Ši Gilles’io Deleuze’o esė įdėta rinkinyje „Kritiškai ir kliniškai“ (Critique et Clinique, 1993). Tai yra vienintelė jo knyga, skirta literatūrai. Apie sumanymą parašyti knygą, kurioje susipintų filosofinės ir literatūrinės minties formos, mąstytojas prisipažino viename 1988-ųjų pokalbyje, tačiau „kritiškumo“ ir „kliniškumo“ idėjas apjungė žymiai anksčiau, – tyrime, pavadintame „Sacherio-Masocho pristatymas“ (Présentation de Sacher-Masoch, 1967). Pagrindinę „Kritiškai ir kliniškai“ mintį Deleuze’as pasiskolino iš Nietzsche’s, tvirtinusio, kad filosofai ir menininkai yra savotiški „kultūros fiziologai“, gebantys diagnozuoti (ir, jei reikia, gydyti) įvairių galių santykius, kurie atspindi simptomus. Ši knyga – tai literatūrinių-klinikinių tyrinėjimų serija, kurioje Deleuze’o pamėgti filosofai (Platonas, Spinoza, Kant, Nietzsche ir t. t.) bei rašytojai (Beckett, Carroll, Kafka, Melville ir t. t.) kalbasi ne tik vieni su kitais, tačiau ir vieni per kitus, iš visiems žinomų literatūros ar filosofijos „autorių“ virsdami ženklų ir konceptų režimais.

– Vertėjos pastaba –

 

Gilles Deleuze

Apie keturias poetines formules, galinčias apibendrinti Kanto filosofiją

 

I.

Išniro laikas.

William Shakespeare

Laikas yra išniręs, laikas išniro iš vyrių. Vyriai – tai ašis, apie kurią sukiojasi durys. Vyriai, Cardo, nurodo laiko pavaldumą svarbiems momentams, kurių dėka vyksta (praeina) laiko žymimi cikliški veiksmai. Kol laikas išlieka prikabintas prie savo vyrių, tol jis priklauso nuo ekstensyvaus judėjimo; laikas tampa vyksmo, jo pertrūkio ir tempo matu. Ši antikinės filosofijos ypatybė nuolat pabrėžiama: laikas pavaldus ratu judančiam pasauliui kaip atsidarančios Durys, aplink savo ašį besisupančios durys ar labirintas, atsiveriantis į savo amžinas ištakas. Tokia samprata nulėmė ištisos vyksmų hierarchijos atsiradimą, pagal kurią judėjimas vertinamas atsižvelgiant į tai, kiek jis yra artimas Amžinybei, kiek būtinas, tobulas, vienodas, pasikartojantis, tyrinėjamos jo įvijų struktūros, individualios ašys ir durys bei jas atitinkančio Laiko skaičius. Laikas, be abejo, bando išsilaisvinti ir išsprūsti, kai juo matuojamas judėjimas tampa vis labiau nukrypusiu ar išvestiniu [derive], pažymėtu daiktiškais, atmosferiniais bei žemiškais atsitiktinumais. Tačiau ir šitokia nuosmukio tendencija vis dar priklauso nuo judėjimo kaprizų. Laikas tuo tarpu išlieka pavaldus tam, kas vyksme yra autentiška ir kartu išvesta.

Išniręs laikas, durys, nutraukusios savo vyrius, žymi pirmąjį didijį kantišką pokytį: nuo šiol judėjimas paklūsta laikui. Laiko nebesiejame su jį matuojančiu judėjimu, bet atvirkščiai, judėjimą nusakome remdamiesi jį sąlygojančiu laiku. Dar daugiau – judėjimas neapibrėžinėja objektų, jis virsta erdvės apibūdinimu; pačią erdvę dabar turime atmesti tam, kad laiką išvystume kaip veiksmo sąlygą. Laikas tampa vienakrypčiu ir tiesiniu – ne todėl, jog matuoja išvestinį judėjimą, bet turi šias savybes pats savyje ir dėl savęs tiek, kiek primeta savo apibrėžimo (sprendimo) tęstinumą kiekvienam galimam judėjimui. Tai reiškia laiko ištiesinimą. Laikas jau nebėra privertusio jį paklusti judėjimui Dievo kreivė. Tuščio laiko išraiška iš kiekinės virsta kelintine. Laike daugiau niekas – nei tai, kas autentiška, nei tai, kas išvesta – nebepriklauso nuo vyksmo. Labirintas įgauna naują vaizdinį – tai nebe ratas ir ne spiralė, o gysla, aiški tiesi linija, daug mįslingesnė dėl savo paprastumo, nepermaldaujamumo, šiurpumo – „labirintą sudaro vienintelė tiesi linija, nedali ir nenutrūkstama“. Hölderlinas pavaizdavo Edipą, jau pradėjusį šį reiklų lėtos mirties žygį, vykdantį „rimo“ nevaržomo laiko nurodymus. Dėl tos pačios priežasties Nietzsche Edipo tragediją laikė artimiausia semitiškai tradicijai graikų tragedija. Klajonė kaip išvestinis vyksmas iki šiol gena Edipą tolyn. Todėl veikiau ne jis, o Hamletas užbaigia laiko išsivadavimą nuo judėjimo. Hamleto dėka įvykusį apvertimą lemia tai, kad jo judėjimas išplaukia vien tik iš apsisprendimo tęstinumo. Hamletas buvo pirmas herojus, kuriam reikėjo laiko tam, kad veiktų, tuo tarpu kai kiti buvo pavaldūs laikui kaip pirminio judėjimo padariniui (Eschilas) ar netipiškam veiksmui (Sofoklis). Todėl Grynojo proto kritiką galima vadinti Hamleto, princo iš šiaurės, knyga. Istorinė Kanto situacija leido jam suvokti šio pokyčio reikšmę. Laikas daugiau nėra nei kosminis pirminio dangiško judėjimo laikas, nei prasčiokiškas išvestinių meteorologinių vyksmų laikas. Jis tapo miesto laiku, gryna laiko išraiška.

Ne tęstinumas apibūdina laiką, bet laikas apibūdina vyksmo dalis kaip tęstines, kadangi šios yra apibrėžiamos jo ribose. Jei laikas pats savyje būtų tęstinumas, jis turėtų tirpti kitame laike, begalybėje. Dalykai seka vienas po kito, taigi būva skirtingu laiku, tačiau kartu jie egzistuoja tuo pačiu metu ir slypi neapibrėžtame laike [un temps quelconcue]. Daugiau nekyla klausimų, ar galima apibūdinti laiką kaip tęstinumą, erdvę kaip vienalaikiškumą, pastovumą kaip amžinybę. Pastovumas, tęstinumas ir vienalaikiškumas yra laiko modusai bei santykiai (trukmė, konfigūracija, kryptis). Tai laiko fragmentai [éclats]. Todėl erdvė taip pat daugiau negali būti suprantama kaip sambūvis ar vienalaikiškumas. Tiek vienas, tiek kitas privalo rasti visiškai naujus apibrėžimus. Visa, kas kinta ar juda, tarpsta laike, tačiau pats laikas daugiau nejuda ir nekinta, nes yra amžinas. Jis reiškiasi kaip viso, kas juda ir kinta, forma, tačiau tai nekintanti forma, nesikeičianti – ne amžina forma, o būtent to, kas nėra, amžina forma, nekintama vyksmo ir kaitos forma. Atrodytų, kad tokia autonomiška forma pateikia nesuprantamą mįslę: ji pareikalauja naujo laiko (ir erdvės) apibrėžimo.

 

II.

Aš yra kitas.

Arthur Rimbaud

Laiką antikos gyventojai suvokė ir kaip mąstymo būdą ar, tiksliau, intensyvų dvasios vyksmą, savotišką bažnytinį, vienuolynų laiką. Decartes’as jį sekuliarizavo cogito pagalba: aš manau yra momentinės determinacijos aktas, numanantis neapibrėžtą egzistenciją (aš esu) ir apibrėžiantis ją kaip mąstančią substanciją (aš esu daiktas, kuris mąsto). Tačiau kaip galima apibrėžti nenustatytą, jei negalime pasakyti, pagal kokią formą jis apibrėžiamas“? Šis kantiškas prieštaravimas gali reikšti tik tai: mūsų nenustatyta egzistencija apibrėžiama tik laike, pagal laiko formą. Vadinasi, aš mąstau“ veikia laiką ir apibrėžia savasties“ [moi] egzistenciją, kuri kinta laike ir išreiškia tam tikrą sąmoningumą kiekvienu momentu. Laikas, kaip baigtinumo, apibrėžiamumo forma, nepriklauso nuo intensyvaus dvasios vyksmo; priešingai, įtemptas sąmoningumo laipsnio kūrimas kiekvieną akimirką priklauso nuo laiko. Šitaip Kantas antrą kartą išlaisvina laiką ir užbaigia jo sekuliarizaciją.

Savastis esti laike ir nuolat kinta: būtent inertiška ar, tiksliau, imli, jusli „savastis“ patiria permainas laike. – tai vyksmas (aš mąstau), aktyviai apibrėžiantis mano egzistenciją (aš esu). Tačiau apibrėžti ją įmanoma tik laike, kaip pasyvios, juslios, kintančios savasties būtį, kuri sau reprezentuoja tik savo pačios minties veiklą. Aš ir Savastis esti atskirtos laiko, kuris jas susieja tik dėl fundamentalaus abiejų skirtingumo. Mano būtis niekada negali būti apibrėžta kaip aktyvi ir spontaniška būtis, tiktai kaip pasyvi „savastis“, kuri sau reprezentuoja „aš“ – tai yra apibrėžimo spontaniškumas – kaip Kitą, kuris ją veikia („vidinio jausmo paradoksas“). Edipą, pasak Nietzsche’s, apibrėžia grynai pasyvus elgesys, kuris tačiau susijęs su gyvybingumu po jo mirties. Hamletas demonstruoja ypač kantišką charakterį, kai pasirodo kaip pasyvus buvimas, t. y. panašiai kaip aktorius ar miegantysis suvokia savo paties mintis kaip Kitą, kuriam suteikia pavojingą galią ignoruoti sveiką protą. Tą patį reiškia Becketto Merfio „metabulija“. Hamletas ne skepsio ar abejonės, o Kritikos kūdikis. Aš esu vientisas, nepaisant to, kad nuolat būnu atskirtas nuo savęs laiko formos. Taip yra, nes Aš paveikia šią formą sintezuodamas ne tik vieną po kitos sekančias jos dalis, bet ir kiekvieną momentą, tuo pačiu neišvengiamai paveikdamas ir Savastį, suvokiamą kaip laiko formos turinys. Apibrėžiama forma priverčia apibrėžtą Savastį suvokti savęs apibrėžimą kaip Kitą. Kalbant trumpiau, subjekto beprotybė – tai išniręs laikas. Dviguba Aš ir Savasties kilmė laike susieja ir susiūna jas į vieną. Štai tokia yra laiko tiesė.

Tam tikra prasme Kantas žengia toliau nei Rimbaud. Pastarasis savo puikią formulę galutinai įprasmino tik atsigręžęs į mokyklinius atsiminimus. Rimbaud ją apibrėžė interpretuodamas Aristotelį: „Juo blogiau medžiui, matančiam savyje smuiką… Jei varis pažadina trimitą, tai ne jo kaltė…“ Tai primena idėjos-objekto santykį, kuriame idėja reiškiasi kaip aktyvi forma, tuo tarpu objektas lieka tik potencialia medžiaga. Tai primena liejinį ir liejimo procesą. Tuo tarpu Kantas Aš apmąsto ne kaip idėją, o kaip reprezentaciją, lydinčią kiekvieną idėją. Savastis taip pat nebėra objektas, o tai, su kuo susiję visi objektai, kaip su neutrūkstamu viena po kitos sekančių būsenų kitimu ir nesibaigiančia jų padėties moduliacija kiekvieną akimirką. Taigi idėjos-objekto santykis išlieka, tačiau jis dvejopas dėl Aš-Savastis santykio, steigiančio, nebe šabloną, o moduliaciją. Šia prasme skirtumas tarp formų kaip idėjų (smuikas-trimitas) ir medžiagų kaip objektų (medis-varis) įteisina vienpusio linijinio vystimosi nuoseklumą, reikalaujantį naujų formalių santykių (laikas) bei naujo tipo medžiagos (fenomenas) steigimo. Tarsi skaitant Kantą kartu girdėtume Beethoveną, kurį staiga užgožtų Wagnerio variacija.

Jeigu sutinkame, kad Aš apibrėžia mūsų būtį kaip inertišką savasties kaitą laike, laiką turime suvokti kaip formalų santykį, kuriame mintis veikia save, arba kaip būdą, kuriuo iš vidaus veikiame pačius save. Taigi laiką galima apibrėžt kaip savęs Veikimą ar bent jau formalią galimybę būti paveiktam. Šia prasme laikas, kaip nekintama forma, pasireiškia kaip vidujiškumo forma (vidinis jausmas) ir daugiau negali būti apibūdinamas kaip paprastas tęstinumas ar seka. Tuo tarpu erdvė, kuri daugiau negali būti charakterizuojama sambūvio ar vienalaikiškumo kategorijomis, savo ruožtu pasireiškia kaip išoriškumo forma, formali galimybė būti paveiktam kažko kito kaip išorinio objekto. „Vidujiškumo forma“ nereiškia, kad tik protui laikas yra vidinis, kadangi erdvė taip pat pasižymi šia savybe, o „išoriškumo forma“ nereiškia, kad erdvė išanksto numato „kažką kitą“, nes yra erdvė. Priešingai, ji padaro galimą kiekvieną objektų reprezentaciją kaip kitą ar išorinę. Tačiau tai verčia sakyti, kad išoriškumas yra imanencijos priežastis (kadangi erdvė mano minčiai išlieka vidinė) tiek, kiek vidujiškumas yra transcendencijos (kadangi santykyje su laiku mano protas reprezentuojamas kaip kita nei aš). Laikas nėra išoriškas mums ar, tiksliau, jis nėra specifiškai išoriškas; mes patys esame išoriški laikui ir dėl šios priežasties laikas mus visada skiria nuo to, kas apibrėžia mus kaip jį veikiančius. Vidujiškumas nuolat išlenkia mus, suskaido į du, dubliuoja net tada, kai išliekame vientisi. Tačiau kadangi laikas neturi pabaigos, šis dubliavimas niekada nepasiekia savo ribos: laiką konstituoja svaigulys bei virpesys, erdvę – slydimas ir plaukimas.

 

III.

Skausmingiausia – būti valdomam įstatymų, kurių nežinome. 
Nes tokių įstatymų esmė reikalauja, kad jų turinys taip ir liktų slaptu.

Franz Kafka

Tai tolygu pasakyti – Įstatymas, nes įstatymus, kurių nežinome, sunku atskirti. Antikinė sąmonė kalba apie įstatymus todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis jie suteikia mums žinojimą apie Gėrį ir Geriausią. Taigi įstatymai išreiškia Gėrį, iš kurio jie ir kildinami. Įstatymai yra „antras išsigelbėjimas“, Gėrio atstovai dievų apleistame pasaulyje. Jie nubrėžia bendras nuorodas, kuriomis turi vadovautis, jeigu nori elgtis teisingai. Žinojimo prasme, įstatymai panašūs į Gėrio imitaciją.

Praktinio proto kritikoje Kantas apverčia santykį tarp įstatymo ir Dievo, iškeldamas įstatymą iki gryno ir tuščio unikumo. Gėris yra tai, ką gėriu vadina Įstatymas, – taigi gėris priklauso nuo įstatymo, o ne atvirkščiai. Suprantamas kaip pirmas principas, įstatymas nėra vidinis, neturi jokio turinio, nes bet kuris turinys grąžina jį prie Gėrio, kurio imitacija jis tampa. Ši gryna forma neturi juntamo ar mąstomo objekto. Ji nepasako mums, ką turėtume daryti, tačiau nurodo subjektyvią taisyklę, kuriai turime paklusti nepaisant paties poelgio. Visi poelgiai, kurių maksimos be prieštaravimų gali būti mąstomos kaip universalios ir kurių motyvai neturi kito objekto, išskyrus šias maksimas, bus moralūs (pavyzdžiui, melas negali būti mąstomas kaip universalus, nes visuomet atsiras žmonių, kurie juo tiki ir, juo tikėdami, nemeluoja). Įstatymas apibrėžiamas kaip gryna universalumo forma. Jis nenurodo, ko turėtume siekti kaip gėrio, tačiau pasako, kokią formą privalo turėti tikslas, kad būtų moralus. Jis nesako, ką privalome daryti, bet tiesiog liepia „Tu privalai“, palikdamas mus vienus iš to išvesti gėrį. Tokie šio gryno imperatyvo tikslai. Įstatymas nepažinus, nes jame nėra nieko, ką būtų galima žinoti: tai ne teorinis ar spekuliatyvus, bet grynai praktinės determinacijos objektas.

Įstatymas neatskiriamas nuo sprendimo, o sprendimas neatskiriamas nuo jo įgyvendinimo ar atšaukimo. Jei įstatymas iškeliamas aukščiau visko, daugiau nėra būdo, kaip atskirti „kaltinimą“ nuo „gynybos“ ir „verdikto“. Įstatymas sutampa su savo žyme mūsų širdyse ir kūnuose. Tačiau jis net neleidžia galutinai suprasti mūsų nusižengimų. Taip ir lieka neaišku, kodėl jo plunksna užrašo mumyse Vadovaukis pareiga (neužtenka tik atitikimo)…ir nieko daugiau. Freudas parodė, kad jei šitaip suprasta pareiga reiškia, jog išsižadame savo interesų ir polinkių, įstatymas mus slegia tuo stipriau ir negailestingiau, kuo išsižadėjimas gilesnis. Taigi kuo tiksliau laikomės įstatymo, tuo atšiauresnis jis darosi. Net patys švenčiausi nėra laisvi. Pareiga mūsų niekada neatleidžia nei nuo mūsų dorybių, nei nuo ydų ar nusižengimų: kiekvieną kartą atleidimas yra tik tariamas, o niekaip nenurimstanti, sustiprinta išsižadėjimų sąžinė ima graužti dar stipriau. Tai jau ne Hamletas, o Brutas. Kaip įstatymas galėtų atskleisti savo paslaptį nepaversdamas atsižadėjimo, kuriuo jis pats gyvena, neįmanomu? Galima tik išteisinimo viltis, tačiau ne šią akimirką, o vėliau. Kuo labiau mūsų veiksmai sutampa su įstatymu, tuo toliau atidedamas atleidimas (šventumas suvokiamas kaip atkaklumas moraliniame progrese). Mūsų gyvenimo ribas peržengiantis ir sielos nemirtingumo reikalaujantis kelias eina tiesia ir nenutrūkstančia laiko linija, kurioje mes išliekame nuolatiniame sąlytyje su įstatymu. Tačiau šitokia begalinė tąsa veda ne aukštyn į rojų, bet įkalina žemai pragare. Vietoj to, kad žadėtų nemirtingumą, ji kristalizuoja „lėtą mirtį“ ir be perstojo atidėlioja įstatymo sprendimą. Kuomet laikas suyra, mes privalome išsižadėti antikinio nusižengimų ir išpirkimo ciklo, kad galėtume žengti nesibaigiančiu lėtos mirties, atidėto sprendimo ar neriboto įsiskolinimo keliu. Laikas nepalieka mums jokio kito teisėto pasirinkimo, išskyrus pasiūlytą Kafkos Procese: arba „tariamas išteisinimas“, arba „neribotas atidėjimas“.

 

IV.

Pasiekti nežinomybę sunaikinant visas jusles...
ilgas, beribis ir sistemiškas visų juslių irimas.

Arthur Rimbaud

Tiksliau, nesuderintas visų sugebėjimų (faculties) lavinimas. Tokia būtų ketvirtoji itin romantiško Kanto formulė Sprendimo galios kritikoje. Pirmose dvejose kritikose Kantas aprašė įvairių subjektyvių žmogaus sugebėjimų santykius, tačiau šie santykiai buvo griežtai reguliuojami atsižvelgiant į vieną dominuojantį ar apibrėžiantį pagrindinį sugebėjimą ir primetant jo normą bei valdžią kitiems. Sugebėjimų buvo apstu: objektyvi sąmonė, subjektyvi sąmonė, vaizduotė, supratimas, protas – kiekvienas jų atitinkamai apibrėžtas. Grynojo proto kritikoje dominavo supratimas, determinuojantis subjektyvią sąmonę per vaizduotės sintezės tarpininką, todėl net protas pakluso vaidmeniui, kurį jam paskyrė supratimas. Fundamentalus Praktinio proto kritikos sugebėjimas buvo protas, steigiantis gryną universalaus įstatymo formą, kurią kiti sugebėjimai išpažino, kiek galėjo (supratimas kreipėsi į įstatymą, vaizduotė priėmė sprendimą, subjektyvi sąmonė išgyveno padarinius ar sankcijas). Tačiau sulaukęs tokio amžiaus, kada kiti mąstytojai retai bepasako ką nors nauja, Kantas susidūrė su problema, atvedusia jį prie neįprastos įžvalgos: jei gebėjimai negali užmegzti permainingų santykių, kur kiekvienas jų yra reguliuojamas vieno iš likusių, vadinasi, turėtų būti įmanomas laisvas ir nesureguliuotas savitarpio sąryšis, kuriame kiekvienas sugebėjimas eitų iki savo galimybių ribos, šitaip parodydamas, kad gali pasiekti neapibrėžtą [quelconque] harmoniją su kitais. Šią mintį Kantas išskleidė Sprendimo galios kritikoje, kurią galima laikyti romantizmo pagrindu.

Tai nepanašu į Grynojo proto kritikoje puoselėjamą estetiką, apmąsčiusią juslumą kaip kokybę, galinčią būti susietą su objektu erdvėje ir laike; tai ir ne juslumo logika, ne naujas logos, kuriuo taptų laikas. Naują formulę įgalina Grožio ir Taurumo estetika, čia juslumas tampa autonomiška savaimine vertybe ir išskleidžia tragizme, anapus bet kokios logikos, o tolyn besiveržiantis [dans son jaillissement] laikas sugriebiamas pačioje pradžių pradžioje, svaigulio ištakose. Tai nebe Grynojo proto kritikos Afektas, susiejęs Aš ir Savastį sąryšiu, vis dar reguliuojamu laiko tvarkos; tai Patosas, abiems leidžiantis laisvai išsiskleisti, kad suformuotų keistas, tarsi laiko ištakos, kombinacijas, „savavališkas galimų intuicijų formas“. Tai daugiau ne Aš nustatymas, kuris turi susilieti su Savasties nustatomumu, kad įsteigtų žinojimą; dabar tai nenustatyta visų gebėjimų (Sielos) vienovė, leidžianti įžengti į nežinomybę.

Kyla klausimas, kaip tam tikras fenomenas, apibrėžiantis Grožį, suteikia vidiniam laiko pojūčiui papildomą autonomišką dimensiją; vaizduotei nevaržomos refleksijos galią [pouvoir]; o supratimui neribotą konceptualinę jėgą [puissance]. Skirtingi sugebėjimai įsilieja į spontanišką harmoniją, kurios daugiau nedeterminuoja nė vienas jų, kuri tampa sudėtingesne ir gilesne nebeturėdama jokios taisyklės ir demonstruoja spontanišką Savasties ir Aš atitikimą nuostabios Prigimties sąlygomis. Taurumas žengia dar toliau: jis įtraukia skirtingus sugebėjimus į žaismę taip, kad šie grumiasi vienas su kitu lyg imtynininkai, vienas stumia antrą iki galimybių ribos, pastarasis į tai atsako stumdamas pirmąjį link įkvėpimo, kurio šis pats savaime neįgytų. Sugebėjimai stumia kits kitą prie ribos, tačiau šitaip priverčia priešininką žengti anapus savo galimybių. Sugebėjimai sąveikauja giliausiame lygmenyje, ten, kur yra labiausiai svetimi, nepažįstami vienas kitam. Jie susieina taške, kuriame yra labiausiai nutolę. Vyksta įtempta kova tarp vaizduotės ir proto, taip pat tarp supratimo ir vidinės sąmonės, kova, kurios epizodai bus dvi Taurumo, taigi ir Genialumo, formos. Subjekto viduje atsiveria bedugnė, kurioje siaučia audra. Pirmose dvejose kritikose vyraujantis fundamentalus sugebėjimas galėjo priversti kitus sugebėjimus pasiekti didžiausią įmanomą harmoniją su savimi. Tačiau dabar skirtingi gebėjimai bendrai sukuria mažiausią harmoniją vienas kitame, formuojasi prieštaraujantis, nedarnus sąskambis. Būtent prieštaravimo išlaisvinimas, ši nedarni harmonija yra didysis Sprendimo galios kritikos atradimas, paskutinis Kanto posūkis. Sujungiantis atskyrimas buvo pirmoji Kanto tema Grynojo proto kritikoje, tačiau galiausiai jis atrado disharmoniją kuriančią harmoniją. Nesustyguotas visų sugebėjimų lavinimas turi apibrėžti ateities filosofiją, panašiai kaip Rimbaud visų juslių netvarka nusako ateities poeziją. Nauja muzika kaip disonansas, nedarni darna, laiko šaltinis.

Šias keturias mūsų aptartas formules galima laikyti akivaizdžiai savavališkomis paties Kanto atžvilgiu, tačiau ne jo palikimo dabarčiai ir ateičiai požiūriu. Galima manyti, kad puiki De Quincey knyga Paskutinės Immanuelio Kanto dienos pasakė apie šį mąstytoją viską, ką turėtume žinoti. Tačiau aptarinėjant keturias poetines kantizmo formas, netikėtai iškyla atvirkščioji dalykų pusė – šekspyriškasis Kanto, pradėjusio kaip Hamletas ir užbaigusio kaip Lyras, kurio dukterimis taps pokantininkai, aspektas.

 

Vertė Kristina Karvelytė

Versta iš: G. Deleuze On Four Poetic Formulas That Might Summarize the Kantian Philosophy, in Essays Critical and Clinical, University of Minnesota Press, Minneapolis, 1997, p.27-35.

 

Tagged with: DeleuzeKafkaKantkūrybalaikaspoezijaRimbaudShakespeare
 

4 Responses to Apie keturias poetines formules, galinčias apibendrinti Kanto filosofiją

  1. t parašė:

    sveiki,
    tiesiog permetinėjau akimis tekstą ir radau vieną stambią vertimo klaidą. Rimbaud frazė, kuria pradedama antra šio teksto dalis, yra ‘je est un autre’ – tai reiškia ‘aš yra kitas’ (o ne – ‘aš esu kitas’). Tuo tarpu čia, išvertus su klaida, prarandamas visas šios frazės efektas, ty – tapatybės, sutapimo su savimi, kurį implikuotų ‘esu’, negalimybė.

  2. Kristina parašė:

    Ačiū, už pastabą, taip, tai klaida.

  3. Linas lj parašė:

    Vertimas pataisytas.
    t – dėkui už atidumą.

  4. […] žemėlapis yra esė Apie keturias poetines formules, galinčias apibendrinti Kanto filosofiją, čia ir […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.