Gamtos ir technikos santykių problema Heideggerio dialoge su daoizmu

pagal | 2010 11 25

Straipsnis skirtas aktualiai komparatyvistinės filosofijos problemikai. Daugiausia dėmesio jame skiriama Heideggerio filosofijos sąlyčiui su daoistine mąstymo tradicija, ir gamtos bei technikos santykių problematikai. Skleidžiamas požiūris, jog tokio dialogo paieškas skatino moderniojo mokslo ir technikos pažangos paskatintas pasaulio esinijos suprekinimas, apėmęs moderniąją Vakarų civilizaciją. Globalinės technokratinės sistemos įveikos galimybių paieškos vertė vokiečių mąstytoją ieškoti išeities, užmezgant dialogą ne tik su europinės kultūros, bet ir su daoistinės mąstymo tradicijos palikimu.

Esminiai žodžiai: komparatyvistinė filosofija, gamta, technika, Heidegger, daoizmas.

***

Gamtos ir technikos santykių problema Heideggerio dialoge su daoizmu

Vėlyvajai Heideggerio filosofijai ir Rytų Azijos mąstymo tradicijų sąsajoms, lyginamajai jų analizei pastaruoju metu skiriamas išskirtinis įvairių tautų mokslininkų dėmesys. Vilnijant postmodernistinio orientalizmo bangoms, nuo 1968 m. įvairiose šalyse rengiama daug skirtingoms komparatyvistinės filosofijos problemoms skirtų kongresų, mokslinių konferencijų, kur nuolatos išnyra vėlyvojo Heideggerio komparatyvistinės filosofijos idėjos. Akivaizdu, jog vėlyvasis Heideggeris, siekęs giliau suvokti moderniosios Vakarų kultūros krizės, stiprėjančio nihilizmo priežastis, savo orientalistiniais ieškojimais rodo vis aktualesniu tampantį Rytų ir Vakarų mąstymo principų sąlyčio taškų ieškojimo ar netgi susiliejimo poreikį. Vieni iš pirmųjų didesnių šio mąstytojo komparatyvistinės filosofijos principų bei Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų sąlyčio tyrinėjimų atsispindėjo vienoje iš didžiųjų Havajuose surengtų programinių konferencijų „Heideggeris ir Rytų mąstymas“, kurios pagrindu išleistas atskiras leidinys, o vėliau pasirodė daugybė tekstų Asian Philosophy, Comparative Philosophy, Philosophy East and West ir kituose komparatyvistinės filosofijos leidiniuose. Rytų Azijos idėjų įtaka mąstytojui išsamiai aptarta įvairius požiūrius atskleidžiančioje Grahamo Parkeso sudarytoje knygoje Heidegger and Asian Though. Atsiranda vis daugiau monografijų ir straipsnių, nagrinėjančių bendrus šių skirtingų mąstymo tradicijų bruožus. Daoizmo ir Heideggerio minties sąsajos apžvelgiamos Heinricho Wiegando Petzeto knygoje Encounters and Dialogues with Martin Heidegger, 1929 – 1976, kanadiečių tyrinėtojos Katrinos Froese studijoje Nietzsche, Heidegger and Daoist Thought, taip pat Reinhardo Mayaus Heidegger’s Hidden Sources: East Asian Influences on His Work, Lin Ma Heidegger on East – West Dialogue: Anticipating the Event. Vokiečių filosofo idėjų lyginimas su daoizmo, Tiantai budizmo idėjomis pristatomas Wing-cheuk-Chano knygoje Heidegger and Chinese Philosophy. Vakarų mąstytojo ir kinų mąstymo tradicijų lyginamajai analizei skiriamą dėmesį taip pat papildo periodinis leidinys Journal of Chinese Philosophy. Čia paminėjome tik kelis svarbesnius leidinius, o aptariamą problemą gvildenančių tekstų sąrašas šiandien yra įspūdingas. Lietuvoje šią problemiką įvairiuose savo darbuose aptarė Antanas Andrijauskas ir jo mokiniai Loreta Poškaitė, Aivaras Stepukonis, Julius Vaitkevičius bei Agnieška Juzefovič. Tačiau mano interesų objektas, išsaugodamas pagrindinę komparatyvistinių filosofinių studijų nuostatą, pagrindinius akcentus perkelia į gamtos ir technikos santykių problemą Heideggerio dialoge su daoizmu. Norėdami geriau suvokti šių problemų lauką, dabar aptarsime pagrindinius modernios Vakarų mąstymo tradicijos posūkio taškus bei mokslo ir technikos kontroversiją.

1. Mokslo ir technikos kontroversijos Vakarų modernybėje

Dabartinis žmogus, kasdieniame gyvenime nuolatos susiduriantis su postmodernybės meto paradoksais, neretai išgyvena prieštaringus jausmus: nuo dažniausiai paviršutiniško pasididžiavimo sparčia technologijų plėtra ir pasitenkinimo jų teikiamomis galimybėmis iki dvasinio atbukimo, egzistencinio nerimo dėl ateities, verčiančio jį ne tik ieškoti negalios ištakų, bet ir alternatyvių mąstymo bei kultūros raidos modelių. Technika, kaip pastanga išsivaduoti iš prigimtinio materialinio stygiaus, galėtų būti įvardijama kaip pamatinė ir fundamentali žmogaus buvimo pasaulyje, pačios kultūros steigties sąlyga, aptinkama dar žmonijos civilizacijos aušroje, seniausiose Rytų ir Vakarų kultūrose. Todėl nenuostabu, kad tai reiškinys, nuo teorinės minties užuomazgų atsiradimo patekdavęs į įvairių civilizacinių pasaulių didžiųjų mąstytojų akiratį (Laozi, Platonas, Aristotelis, Zhuangzi). Tačiau, kita vertus, galima teigti, jog technikos ir technologijų raida bei jų keliamų pasekmių analizė – tipiška moderniųjų laikų tema, tiesiogiai susijusi su Vakarų moderniai civilizacijai būdingu technomokslinio pasaulėvaizdžio įsivyravimu, chronologiškai datuojamu dar renesanse, ir jo padariniais – naujaisiais amžiais įvykusiu matematinės eksperimentinės gamtotyros iškilimu ir industrinės revoliucijos sprogimu, esmingai pakeitusiu epochos žmonių mąstyseną ir gyvenseną. XIX a. pr. Europoje plačiai išsiskleidusio romantizmo sąjūdžio šalininkai, jautriai išgyvenantys technokratijos sukeltas socialines konvulsijas, sąmonės struktūrų pokyčius, kone pirmą kartą nedviprasmiškai prabyla apie niveliuojantį technizuotos civilizacijos keliamą pavojų autentiškai kultūrai ir dvasinio atsinaujinimo šaltinių ieškojimo egzotiškose Rytų kultūrose poreikį.

Tačiau romantinis orientalizmas neišaugo tuščioje vietoje, nes Vakarų technomokslų laimėjimai, racionalaus proto kultas, žinojimo, jėgos, praktinės veiklos ir pažangos sureikšminimas kiek anksčiau atsiskleidžia žymiausių Apšvietos epochos mąstytojų veikaluose, siekusių (kaip Charles’is Montesquieu, Pierre’as Bayle, Voltaire’as, Jeanas-Jacques’as Rousseau, Johannas Gottfriedas Herderis, Wilhelmas von Humboldtas, Johannas Wolfgangas Goethe, Georgas Foersteris ir kiti) pasaulinės kultūros istorijos viziją praplėsti didžiųjų Rytų civilizacijų kultūros laimėjimais. Ilgainiui, veikiant Apšvietos ir romantikų ideologijoms, formuojasi dvi kitos galingos mąstymo tradicijos – vokiečių klasikinės filosofijos ir kiek vėliau jai oponuojanti neklasikinė (Arthur Schopenhauer, Søren Kierkegaard, Friedrich Nietzsche), kurios šalininkai išryškino Vakarų kultūros ir gilėjančios asmenybės egzistencinės krizės požymius. Pastarieji mąstytojai vėlesnę Vakarų mąstymo tradiciją pasuko racionalistinių, technokratinių nuostatų kritikos ir ontologinių problemų sureikšminimo kryptimi. Tokiame Vakarų teorinės minties lauke ryškėja kaip niekad aštriai auganti įtampa tarp skirtingų mąstysenos orientacijų, kur greta plejados pozityvistų ir pragmatistų, konstruktyviai, optimistiškai žvelgiančių į ateitį, – Friedricho Dessauerio, Johno Dewey, Ernsto Kappo, Williamo Jameso, Aloiso Huningo, – prabyla kritiškai moderniojo mokslo ir technikos plėtrą vertinantys bei neklasikinio mąstymo nuostatas plėtojantys filosofai, greta naujausių mokslo ir technologijų siūlomų galimybių, suteikiančių kone utopinių vilčių, įžvelgiantys tiesioginę grėsmę pačiai žmogaus būklei Žemėje. Antipozityvistinės diskusijos apie technokratijos, arba techninio mentaliteto, įsiviešpatavimą ir iš to kylančias problemas ypač suaktyvėja pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, kai pasirodo pirmieji specialūs teoriniai darbai, aptariantys techninės sistemos autonomiškumo įsigalėjimą ir su tuo susijusius nestabilumo, nesaugumo, nudvasinimo pavojus. Būtent tokia problemika nagrinėjama Edmundo Husserlio, Oswaldo Spenglerio, Ernsto Jüngerio, Helmuto Schelsky ir kitų teoretikų darbuose. Naujoje dvasinėje aplinkoje, atsiradusioje po Pirmojo pasaulinio karo, lėmusio galutinį nusivylimą „faustiškąja civilizacija“, prieštaringas technikos raidos pasekmes apmąstančioje filosofijoje stiprėja nostalgijos jausmas ne tik kitų išsaugojusių natūralesnius žmogaus ir gamtos santykius neeuropinių civilizacijų vertybėms, bet ir kitokioms buvimo pasaulyje formoms. Modernybės idealams beskeldėjant, „Vakarų filosofai ima svarstyti: ar tik ne klaidingu keliu nuėjo Europa, ar nesuklydo Vakarų dvasia, pasirinkdama kultūrinę civilizacinę alternatyvą? Ar tik visos Vakarų civilizacijos negandos nekyla iš to, kad apskritai iš pačių pradžių buvo netikslingai nuspėtas žmonijos tolesnės raidos kelias?“ Žmonijai pergyvenus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, istorinės ir technologinės civilizacijos kritikos tendencijos vis stiprėja. Neigiami mokslo ir technikos vystymosi vertinimai aiškiai atsiskleidžia Paulio Valéry, Jacques’o Ellulio, René Guénono, Theodoro W. Adorno, Maxo Horkheimerio, Karlo Jasperso, Carlo Gustavo Jungo ir ypač Heideggerio bei jo mokinių Hannah Arendt, Hanso Jonaso, Herberto Marcuse’s veikaluose. Šių teoretikų darbuose į technikos pasaulį pradedama žiūrėti kaip į žmogaus sukurtą mechanizmą, kuriame jis galiausiai virsta tik techninės manipuliacijos objektu ir patį save ima traktuoti kaip techninį artefaktą.

Tokios „antipozityvistinės“ mąstymo perspektyvos, atvirai abejojančios techninės pažangos projektu, išreiškia spontanišką siekį padėti žmogui „susvetimėjusiame pasaulyje“ išlikti savimi, nepasiduoti vartotojiškam technikos poreikiui, jos primestam gyvensenos diktatui, „nesutechniškėti“. Pozityvistinės-pragmatinės mąstysenos asmenims būdingas požiūris, kad technika iš esmės yra priemonė, padedanti žmogui įvaldyti gamtą, o matematinė-eksperimentinė gamtotyra yra vienintelis teisingas ir galutinis pasaulio pažinimo būdas. Persmelkti scientistinės pasaulėvokos, jie linkę akcentuoti mokslinių technologijų pažangą, yra įsitikinę, jog ji lemianti kultūros pažangą, teigia, kad technika žmogui atverianti naujas kultūros perspektyvas, kokybiškai pagerina gyvenimo sąlygas, kūrybinę veiklą. Santykyje su technika žmogus traktuojamas kaip „valdovas“, „šeimininkas“, kuriam jo tvarinys „technika“ besąlygiškai paklūsta, o mokslas be mitinių, metafizinių ir religinių prietarų yra išgrynintų tikrovės faktų ir geriausia pragmatinio jų pritaikymo materialioje kultūroje sistema. Anot tokios pasaulėvokos mąstytojų, matematinę-eksperimentinę gamtotyrą pasitelkęs modernusis mokslas, remdamasis naujausiomis technologijomis, faktus konstruoja kaip tiesą ir yra pajėgus spręsti sudėtingiausias egzistencijos dilemas, o perdėtas romantizmas, „liguistas“ dvasingumas ar iš metafizinių prietarų neišsivadavęs mąstymas tik trukdo įžvelgti racionalius ir teisingus atsakymus.

Priešingai mąstytojams, pabrėžiantiems tik neabejotiną gamtamokslinio pažinimo vertę ir naudą, neigiamo technikos ir mokslo vertintojai laikosi visiškai priešingos pozicijos išdėstytų pažiūrų atžvilgiu, aiškiai pabrėždami gamtamokslinio technologinio pažinimo esmėje glūdinčius destruktyviuosius bruožus, keliančius daugybę pavojų gamtai, grasinančius paties žmogaus būčiai. Moderniojo mokslo ir technikos kritikai, pripažindami, kad be jų dabarties žmogus gyventi vargu ar gebėtų, nuolatos primena, kaip pavojinga išlaisvinti jėgas, glūdinčias gamtamoksliniame pažinimo metode, ir aklai pasitikėti technologijomis. Pavojus pirmiausia kylantis dėl to, kad technikos mokslai ignoruoja etinius principus. Keldami klausimą, „ar neatsitiko taip, kad kiekvienas mokslo žingsnis į priekį nuo Koperniko laikų beveik automatiškai pažemindavo žmogaus rangą?“, technologijų kritikai pabrėžia, kad tokia padėtis visų pirma susidaro todėl, kad gamtamokslinis pažinimas nebesilaiko jokių etinių ir moralinių atsakomybės principų. Technologinio pažinimo prielaida esanti „dieviškas, visagalis protas ir apskritai savo pažintines galias sudievinęs žmogus“, kitaip sakant, pažinimas be saiko. Savo ruožtu, gamtamokslinio pažinimo idealo užvaldytiems protams gyvasis, gražus ir be galo įvairus pasaulis redukuojamas į „objektyvią“ laikomą grynųjų matematinių santykių ir simbolių kalbą, tokiu būdu įeinant į mokslinį-pažintinį, t. y. skaidantį, schemizuojantį ir užvaldantį, bet kartu susvetimėjimą keliantį, savo esme nihilistinį santykį su pasauliu ir jame esančiomis duotybėmis. Tai reiškia pirmiausia tai, jog mokslinio pažinimo idealas yra destruktyvus daiktų būties atžvilgiu. Scientistinio-technologinio pasaulėvaizdžio kritikai pabrėžia: jeigu tikima, kad pasaulis yra visiškai apskaičiuojamas, galėsiantis būti skaidrus žmogaus protui ir pavaldus jo valiai, tuomet „pažinti – tai griauti ir naikinti gamtą tokią, kokia ji yra pati savaime, nustebuklinti ir nudvasinti kosmosą“. Viso to pasekmės – katastrofiškos: pamatines klasikines žmogaus vertybes išstumia pragmatiški, vartotojiški, paviršutiniški santykiai ir visa apimantis naudos siekis, o pasaulis, kuriame gyvename, tampa nebe gamtos, o technikos viešpatavimo sritimi. Šiame probleminiame modernaus mokslo ir technikos kontroversijų horizonte iškyla ir vienas didžiausių XX a. mąstytojų Martinas Heideggeris, daug kalbantis apie iškilusį žmogui pavojų tapti menka užsuktos techninės mašinerijos dalimi, technologijos iššūkį ir fatališkas jos siautėjimo pasekmes, mokslinio pragmatizmo keliamą grėsmę. Pagrindinė ankstyvojo Sein und Zeit („Būtis ir laikas“) tema – būties prasmė; „technika yra žmogaus savirealizacijos būdas, tam tikra pirmapradė, esminė žmogiškumo pradžia“, o vėlyvojo Heideggerio mąstysenai būdingas požiūris, jog modernusis žmogus technikos, kaip savo mokslinės kūrybinės veiklos produkto, jau nebesugeba kontroliuoti, ji veikia spontaniškai ir neprognozuojamai, keldama grėsmę jo paties būčiai, todėl kyla pirminių dvasinių žmogaus potencijų sugrąžinimo mąstant poreikis, turintis padėti apibrėžti technologijos esmę, jos atsiradimo, įsivyravimo priežastis, iš to atsirandančias grėsmes, santykių su ja perspektyvas. Vadinasi, užuot sprendus metodologines „išorines“ mokslo ir technikos problemas, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ontologinę jų esmę.

Filosofas atmeta nuostatą, kad technika yra įrankis ar manipuliavimo objektas žmogaus rankose: „graikų kilmės žodis technē reiškė ne tik amatininko veiklą, reikalo išmanymą, meistriškumą, bet apskritai meną.“ Savo ruožtu, anot mąstytojo, gamta kadaise buvo suvokiama kaip physis. Šiame archajiniame gamtinės tikrovės įvardijime Heideggeris įžvelgia graikišką „iškilimo į švytinčią būtį“ prasmę. Physis skelbė tą patį kūrybinį procesą, kuris generuoja meno kūrinį. Tai buvo tobuliausia poiesis, aukščiausiu mastu – „pa-gaminimas, iš-savęs-pakilimas“. Iš pradžių šiame reikšmių ir suvokimų komplekse technē buvo svarbiausia. Ji kilo iš gamtinių formų pirmumo suvokimo, iš esminės graikų įžvalgos, kad visas dirbinių konstravimas, „formavimas“ yra sutelktas pažinimas. Tam tikra „technika“ yra žinojimo būdas, tai yra at-pažinimas tiesos tikslų link. Technē, ne mažiau kaip menas, reiškė to, kas jau glūdi physis sampratoje, iškėlimą į tikrąją būtį, į apčiuopiamumą ir švytėjimą. Per „lemtingą vertybių perversmą, kurio ištakas Heideggeris sieja dar su Platono pateiktu gamtos objektų ir žmogaus dirbinių nuvertinimu bei aristoteliškuoju-dekartiškuoju žinijos įvaldymu, arba, tiksliau tariant, žinių panaudojimu siekiant valdyti, pradinė technē reikšmė buvo sumenkinta“. Smelkdamasis prie technikos esmės, Heideggeris apmąsto moderniuosius laikus. Atkreipiamas dėmesys, jog, palyginti su praėjusiais amžiais, modernybei pirmiausia būdinga visiškai nauja stovėsena tikrovės atžvilgiu. Jeigu viduramžių mąstytojai tikrovę suvokė kaip ens creatum, Dievo kūrėjo, kuris yra pirmoji visa ko priežastis ir pagrindų pagrindas, kūrinį, o graikams ji buvo physis, gamta, kuri atveria save ir atsiverdama tampa esatimi, pasirodančia žmogui; tai René Descartes’as, skiepijantis gamtamokslinius principus mąstyme, pradeda grynai modernųjį santykį su tikrove. Ikimoderniesiems mąstytojams tikrovė įsišaknijusi kažkame kitame nei žmogus, kažkur anapus žmogaus žvilgsnio perspektyvos, o iš dekartiškųjų meditacijų kyla požiūris: kad žmogus galėtų pažvelgti į tikrovę, kažkas jau turi būti žinoma iš anksto. Moderniajame moksle tai išankstinis numatymas, projektas ar planas, nustatantis, kas yra, o kas ne. Toks projektuojamas planas, besiremiantis matematiniu apskaičiavimu, duotybės sritį ima apibrėžti masės ir trukmės terminais, kur bet kokia kita tikrovės raiška atmetama kaip klaidinga ir apgaulinga. Tokios naujaisiais laikais įvykusios mentalinės transformacijos padarinys, grynojo proto sistemai redukuojant daiktus į matematinių santykių ir simbolių kalbą ir tokiu būdu anihiliuojant bet kokią juslinę duotį, – tiesioginio sąlyčio su pasaulio tikrove prarastis. Gamtai nebeleidžiama pasirodyti, o žmogus nebetenka galimybės stebėti jos atsivėrimo. Vadinasi, modernybėje daiktai pasirodo tik priešpriešinant juos kaip objektus, o pasaulis laikomas sąmoningai suprojektuota perspektyva arba „vaizdu“. Tikrovė modernybėje imama suvokti kaip vaizdas – gamtos mokslų metodais ir technika sudarytas vaizdinys. Būtent tokią gamtos sampratą, paremtą griežta subjekto ir objekto priešstata, kur objektyvus pasaulis yra sąmoninga subjekto sudaryto vaizdo projekcija, Heideggeris ir kritikuoja. Pasak jo, tokio modernybėje atsiradusio dichotominio mąstymo padarinys yra tai, kad pasaulis tampa iliuzinis, o tikroji būtis pasislepia, ir žmogaus egzistencija, praradusi tiesioginį sąlytį su tikrove, netenka autentiškumo. Neatsitiktinai ilgainiui svarbiausia Heideggerio apmąstymų tema po vadinamojo kūrybos „posūkio“ tampa siekis suvokti moderniosios Vakarų kultūros krizės, stiprėjančio nihilizmo priežastis, kurių kilmę mąstytojas įžvelgia dar europinės filosofinės tradicijos ištakose – graikų ikisokratikų mąstyme. Panašu, jog naujų mąstymo alternatyvų, metafizinio mąstymo įveikos ir išeities iš „nihilistinės nakties“ poreikiu galima aiškinti faktą, jog vėlyvasis Heideggeris „pasuka kita – nesistemingo poetinio būties išmąstymo – kryptimi“, kur mąstymo horizonte atsiranda daoizmo bei dzen idėjos.

2. Technikos samprata Heideggerio filosofijoje

Vėlyvuosiuose Heideggerio darbuose daug dėmesio skiriama suvokimui technikos, kurios raiškos formos atvėrė nihilistiškus modernybės meto kilmės bruožus. Antrajame kūrybos laikotarpyje pateiktose paskaitose ir rašiniuose „Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik), „Mokslas ir apmąstymas“ (Wissenschaft und Besinnung), „Technikos posūkis“ (Der Technik und die Kehre) mąstytojas kruopščiai gvildena technikos esmę. Siekdamas išryškinti žmogaus ir moderniosios technikos santykio savitumą, jis skleidžia nuodugnią ankstesniųjų laikų ir moderniosios technikos supratimo analizę. Anot Heideggerio, moderniosios technikos objektų negalima tapatinti su technikos esme. Nors kasdienėje sampratoje technika dažniausiai suprantama kaip įrankis žmogui naudotis, „technika nėra tas pats, kas technikos esmė, lygiai kaip medis nėra tas pats, kas medžio esmė“. Siekdamas pagilinti technikos sampratą, atkreipia dėmesį į jos giminingumą su senovės graikų technē, kuriai ji artima ne tik pavadinimu, net „istoriškai ji atsiranda iš technē kaip tam tikro alētheien, t. y. esinio atverties būdo“. Kartu žodis technē reiškė ir žinojimo būdą: „Žinoti, reiškia – būti mačiusiam plačiąja žodžio ‘matyti’ prasme – suvokti buvojantįjį kaip būtent tokį. Graikiškajam mąstymui žinojimo esmė yra alētheia, t. y. esinio at-slėpimas.“ Pamatinis abiejų šių sričių vyksmo bruožas buvo poiesis, atskleidimas. Šiame klasikinės graikų kultūros periode žodis technē kartu buvo siejamas ir su sąvoka epistēmē, kuria buvo įvardijamas pažinimas. Tad pažinimas buvo suvokiamas kaip žinančiojo gebėjimas atskleisti tai, kas jau glūdi būties paslėptyje. Būties tiesa savo ruožtu suprantama kaip principinis atskleidimo veiksnys, kartu suvokiant, kad šiame paslėpties iškilimo į nepaslėptį, paties atskleidimo vyksme žmogui skirta atlikti tarpininko vaidmenį amatininkiško ir meninio gaminimo srityje. Pats atskleidimo vyksmas įvardijamas žodžiu alētheia, kuris yra pirminis tiesos supratimas, Heideggerio verčiamas „nepaslėptimi“ (Unverborgenheit). Tokiu būdu technē santykį su alētheia, tiesa kaip nepaslėptimi, galima būtų apibrėžti kaip atsakingą ir puoselėjantį žmogaus atliepimą besiskleidžiančiam esinio vyksmui. Ilgą laiką savo esme technika nebuvo savarankiškas dalykas. Žmogus pajungė savo tausojančius, kultivuojančius, globojančius, paruošiančius ir papildančius veiksmus pirmapradžiui ir svarbiausiam gamtos veikimui. Žmogaus veikla, technē, paruošdavo dirvą daigą auginančiam gamtos, physis, vyksmui. Heideggeris pabrėžia, kad upės srovė naudojama sukti malūną, bet sukimą inicijuoja pati gamta, su kuria žmogus bendradarbiauja ir prie kurios pats stengiasi derintis. Tačiau Vakarų istorijoje dirbinių dirbimo būdas ir pati technikos esmė keičiasi. Modernioji technika nepaprastai išplečia dirbimo plotmę, kuriai išsiplėtus išryškėja pamatinis technikos esmės pokytis, keičiantis pačią dirbamo esinio esmę. Anot mąstytojo, tokio tipo technikos įsigalėjimas yra lūžio taškas, esmingai pakeitęs žmogaus santykius su gamta ir sukėlęs pamatinį santykio su gamtiškaisiais esiniais perversmą. Mašininės automatinės gamybos iškilimas iš pamatų griauna valstietiškąją-amatininkiškąją sąlyčio su esinija sąrangą. Apmąstydamas technikos kismo procesą, Heideggeris pabrėžia, kad moderniosios technikos esmėje vietoj savaimingo esinių atsiskleidimo būtyje, kai žmogus šiame atsiskleidime dalyvauja tik kaip tarpininkas ir kūrėjas, vyksta grobuoniško-prievartinio pobūdžio išreikalautas atsiskleidimas, žmogui dalyvaujant kaip išreikalaujančiai jėgai. Savo ruožtu kaskart vis labiau objektinama gamta moderniaisiais laikais virsta paprasčiausia išteklių talpykla, reikalaujant ją tiekti energiją ir medžiagas, kurios gali būti sutelktos tolesniems pareikalavimams. Skirtingai nei senovinis vėjo malūnas, kuris tiesiog atsiduoda gamtos gaivalams, tačiau iš vėjo ar iš oro srovės neištraukia jokios energijos, „moderniojoje technikoje vyraujantis išslaptinimas yra eksploatacija, kelianti gamtai reikalavimą tiekti energiją, kuri gali būti eksploatuojama ir kaupiama“. Šiame procese atveriama gamtoje slypinti energija, tai, kas atverta, perdirbama, tai, kas perdirbta, kaupiama, tai, kas sukaupta, skirstoma, o tai, kas paskirstyta, vėl perdirbama. Atvėrimas, perdirbimas, kaupimas ir skirstymas yra prievartinės kilmės išslaptinimo būdai. Savo pamatiniais bruožais jie esmiškai skiriasi nuo ankstyvosios technikos – toks gamtos suišteklinimo vyksmas, jos „išslaptinimas, būdingas moderniajai technikai, neišsiskleidžia į pa-gaminimą poiesis prasme“. Žmogaus vieta, jo vaidmuo santykyje su esinija taip pat neišvengiamai kinta. Taip atsitinka todėl, kad modernioji technika, kaip statantis išslaptinimas, nėra tik žmogaus veikimo raiškos padarinys, ji įgyja autonomiškos ir savireguliacinės galios funkciją, kurios inicijuojama „eksploatacija žmogų sutelkia į čia-stovėseną“. Dėl to moderniosios technikos dominavimo hegemonijoje pats žmogus tampa jai pajungtas tiekinys.

Tikroji technika, lygiai kaip tikrasis menas ir mokslas, yra gamtoje glūdinčių kūrybinių jėgų išskleidimas ir įkurdinimas, primenantis žmogui jo prigimtines steigimo ir globojimo prievoles. Tačiau, Heideggerio tvirtinimu, jau nuo Romos inžinerijos laikų Vakarų mokslas buvo ne pašaukimas, o provokavimas. XVI a. atsiradusi matematinė-eksperimentinė gamtotyra ir XVII a. iškilęs racionalizmas šias tendencijas dar labiau sustiprina, dėl to Vakarų žmogaus sąlytis su gamta tampa prievartinio pobūdžio, siekiant išgauti kuo didesnę pragmatinę naudą. Provokuodamas gamtą, žmogus pajungia ją, primeta savo valią vėjui ar vandeniui, kalnui ar miškui. Rezultatai stulbinantys, fantastiški, ir Heideggeris tai gerai supranta, tačiau jis pabrėžia sumokėtą kainą: daiktai, su jų jaukiu giminingumu, sumenkinami iki objektų. Abstrakcijos ir naudingumo požiūriu žmogus tapo kone kūrinijos viešpačiu, bet gamtos pasaulio reiškiniai pavirto priešstata, būties atverties galimybė atsitraukė. Daiktai šių dienų žmogui pasirodo tik kaip instrumentinių-pragmatinių santykių duotybės, o sąlytis su jais yra priešiškas ir konfrontuojantis. Priversdamas gamtą teikti pažinimą ir energiją, žmogus jos pačios, to, kas joje gyva ir paslėpta, kantriai neišklausė, nesuteikė jai gyvenimo kame. Vadinasi, modernioji technika uždengia būtį, užuot iškėlusi ją į šviesą. Šį dangstymą filosofas įvardija vokiška sąvoka Ge-stell, kuri išreiškia tam tikras griaučių, lentynos, mašinų karkaso, korpuso, stovo ar stelažo reikšmių konotacijas, paties sąlyčio su esinija „po-statą“. Tokioje po-statoje išryškėja mokslui ir technikai būdinga tendencija įvaldyti pasaulį ir pajungti jį žmogaus dispozicijai bei valiai. Bet kartu šioje tendencijoje slypi pavojus, apie kurį praneša vokiečių mąstytojas: įsprausta į mokslo ir technikos po-statą, būtis neskatinama atsiverti ar švytėti, priešingai, ji apleidžiama. Kad ir kokie būtų mokslo ir technikos stebuklai, jų pasekmės žmogui yra destruktyvios. Per po-statą žmogus gamtai užsako vykdyti savo grobuonišką įsakymą. Bet pati gamta atkerta negailestingai: jos esiniai paslepia savo tikrąją prigimtį ir falsifikuoja žmogaus pasaulį. Heideggeris tvirtina, jog dabartiniu moderniuoju mokslu besiremianti technika daugeliu aspektų yra tvarinys, grasinantis sunaikinti savo kūrėją. Gamtamoksliniu tyrinėjimu besiremianti ir nekontroliuojamai siautėjanti technika tik gilina „būties užmarštį“, lemia žmogaus ir pasaulio susvetimėjimo būklę, gesina laisvą ir dvasinį kūrybiškumą. Užuot leidęs esiniams būti ir reikštis savo esmėje, modernusis mokslas bando juos perkurti pagal savo dėsnius ir šią realybę įtvirtina kaip tikrą, todėl žmogus užmiršta savąjį baigtinumą, „būties paslėpties“ dimensiją. Šiame proceso vyksme, suišteklinant gamtą ir žmogaus gyvenamąjį pasaulį, „įsivyrauja visuotinio naudingumo sistema, o suišteklinimą skatina ir laiduoja vieningu mokslo-technikos-gamybos vyksmu pasireiškiantis būtiškasis apskaičiuojantis projektavimas“. Tokie moderniosios technikos ir mokslo apmąstymai bei kritika, išreiškiantys esminius naujųjų laikų žmogaus gyvenamojo pasaulio bruožus, leidžia suvokti, jog tokia žmogaus būtis jau nebėra autentiška, o šiuolaikinė technika joje įkūnija kulminacinį nužmoginimo ir nihilizmo raiškos laipsnį.

Heideggerio pavyzdžiai esė „Technikos klausimas“ rodo technikos esmės kismo padarinius. Kur kaimo egzistencija dar tebėra darnoje su pasauliu, valstiečio „technika“ nėra žemės provokavimas. Tai dovanojimas (sėja), priėmimas (pjūtis), steigtis ir nuolatinis globojimas. Ir priešingai, užtvanka gyvoje tėkmėje yra jos dekonstrukcija ir pavergimas. Upės energija ir natūralūs jos bruožai per dirbtines angas priverčiami sukti turbinas. Inertiškoje užtvankos vandens saugykloje žūsta augalija ir gyvūnija. Šį techninio produkavimo vystymą Heideggeris vadina atskyrimo (der Abschied) organizavimu. Tai savotiškas gamtos provokavimas, atskiriantis pradinę gyvastingą ir gyvybę teikiančią „technikos“ reikšmę nuo moderniosios jos esmės, technologijų panaudojimo savivalės kilmės.

Kaip pabrėžia George Steineris, „Heideggeris įsitikinęs, kad kūrimas turėtų būti tam tikra globa, ‘švelnumo aktas’, žmogaus statyba turėtų būti didžiųjų būties versmių atskleidimas ir įkurdinimas“. Bet tikrovė tampa visiškai kitokia. Technika nuniokoja žemę ir smukdo gamtos apraiškas iki grynojo naudos principo. Vis stipriau gilėja suvokimas, kad žmogus greičiausiai mąsto ir triūsia ne pagal daiktų kilmę, nesuteikia būsto pasaulio jėgoms ir kūriniams, o paverčia juos benamiais. Didžiausias pavojus, glūdintis technomokslinės gamtotyros prigimtyje – tai saiko ir pagarbos pasauliui užmarštis. Paakintas sparčios mokslo ir technikos pažangos, modernusis žmogus pasiduoda iliuzijai, kad visa, kas apskritai egzistuoja, pavaldu žmogui ir gali būti palenkta jo galiai bei valdžiai. Matematiniu-eksperimentiniu metodu daiktus skaidydamas ir pajungdamas juos žmogaus disponavimo laukui, modernusis mokslas tik stiprina tikėjimą absoliučia ir nepermaldaujama žmogaus galia gamtai ir kosmosui. Beribio mokslinio pažinimo galimybių apsvaigintam žmogui atrodo, kad nėra ribų, kurių nebūtų galima jam peržengti, nėra realybės, kurios nebūtų galima pažinti, įvaldyti ir pajungti žmogaus valiai ir manipuliacijoms. Jeigu nepaliekama vietos transcendentinei, nežmogiškajai tikrovės dimensijai, nebėra ribų ir žmogaus savivalei bei aklai jėgai. Heideggeris kalba, jog slėpiningosios būties pusės ignoravimas, jos nubrėžtų ribų peržengimas kelia didžiulių katastrofų pavojų. Branduolinio susinaikinimo, demografinio sprogimo, ekologinės krizės grėsmės – ryškiausi tokie eschatologiniai ženklai, ištikę būtent moderniausio ir pažangiausio mokslo valdomą pasaulį.

3. Moderniojo mokslo ir technikos hegemonija

Heideggerio tvirtinimu, išskirtinis naujųjų laikų bruožas – mokslą, matematinę gamtotyrą ir subjektą pajungiančios mašininės technikos iškilimas. Apmąstydamas šiuolaikinio mokslo kilmę, vokiečių mąstytojas pabrėžia esminį jo skirtingumą tiek nuo antikinio, tiek nuo viduramžiško, kurie nebuvo eksperimentinio gamtos tyrinėjimo pobūdžio. Perėjimas nuo antikinio gamtos patyrimo link tokio, kaip Galileo Galilei ar Isaaco Newtono, yra judėjimas nuo realizmo, kuriame physis, gamta, yra a priori, t. y. ankstesnė nei mąstymas, į idealizmą, kuriame gamtos tyrinėjimui kelią grindžia apriorinis hipotezės formulavimas. Pati gamta virsta „uždara laike ir erdvėje susijusių judančių masės rišlių centru visuma“. Naujaisiais amžiais gamtamokslinė-eksperimentinė tyrinėjimo programa steigiama kaip praktinis uždavinys. Atsiskleidžia tokio tipo mokslo siekio užvaldyti, išplėsti žmogaus viešpatavimą gamtos atžvilgiu kilmė, mokslinio požiūrio į gamtą, kaip į žmogaus vartojimo poreikius tenkinantį išteklių rezervuarą, profiliai. Scientistinė pasaulėvoka domisi nebe gamtos esme, o funkciniais gamtos esinių procesų, pavaldžių visuotiniams dėsniams, ryšiais. Tokios techninės gamtotyros bruožas – ne gamtos atskleidimas, o, besiremiant taisyklėmis, galimų gamtos būsenų nubrėžimas, faktų kūrimas ir praktinės veiksenos instrukcijų nustatymas. Modernioji technika atsiskleidžia ne kaip gamtoje glūdinčių kuriančiųjų galių išskleidimas ir įkurdinimas, o kaip pragmatinius tikslus užsibrėžianti ir prievarta besireiškianti savarankiška jėga. Heideggerio filosofijoje pati mokslo raida nužymi būties likimo raidos stadijas, o moderniojo mokslo, technikos ir gamybos santykių ratas tampa radikalia jos užmaršties faze, esmingu moderniojo nihilistinio meto būvio bruožu. Šie santykiai susipynę: „mokslas yra grindžiamas technika, bet tik mokslas daro moderniąją techniką galimą.“ Modernusis mokslas, esmiškai susijęs su matematiniu eksperimentu, atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, kartu projektuodamas savo veikimo įvykių planą. Tokiam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą laiduoja projektavimo matematiškumas. Kadangi visi gamtos tyrinėjimai atliekami apskaičiavimu pagrįstais matavimais, Heideggeris konstatuoja, kad naujųjų laikų tyrinėjamasis eksperimentas skleidžiasi jam matą suteikiančio „tikslaus projekto rėmuose“ ir yra šiam projektui pavaldus. Per tiriamąją veiklą išskiriant vis naujas tyrinėjimo sritis, mokslas neišvengiamai specializuojasi, kartu atsirandant naujoms pagal matematinį-eksperimentinį metodą išskleistoms pamatinio gamtos projektavimo atmainoms. Tiriamuosius dalykus paversdamas objektais, modernusis mokslas per tiriamąsias savo veikas išskiria vis naujus tyrinėjimo laukus, taip objektindamas ir užvaldydamas vis daugiau pasaulio. Tačiau tokio „modernybės projekto“ vystymasis atneša visiškai priešingus „rezultatus“ nei tikėtasi. Mąstytojas pažymi, kad priešingai nei dažnai manoma, ne technika tarnauja žmogui, o žmogus technikai. Ne žmogus yra vyraujantis veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje, o pati technika. Filosofas įžvelgia, jog moderniojo technomokslo esmė yra išslaptinimas kaip pagaminimas, o ne kaip padarymas. Jo visumoje vyksta tam tikras procesas, kurį jis įvardija žodžiu stellen, sąvokos (pa)tiekti, (iš)statyti prasme. Tokio tipo technikos hegemonijos apraiškose tikrovė tampa dinamiškai patiekiama įvairiais „tiekiniais“, kaupiamomis atsargomis, ištekliais (Bestand). Šiame uždaro ciklo moderniosios technikos išteklinimo vyksme galiausiai objektinami ne tik gamtos, bet ir žmogaus esiniai. Esinija tampa patiekiama ne taip, kaip būna savyje rymančioje natūralioje aplinkoje, bet taip, kaip ji yra projektuojama iš anksto numatytame plane, pačios technikos generuojamame pasaulyje. Geležies rūda nebėra tik tam tikra uoliena, bet patiekiama kaip tiekinys metalo gaminiams. Upės vanduo nebėra tik jos srovė, bet tampa elektros jėgainę varančia jėga. Jis yra šitos jėgainės tiekinys, jos dalis. Suprantama, srovė nebūtinai turi būti patiekta tiekiniu elektros jėgainėje, ji gali būti, pavyzdžiui, tiekinys stovyklavietėje, įrengtoje vasarotojams ar keliautojams. Tačiau tokia stovyklavietė taip pat yra moderniosios technikos pasaulio apmato dalis, yra viena iš jos tiekinių. Paprastai manoma, kad tiekimo iniciatorius yra žmogus. Tačiau žmogui gresia taip pat virsti „technizuoto“ pasaulio tiekiniu. Iš šalies žiūrint atrodo, pastebi Heideggeris, kad miško sargas, kuris prižiūri miško kirtimą, eina tais pačiais takais, kaip kad ėjo ir jo senelis. Iš tikrųjų jis šiandien čia yra medžio apdirbimo pramonės tiekinys, patiektas tam darbui, žino jis tai, ar ne. Jis yra patiektas celiuliozės patiekimui, kurios savo ruožtu reikia popieriui gaminti. Popierius yra tiekinys laikraščiams spausdinti, o šie yra tiekiniai viešajai nuomonei formuoti. Svarbu pažymėti, kad moderniosios technikos esmė, pasak Heideggerio, nėra bendrybė, išreiškianti tai, kas randasi atskirose ar konkrečiose mašinose. Jos esmė (Wesen), anot jo, yra pačios būties vyksmas, „esmėjimas“. Šis esmėjimas yra pamatinė technikos jėga, prasiveržianti įvairiausiais tiekiniais įvairiausiose technikos vystymosi kryptyse, įskaitant ir žmogų, kaip vieną iš tiekinių. Ankstesniaisiais laikais, dar prieš moderniosios technikos išsivystymą, žmonėms naudojant vandens srovę malūnui sukti, sukėjas buvo pati gamtos jėga, su kuria žmogus tik kooperavosi. Žmogaus laikysena čia buvo tik prisidedanti, tausojanti, gelbstinti ir koordinuota upės gamtinėms srovės galioms išskleisti ir įkurti. Ši laikysena iš esmės buvo tokia pati, kokia pasižymi ūkininkas, auginantis javus ir daržoves, laikantis vištas ar kitus gyvulius. Pirminis veiksnys visur buvo gamtos jėga, kuriai žmogus subordinavo savo tausojamuosius ir globojamuosius veiksnius, savo darbu ar kūrybiniais veiksmais atlikdamas parengties ar papildomąsias funkcijas. Jeigu anksčiau pagrindinio kūrybinio vyksmo – vandens pakilimo, gero derliaus, vištų dėslumo ir panašiai – buvo laukiama iš gamtos, šių dienų žmogaus laikysena jos atžvilgiu yra komanduojamoji, reikalaujamoji, užsakomoji. Tiekinys visuomet yra susijęs su užsakymu ir pareikalavimu. Upės srovė yra tiekinys, pakinkytas turbinos ratams sukti. Upė čia naudojama ne tokia, kokia ji yra savyje, bet kaip užtvankos pareikalauta būti tam tikrame lygyje ir nepaliaujamai tiekti tam tikro stiprumo sukimo jėgą. Užtvanka yra užsakymas ar nurodymas, duotas upei būti tuo tiekiniu, koks yra reikalingas elektros jėgainei veikti. Jėgainė savo ruožtu yra tiekinys elektros jėgos rezervuarams, kurie, kaip tiekiniai, reikalingi įvairiausiose kitose srityse.

Heideggeris nuolat primena, jog modernūs Vakarų žmonės prarado originalų savo sveikumą ir įšaknytumą būtyje ir tapo išblaškyti materialiajame daiktų pasaulyje, žmogaus projektų galios santykiuose. Žmogus prarado būties tiesos, kaip pirminio stebuklo, įvykio patirtį, paprastumo nuostabos išgyvenimo gebėjimą. Gyvybiškosios gamtos versmės, jos kūrybiškumo paslapties suvokimas pasitraukė šešėlin. Modernusis technomokslas, formulėmis ir lygtimis redukuojantis gamtą iki mokslinio pažinimo objekto, prasmingą ir turiningą pasaulį verčia blyškiu matematinių funkcijų lauku. Esiniai ima egzistuoti tik tiek, kiek jie yra apibrėžiami priešstatančio gaminančio žmogaus, o pasaulis apskritai ima virsti vaizdu. Pasak filosofo, tokia esinijos „žūties ir nuniokojimo tiksliausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbinis gyvulys“ ir „jau nebeslepia savo pobūdžio būti svarbiausia žaliava“. Tokie jo svarstymai atskleidžia tam tikrą akivaizdų bruožą – leidžia aptikti būties likimo, naujųjų modernybės laikų slinkties vyksmą, kuris galiausiai pasireiškia paties žmogaus vitalinių galių suišteklinimu ir anoniminės techninės jėgos įsiviešpatavimu. Tokią būklę mąstytojas vadina „pasaulio naktimi, kuri grasina vienintele nesibaigiančia žiema“. Moderniosios technikos „statančio išslaptinimo“ nulemta gamtos esinijos nudvasinimo ir objektyvavimo raida laikoma pačios būties kraštutinės nihilizmo stadijos išraiška.

4. Heideggerio ir daoizmo filosofijos santykis

Heideggerio požiūriu, esiniai, iškildami į buvimą, kartu ir slepia save. Niekas negalėtų iškilti be šio slėpimosi dėmens, visa, kas ateina į buvimą, privalo ir grįžti atgal į paslėptį. Ši paslėpties dimensija yra pirminė ir neatskiriama paties buvimo tvarkos dalis, todėl negali keistis. Tačiau po-stata formuoja antrąją paslėpties skraistę, užklojančią natūraliąją paslėptį. Filosofas čia įžvelgia didžiausią grėsmę, nes pirminė paslėptis, neatskiriama nuo būties, gali visiškai nuo mūsų pasitraukti, o būties atsivėrimo galimybė – prarasta. Mąstytojas kalba apie žmogaus sužavėto modernios technologijos pažangos trumparegiškumo ir neišmanymo kainą. Pasak jo, moderniosios technikos amžiuje toks neišmanymas kelia didžiausią grėsmę: „po-statos esmė yra pavojus.“ Kita vertus, filosofas pažymi, jog ši grėsmė ateina ne iš neigiamų moderniosios technologijos padarinių ar ne tik dėl jų. Greičiau ji turėtų būti siejama su būties užmarštimi: „pavojaus esmėjimas yra pati būtis, tiek, kiek ji slepiasi už šios esmės tiesos, su šios esmės užmarštimi.“ Pavojus yra anapus bet kokios žmonių kontrolės lauko ir negali būti savavališkai veikiamas. Po-stata, kaip moderniosios technikos branduolys, žmogaus ir gamtos esinius redukuoja į tam tikras „nuolatines atsargas“, savotišką žaliavų ir paslaugų talpyklą, kad šie pagal reikalavimų seką galėtų aptarnauti technologijos tikslus.

Tačiau, nepaisant pasitikinčios ir dažnai arogantiškos techninio manipuliavimo esiniais eigos, kažkas tiek esiniuose, tiek technikos esmėje išlieka paslėptyje. Paslaptingo esinių iškilimo į buvimą ir atsitraukimo į nebūtį tema vienija vėlyvojo Heideggerio apmąstymus apie daiktą kaip ketverto telkėją, žmogaus kaip „būties piemens“ misiją, technikos esmėje glūdinčią gelbstinčią galią, romumą (Gelessenheit), „Įvykį“ (Ereignis) ir tiesą kaip nepaslėptį (alētheia), pirmiausia pasireiškiančius mene. Mene ryškėjanti, besiskleidžianti ir atsiverianti būties gelmė galinti žmonėms rodyti išeities kelią bei pašaukti vaidmeniui, kuriam, jo manymu, jie skirti naujos „būties tiesos“ keliui ruošti. Daugelis Heideggerio ir Rytų Azijos mąstymo sąsajų tyrinėtojų mini, kad XX a. 4 dešimtmečio pradžioje akademinės filosofijos konstravimas, remiantis fenomenologija, filosofo nebetenkino. Jam atrodė, jog šios filosofijos kryptis nebesugeba pateikti reikiamų būdų moderniojo gyvenamojo pasaulio krizėms spręsti. Po Antrojo pasaulinio karo katastrofos mąstytojas ieško kitokio, gaivaus minties kelio bei „stengiasi jam perkelti mąstymo jėgą iš tokio dvasingumo, kuris vis dar buvo gyvybingas Azijoje“. Jo apmąstymuose apie kalbą, būtį ar tuštumą pradedama kalbėti ir apie Dao.

Vis labiau atsiskleidžia, jog tai filosofas, kurį galima drąsiai sieti su didžiaisiais Europos mąstytojais, plėtojusiais Rytų ir Vakarų kultūrų dialogą. Heideggeris, ypač vėlyvuoju laikotarpiu, po vadinamojo posūkio, susitiko su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis – čan, dzenbudizmu, skaitė pagrindinius daoistų tekstus. Heideggerio filosofijos tyrinėtojai, remdamiesi konkrečiais Heideggerio gyvenimo faktais ir tekstais, pagrįstai teigia, kad šis mąstytojas buvo gerai susipažinęs su daoistų idėjomis ir visų pirma su ankstyviausiu ir geriausiai žinomu daoistų tekstu Laozi, taip pat su įvairiais šio teksto vertimais į vokiečių kalbą, tarkim, su žymaus sinologo ir puikaus klasikinio daoizmo mąstymo tradicijos žinovo Richardo Wilhelmo Laozi vertimu (1910). Šis pamatinis klasikinio daoizmo filosofijos tekstas neabejotinai paveikė Heideggerio apmąstymus apie technologijos grėsmę. Jis taip pat rėmėsi Victoro von Strausso, Jano Ulenbrooko vertimais. Neatsitiktinai būtent „Laozi greta Hölderlino ir Herakleito tekstų laikomas vienu svarbiausių vėlyvojo Heideggerio šaltinių“. Vokiečių mąstytojas 1966 m. duotame interviu žurnalui pripažino nemanąs, kad dzen ar bet kuri kita Rytų mąstymo tradicija galėtų padėti perprasti Rytų mąstymo bruožus. Analogiška abejonė buvo reiškiama ir veikale Pakeliui į kalbą (Unterwegs zur Sprache), kuriame Heideggeris daro prielaidą, kad europiečiai gyvena visiškai skirtinguose „namuose“ nei Rytų Azijos gyventojai. Nors jis ir pažymi, kad moderniąja technika besireiškianti „būties užmaršties“ įveika „negali įvykti įsisavinant budizmą ar kitas rytietiškas patirtis“, galime akivaizdžiai aptikti, kad moderniosios technikos esmės apmąstymo eigoje galiausiai jam reikia ne tik europinės, bet ir turtingos netikėtomis ir neretai paradoksaliomis idėjomis daoistinės mąstymo tradicijos paramos. Vėlyvoji komparatyvistinė Heideggerio filosofija itin patraukli Rytų ir Vakarų mąstymo sąsajų tyrinėtojams. Tai yra vienas didžiųjų XX a. Vakarų mąstytojų, kurio filosofijoje nemažai minčių ir tezių, artimų įvairiems Rytų Azijos mąstytojams, ypač daoizmo, čan, dzenbudizmo šalininkams, japonų Kioto mokyklos filosofams. Vis labiau atsiskleidžia, jog tai filosofas, kurį drąsiai galima sieti su didžiaisiais Europos mąstytojais, plėtojusiais Rytų ir Vakarų kultūrų dialogą. Poeggelerio liudijimu, vieno Bremeno seminaro metu, aptariant Vakarų ir Rytų filosofijos skirtumus, mąstytojas pastebėjo, kad „turime per daug kultūros – ne tik vokiečiai, bet apskritai europiečiai neturi vienbalsio, bendro, paprasto ryšio su tikrove ir savimi. Ši didžiulė stoka Vakarų pasaulyje yra susipainiojusių požiūrių įvairiose srityse pagrindas, ir tai akivaizdžiai yra priežastis mąstymo posūkiui Rytų Azijos link“.

Vadinasi, glaustai aptarę vėlyvojoje komparatyvistinėje Heideggerio filosofijoje iškilusią gamtos ir technikos santykių problemą dialoge su daoizmu, galime teigti, kad ji apnuogino gilėjančią klasikinių Vakarų mąstymo principų krizę ir liudijo apie Heideggerio pastangas praturtinti Vakarų mąstymo tradiciją iš Rytų Azijos, ypač daoizmo, mąstymo tradicijos perimtomis idėjomis. Jos, mąstytojo požiūriu, galėjo padėti išsivaduoti iš daugelio pasenusių Vakarų mąstymo schemų ir atverti naujas erdves vaisingai bendrauti su kitomis mąstymo tradicijomis. Dėl kitokio pasaulio ir žmogus vaidmens pasaulyje supratimo, nebūdingo antropocentrizmo ir instrumentalizmo kupinai metafizinei Vakarų tradicijai, daoizmas, vėlyvojo Heideggerio įsitikinimu, teikia alternatyvaus mąstymo kelio galimybes. Žvelgiant į „posūkį“ vėlyvuosiuose filosofo darbuose, galima konstatuoti, jog Heideggerio pastangos įdiegti Rytų Azijos minties tradicijos impulsus į mėginimus gaivinti mąstymą, tarsi patvirtina, kad nors dialogas tarp Europos ir Rytų Azijos pasaulių yra sunkus, bet jis būtinas.

Tautvydas Vėželis

Lietuvos kultūros tyrimų institutas

 

Literatūra

Абаев, Николай. Чань-буддизм и културно-психологические традиции в средневековом Китае, Москва, Восточная литература, 1989.

Andrijauskas, Antanas. „Daoizmo idėjų pasaulis posmodernistinės kultūros kontekste“ kn. Laozi, Vilnius: Vaga, 1997, p. 262–272.

Andrijauskas, Antanas. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva), Vilnius, 2004.

Andrijauskas, Antanas. „Laozi ir daoizmo filosofijos idėjų pasaulis“, Naujoji Romuva, 1996, nr. 3–4, p. 74–79.

Andrijauskas, Antanas. M. „Heideggerio Rytų ir Vakarų mąstymo principų sintezės ieškojimai“, Filosofija, sociologija,2004, nr. 1, p. 1–9.

Andrijauskas, Antanas. „Menas ir būtis Heidegerio filosofijoje“ Krantai, 1989, nr. 9, p. 39–45.

Andrijauskas, Antanas. Kultūrologijos istorija ir teorija. – Vilnius, 2003.

Arendt, Hannah. Tarp praeities ir ateities, Vilnius, 1995.

Chan Wing-Cheuk. Heidegger and Chinese Philosophy, Taipei, 1986.

Chan Wing-Cheuk. „On Heidegger’s Interpretation Of Aristotle: a Chinese Perspective“, Journal of Chinese Philosophy,2005, no. 32:4, p. 539–557.

Chan Wing-Cheuk. „Phenomenology of Technology: East and West“, Journal of Chinese Philosophy, 2003, nr. 30:1.

Chang Chung-yuan.„Tao: A New Way of Thinking“, Journal of Chinese Philosophy, 1974,no. 1, p. 137–152.

Diemantaitė, Ieva. (vert.). „Klasikinių Rytų tekstų ištraukos“ kn. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos., sud. A. Andrijauskas, Vilnius: Vaga, 2002, t. I.

Dreyfus, Hubert „Heidegger on Gaining a Free Relation to Technology“ in Technology and values (ed. by K. Shrader-Frechette and L. Westra), London: Rowman & Littlefield Publishers, 1997.

Ellul, Jacques. „The Autonomy of Technology“ in Technology and values (ed. by C. Hanks),Blackwell Publishing Ltd., 2010.

Foti, Veronique M. „Heidegger and the way of art: the empty origin and contemporary abstraction“, Continental Philosophy Review, 1998, vol. 31, p. 337–351.

Froese, Katrin. Nietzsche, Heidegger and Daoism. Crossing pats in-between, New-York: SUNY Press, 2006.

Glazebrook, Trish. Heidegger’s philosophy of science, New York: Fordham University Press, 2000.

Graham, Angus Charles Disputes of the Tao, LaSalle, Illinois:Open Court, 1989.

Гуревич, Палев Сергевич. Новая технократическая волна на Западе, Москва: Прогрес, 1986.

Heideggeris, Martinas. „Apie humanizmą“ kn. Grožio kontūrai (vert. A. Šliogeris), Vilnius: Mintis, 1989.

Heideggeris, Martinas. Rinktiniai raštai (vert. A. Šliogeris), Vilnius: Mintis, 1992.

Heidegger, Martin. „Building, dwelling, thinking“ in Poetry, language, thought, New-York: Harper and Row, 1971.

Heidegger, Martin. Contributions to philosophy: From Enowning Indiana University Press, 2000.

Heidegger, Martin. Discourse on Thinking, New-York, Harper&Row, 1966.

Heidegger, Martin. Mindfulness (Besinnung), London: Continuum, 2006.

Heidegger, Martin. „Modern Science, Metaphysics, and Mathematics“ in Basic writings, London and New York: Rotledge,2007.

Heidegger, Martin. „Only a God Can Save Us Now“, Faculty Philosophy Journal, 1977, vol. 6, no. 1.

Heidegger, Martin. „The Turning“ in The Question Concerning Technology and Other Essays, New York, 2007.

Heidegger, Martin. „The way to language“, Basic writings, London and New York: Routledge, 2007.

Heidegger, Martin. „What are poets for?“ in Poetry, language, thought, New-York: Harper and Row, 1971.

Heidegger, Martin, Gadamer H. G. Meno kūrinio ištaka (vert. T. Sodeika,INIC Jonutytė), Vilnius, 2003.

Heidegger, Martin. „The Thing“ in Poetry, language, thought, New-York: Harper and Row, 1971.

Yao, Zhizua. „Typology of nothing: Heidegger, daoism and buddhism“, Comparative Philosophy Volume 1, 2010 no. 1 (3010), p. 78–89.

Young, Julian. Heidegger‘s philosophy of art, Cambridge: Cambridge University Press, 2001.

Jonas, Hans. „Toward a Philosophy of technology“ in Technology and values (ed. by Craig Hanks), Blackwell Publishing Ltd., 2010.

Laozi (vert. D. Švambarytė), Vilnius: , 2005.

Laozi. Komentarai Zhang Yi (vert. D. Švambarytė), Vilnius: Vaga, 1997.

Lin Ma. Heidegger on East-West Dialogue: Anticipating the Event, London: Routledge, 2008.

May, Reinhard. Heidegger’s Hidden Sources: East Asian Influences on His Work, (trans. G. Parkes), London: Routledge, 1996.

Marcuse, Herbert. „The New Forms of Control“ in Technology and values (ed. by Craig Hanks), Blackwell Publishing Ltd., 2010.

Nelson, Eric Sean. „Responding to Heaven and Earth: Nature and Ecology in Heidegger and Daoism“, Philosophy East-West, July 2009, vol. 59, p. 3.

Parkes, Graham. „Heidegger and Asian Thought“ in Heidegger and Asian Thought, Honolulu: University of Hawaii Press, 1990.

Parkes, Graham. „Lao-Zhuangziand Heidegger on nature and technology“, Journal of Chinese Philosophy, 2003, vol. 30, p. 1.

Paul Shih-yi Hsiao (Shiy-yi Xiao). „Heidegger and Our Translation of the Tao Te Ching“ in Heidegger and Asian Thought, Honolulu:University of Hawaii Press, 1990.

Petzet, Heinrich Wiegand. Encounters and dialogues with Martin Heidegger, 1929–1976, Chicago, 1993.

Poeggeler, Otto. The Pats of Heidegger‘s Life and Thought, New York: Humanity Books, 1997.

Poeggeler, Otto. „West-East Dialogue: Heidegger and Lao tzu“ in Heidegger and Asian Thought,Honolulu:University of Hawaii Press, 1990.

Polt, Richard. The emergency of being. On Heidegger’s contributions to hilosophy. Cornell University, 2006.

Poškaitė, Loreta. Estetinė būtis daoizme, Vilnius: KFMI, 2004.

Risser, James. Heidegger toward the turn, State University of New York, 1999.

Rubavičius, Vytautas. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, rekonstrukcija, menas. – Vilnius: KFMI, 2003.

Rubavičius, Vytautas. „Postmodernusis suprekinimas: K. Marxo ir M. Heideggerio koncepciniai „rėmai“, Problemos, 2006, nr. 70.

Stambough, Joan. „Heidegger, Taoism, and the Question of Metaphysics“ in Heidegger and Asian Thought, University of Hawaii Press, 1990.

Steiner, George. Heideggeris, Vilnius: Aidai, 1995.

Stepukonis, Aivaras. „„Pasaulinės filosofijos“ projektai Honolulu komparatyvizmo sąjūdyje: kritinis pjūvis“ kn. Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos IV, sud. A. Andrijauskas, Vilnius, KFMI, 2005, p. 112–155.

Šliogeris, Arvydas. Transcendencijos tyla, Vilnius, 1996.

Thompson, Evan. „Planetary Thinking/Planetary Building: An essay on Martin Heidegger and Nishitani Keiji“, Philosophy East and West, 1986,t. 36:3, p. 235–252.

Vaitkevičius, Julius. „Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų dialogo paieškos ankstyvajame Honolulu komparatyvizmo sąjūdžio etape“ kn. Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos II, sud. A. Andrijauskas, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2001, p. 299–320.

Valega-Neu, Daniela. Heidegger’s contributions to philosophy, Indiana University Press, 2003.

Vyčinas, Vincentas. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 2002, t. I.

Watson, Brandon.The Complete Works of Chuang tzu, Columbia University Press, 1968.

Wohlfart, Guenter. „Heidegger and Laozi: Wu (Nothing) – on chapter 11 of the Daodejing“, Journal of Chinese philosophy, 2003, nr. 30:1.

Zhang Wei. Heidegger, Rorty and the Eastern Thinkers: A Hemeneutics of Cross-Cultural Understanding, New York: SUNY Press, 2006.

Чжуан-цзы, Ле-цзы (пер. В. В. Малявин), Москва: Издательство Мысль, 1995.

Zhuangzi. „Palaimingosios kelionės“, I sk. kn. Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos I, sud. A. Andrijauskas, Vilnius: Vaga, 2002, p. 389–390.

 

3 komentarai

  1. Pė. Pė.

    Viskas labai aiškiai išdėstyta: “Gamtamoksliniu tyrinėjimu besiremianti ir nekontroliuojamai siautėjanti technika tik gilina „būties užmarštį“, lemia žmogaus ir pasaulio susvetimėjimo būklę, gesina laisvą ir dvasinį kūrybiškumą.”
    Kadangi išdrįsome pasinaudoti Kanto “sapere aude”, škias, bet pasinaudojome iš esmės nevykusiai, škias, tuomet turime grįžti į gamtą. Škac, žmogau! Atgal į gamtą!

    Atsakyti
  2. Tautvydas

    Ar įmanoma atgal į gamtą, sakykime Thoreau pavyzdžiu ? Daugumai, tarp jų ir man, tikriausiai jau ne. Gaminimo-vartojimo ratas jau taip užsuktas, kad tikriausiai iš jo ištrūkti gali tik labai stiprūs individai. Bet yra tokių ir Lietuvoje, netgi mano gimtinės krašte, pvz. Pranciškus Šliužas, kurį kalbant anądien girdėjau per radiją. Tikriausiai taip gyvenančių bei mąstančių žmonių Lietuvoje yra ir gerokai daugiau.

    Atsakyti
    1. Pė. Pė.

      Taip, reikia pasiutusiai stiprios valios, kad ištrūktum iš “silpnaprotyste sergančios” valstybės gniaužtų. Sutinku, kad šiuolaikiniam žmogui nėra paprasta pasakyti “gana, užtenka!” ir palikti technikos bei patogumų prikimštą pasaulį, kuriame žmogus, škias, “optimizuoja” pasaulį pagal savo reikmes. Bet manau, kad žmogus gali bent jau sulėtinti gaminimo-vartojimo rato sukimąsi mažiau vartodamas. O persikelti gyventi į sodžių spjaunant į “puikų naują pasaulį” iš tiesų reikia pasiutusiai stiprios valios. Bet tai nėra neįmanoma, jeigu sugebėsi sulaužyti primestas dogmas, pagal kurias turi “gyventi būtent taip”, škias 🙂

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *