Dvi Michelio Foucault paskaitos, skaitytos 1979 m. spalio 10 ir 16 d. Stanfordo universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Michel Foucault

I paskaita.

Pavadinimas atrodo pretenzingai, aš tai suvokiu. Vienok būtent tokio pasirinkimo priežastis įgalina ir atsiprašymą už tai. Pradedant XIX amžiumi Vakarų mintis nepertraukiamai kritikavo proto vaidmenį – tiksliau, proto trūkumą – politinėse struktūrose. Tai yra nuolatinis sekantis dalykas, kurį visą aptarti mūsų atveju būtų per didelė užmačia. Tačiau šios buvusios įvairialypės pastangos suteikia garantiją, kad kiekviena nauja pastanga bus tiek pat sėkminga, kaip ir prieš tai buvusios, – o taip tikriausiai yra dėl šios priežasties (sekos – V. G.).

Taigi nuo šio momento aš esu tas ir tuo, apimtas šių eskizų ir negalįs šio projekto įvykdyti. Tai yra filosofija senokai vis labiau ir labiau nutraukia bandymus kompensuoti mokslinio proto neįgalumą, atsisako pastangos suręsti tvirtą statinį.

Viena iš Apšvietos užduočių buvo dauginti politinio proto galią. Tuomet XIX amžiaus žmonės pradėjo savęs klausti, ar šis protas neįgyja per didelės jėgos visuomenėse. Jie pradėjo reikšti susirūpinimą dėl sunkiai suvokiamo ryšio tarp visuomenės ir jos nario, dėl pavojų, kylančių iš racionalizacijos siekio, dėl grėsmių individui, jo laisvėms, išgyvenimo galimybėms ir apskritai jo rūšiai.

Kitais žodžiais tariant, nuo Kanto filosofijos vaidmuo apsiriboja tuo, kad sulaikyti protą, neperžengti to, kas duota patirtyje; taip pat, pradedant šiuo laikmečiu, kitaip tariant, nuo modernių valstybių atsiradimo ir politinio visuomenių organizavimo, filosofijos vaidmuo reiškiasi racionalizuotos politinės galios perviršio priežiūroje – dėl to suteikta viltis pakankamai pilnam jos gyvavimui.

Šios banalybės nėra niekam nežinomos. Tačiau tai, kad šie faktai mano apibrėžti kaip banalybės, nereiškia, kad jie neegzistuoja. Priešais šį banalybės faktą mums būtina atskleisti – arba pabandyti atskleisti – su tuo susijusias specifines ir galbūt originalias problemas.

Esminis ryšys [Le lien entre] tarp racionalizacijos ir politinės galios yra akivaizdus. Nebūtina laukti biurokratijos arba koncentracijos stovyklų, kad įsitikinti šio ryšio egzistavimu. Taigi tuomet problema tame, kaip elgtis žinant šiame visiškame aiškume.

Ar pradėsime „bylą“ protui? Manau, nėra nieko beprasmiškesnio. – Visų pirma todėl, kad klausimas apie kaltę arba nekaltumą nėra keltinas. Visų antra todėl, kad absurdiška remtis „protu“ kaip esmiškai priešingu beprotiškumui. Ir, galiausiai, todėl, kad toks veikimas mus įspraustų į spąstus, kuriuose mes atliktume sprendžiantįjį ir nykų racionalisto arba iracionalisto vaidmenį.

Ar tirsime šį racionalizmo pavidalą, kuris pasirodo savo specifine duotimi mūsų modernioje kultūroje ir kuris tęsiasi nuo Apšvietos? Aš manau, tokį sprendimą pasirinko kai kurie Frankfurto mokyklos nariai. Mano užmačia nėra nagrinėti šių autorių veikalus – nors tai yra patys svariausi ir vertingiausi darbai. Aš siūlau, iš savo pusės, kitą būdą tirti esminį ryšį tarp racionalizacijos ir politinės galios:

1). Be abejonės, neatsargu traktuoti visuomenės ir kultūros racionalizaciją kaip visumą, taigi aš tiriu šį procesą per įvairias sritis, kurių kiekviena įšaknyta į steigiančią patirtį: beprotybė, liga, mirtis, nusikaltimas, lytiškumas [sexualité] etc.

2). Aš laikau pavojingu patį racionalizacijos supratimą. Kuomet siekiama atskleisti, koks racionalizacijos būdas atliktas, pagrindinė problema slypi tame, kad nesiekiama atskleisti, ar veikiantieji laikėsi racionalizacijos principų, tik siekiama parodyti, kokiu racionalizacijos būdu naudotasi.

3). Net jeigu Apšvieta buvo ypatingos svarbos epizodas mūsų visoje istorijoje ir politinės technologijos raidoje atskirai, aš vis tiek manau, kad, norint suprasti mūsų santykį su šiuo procesu (Apšvieta – V. G.), būtina atitraukti šį supratimo siekį palaikančią aiškinimo grandinę, esančią mūsų pačių istorijos pinklėse. Tokia yra manęs laukiančio darbo „vedančioji kryptis“, analizė tokių koreliuojančių dalykų – patirčių, kaip beprotybė, mirtis, nusikaltimas ar lytiškumas ir skirtingų galių technologijos. Mano darbas skirtas tolesnei individualumo problemai, jeigu galima taip išsireikšti, identiteto problemai, atsiskleidžiančiai per „individualizuojančią galią“.

    +++

Kiekvienas žino, kad europietiškų visuomenių politinė galia vystėsi besikeičiant jos formoms vis didėjančios centralizacijos link. Keletą pastarųjų dešimtmečių istorikai studijuoja šį Valstybės organizavimą per jos administraciją ir biurokratiją.

Dabar aš norėčiau pasiūlyti galimybę analizuoti kitą transformacijos rūšį, sietiną su galios santykiais. Ši transformacija tikriausiai yra mažiau žinoma. Vienok aš manau, kad ji ne mažiau svarbi, ypatingai moderniose visuomenėse. Tikėtina, kad ši raida yra priešinga Valstybės centralizacijos raidai. Iš tiesų aš mąstau apie galios technologijų vystymąsi, susijusį su tikslu nuolat ir nepertraukiamai kontroliuoti individą. Jeigu Valstybės yra centralizuojančios politinės galios ir centralizacijos forma, tai pastoraciją galima pavadinti individualizuojančia galia.

Dabar mano sumanymas yra pristatyti šios ganytojiškos galios savybių svarbiausius kilties bruožus arba bent jau kai kurios patikimus jos buvusios istorijos aspektus. Antroje paskaitoje pasistengsiu parodyti, kaip pastoracija buvo pradėta tapatinti su savo priešingybe, Valstybe.

    +++

Idėja, kad dievybė, kaip karalius ar vadas, yra piemuo, paskui kurį seka visa banda, visiškai svetima graikams ir romėnams. Esti išimčių, kas nors jas gali užtikti homeriškoje literatūroje, kai kuriuose pagrindiniuose vėlyvosios Romos tekstuose. Vėliau grįšiu prie jų. Kitaip sakant, didžiuosiuose graikų ir romėnų politiniuose tekstuose mūsų aptariamos bandos metaforos nėra.

Visiškai kitaip yra Senovės Rytų vietovių, kaip Egiptas, Asirija, Judėja, visuomenėse. Egipto faraonas buvo ir piemuo. Inauguracijos metu jam iš tiesų ritualizuotai įteikdavo piemens lazdą, o Babilono monarchas, neskaitant kitų titulų, turėjo galimybę vadintis „žmonių piemeniu“. Taigi Dievas taip pat buvo piemeniu, vedančiu žmonės į savo ganyklas ir parūpinantis maistą. Viename egiptiečių himne į dievą Ra kreipiamasi taip: „O Ra, tas, kuris būdrauji, kuomet visi žmonės sapnuoja, Tu esi tas, kuris ieško gėrio savo bandai…“ Asociacija tarp Dievo ir karaliaus esti savaime suprantama, nes abu atlieka vieną ir tą patį vaidmenį: minia, kurią jie turi prižiūrėti, yra viena ir ta pati; karališkasis piemuo saugo aukščiausio dieviško piemens kūrinius. „Šlovingas ganyklų palydove, Tu rūpiniesi žeme ir ją maitini, esi piemuo visų gausybių“.[1]

Taigi, kaip visi žinome, senovės žydai išvystė ir išplėtojo ganytojiškumo temą, ir, beje, išskirtiniu būdu: Dievas, tiktai pats Dievas yra savo tautos piemuo. Tačiau yra viena pozityvi išimtis: Dovydas, kaip monarchijos pradininkas, vadinamas piemeniu[2]. Dievas jam patikėjo misiją surinkti minią.

Vienok yra ir negatyvių išimčių: prasti karaliai visi kaip vienas lyginami su prastais piemenimis; jie išbarsto bandą, leidžia jai mirti iš troškulio, jie ja rūpinasi tik dėl naudos sau. Jahvė yra vienintelis ir tikras piemuo. Tai yra miniai ir individams pagelbstintis lydėjimas į jų pačių lemtį. Psalmininkas taip sako: „Tu vedei savo tautą lyg kaimenę per Mozę ir Aaroną.“[3] Be abejonės, aš negaliu aptarti nei šių problemų, sietinų su jų kiltimi, sąlygojančių šį priešpastatymą, nei jų raidos žydų mąstyme. Noriu tik pristatyti kai kurias ganytojiškai galiai būdingas temas. Noriu parodyti jos skirtingumą politiniam graikų mąstymui ir nurodyti šių temų papildomą tolesnę svarbą krikščioniškame mąstyme ir jos institucijose.

1). Piemuo griečiau viešpatauja ties minia, nei ties žeme. Tai, matyt, yra daug problemiškiau, bet, bendrai paėmus, šis santykis tarp dievybės, žemės ir žmonių skiriasi nuo graikų santykio. Jų dievai valdė žemę ir šis valdymas esmingai apspręsdavo ryšį tarp žmonių ir dievų. Mūsų atveju priešingai, nes pirminis yra santykis tarp Dievo-piemens ir jo bandos. Dievas suteikia, arba pažada, savo bandai žemę.

2). Piemuo surenka, veda ir kreipia savo bandą. Idėja, kad politinis vadovas turi spręsti nesutarimus, kylančius tarp piliečių ir siekti vienybės, neabejotinai priklauso graikų mąstymui. Tačiau piemuo surenka išbarstytus individus. Jie surenkami tokiu jo šūksniu: „Aš jiems švilptelėsiu ir jie susirinks.“ Ir atvirkščiai, jei tik piemuo dingsta, banda išsibarsto. Kitaip sakant, banda egzistuoja tik betarpiško piemens buvimo ir tiesioginio veikimo dėka. Kai tik iškilus graikų įstatymų kūrėjas, kad ir Solonas, sureguliuoja konfliktus, tai šių įstatymų dėka išlaisvina piliečius ir leidžia tęsti (sambūvį – V. G.) be jo paties.

3). Piemens vaidmuo tame, kad jis užtikrina išsigelbėjimą savo bandai. Graikai teigė panašiai, sakydami, kad dievybė saugo polį; jie nenuilsdami lygina iškilų vadovą su laivo vairininku, išvengiančiu rifų. Tačiau būdas, kuriuo piemuo išsaugo savo bandą, yra absoliučiai kitoks. Tai kalba ne tik apie tai, kad išgelbėti visus, visus surinktus nuo artėjančio pavojaus. Čia keliamas klausimas apie laimingą galutinį individo būvį. Laimingas būvis pasiekiamas dėl to, kad piemuo rūpinasi savo bandos išgyvenimu; jis kasdien malšina jų troškulį ir alkį. Iš graikų dievų prašydavo derlingos žemės ir gausaus derliaus. Tačiau jų neprašydavo išlaikyti diena iš dienos. Kaip ir laimingo individualumo, kuris pasiekiamas dėl to, jog piemuo rūpinasi be išimties visomis avimis, kad anos būtų sočios ir saugios. Remiantis tuo, teigtina, kad būtent judėjų tekstuose akcentuota ši gėrį teikianti individualizuota galia: vienas rabiniškas Išėjimo knygos komentaras taip aiškina, kodėl Jahvė padarė Mozę savo tautos piemeniu: jis turėjo palikti savo bandą, kad galėtų surasti vieną pasiklydusią avį.

Last and not least, tai – kalba apie laimingą pabaigą. Piemuo turi planą savo bandai. Ją reikia nuvesti į puikią ganyklą arba grąžinti į avides.

4). Taip pat yra dar vienas skirtumas, sietinas su idėja, kuri išskiria galią esant „priederme“. Savaime suprantama, graikų vadas priima sprendimą atsižvelgdamas į visų interesą; jeigu jis skirs prioritetą asmeniniam interesui, tuomet pasirodys esąs prastu vadu. Tačiau jo priedermė, pasirodo, yra šlovinga, jeigu jam tenka atiduoti savo gyvybę kare, tai kompensuojama ypatingu būdu: nemirtingumu. Ganytojiškas laimingumas, atvirkščiai, yra labiau ir greičiau „pasiaukojimas“. Viskas, ką atlieka piemuo, atliekama dėl savo bandos gėrio. Tai jo rūpesčio būvis. Kol visi snaudžia, jisai budi.

Budėjimo“ tema yra svarbi. Būtina išskirti du piemens „pasiaukojimo“ aspektus. Visų pirma, jis veikia, dirba ir išlaidauja dėl savo miegančių prižiūrimųjų. Visų antra, jis budi dėl jų. Jis įdėmiai visus prižiūri ir nė vienas nelieka be jo dėmesio. Jis privalo pažinoti savo bandą ir kaip surinktą būrį, ir kaip susidedančią iš narių. Jis turi pažinoti ne tik puikias ganyklų vietas, metų laikų ypatumus ir daiktų tvarką, bet ir kiekvieno atskirai poreikius. Dar vienas rabiniškas Išėjimo knygos komentaras, aptariantis ganytojiškas Mozės savybes: iš pradžių jis siunčia ganytis jauniausius, kurie gali pešti minkščiausią žolę; tuomet siunčia vyresnius ir galiausiai pačius vyriausius, kurie gali pešti kietą žolę. Ganytojiška galia numato individualų dėmesį kiekvienam bandos nariui.

Tačiau mūsų temos nėra sietinos su Dievo-piemens ir jo minios-bandos metaforomis hebrajiškuose tekstuose. Tuo labiau nesistengiu pasakyti, kad politinė galia žydų bendruomenėse iki Jeruzalės griūties buvo tokio pobūdžio. Aš netgi nesistengiu pasakyti, kad tokia politinės galios koncepcija yra nors kiek su tuo susijusi.

Visa tai tik atitinkamos temos. Paradoksalios ir netgi prieštaringos. Krikščionybė tam teikė didžiulę svarbą tiek Viduramžiais, tiek Naujaisiais laikais. Iš visų istorijoje buvusių visuomenių mūsiškės – turiu omenyje tas, kurios iškilo sugriuvusios Antikos ir vakarinės europinio žemyno pusės vietoje – tikriausiai buvo pačios agresyviausios ir plėšriausios, jos pasirodė turinčios neišpasakytai didžiulę prievartą tiek savo pačių, tiek kitų atžvilgiu. Jos išrado gausių skirtingų politinių formų kiekį. Jos atliko keletą pakeitimų, iš esmės modifikuodamos teisines struktūras. Reikia suvokti, kad būtent jos išvystė šią keistą galios technologiją, kuomet neišsemiama žmonių galybė traktuojama kaip banda, priklausanti nuo piemens malonių. Taigi jos įsteigė tarp žmonių sudėtingų, besitęsiančių ir paradoksalių santykių eilę.

Tai neabejotinai išskirtinis dalykas istorijos teritorijoje. „Ganytojiškos technologijos“ išvystymas visiškai valdant žmones apvertė antikinių visuomenių sandaros struktūrą.

    +++

Kad geriau paaiškinti šią trū̃kio svarbą, dabar norėčiau trumpam grįžti prie to, ką pasakiau apie graikus. Aš nurodysiu galimus priekaištus mano adresu. Vienas iš jų yra tame, kad homeriškose poemose, kai nurodoma į valdovą, naudojama ganytojiška metafora. Iliadoje ir Odisėjoje keletą kartų naudojamas išsireiškimas poimen laon[4]. Jis nurodo į vadus ir pabrėžia jų galios didybę. Tame tarpe čia kalbama ir apie ritualinį titulą, kuris sutinkamas ir vėlesnėje indoeuropiečių literatūroje. Beovulfe valdovas apmąstomas taip pat ir kaip piemuo[5]. Tai, kad šį titulą mes vėl aptinkame archajinėse epinėse poemose, kaip asiriečių tekstai, iš tikrųjų nėra nieko nuostabaus.

Aptariama problema greičiau sietina su graikų mąstymu; egzistuoja mažiausiai viena tekstų rūšis, kuri teikia nuorodas į ganytojišką modelį; tokie yra pitagoriečių tekstai. Piemens metafora iškyla Archito Fragmentuose, pateiktuose Stobæus[6]. Terminas nomos[7] (įstatymas) susijęs su žodžiu nomeus[8] (piemuo): piemuo paskirsto, įstatymas apibrėžia. Dzeusas vadinamas Nominos[9] ir Nemeios[10], nes jis rūpinasi savo avių išlikimu. Bet kuriuo atveju valdantysis turi būti philanthropos, tai yra be egoizmo. Jis turi parodyti save visiškame užsidegime ir rūpestyje, kaip piemuo.

Archito Fragmentų leidėjai, vokiečiai, juo remiasi, teigdami, kad tai vienintelė hebrajų įtaka graikų literatūroje[11]. Kiti komentatoriai, pavyzdžiui, Delatte, tvirtina, kad Graikijoje dievų, valdančiųjų ir piemenų sulyginimas pakankamai dažnas[12]. Atkakliai sekti šia mintimi nėra tikslo.

Aš kreipsiu dėmesį į politinę literatūrą. Jos tyrinėjimo rezultatai aiškūs: politiko, kaip piemens, metaforos neaprašo nei Isokratas, nei Demostenas, nei Aristotelis. Nuostabiausia tai, kad, anot visuotinio prietaro, Isokratas savo Areopagitike akcentuoja valdančiųjų prievoles: jis tik stipriau pabrėžia auklėtojų prievolę užsiimti jaunąja karta[13]. Visgi nė mažiausios aliuzijos į ganytojiškumą.

Platonas, atvirkščiai, dažnai kalba apie valdantijį-piemenį. Jis apie šią idėją užsimena Kritijuje, Valstybėje[14] ir Įstatymuose, bei smulkiai ją aptaria Politike. Pirmajame dialoge ganytojiškumo tema yra visiškai antrinė. Kritijuje kartais atrandami kai kurie atsiminimai apie dienas, kai žmonės buvo betarpiškai valdomi dievų ir ganėsi gausiose ganyklose. Be to, kartais Platonas primygtinai reikalauja, kad valdantieji būtų dori – priešpastatydamas tam Trasimacho ydingumą (Valstybė). Pagaliau problema tame, kad reikia atitinkamai nustatyti valdančiųjų priklausomybės statusą: iš tiesų jie, kaip apsauginiai šunys, turi paklusti „tiems, kuriuos randame aukščiausioje pakopoje“ (Įstatymai)[15].

Tuo tarpu Politike ganytojiška galia yra centrinė problema ir ilgų aptarinėjimų objektas. Taigi, ar galima miesto valdantįjį arba karvedį priskirti piemens rūšiai?

Platono analizė gerai žinoma. Kad atsakyti į šį klausimą, jis atlieka atskyrimo veiksmą. Jis nustato vieną žmonių skirtį, kuriai priskiria tvarkyti negyvus daiktus (t. y.: architektas) ir kitus žmones, kurie tvarko gyvūnus, skirstydamas šiuos į tokius, kurie tvarko atskirus gyvūnus (pvz.: kaip bulių grandine) ir tuos, kurie tvarko bandas; ir, galiausiai, tuos, kurie tvarko gyvūnų bandas, tuos, kurie tvarko žmonių bandas. Šiuose mes atrandame politinį valdovą: žmonių piemenį.

Vienok pirmoje skirtyje yra šiek tiek kvailo pasitenkinimo. Ją reiktų papildomai išjudinti. Žmonių priešpastatymas likusiems gyvūnams nėra vykęs metodas. Taigi dialogas prasideda nuo pozicijos be prielaidų su siekiu pateikti naują skirčių seriją: atskirti naminius ir laukinius gyvūnus; tuos, kurie gyvena vandenyje ir tuos, kurie gyvena sausumoje; tuos, kurie su ragais ir be jų; tuos, kurių kanopa skelta ir kurių vientisa; besidauginančius kergimosi būdu ir ne. Dialogas susipainioja šiose nesibaigiančiose skirčių skirtyse.

Tačiau kas plėtojama dialogo pradžioje ir kas patiria tolesnę nesėkmę? Kuomet atskyrimo metodas naudojamas nekorektiškai, jis yra niekam tikęs. Tai, matyt, parodo, kad idėja analizuoti politinę galią, kaip piemens santykį su jo gyvūnais, tai epochai buvo tikriausiai pakankamai prieštaringa. Iš tiesų, tokia hipotezė pirmoji, kuri kyla siekiantiems atskleisti politikos esmę. Kur slypi jos visuotinumas? Ar Platono tema artima pitagoriečiams? Tai, kad nėra ganytojiškos metaforos kituose to laikmečio politiniuose tekstuose, matyt, kreipia antrosios hipotezės link. Tačiau mes tikriausiai galime palikti diskusiją atvirą.

Mano paties tyrimas nukreiptas į tai, kokiu būdu Platonas imasi šios temos dialogo eigoje. Iš pradžių jis pasitelkia metodologinės argumentacijos būdą, o vėliau pateikia žinomą aplink savo ašį besisukančio pasaulio mitą.

Metodologiniai argumentai skamba ypatingai įdomiai. Kad nuspręsti, ar valdovas atitinkamai yra ir piemuo, jis neanalizuoja įvairias iš bandos susiformuojančias rūšių formas, jis analizuoja, kuo užsiima piemuo.

Kas gali apibūdinti šį darbą? Pirmiausia, piemuo visuomet yra vienas priešakyje savo bandos. Antra, jo darbas tame, kad jis rūpinasi savo gyvūnų pramitimu; rūpinasi jiems susirgus; groja, kad surinktų ir vestų juos; organizuoja dauginimąsi taip, kad užtikrintų geriausius palikuonis. Tokiu būdu mes aptinkame, kaip ir kiek šios temos yra tipiškos rytietiškai ganytojiškai metaforai.

Koks valdovo darbas, remiantis tokiu požiūriu? Kaip ir piemuo, jis yra vienintelis polio priešakyje. Tačiau, pagaliau, kam turi rūpėti žmonių išmitimas? Valdovui? Ne. Žemdirbiui, kepėjui. Kas prižiūri žmones, kuomet jie serga? Valdovas? Ne. Gydytojas. O kas juos veda su muzika? Gimnastikos mokytojas, bet ne valdovas. Taigi pakankamai daug piliečių visai teisėtai gali pretenduoti į „žmonių piemens“ titulą. Politikas, kaip žmonių bandos piemuo, apsuptas daugelio konkurentų. Vadinasi, jeigu norime atskleisti, kas yra politika iš tikrųjų ir iš pagrindų, turime atsitraukti nuo „tų, kurie aplink“ ir pasistengti įdėmiai parodyti, dėl ko politikas nėra piemuo.

Tuomet Platonas pasinaudoja mitu apie visatą, besisukančią aplink savo ašį paeiliui dviem priešingom kryptim.

Iš pradžių kiekviena gyvūnų rūšis, vedina dvasios-piemens, suformuoja bandą. Žmonių banda buvo vedina įasmeninto dievo. Jie galėjo disponuoti žemės gėrybių gausybe: jiems nereikėjo jokios užuovėjos; ir po mirties žmonėms grąžintinas gyvenimas. Viena frazė iš svarbaus intarpo: „Dievybė buvo jų piemuo, todėl žmonėms nereikėjo politinio pagrindo.“[16]

Antru periodu pasaulis pasuko priešinga kryptimi. Dievai nepasiliko žmonių piemenimis, taigi šie palikti patiems sau. Juk jiems atiteko ugnis. Tuomet koks politiko vaidmuo? Ar jis tampa piemeniu vietoje dievybės? Visiškai ne. Jo vaidmuo nuo šiol tame, kad jis turi austi ploną audeklą miestui. Būti politiniu žmogumi, nereiškia, kad turi maitinti, rūpintis ir veisti palikuonis, tai asocijuojama su: sujungti skirtingas dorybes; suderinti skirtingus charakterius (ūmų ir ramų) ir naudotis visuotine nuomone kaip „varstotu“. Valdovo menas vadovauti yra gyventojų surinkimas „į bendrystę, kuri esti sutarime ir draugystėje“, ir tokiu būdu sukurti „patį nuostabiausią mūsų audinį“. Tokie gyventojai yra „vergai ir laisvi žmonės, šitaip susluoksniuoti“[17]

Politike, klasikinėje Antikoje ganytojiškumo tema iškyla kaip sisteminė refleksija, kuri turės ypatingą reikšmę krikščioniškuose Vakaruose. Diskutavimas šia tema rodo, jog kažkokia, tikriausiai rytietiškos kilmės, idėja Platono laikmečiu buvo svarbi aptarimui, tačiau nereikia užmiršti, kad ji laikyta ginčytina.

Tačiau nevisiškai. Jukiš tikrųjų Platonas gydytoją, žemdirbį, gimnastą ir mokytoją laiko turinčiais piemens savybių. Todėl jis prieštarauja, kad šie aktyviai dalyvautų politikoje. Jis kalba atvirai: kaip politikas gali surasti laiko aplankyti kiekvieną atskirai, kad pamaitinti, pamaloninti muzika, rūpintis negalavimu? Tik aukso amžiaus dievas galėjo taip elgtis; arba tą gali gydytojas ar mokytojas, kurie atsakingi už mažos grupės individų siaurą sritį – gyvybę arba raidą. Taigi šie yra kaip dievai, – dievai kaip piemenys, – tuo metu politinę galią turintys nėra piemenys. Jų užduotis nėra atskirų grupių gyvybiškumo palaikymas. Jų užduotis yra suformuoti ir palaikyti polio vienybę. Taigi politikos problema yra tokio santykio, kaip vienovė [l’un] ir daugis [la multitude], išreiškiamo santykiu tarp polio ir piliečių, problema. Ganytojiškumo problema liečia individų gyvenimą.

Visa tai atrodo šiek tiek tolima. Aš atkakliai, reikalaudamas dėmesio senovės tekstams, noriu parodyti, kad ši problema – teisingiau, problemų serija – yra seniai iškelta. Jos tęsiasi per visą Vakarų istoriją ir esti dar didesnės svarbos dabarties visuomenei. Jos esti santykyje tarp politinės galios, kuri Valstybėje veikia kaip vienijanti juridiniu pagrindu, ir tarp galios, kurią pavadinome „ganytojiška“, kurios vaidmuo yra nepertraukiamai aprūpinti visus ir kiekvieną gyvybiškai svarbiais dalykais, padėti ir keisti jų būvį geresniu.

Garsi „Gerovės Valstybės problema“ padaro aiškiai suprantamą ne tik poreikių valdymą pasitelkus naujas technologijas dabartiniame pasaulyje. Ji leidžia suprasti tai, kuo ji yra: vienas iš ribinių, gausiais skaičiais pasikartojančių susiliejimų tarp politinės galios, įgyvendinamos pilietinių pavaldinių ir ganytojiškos galios, įgyvendinamos atskirų gyvenimų atžvilgiu.

Žinoma, mano intencija nėra papasakoti ganytojiškos galios evoliuciją visoje krikščionybėje. Neišmatuojamos problemos, kurios, pasirodo, lengvai matomos: doktrininės problemos siejamos su „gerojo piemens“ titulu, suteikto Kristaus, taip pat institucinės problemos, sietinos su tarnystės organizavimu ar atsakomybės už ganymą tarp kunigų ir vyskupų pasidalijimas.

Mano tikslas yra išryškinti du, tris ganytojiškos galios aspektus, kurie, mano manymu, yra itin svarbūs ganymo raidoje, tai yra galios technologijoje.

Pradžioje ištirsime šios temos teorinę konstrukciją pirmųjų amžių krikščioniškoje literatūroje: Chrizostomas, Kiprijonas, Ambrozijus, Jeronimas, ir remsimės vienuolišku gyvenimu, Kasijonu ir Benediktu. Šios hebrajiškos temos pasirodo ženkliai transformuotos mažiausiai keturiomis plotmėmis:

1). Visų pirma tai liečia atsakomybę. Kaip jau pažymėjome, piemuo atsakingas už visos bandos, ir kiekvienos avies atskirai, likimą. Anot krikščioniškos doktrinos, piemuo atsakingas visiškai – ne tik už kiekvieną avį, bet ir už visus jų veiksmus, už visą gėrį ir blogį, kurį jos gali padaryti, už viską, kas gali nutikti su jomis.

Dar daugiau, krikščionybė numato esant sudėtingą cirkuliaciją tarp nuodėmių ir dorybių, dėl šio santykio tarp kiekvienos avies ir piemens. Avies nuodėmingumas yra ir piemens. Jis už tai atsakys Paskutinio Teismo dieną. Ir atvirkščiai, padėdamas savo bandai pasiekti išganymą, piemuo pasiekia ir savąjį. Tačiau, saugodamas avis, jis rizikuoja susimaišyti; jis turi būtinai saugotis pats, kad išvengti kitų prapulties. Jeigu jis pasiklys, tuomet jo banda paklius į didelį pavojų. Tačiau kol kas atidėkime šiuos paradoksus. Mano vienintelis tikslas yra pabrėžti įtampą ir sudėtingumą moralinio ryšio tarp piemens ir kiekvieno jo bandos nario. Ypatingai norėčiau pabrėžti įtampą, kuri liečia individų gyvenimą bei visas jų veikimo smulkmenas.

2). Antras svarbus pakeitimas yra paklusnumo ir priklausymo problemos traktavimas. Judėjiškoje koncepcijoje Dievas buvo piemuo, o juo sekanti banda priklausoma nuo jo valios ir įstatymo. Savo ruožtu krikščionybė santykį tarp piemens ir avių traktuoja kaip visišką individualų priklausymo santykį. Be abejo, šis momentas yra tas, kuriuo krikščionių ganytojiškumas radikaliai skiriasi nuo graikų mąstymo. Jei graikui tekdavo paklusti, tai tik todėl, kad versdavo įstatymas arba polio valia. Jeigu jam tekdavo sekti kokia nors atskira valia (gydytojo, oratoriaus ar mokytojo), tą jis atlikdavo tik todėl, kad anas asmuo jį racionaliai įtikindavo taip elgtis. Visa tai buvo atliekama aiškiai apibrėžtam tikslui: pagijimui, įgūdžių įgijimui, geriausio pasirinkimo atlikimui.

Krikščionybėje ryšys su piemeniu yra individualus ryšys ir asmeninio atsidavimo ryšys. Piemens valia išpildoma ne dėl to, kad atitinka įstatymą, o iš principo todėl, kad tokia valia. Kasijono „Cenobitų pamokymuose“ galima rasti daug pamokomų linksmų pasakojimų, kuriuose vienuolis pasiekia išsigelbėjimą, kai pildo absurdiškus vyresniojo paliepimus[18].

Paklusnumas tampa dorybe. Tai reiškia, kad jis tampa nebe laikinu įrankiu pasiekti tikslą, kaip graikuose, bet pats tampa tikslu. Tai permanentinis būvis; avys turi nuolatos paklusti piemeniui: subditi[19]. Kaip sako šv. Benediktas, vienuoliai gyvena ne pagal savo laisvus sprendimus, nes jų įžadai priklauso abato autoritetui: ambulantes alieno iudicio et imperio[20]. Graikiškoje krikščionybėje šis paklusnumas vadintas apatheia[21]. Ši žodžio prasmės raida yra reikšminga. Graikų filosofijoje apatheia reiškė įgytą individo galią proto praktikos būdu, savo aistrų atžvilgiu. Krikščionių mąstyme pathos[22] yra valia, vykstanti iš savęs ir per save. Ši apatheia išlaisvina mus nuo tokio neatremtumo.

3). Krikščioniškas ganytojiškumas suponuoja atskirą formą piemeniui pažinti kiekvieną avį. Šis pažinimas yra ypatingas. Jis individualizuotas. Neužtenka žinoti, kaip jaučiasi banda. Būtina suprasti, kaip jaučiasi kiekviena avis. Ši tema egzistavo ir iki krikščioniško ganymo, tačiau ji krikščionybės buvo ženkliai sustiprinta trimis skirtingomis prasmėmis: piemuo turi būti informuotas apie materialius kiekvienos avies poreikius ir esant būtinybei juos išpildyti. Jis turi žinoti, kas vyksta, ką veikia kiekviena iš šių avių, – viešos nuodėmės. Last and not least, jis turi žinoti, kas vyksta kiekvienos iš jų sieloje, pažinti slaptas nuodėmes, kad eitų šventumo keliu.

Kad pasiekti šį individualizuotą pažinimą, krikščionybė įsisavina du esminius instrumentus, naudotus ir helenistiniame pasaulyje: sąmonės tyrinėjimą ir sąmonės kreipimą. Ji tai perima, bet tuo pačiu ženkliai pakeičia.

Kaip žinoma, sąmonės tyrinėjimas buvo paplitęs tarp pitagoriečių, stoikų ir epikūriečių, kurie tame matė kiekvienos dienos praktiką, kad identifikuotų, kas gera ar bloga padaryta pagal jų įsipareigojimą. Tokiu būdu buvo galima matuoti nueitą kelią tobulybės link, t. y. savo galios įgijimą suvaldant aistras. Sąmonės kreipimas dominavo kai kuriuose daugiau išprususiuose sluoksniuose, beje, dažniausiai patarimų formoje, kartais mokamų patarimų, esant ypatingai sudėtingoms aplinkybėms: širdgėloje ar kokioje kančioje, kilusioje dėl likimo užgaidų.

Krikščioniškas ganytojiškumas tampriai susiejo šias dvi praktikas. Sąmonės kreipimas įtvirtintas kaip nenutrūkstamas ryšys: avys ne tik prižiūrint vedamos į jų tikslą, sėkmingai saugant nuo pavojų; jos prižiūrimos kiekvieną akimirką. Tokia būsena tapo būviu ir jūs tapdavote fatališkai žuvusiais, jei stengdavotės to išvengti. Tas, kuris neklauso patarimų, miršta kaip nuvytęs lapas, sako žinomas priežodis. Kalbant apie sąmonės tyrinėjimą, naujumas ne tame, kad vystoma pati sąmonė, bet leidimas, jog ji nenutrūkstamai atsiskleistų vedančiajam, išskleistų savo sielos gelmes.

Egzistuoja gausybė asketinių ir vienuoliškų I mūsų eros amžiaus tekstų, kuriuose esti ryšys tarp sąmonės valdymo ir tyrinėjimo, parodančių šių technikų esminę konstituciją krikščionybei bei kokį sudėtingumo lygį šis ryšys jau yra pasiekęs. Aš norėčiau pabrėžti, kad taip atskleidžiamas vieno fenomeno, pakankamai nebūdingo graikų-romėnų civilizacijai, pasirodymas, t. y. vadovaujanti santvarka, sietina su absoliučiu priklausymu, savimone ir išpažintimi kitam.

4). Yra dar viena transformacija, matyt, dar svarbesnė. Visos krikščionybės technologijos – tyrinėjimas, išpažintis, sąmonės valdymas ir priklausymas turėjo vieną tikslą: atvesti individus iki „mirtingumo“ būsenos santykyje su šiuo pasauliu. Mirtingumas, žinoma, nėra mirtis, kaip atsisakymas šio pasaulio ar savęs: tai tarsi kasdien įvykstanti mirtis. Tai mirtis, kuri turi dovanoti gyvenimą kitame pasaulyje. Tai ne pirmas kartas, kai mes užtinkame, kad ganymo tema yra sietina su mirtimi, tačiau ši prasmė yra kitokia nei graikų politinės galios idėjoje. Ji neagituoja pasiaukoti dėl polio; krikščionių mirtingumas yra atitinkama santykio su savimi forma. Tai krikščioniškos tapatybės sudedamoji dalis, vienas iš elementų.

Galime sakyti, kad krikščioniškas ganymas įveda sankabą [jeu], kurios nei graikai, nei hebrajai negalėjo įsivaizduoti. Keista sankaba, susidedanti iš tokių elementų, kaip gyvybė, mirtis, tiesa, paklusnumas, individai, tapatybė; sankaba, kuri neturi jokio ryšio su poliu, kuris toliau buvoja po jo piliečių pasiaukojimo. Sėkmingai derinant dviejų rūšių sankabas – polio ir piliečių sankabą bei piemens ir avių – Valstybėse, kurias įvardijame moderniomis, mūsų visuomenės iš tikrųjų atsiskleidė esančios demoniškomis.

Kaip galite pastebėti, stengiuosi neišspręsti problemos, tačiau pasiūlyti būdą prie jos prieiti. Ji yra tokia pati, kaip ir tos, ties kuriomis dirbau, pradedant mano pirmąja knygą apie beprotybę ir psichines ligas. Kaip ir ankščiau jau sakiau, ji liečia santykį tarp patirčių (kaip beprotybė, liga, įstatymų peržengimas, lytiškumas, tapatybė), žinojimų (kaip psichiatrija, medicina, kriminologija, seksologija ir psichologija) ir galios (tokios galios, kuri įtvirtinta tiek psichiatrijos, tiek įkalinimo, tiek ir visose kitose institucijose, skirtose kontroliuoti individus).

Mūsų civilizacija išvystė ypatingai sudėtingą žinojimo sistemą, sofistika paremtą galios struktūrą: į ką mus paverčia tokia žinojimo forma, toks galios tipas? Kokiu būdu šios beprotybės, kančios, mirties, nusikaltimo, troškimo ir individualumo patirtys susieja mane, net jei to mes patys nesuvokiame, su žinojimu ir galia? Aš esu tikras, kad niekada nerasiu atsakymo; tačiau tai nereiškia, kad mes turime atsisakyti pastangos iškelti klausimą.

Michel Foucault

 

Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Gustas

Redagavo  Linas Jankauskas

Versta iš: M. Foucault Dits et ecrits II. 1976 – 1988 p. 953 – 967. Gallimard, 2001

P. s.: tekstas pirmą kartą publikuotas leidinyje The Tanner Lecture on Human Value, ed. McMurrin (S.) t. II, Salt Lake City, University of Utah Press, 1981, pp. 223 – 254.

 

Tagged with: FoucaultkritikapaskaitaPlatonaspolitika
 

One Response to Omnes et singulatim: politinio proto kritikos link (I)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.