyti? Be to, jiems yra labai svarbu nuo jaunumės prikimšti savo vaikučių galvas įvairaus religinio šlamšto – neduok dieve, jų galvos bus tuščios ir tai juos paskatins mąstyti patiems! O iš mąstymo juk nieko gero nelauk… Todėl būtina mąstymo vietą užpildyti tikėjimu. Nesvarbu, kad vaikai dar net nesupranta, kas tas dievas yra ir juos dažnai mirtinai gąsdina nukryžiuotojo vaizdinys: išaugę jie viską supras ir bus dėkingi, nes juos apsaugojo nuo baisios grėsmės – užsikrėsti mintimi ir noru pažinti, kas yra toji būtis, kurioje jie (kartais) jaučiasi egzistuojantys.

Net nepamenu, kaip aną sekmadienį atsidūriau bažnyčioje. Ir net ne šiaip sau bažnyčioje, o pačioje Arkikatedroje Bazilikoje. Diena buvo tikrai graži. Pavasaris jau įsibėgėjo ir Vilnius atrodė ypač puošnus. Jaučiau miestą kvėpuojant, jaučiau jį egzistuojant aplink mane ir manyje. Katedra buvo pilna žmonių, ir ne veltui. Tai buvo ypatingas sekmadienis – mišias aukojo pats kardinolas Audrys Juozas. Viskas buvo taip gražu, dvasinga. Išsipuošę ponai ir ponios vienbalsiai kartojo paskui dangiškąjį tėvelį kažkokios maldos žodžius. Jie skambėjo truputį mechaniškai, bet vis vien labai gražiai. Oras tarsi virpėjo nuo jame susikaupusio tikėjimo, kažkas nuostabaus brendo drungnoje, lipnioje katedros prietemoje. Ir tas kažkas skverbėsi į tave, prašėsi įleidžiamas vidun, tarsi vampyras belstųsi į tavo duris, o įleistas – griebtų ir išsiurbtų tavo gyvybės jėgas. Besikartojantys žodžiai aidėjo ausyse tarsi koks mistinis užkeikimas. Žmonės kvietėsi viešpaties, prašė dangiškojo šeimininko dėmesio ir gailestingumo. O jis kaip visada truputi liūdnai, bet ir griežtai žiūrėjo į juos nuo savo kryžiaus aukštybės, išpuoštas gėlėmis ir paauksuotais niekučiais, toks nerūpestingas ir abejingas. Nuo to žvilgsnio kažkodėl pasidarė taip šalta… pajutau, tarsi absurdas sustiprėjo ir susitelkė aplink mane. Stipriau suspaudžiau draugo ranką ir pažvelgiau jam į veidą. Jis atrodė toks tolimas – taip pat žvelgė į nukryžiuotąjį ir meldėsi. Akimirką nepažinau mylimo veido: toks jis buvo svetimas, toks bauginantis ir nepažįstamas – jis nebebuvo su manimi, aš jam neberūpėjau, nes jis visas priklausė mediniam stabui, kabančiam ant sienos.

Staiga kažkoks neįprastas garsas sudrumstė pašventintą ramybę: kažkas lyg ir tyliai verkė tamsiame kampe tiesiai po nukryžiuotojo kojomis. Žmonės išgirdo verksmą, sujudėjo. Palaimos pilni veidai aptemo. Kas gi gali verkti bažnyčioje, kai laikas džiaugtis ir šlovinti dievą, kai viskas taip gera ir teisinga šiame pasaulyje? Tas tylus garsas atrodė lyg baisiausia šventvagystė.

Priėjau arčiau. Kampe klūpėjo moteris. Net iš pirmo žvilgsnio galėjai nuspėti, kad tai seniausios profesijos atstovė. Štai kodėl žmonės taip priešiškai žiūrėjo į ją! Juk ji išdrįso ateiti į šventovę taip, kaip kasdien eidavo į „darbą“, o srūvančios ašaros darė jos negražų, suvytusį ir vulgariai išpieštą veidą panašų į klouno kaukę. Tačiau tai, kaip ji verkė, kaip daužė savo plokščią sudžiūvusią krūtinę… negalėjau atplėšti nuo jos akių. Kiti žmonės jau skubėjo pamiršo šį trikdantį menkniekį – prie Jėzaus kojų verkiančią kekšę. Ji neegzistavo, neturėjo teisės egzistuoti jų pasaulyje, kur viskas gražu ir teisinga, kur viešpatauja tvarka ir dorybė. Jų pasaulyje nėra vietos nei nešvankybei, nei skausmui, nei kančiai.

Tiesiog stovėjau ten ir spoksojau į ją: tokią absurdiškai realią ir taip tvirtai egzistuojančią. Žiūrėjau į jos styrančias liesas, vištiškai liesas kulkšnis, į jos apdaužytą ir pamėlusį užpakalį, begėdiškai styrantį iš po purvinos suknelės. O ji vis verkė ir daužė įdubusią krūtinę, suskeldėjusios, apkandžiotos lūpos kažką nerišliai murmėjo. Ji kūkčiojo ir duso, springdama savo pačios ašaromis ir savo pačios gėda. Kokia negarbė šiai šventai vietai! Jėzus ir toliau beprasmiškai spoksojo nuo savo išdailinto kryžiaus aukštumos, spoksojo į tuos gražius ponus ir ponias, kurie šiandien paaukojo savo brangų laisvalaikį, kad galėtų jį pašlovinti. Jis net nepastebėjo šios menkutės žmogiškosios būtybės, šio pasigailėtino mėsgalio, šlykščiai susirangiusio prie jo kojų. Ji meldė kažko, ko niekada negaus. Vargšė, ji meldė pasigailėjimo ir nuodėmės atleidimo.

Spoksojau į kekšę, raudančią Bažnyčioje. Kekšę, kuri prašė atleidimo už tai, ką yra priversta daryti – tempti nepakenčiamą savo egzistencijos naštą. Ir ji dar jautėsi kalta už tai! Ji rodėsi esanti vienintelė tikra, vienintelė gyva šiame viešame spektaklyje, šiame absurdo teatre. Pamaldūs ir šventiški pajacai žiūrėjo į ją nepasitenkinimo iškreiptais veidais ir nervingai gūžčiojo pečiais.

Kažkas palietė mano ranką. Keista, bet pamiršau, jos esu čia ne viena. Akimirksniu grįžau į katedros realybę. Tylūs balsai ir toliau kartojo maldos žodžius, darnus choras virpino katedros skliautus, o Audrys Juozas ir toliau vadovavo spektakliui: „Dėkojame viešpačiui…“

– Ji turbūt narkotikų padaugino. Arba gal beprotė, – pašnabždėjo draugas man į ausį, – eime iš čia.

Jis tvirtai suėmė mano ranką ir išvedė į dienos šviesą. Miestas apglėbė ir nuramino mane – absurdas neryžtingai atsitraukė. Nieko neatsakiau. Ir ką galėjau pasakyti? Galvojau, kad mes visi esame didesni bepročiai, nei toji moteris. Toji kekšė, verkianti bažnyčioje. Bet mintis nuslydo, ištižo kaitrioje Vilniaus saulėje ir tamsia balzgana mase težo ant aikštės trinkelių. Susiliejau su minia…

S a f o

 

1 komentaras

  1. lex

    Man tikrai patiko mintys. ir ko gero daug atiduociau uz tai, kad galeciau buti vienu is tu pajacishku dievobaimingu veidmainiu baznycioj, kad nors sekundei gauciau ta tikejimo palaima… kad moll patikeciau kad viskas bus gerai ir kad dievulis pasiruuupins….
    dar baisiau yra tai, kad jis net ir ta kekshe nepasirupins..
    ir visom likusiom kekshem ir pajacais sitoj zemej. ir visais suknistais bedieviais…
    abstraktu sakyti i kazka: Jis.
    bet patogiau gal taip burbeti ? 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *