Legendinis amerikiečių žurnalistas ir kovotojas už žmogaus teises I. F. Stone’as (1907–1989), dar vadinamas pirmuoju tinklaraštininku, devyniolika metų leido savo vardo savaitraštį (I. F. Stone’s Weekly), kurio leidybą turėjo nutraukti dėl ligos, bet šis faktas jį pastūmėjo užsiimti klasikinių kalbų studijomis Pensilvanijos universitete, kuriame jaunystėje studijavo filosofiją. Baigęs mokslus ir išmokęs senąją graikų kalbą, I. F. Stone’as pradėjo tirti Sokrato mirties aplinkybes. Jis ištyrinėjo visus prieinamus antikinio pasaulio šaltinius – anot vieno žurnalisto, „pro lupą apžiūrėjo kiekvieną graikų polio porą“ – ir parašė knygą „Sokrato teismas“ (The Trial of Socrates, 1988), intelektualinį trilerį, kuriame argumentavo, jog Sokratas, kritikavęs ir nemėgęs demokratinės santvarkos, sąmoningai pasirinko mirtį, kadangi norėjo sugėdinti Atėnų demokratiją.

 

 

I. F. Stone

SOKRATO TEISMAS

 

PRATARMĖ

Kaip buvo parašyta ši knyga

 

Iš tikrųjų tai yra nuotrupa to, kas pradžioje buvo sumanyta kaip didesnis, žymiai didesnis darbas.

Nė viena knyga negali būti iki galo suprasta, jeigu autorius neatskleidžia savo paskatų, privertusių imtis tokios sunkios užduoties. Kaipgi aš, ilgametis kritinės bei nepriklausomos žurnalistikos skleidėjas, priėjau prie klasikinių studijų ir Sokrato teismo? Kai 1971-ųjų pabaigoje dėl krūtinės anginos turėjau nutraukti devyniolika metų trukusią „I. F. Stone’o savaitraščio“ leidybą, be darbo nesėdėjau ir nutariau studijuoti žmonijos minties laisvės istoriją, tačiau studijuoti ne laisvę apskritai, nes tai gali būti suprasta dviprasmiškai, gal netgi susieta su stipresniojo laisve, kuomet šis išnaudoja silpnesnįjį, o laisvę mąstyti ir kalbėti. Mano sumanymas pagrįstas įsitikinimu, jog nė viena visuomenė, nepaisant jos ketinimų, jos utopinių ir išvaduojančių siekių, nėra gera, jeigu joje gyvenantys vyrai ir moterys neturi teisės išsakyti savo minčių. Viliuosi, jog šis tyrimas pagelbės naujoms kartoms ne tik apsaugoti žodžio laisvę ten, kur ji yra, – o jai visada kyla grėsmė tiek dėl gerų, tiek dėl blogų paskatų, – tačiau taip pat įkvėps disidentus komunistiniame pasaulyje atrasti išlaisvinančią Marxo ir Jeffersono sintezę.

Jaunystėje domėjausi ir filosofija, ir žurnalistika. Tą vasarą, kai baigiau vidurinę mokyklą, skaičiau Herakleito nuotrupas. Universitete mano pagrindinis specializacijos dalykas buvo filosofija, bet aš pilnai dirbau ir žurnalistinį darbą, kai pirmaisiais mokslo metais studijas mečiau ir žurnalistiką padariau visą gyvenimą trunkančia karjera.

Tačiau aš niekada nesilioviau domėtis filosofija bei istorija ir, išėjęs į pensiją, vėl prie jų sugrįžau. Pirmieji mano minties laisvės tyrinėjimų metai praėjo studijuojant dvi XVII amžiaus Anglijos revoliucijas, kurios suvaidino tokį didžiulį vaidmenį Amerikos konstitucinės sistemos plėtotėje.

Veikiai supratau, jog negaliu iki galo suprasti XVII amžiaus Anglijos revoliucijų, jeigu išsamiau nepažinsiu protestantiškosios Reformacijos bei glaudžios sąsajos tarp kovos už religinę laisvę ir kovos už išraiškos laisvę.

Kad suprasčiau Reformaciją, reikėjo dar kartą sugrįžti atgalios ir pasinerti į stiprių nuojautų bei nenuoramų mąstytojų kupiną viduramžių pasaulį, kuris pasėjo minties laisvės sėklas. Toks posūkis neabejotinai glaudžiai susijęs su poveikiu, kurį patyrė Vakarų Europa, kai XII amžiuje buvo iš naujo atrastas Aristotelis, išnagrinėjus jo arabiškus ir hebrajiškus vertimus bei komentarus.

Šitai atvedė prie išlaisvinančių įtakų šaltinių senovės Atėnuose, ankstyviausios visuomenės, kurioje minties bei išraiškos laisvė klestėjo iki tol neregėtu mastu ir kuriai iki šiol vargiai kas gali prilygti. Taigi aš, kaip ir daugelis kitų, buvusių prieš mane, įsimylėjau senovės graikus.

Kai pirmąkart įžengiau į senovės Atėnus, naiviai maniau, kad pajėgsiu greitai padaryti antikos minties laisvės apžvalgą, paremtą įprastais šaltiniais. Tačiau neužilgo aptikau, jog įprastų šaltinių nėra. Beveik kiekvieną dalyką klasikiniuose tyrimuose lydi įnirtingas prieštaravimas. Mūsų žinojimas primena milžinišką dėlionę, kurios didžioji dalis negrįžtamai prapuolė. Įžymūs mokslininkai sugeba sudėti išlikusias nuotrupas į prieštaringus išnykusios tikrovės atstatymus. Tatai turi palinkimą atspindėti išankstines nuomones, nuo kurių jie ir pradėjo.

Taigi aš nutariau savarankiškai susirasti šaltinius. Štai tada aptikau, kad neįmanoma padaryti teisingų politinių ar filosofinių išvadų skaitant vertimus, ir ne dėl to, kad vertėjai buvo nekompetentingi, o todėl, jog graikiškos sąvokos nebuvo visiškai kongruenčios – kaip būtų pasakyta geometrijoje – su angliškais atitikmenimis. Vertėjas priverstas pasirinkti vieną iš kelių angliškų apytikrių vertimų. Jeigu nori suprasti konceptualią graikišką sąvoką, turi mažų mažiausiai padoriai išmokti graikiškai, o jau tuomet gali su ja galynėtis originalo kalba, kadangi tik originalas gali atverti iš tikrųjų galimas sąvokos implikacijas ir spalvą.

Kaipgi galima suprasti, pavyzdžiui, žodį logos iš kokio nors angliško vertimo, jeigu šios garsios sąvokos – su visu jos įvairiapusiu sudėtingumu bei kūrybine evoliucija – apibrėžimas užima penkis smulkiu šriftu prirašytus stulpelius didžiuliame nesutrumpinto leidimo Liddell-Scott-Jones „Graikų-anglų žodyne“? Tūkstantmečius trunkanti filosofinė mintis įsikūnijo į sąvoką ir pradžioje reiškė „kalbą“ Homero kūryboje, vėliau virto „Protu“ iš didžiosios P, kaip stoikų dieviškas visatos valdovas, o galop Evangelijoje pagal Joną tapo – subtiliai pasiskolinus iš biblijinių šaltinių – kuriančiuoju Dievo Žodžiu, Jo kūrybine priemone.

Mano dienomis netgi provincijos vidurinėje mokykloje kiekvienas turėjo keturis metus mokytis lotynų kalbos, kad pasiruoštų stojimui į universitetą, ir Katulas bei Lukrecijus buvo pirmieji, kuriais nepaprastai susidomėjau. Tačiau universitete, kurį mečiau pirmaisiais mokslo metais, aš praėjau tiktai vieną graikų kalbos semestrą.

Pensijoje nusprendžiau pakankamai gerai išmokti graikiškai, kad galėčiau savarankiškai galynėtis su konceptualiomis sąvokomis. Pradėjau nuo Evangelijos pagal Joną dvikalbio leidimo, tuomet užsiėmiau pirmąja „Iliados“ giesme. Bet gana veikiai graikų kalbos tyrimas mane nubloškė link graikų poetų ir bendrai graikų literatūros. Jų pažinimas buvo begalinis džiaugsmas.

Tačiau kuo labiau jaučiau meilę graikams, tuo labiau kankino tasai teisėjų spektaklis, surengtas Sokratui. Mane, kovotoją už žmogaus teises, šis dalykas pritrenkė. Tatai privertė susvyruoti mano džefersonišką tikėjimą paprastu žmogumi. Tai buvo juoda dėmė, sutepusi Atėnus ir laisvę, kurią jie simbolizavo. Kaip tokioje laisvoje visuomenėje galėjo įvykti Sokrato teismas? Kaip Atėnai galėjo būti tokie neteisingi?

Ši knyga yra tos kankynės vaisius. Nutariau išsiaiškinti, kaip šitai galėjo atsitikti. Negalėjau ginti nuosprendžio prieš pradėdamas darbą, negaliu jo ginti ir dabar. Vis dėlto aš norėjau suprasti, ką nutyli Platonas, pateikti Atėnų pusės istoriją, sušvelninti miesto nusikaltimą ir šitaip pašalinti dalį stigmos, kurią teismas paliko demokratijai ir Atėnams.

I. F. Stone

 

Vertė Linas Jankauskas

Versta iš: I. F. Stone The Trial of Socrates, New York: Anchor Books, 1989, p.IX–XI.

 

P. s.:

Sokrato byla I. F. Stone’o akimis

I. F. Stone’o dialogas su pačiu savimi: senas nepriklausomos žurnalistikos vilkas nupučia dulkes nuo 2500 m. senumo paslapties ir atskleidžia senovės Atėnų politines realijas, kurias Platonas sėkmingai slėpė.

 

Tagged with: demokratijalaisvėPlatonasSokratasStoneteismas
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.