Skiriu Vytautui Kavoliui,
kuris visada buvo arčiau ir per toli nuo manęs. –
Šokantys su vilkais:
Jie pagavo vilką, uždarė jį ir jie apstojo jį visi ratu ir tada liepė jam šokti… Kas jiems, kad vilkas nemoka šokti, kas! Šok!, – rėkė jie… Jis neturėjo pasirinkimo, jis buvo jų belaisvis… Jie mušė vilką, ir tada savo nevilty jis jautė, kaip jo kojos ima judėti ir šokti ir suktis ratu… Jis žinojo, kad jo laisvė yra neišsibaigiama ir nepavergiama, bet jo kojos yra ribotos, ir kad jis nemoka šokti, bet jis šoko… Jo kojos linko… ir jis nieko nebejautė, tik sukės aplinkui, klupdamas ir virsdamas, tai buvo varganas ir gailus šokis… Šok, vilke, šok savo laisvės šokį, – …ir jie ūžė, ir pagaliai krito ant jo nugaros, ir kirčiai, bet jis nebeturėjo jėgų paklusti, jo kojos nebeturėjo!.. jis gulėjo, vilkas, … ir šokis buvo baigęsis, ir jis buvo laisvas… tai tik jo kojos jiems šoko… vilkas buvo giliai, nors jis nežinojo, kas yra vilkas… 1
Vytautas Kavolis ir… vilko statulėlė ant stalo (~ 1957 m.)
Kavolio aš nepažinojau. Negaliu tuo pasigirti kaip kiti. Mus skiria 60-ies metų ir 58 dienų atstumas. Arba beveik 20-ies metų akademinė teritorija, pavadinta kito Vytauto vardu. (Beje, pastarasis nebuvo jau toks didelis, kokį paprastai įsivaizduojame.) Vilkai, deja, laisvėje tiek neišgyvena. Koks gali būti santykis su juo, paklausite? Juk tuomet, prieš du dešimtmečius, nespėjau išgirsti nei vieno jo žodžio, nuaidėjusio kaunietiškose artes liberales gilumose. Tekstai? Vilkai nemoka rašyti, lėtai ištarsite. Suklydote. Jie palieka tylius pėdsakus sniege, bevardis kraujas palaiko jų gyvybę. Ateinančios vasaros pabaigoje šie pėdsakai jau bus įvardijami kaip jų vaikų ženklai. Jie puikiai skaito. Atpažįsta jūsų 41 dydžio pėdas vos tik pradedate kvėpuoti jų karalijoje. Užuodžia jūsų rudas nuleistas akis, vos tik imate bijoti. Išgirsta jūsų pulsą, bandantį pabėgti nežinia kur daugiau nei šimto tvinksnių per minutę greičiu. Jie yra arčiau, nei galite nujausti, ir per toli, kad taip paprastai galėtumėte juos susekti. Toks buvo Vytautas Kavolis. Visada akylas. Visada arčiau ir per toli nuo manęs, nuo mūsų. Kaipgi aš galiu su juo susipažinti? Tik per kitus, kurie kada nors su juo susidūrė Dainavoje, Labanore, Šimonyse ar kitose dar mažai išžvalgytose kultūros tankmėse.
Kiekvieno rugpjūčio pabaigoje jaunųjų vilkų medžioklės sezonas ir vėl atidaromas. Susitikimo laikas – 45 minutės iki vidurdienio, prieš du pavasarius, riboženklis – 508, vieta – gerokai daugiau nei 52 kilometrus nuo prūsiškų Donelaičio tyrų nutolęs didžiojo kunigaikščio universitetas. Atvirkštinė logikos naktigonė. Sprendžiami klausimai – mirties disjunkcija, išgyvenimo konjunkcija, laisvės implikacija. „Ką daryti, jeigu pas tave ateina jie, įduoda į rankas ginklą ir liepia pašalinti vieną įsivaizduojamos bendruomenės šeimą, kitaip – bus tavosios eilė?“ Nušauti kitą ir išsaugoti save, kad rytoj jie atvestų kitą bendruomenės narį su ginklu rankose? Nušauti save? Nes greičiausiai tave vis tiek pašalins. Skirtumas tik tas, kad Tu neprisidėsi prie Kito tragedijos… „Visada yra trečia išeitis. Visada…. Priešintis. Kad ir kaip tai banaliai beskambėtų.“ Tik dabar imu šį tą suprasti apie kavolišką Jono Meko laisvę. Kaip tai suprasti, paklausite? Anas vilkas juk nesipriešino? Jis šoko? Jo kojos šoko. Būtent. Neieškokite vienodo pasirinkimo. Neieškokite teisingo sprendimo. Ieškokite asmeninio, laisvo apsisprendimo. Aplinkybės nepakaltinamos. Ir jūs tai nujaučiate. Kaip pasakytų Kavolis, gali būti laisvu vergu, net jeigu tavo elgesys byloja ką kita. Laisvė neatsiranda institucijose. Nelaisvė irgi. Ji tavo viduje.
Vilkų saulutė
Kadaise Gintaras Beresnevičius kalbėjo apie diskusijos trūkumą tarp mūsų kultūros genčių. Arba kitaip, romantiškai tariant, – apie lietuvį kaip vilkolakį. Visi pavieniui, štai kur problema. „Tam davė, tam davė… o šitam neliko“, – skaičiuoju, lenkdama mažosios sesės pirštus. Nesidaliname. Neburiame bendruomenės. Kavolis, sociologas ir antropologas pagal popierėlį, buvo tas, kuris nenorėjo likti vilkolakiu. JAV lietuvių studentų sąjunga, Lietuvių studentų „Santara“, Santaros-Šviesos organizacija, Tarptautinės lyginamųjų civilizacijos studijų draugija, „Santarvė“, „Metmenys“, „Baltos lankos“, Harvardas, Taftas, VU, VDU, KU. Jis buvo visur. Dar vardinti?
Nespalvota fotografija. Antrasis „Santaros“ suvažiavimas Tabor Farmoje prieš 60 metų. Juodai baltai kostiumuotos, vyriškos ir moteriškos studentiškos gaujos susirinkimas. Ant žolės. Nematomas jos vadas, deja, nukirptas. O gal ir ne deja. Jam tai visai nerūpi. Toliau už nugarų surikiuotos 55-ųjų Chevrolet.
Mielas Bičiuli. (…) Svarbu, kad tu čia ir kad mes kalbame. (…) Tu pas mus atėjai kaip tik dėl to, kad Tau buvo įgrisę priplėkusių rakandų, dogmų ir tradicijų pilni rūmai ir kad tu buvai pasiilgęs jauno ir šviežaus triukšmo. 2
Mums irgi praverstų išlipti. Išlipti iš išblizgintų automobilių, išlipti iš brangių kostiumų, išlipti iš sterilių institucijų, išlipti iš narciziškų nuotraukų feisbuke, fiksuojančių labai, pabrėžiu, labai svarbius susirinkimus. Ir dažniau susėsti ant žolės. Pasikalbėti. Nereikalingos jokios protokolinės fotkės. Beje, santariečiai renkasi ir dabar. Ant žolės irgi.
Ir dar apie studentus. Žvilgsnis į nepriklausomybės aušrą. Kaip jūs manote, kas ten tada buvo tie išganingieji naktigoniai? Anaiptol ne solidūs, išmintingo stažo dėdės ir tetos.
1888 metais Varšuvoje susibūrę keliolika lietuvių studentų nutaria, kad reikia naujo laikraščio. (…) Kudirka laiko medicinos baigiamuosius egzaminus ir laikraštį redaguoja laisvalaikiu, sirgdamas džiova. (…) Basanavičius gydė bulgarus ir mokėjo „Aušros“ sąskaitas (o Bruožis – vokiečius ir „Varpo“); Petras Vileišis statė Rusijos tiltus, ir iš savo uždarbio leido (…) knygutes, (…) pirmąjį lietuvišką „Vilniaus žinių“ dienraštį. (…) Tvirtinama, kad netoli pusės šių [Prūsuose išspausdintų. – Aut. past.] knygų Lietuvoje paskleidęs (…) Jurgis Bielinis, (…) bolševikų nužudyta, Joana Pavalkytė-Grinienė3 ne tiktai pati gabeno draudžiamąją spaudą, organizavo vaidinimus ir chorus demonstracijas prieš lenkinimą, slapstė ir į užsienį gabeno politinius kalinius, steigė draugijas ir mokyklas, bet netgi mėgino suorganizuoti III Dono pėstininkų pulko kareivius sukilimui prieš caro valdžią! 4
Po velnių, kodėl jiems reikėjo vargti? Galėjo sau kur nors valkiotis, pypkuoti per dienas ir tiek. Galėjo užsidirbti. Na, gerai, bent pasitaupyti. Galų gale pasirūpinti šeima. Bet ne, nenurimo. Galbūt todėl, kad daugelis jų buvo per toli, o norėjo būti gerokai arčiau. Arčiau Namų, laisvų Namų. Ir jiems pavyko šiuos sukurti.
Kapitolijaus vilkė
Lapkričio 19 d. renkamės netoli Studentų skvero, lauke šaltoka. Virš įėjimo kabo tas pats Vytukas, aprėdytas sijonu-suknele. Ak, taip, vos nepamiršau, jis dar turi apsiaustą bei karūną, o šone priglaudęs kalaviją. Visgi net ir optinė vertikalių apgaulė (centi)metrų neprideda. O jo rankų gestas labiau primena ne palaiminimą, o prasižengėlio pasidavimą iškėlus jas aukštyn, lyg iš tiesų būtų ką nors rimto prisidirbęs. Susėdame foje, ant žemės, laiptų, kas kur nori. Diskusijos pavadinimas – „Šiuolaikinis menas = atėjau, pamačiau, (ne)supratau“. Dalyviai: R. Zemkauskas, B. Letukaitė, A. Areima, V. Vitkienė, I. Savickaitė, V. Tamoševičiūtė ir apie 200 mūsų. Tiesą sakant, man daug įdomiau buvo klausytis ne trečią ar ketvirtą dešimtmetį perkopusių buvusių studentų, įsitaisiusių ant Vero Cafe kėdžių, o laiptų žemupyje pritūpusios rausvaplaukės ar jų aukštumoje stovėjusio vaikino, kurio pasvarstymų apie meno kapitalizmą niekas neskubėjo nutraukti, ir kitų. Taigi nesuklydote, tai nebuvo autoritetingų tetų ir dėdžių paskaita. Mikrofonas keliavo nuo vyresniųjų vilkų prie jaunesniųjų, pirmyn ir atgal, vėl pirmyn ir atgal. Tik nustebino, kad tarp maniškių buvo labai nemažai konservatyvius takus mindančių meno vartotojų. Sąmoningai nepasakiau žiūrovų ar mylėtojų. Pagalvokite, ką jūs gaunate, kai ką nors nusiperkate? Prekę (daiktą), jos aprašymą (sudėtį, anotaciją, instrukciją, t. y. paaiškinimą, lyg nesuprastumėte, ką laikote rankose), zebrinį kodą ar bent lipduką su kaina (verte) ir įpakavimą (dėžutę, popieriuką ar maišelį, t. y. apsaugą).
O dabar apie tuos konservatyvius takus. „Pavyzdžiui, kai vidury miesto aikštės nuoga moteris mėto kiaušinius, įsikišus juos tarp savo lytinių organų. Nuuu, nesuprantu, – ar čia menas? Gal kas nors gali man paaiškinti?“ – mergina apie Milos Moiré performansą Kelne „Paveikslo gimimas“, surengtą prieš pat Velykas. „Arba kai Maskvoje vyras savo lytinius organus prisikala prie aikštės grindinio?..“ – vaikinas („ar čia menas?..“ – pratęsiu) apie Piotro Pavlenskio akciją Raudonojoje aikštėje per Policijos dieną. Beje, atsimenate: kaip tokį išsišokėlį pašalinti, neaišku, mat instrukcijose nenurodyta. Ir dar: kažkas atnešė ir apdengė šį vienišą vilką baltu audeklu, kol bus sugalvota, kaip juo atsikratyti. Ar jums tai nieko neprimena? „Prašau, pateikite man instrukciją! Prašau, padėkite nustatyti vertę! Aš noriu jaustis saugiai! Menas neturi žeisti!“ Aš visai nesišaipau, rimtai. Labai gerai, kad jie taip pasakė. Vadinasi, suveikė, kūrinys palietė. Vadinasi, dar turime apie ką diskutuoti. Todėl tokie sambūriai labai reikalingi. Paklausite, kur pradanginau Kavolį? Nepradanginau. Meno sociologija buvo jo specializacija, mums primena Mykolas Drunga.
Kai besileidžianti kultūros gyvybinė energija tiek išsenka, kad jinai nebepajėgia savyje išsiauginti tikrų, gilių ir didžių eretikų – tada sakoma, kad kultūra yra mirusi. Jos menas ir mokslas tampa plaukais ir nagais, numirėlio dar kurį laiką paauginamais. (…) Tik ta kultūra suklesti, kuri laiku atpažįsta savo eretikus ir pažinusi sudegina juos ant laužų (…) arba paskalomis, šmeižtais ir boikotais nuplėšia jų gerą vardą. (…) Tik idėjos, turinčios savyje gyvybę, išraiškos ir įsikūnijimo jėgą – būna persekiojamos; tik jos pavojingos tiems išbaltintiems karstams, kurie dėl to bijo naujų dalykų, kad patys yra pavirtę dulkėmis ir nesiryžta subyrėti. 5
Bronzinė Kapitolijaus vilkės skulptūra mūsų nebejaudina. Menas nebėra tapatus grožiui. Mums reikia ir maištininkų. Reikia tikros, laukinės vilkės, žindančios du būsimos Vakarų civilizacijos brolius. Milo Moiré – motina vilkė, Piotras Pavlenskis – tėvas vilkas, mes – Romulas ir Remas. Jie rūpinasi mumis, keldami nepatogius klausimus. Be jų mūsų kūnai-sielos paprasčiausiai numirtų.
P. s.: ir dar dėl jaunosios kartos. 22–31 metai, tiek buvo Vytautui Kavoliui, kai baltame popieriuje įrašė visas šias cituotas eilutes.
Gintarė Visockytė
- Jono Meko teksto „Vilkas“ ištraukos (paimta iš leidinio „Literatūros lankai“, Nr.7, 1957, p.6) Vytauto Kavolio knygoje „Nužemintųjų generacija. Egzilio pasaulėjautos eskizai“: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Vytautas_Kavolis._Nu%C5%Beemint%C5%B3j%C5%B3_generacija.LHC600A.pdf [žiūrėta 2015 05 09].
- Vytautas Kavolis „Nepriklausomųjų kelias: publicistikos straipsniai (1951–1965)“. Vilnius: Versus aureus, 2006, p.531–533.
- Žvilgsnis į ateitį, tą pačią spalio 8 d., tik ne 1918-asiais, o po dvylikos vasarų, kai ponia Kavolienė tapo mama. – Aut. past.
- Vytautas Kavolis „Nepriklausomųjų kelias: publicistikos straipsniai (1951–1965)“. Vilnius: Versus aureus, 2006, p.341–344.
- Vytautas Kavolis „Nepriklausomųjų kelias: publicistikos straipsniai (1951–1965)“. Vilnius: Versus aureus, 2006, p.355–357.