Kritinis mąstymas ir Borgeso labirintai

pagal | 2011 01 15

Jūratė Baranova ir Virginijus Gustas

kalbasi apie tai, kas svarbu

 

Jūratė Baranova

 

Virginijus Gustas (V. G.). Jacques’as Derrida, nuolat klausinėjamas žurnalistų, kam jis save priskirtų, rašytojams ar filosofams, niekada tiksliai neatsakydavo. Bet tuo pačiu galime rasti jo pasisakymų, jog jis esąs filosofas ir tik filosofas. Jūs esate pirmoji Lietuvoje filosofijos profesorė, išleidote ne vieną monografiją ir vadovėlį filosofijos tematika. Tačiau nuolat stebime ir Jūsų veiklą vadinamuosiuose rašytojų dirvonuose – rašote literatūrinei spaudai, išleidote keletą esė knygų. Atrodo, klausimas apie filosofijos ir literatūros, o jeigu plačiau, meno, meninės kūrybos ryšį Jums artimas visomis prasmėmis?

Jūratė Baranova (J. B.). Man tiesiog buvo tai įdomu. Svarbu nesupainioti žanrų – susivokti, kada prasideda ir pasibaigia akademinis tyrimas ir kada rašymas įgauna kiek kitokį, labiau laisvą, žaidybinį pobūdį. Wittgensteinas kalbėjo apie skirtingus kalbos žaidimus. Filosofiniai traktatai ir esė rašymas – būtent skirtingų kalbos žaidimų pasauliai.

V. G. Kaip Jūs įsivaizduojate dabartinės kultūros terpėje filosofo vaidmenį ir vietą, misiją, paskirtį?

J. B. Nemanau, kad misija apskritai yra galima. Gal galima tik kaip siektiną jaunam filosofui tikslą formuluoti sunkiai nusakomą intelektinį sąžiningumą – siekimą kiek įmanoma mažiau meluoti sau ir kitiems. Tai sunkiai sekasi visiems, ir vadinamiesiems filosofams profesionalams. Juk gyvename apsisiautę iliuzijomis ir socialinėmis kaukėmis. Tačiau būtent filosofijos formuojamas kritinis mąstymas ir suteikia galimybę įžvelgti iliuziją, atpažinti kaukę, aprašyti kaukę, apmąstyti kaukės prasmę ir vietą pasaulio sąrangoje. Gal tai ir turėjo galvoje Nietzsche, sakydamas „mes esame civilizacijos diagnostikai ir gydytojai“. O po to Deleuze’as jį pakartojo. Jeigu kuris nors mąstytojas apskritai nieko neveikia, niekam neperša savo laikysenos ir taip suvoktos misijos, o tiesiog atvirai kritiškai mąsto ir apie pasaulį, ir apie savo vietą jame iki galo likdamas nuoseklus, jis irgi atlieka tą vadinamąją misiją – yra kaip atskaitos taškas, kaip praba. Tyla kartais byloja daugiau negu veiksmas.

V. G. Kaip apibūdintumėte kultūros situaciją Lietuvoje ir kultūros terpėje girdimą filosofų balsą?

J. B. Situacija yra įvairi, sodri. Kultūrai nusipelniusių žmonių yra daugiau negu nominacijų nacionalinei premijai gauti. Visiems neužtenka, daug kas tikrai yra jos nusipelnęs, tačiau lieka už borto. Jeigu klausiate apie filosofų balsą, tai, mano galva, kalbantį filosofą, norintį kažką pasakyti, kultūros žmonės sutinka labai palankiai. Kultūra atvira dialogiškai nusiteikusiam filosofui. Vienas iš tokių, sakyčiau, įsimintinų interdisciplininių dialogų, yra Nerijaus Mileriaus ir Jono Dagio sukurtas DVD projektas „Klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos problemos“, kur apie pamatines abstrakčias problemas kalba ne tik filosofai, bet ir gydytojai, fizikai, kino režisieriai ir t. t. „Filosofija yra nesibaigiantis žmonijos pašnekesys“, taip yra pasakęs Rorty. Lygiais pagrindais į jį gali įsijungti bet kuris tam nusiteikęs žmogus. Kultūros žmonės paprastai yra žingeidūs. Tas keistas filosofo balsas kartais juos ir suerzina, bet dažniausiai intriguoja.

V. G. Ar galėtume teigti, kad į kultūros, jos įvykių raidą, kiltį filosofai žiūri „pro pirštus“, daugeliu atveju koncentruodamiesi tik į politinius, kasdienius ar savo profesijos dalykus? Ar tokiu būdu nėra „iškrentama“ iš visaverčio gyvenimo, ir tuo pačiu neatliekama, kaip Husserlis sakė, „visuomenės sanitarų“ filosofams keliama priedermė, nes visuomenė nesužino, negali reflektuoti savo kūrybinių procesų esmės, kaitos, raidos..?

J. B. Kasdienybė taip pat yra gyvenimas. Ne mažiau visavertis nei kultūrinis. Tiesiog visi daro tą, kas ką moka, ką pajėgia, kas kam įdomu. Vieno modelio visiems nepritaikysi. Filosofams būtina reflektuoti politiką, nes čia pavojingiausia sfera. Čia labiausiai reikia jų įsitempusio maištingo kritinio proto. Bet kai kam įdomiau mąstyti apie meną, kultūrą. Labiau atsipalaidavusiems. Tam tikrais laiko tarpsniais gerai ir nieko nereflektuoti, o tiesiog stebėti, kaip Šliogeris sakytų, esmo žaibus. Tas momentas, kai Šliogeris sugauna savo upėtakį, ar šis momentas nėra toks svarbus visuotinei kultūrinei sąmonei, kad šis filosofo judesys prilygsta tam, ką Husserlis vadina „visuomenės sanitarija“. Tai tampa tikra aukštos prabos terapija – pačia būtimi.

V. G. Kaip manytumėte, į kokias kultūros sritis šiuo metu turėtų koncentruotis filosofas, kai visa apimantis žvilgsnis darosi vis sunkiau galimas dėl plintančio ir besiplečiančio horizonto? Literatūra? Kinas? Teatras? Gal kas kita?

J. B. Į tas, kurios jam yra įdomios. Svarbu tik neapsimesti nei prieš save, nei prieš kitus geriau žinančiu, ar išmanančiu. Filosofija nėra mokslų mokslas, kuris atskleidžia meno kritikams tai, ko nemato jie patys. Profesionalai patys suvokia savo profesijos ypatybes labai puikiai. Tiesiog filosofo žvilgsnis yra kitoks – abstraktesnis, labiau pakilęs virš kasdienybės ir vidinių intrigų. Filosofijos studijos suteikia išskirtinį gebėjimą – distanciškai matyti pasaulį ir savo vietą jame. Distancija būtina estetiniam suvokimui. Nesuinteresuotumas, atsidavimas pačiam tyrimui, nežinant kas gi galiausiai iš to išeis – toks galėtų būti pasirinktas filosofo kaip meno kritiko kelias. Dalintis, bet ne mokyti. Ieškoti, bet nesijausti atradusiam.

V. G. Ar galėtumėte pasidalinti su portalo skaitytojais savo įžvalgomis ir mintimis, kaip ar kada filosofo kritika galėtų būti skatinančiu kūrybos stimulu?

J. B. Niekada. Kūryba egzistuoja iki ir anapus kritikos. Ji maitinasi kitais impulsais. Kūrėjas, pradėjęs gręžiotis į tai, ką apie jį sako kritikai, praranda save. Bet kritika reikalinga bendrai ir paties rašančiojo, ir jį skaitančiųjų (jų tarpe gali būti ir pats menininkas) bendrai kultūrinei savimonei plėsti. Tai tarsi nauja tarpinė erdvė, filosofinė meno kritika visų pirma reikalinga sau pačiai – tai labai įdomus ir neįprastas tyrimas. Jį pasirinkusiems horizonte ima šmėžuoti Borgeso labirintai.

V. G. Baudrillardas teigia, kad gyvename epochoje, kur ženklas jau ne tiek tikrovę atspindi, kiek paslepia jos nebuvimo faktą. Mes susiduriame jau ne su pačiais daiktais, bet su jų įvaizdžiais ir simuliakrais. Žvelgiant iš šios perspektyvos, ar kritiko pateikiamos interpretacijos nėra tik begalinis simuliakrų dauginimas ?

J. B. Žodis „simuliakras“ yra metafora, kuri buvo sukurta nusakyti tam tikras kultūros ženklų funkcionavimo sociume ypatybes. Ji įtaigi, nes yra dramatizuota, perdėta, kaip ir visos tipizuojančios sąvokos-metaforos nusako iš tiesų tam tikras šiuolaikinės kultūros slinktis. Kita vertus, ji pati tėra socialinės tikrovės kiek vienpusiška interpretacija, todėl, kaip jūs sakote, irgi „simuliakras“, paradoksaliai padauginęs pats save. Tačiau sąvoka-metafora „simuliakras“ neturi egzistencinės prasmės, nes mes gyvename ne simuliakrų pasaulyje, o realioje tikrovėje. Kalbos teoretikų, sakančių, kad jie gyveną tarp simuliakrų, man primena pakrikusios psichikos žmonių tvirtinimą, kad jie gyvena tarp vaiduoklių. Tikrovę ir tekstus (realybę ir kultūrą) rekomenduočiau labai aiškiai atskirti. Kai kalbame apie simuliakrais pakeistą tikrovę, težaidžiame intelektinį žaidimą, smaginame kitus ir save, vėlgi – tą daro tik labai maža grupelė žmonių. Sveiko proto valstietis (matau prieš akis savo ūkio kaimyną Žvinį), nieko negirdėjęs apie simuliakrus, jaučia tikrovę kaip kito žmogaus alsavimą. Ateina pavasaris – išakėja žemę, pasėja grūdus, vasaros pabaigoje nupjauna. Netgi tekstais užsižaidusiam intelektualui tikrovė niekur neišnyksta, kiek jis bebandytų ją užkalbėti kaip simuliakrą: ji čia pat, už kampo, sunku tuo suabejoti – mes nuolatos jaučiame jos įtampą, malonę ar negailestingus kirčius. Šiuolaikinis žmogus lygiai taip pat kenčia, jam skauda, jis myli, nusivilia, išduoda nepaisant to, kad filosofuojantys sociologai aiškina, kad jam, gyvenančiam tarp simuliakrų, nebepriklauso to daryti, atseit, jis to jau nebemoka. Kultūros kritikui, kuris nenori savo tekstais dauginti simuliakrų, tiesiog nereiktų kurti simuliakrų metafizikos, o visada mąstyti ir rašyti bent jau viena ausim įsiklausant į tą tikrovės alsavimą.

V. G. Klasikinėje mąstymo paradigmoje (galime prisiminti Aristotelį) buvo pabrėžiama, kad filosofo dėmesio centre turėtų būti physei onta, gamtiškieji daiktai. Filosofijos yra tiek, kiek kalboje esama šių gamtiškųjų daiktų nežmogiškumo arba transcendencijos išsakymo. Tačiau po vadinamojo „lingvistinio posūkio“ modernieji bei postmodernieji filosofai yra įsitikinę, kad pasaulio turime tiek, kiek turime kalbos, kad nėra jokios filosofinės tiesos, kuri nebūtų paliesta kalbos tarpininkavimo. Žmogus tėra interpretuojanti būtybė, negalinti pažinti daiktų savyje. Gadameris sako, kad interpretacija yra tai, kas nepabaigiamai tarpininkauja tarp žmogaus ir pasaulio. Ar tai reikštų, jog mes esame savotiškai pasmerkti klaidžioti interpretacijų labirintuose, kad nebėra galimybės pralaužti „kalbos grotas“, eiti link pačių daiktų?

J. B. „Klaidžiojimas interpretacijų labirintuose“ yra privilegijuotas pasmerktumas. Tam, kad įeitume į šį labirintą, reikia kantriai ir ilgai studijuoti, tobulinti ne tik mąstymą, vaizduotę, bet ir intelektualinę intuiciją, erudiciją, puoselėti žingeidumą ir tyrinėjimo aistrą. Kad šis labirintas įsileistų, reikia jam pasišvęsti, jį pamilti, juo gyventi. Gali valgyti duoną iš filosofijos dėstymo ar mokymo, bet niekada taip ir nepakliūti į šį labirintą, likti prie jo vartų, kaip tas sodietis prie teisingumo vartų Kafkos romane „Procesas“. Daugelis gyvenančių žmonių net nenumano apie tokio labirinto egzistavimą. Jų gyvenimas paprastas ir aiškus – tarp daiktų. Ar toks gyvenimas „be labirinto“ išsiplečia, ar susiaurėja? Retorinis klausimas. Bet tas, kuris po ilgų pastangų suvokia labai sudėtingus dalykus, patiria sėkmę bei tampa kultūros interpretatoriumi, gali būti taip apsvaigintas šios netikėtos patirties, būti jos užvaldytas, užburtas, apsėstas, kad nebežinos, kaip sugrįžti atgal. Ar tą galima padaryti per tekstą? Vėl retorinis klausimas. Ne visai aišku, kam rašyti didžiules knygas, kurios primygtinai kviestų grįžti prie tikrovės ir pačių daiktų. Tekste nerasi nei tikrovės, nei daikto. Ypač filosofiniame. Jei ilgiesi tikrovės, nusiauni batus ir basas pereini per gaivią pavasario žolę. Jei ilgiesi tikrovės, leidi šiltam vasaros lietui nuprausti veidą ir dėmesingai įsižiūri į praskrendantį paukštį. Borgesas, sukūręs išskirtinio rafinuotumo intelektinius labirintus, jau sulaukęs garbaus amžiaus, aklas, paskutiniuosius gyvenimo metus praleido kelionėse. Atvykęs į kažkurį viešbutį jis pajuto, kad kambaryje yra kolona. Priėjęs ją apkabino ir pasakė: „Ji apvali.“ Net aklasis gali sugrįžti prie daikto. Jei filosofas turi rankas, jam visada lieka galimybė prieiti ir apkabinti kurį nors medį. Jei jų netenka, tiesiog prie jo prisiglausti. Tikrovė yra tikra. Ji yra čia.

V. G. Dėkojame už pokalbį.

 

4 komentarai

  1. Linas lj

    Labai puikiai profesorės pasakyta: visada mąstyti ir rašyti bent jau viena ausim įsiklausant į tą tikrovės alsavimą.
    Sutinku- labai svarbu neatitrūkti nuo tikrovės, o visokie mistiniai simuliakrai tėra žaidimai ir pasiteisinimai. Bet be jų turbūt būtų labai liūdna “bėgti priešakyje mirties” “interpretacijų labirintuose”… 🙂

    Atsakyti
  2. T.

    Dar berods dėdulė B.Franklinas pastebėjo, kad šiame pasaulyje nieko nėra visiškai tikro, išskyrus mirtį ir mokesčius 🙂 Būdamas sveiko proto sutikčiau, kad gamtinė tikrovė pakankamai tikra, tačiau simuliakrinė “tikrovė” vis labiau plečiasi ir man tai neatrodo tik žaidimai bei pasiteisinimai. Bet galimas daiktas tai jau paties pasaulio likimas ir ne mūsų nosims jau kažką pakeisti.

    Atsakyti
    1. Raimundas

      Dėl to (mums taip atrodančio) simuliakrų plėtimosi: gal visados taip buvo, ir kiekvienos epochos akylieji tai matydavo? Pvz., dabar mums akivaizdu dėl nacizmo laikų, kai diduma vokiečių tautos tarsi buvo pakliuvusi į tokį “simuliakrinį narvą”, ir (atrodo) to nesuprato, kūrė įv. iliuzijas. Komunistinė santvarka – irgi panašiai, dar vienas “narvas”, kai tik mažuma pastebi to viso komiškumą, neadekvatumą. Taigi gal palikime “alternatyviąją tikrovę” knyginiam, internetiniam etc pasauliui, ir, kaip teisingai sako Jūratė B., nepamirškime, kad tikra yra tik rasota žolė…

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *