Filosofijos likimas. Kai kam gali pasirodyti, kad skamba gana paprastai, gal net jau šiek tiek atgyvenusiai. Juk tokie dalykai kaip likimas dabarties laikmetyje atrodo lyg prastas prietaras, kuomet kas trečiame name gyvena viską žinantis „likimo“ koreguotojas, nešiojantis įvairias „kaukes“, – Kunigas, Mokslininkas, Menininkas, Parapsichologas, Ragana (įdomu, kad mokslo triumfo, suprask, proto amžiuje, raganos pradėjo gyventi ne pasakose ar inkvizicijos kamerose, o kaimynystėje), Krišnaistas, Narys, Specialistas, Inspektorius, Seniūnaitis, Hakeris, Lietuvos Tūkstantmečio Šeštokas ir t. t. Gali kreiptis į Tau tinkantį ar patinkantį žinių šaltinį (nelygu, į ką kreipiesi), bet viena, kas aišku ir garantuota, – kad žinių šaltinis Absoliutus ir savo likimą sužinai per penkias minutes. Priklausomai nuo pinigų sumos sužinai ir dar daugiau: „gėrybių“ kupinas ar tuščias gyvenimėlis laukia, metus ar penkerius skirta dar tempti, nuoskaudos ar užkariavimo šventė priešakyje. O čia dar filosofijos likimas! Koks gali būti filosofijos likimas, jei filosofija, kaip tinginių užsiėmimas ar „pilstymas iš tuščio į kiaurą“, pati savaime aiški ir nėra net ką čia apie ją kalbėti. Na, daugmaž tokios mintys gali kilti daugumai (pabrėžiu, ne visiems) išgirdus šį dviejų žodžių junginį – filosofijos likimas. Tad ką galima pasakyti apie knygą Filosofijos likimas, ką galima tarti apie šios knygos autoriaus filosofijos likimą, kai esu susidūręs ne tik su pavadinimu, tekstu ar žodžių deriniu, bet ir minties polėkiu, gulančiu išraiškai štai šiame popieriaus gabale?

Šioks toks asmeninis epizodas: susitikimas su šios knygos autoriumi (beje, ši knyga tuomet dar nebuvo išleista) man tapo savotišku likimo blyksniu. Tai sunkiai suvokiama bei keista patirtis, kurią kartais vadiname egzistenciniu pasaulio suvokimu. Filosofija, kaip atitinkamas gyvenimas, žymi unikalios pajautos modusą, būnant supančiame pasaulyje. Klausant Arvydo Šliogerio paskaitų, ypatingai sustiprėja ir dar aiškiau išsikristalizuoja individuali filosofijos samprata, kurioje filosofija yra ne tik atitinkamų tekstų skaitymas, diplomo su įrašu apie baigtas filosofijos studijas turėjimas, kalbėjimas „aukštom frazėm“, elgimasis ar rengimasis kitaip nei kiti, bet kaip tampriai susijusio su manimi pačiu, unikalaus ir vienkartiško individo žvilgsnio į mane supantį pasaulį patyrimas bei bandymas apie šio žvilgsnio turinį pasikalbėti su kitu panašią patirtį turinčiu.

Ši esė – tai bandymas bendrais bruožais aprašyti, kokios problemos ištinka ir lydi filosofą remiantis Arvydo Šliogerio tekstu Filosofijos sugrįžimas iš knygos Filosofijos likimas, parašytos kartu su Algiu Mickūnu. Taip pat esė pabaigoje formuluojami keli klausimai, kurie kyla šio teksto skaitymo metu. Kaip minėjo Heideggeris, klausimas, kuris „išsiunčia į mąstymo kelionę“, yra pamatinis filosofijos dėmuo, tad galbūt šie klausimai gali tapti filosofinio dialogo pretekstu, nuolatinio filosofinio pokalbio pradžios imperatyvu.

Filosofas pradeda nuo vidutiniškosios kasdienybės, sako Heideggeris, arba nuo aikštės ir gatvės, kaip Sokratas. O nuo ko pradeda Šliogeris? Ar šis motyvas reiškia, kad būtina išeiti į gatvę arba prekybos centre krautis pieną ir duoną, kad galėtum pradėti filosofuoti? Gal ir tai nepamaišytų, bet filosofinis diskursas, iškeldamas kasdienybės temą, visų pirma teigia, kad būtina suprobleminti dabarties situaciją, neigimo judesiu atmesti nereikalingus dalykus bei pabandyti pradėti nuo paprasčiausio pradžios taško identifikavimo be jokių „teorinių“ prielaidų. Ką tai reiškia, jei norima kalbėti apie filosofiją ir ar apskritai tokia pozicija galima? Verta bandyti atlikti savotišką atožvalgą į lauką, kuriame keliama problema. – Filosofija: kas tai yra dabar; kokia veikla ar tekstai žymimi kaip filosofiniai; kokia figūra nešioja filosofo vardą; kuo ji pasižymi; kokios prielaidos visuotinai vadinamos filosofinėmis; ar jai numatomos kokios nors perspektyvos; pagaliau, kokios problemos dabar keliamos filosofijos baruose? Paprastai tariant, verta pabandyti tarsi iš šono pažiūrėti į visą „skruzdėlyną“, kuris vadinamas filosofine teritorija. Ši pastanga, nukreipta tokia mintine linkme, leidžia suprobleminti situaciją. Pabrėždamas esminį filosofijos situacijos šiuo gyvenamuoju laikotarpiu bei šioje gyvenamojoje erdvėje momentą, Šliogeris konstatuoja, kad jau nuo senų senovės garsiai skelbiama apie filosofijos pabaigą. Esant tokiai būklei, filosofo situacija tampa tragikomiška. Ši įžvalga taikliai įvardija esminę filosofo būklę dabarties pasaulyje, o gal ir nuolatinę būseną, kuriai pasmerktas filosofas (nesvarbu, koks pasaulis bebūtų), nes, anot Šliogerio, jam lieka tik „atlikti savotišką virtualią savižudybę ar, geriausiu atveju, tarti, kad jis pats gyvena kaip zombis, kaip gyvas lavonas, tik imituojantis gyvybę ir simuliuojantis gyvą būtybę“. Toks pirmą kartą atsivėręs nežinomybės ir keisto paradoksalumo horizontas yra vienas iš pamatinių filosofijos bruožų, vienas iš nežinomybės prezumpcijos pasireiškimo modusų, kuris niekada neleidžia nuklysti į žinojimo svaigulį ar dievišką amneziją.

Taip suprobleminus situaciją, anot Šliogerio, galima žengti pirmą žingsnį, kurį graikų filosofai įvardija kaip tokį, kurio metu tik ir gali apskritai atsirasti filosofija – nustebimas, žvilgsnis į pasaulį taip, lyg jį matytum pirmą kartą, o šis matymas būtų toks gluminantis, kad aptinkama situacija, puikiai įvardijama liaudies folkloru: „Net kalbą atėmė.“ Filosofija prasideda kaip nuostabos akimirka amžinajame „čia ir dabar“, kai tiesiogiai nubraukdamas visas laiko, rašto, mąstymo prietarų ir interpretacijų sluoksnis bei prasidedanti kaip individo išsiskyrimas iš anoniminės masės, kaip laisvo žmogaus pastanga atsiriboti nuo būtinybės vergovės ir visos naikinimui bei mechaniniam priežastingumui pasmerktų vergų košės, kaip drąsios ir autonomiškos individualybės unikalus žvilgsnis į daiktus, – štai koncentruotas Šliogerio „receptas“.

Vis tik filosofijoje slypi kažkas, kas leidžia jai atlaikyti didesnį krūvį, nei trims titanams iš vienos legendos apie pasaulio sandarą, laikantiems žemės rutulį, ir išvengti nuolat skelbiamos pabaigos, tuo tarpu kai minima legenda jau tapo istorine seniena, atsimenama tik specialiai ja besidominčių. Šios filosofijos prigimtinės jėgos pamatą įžvelgė jau Platonas, paprastais žodžiais įvardijęs jį maždaug taip: „Pamatęs idėjas, tu nebegalėsi užmiršti, kad jas regėjai.“ Kalbant apie pradžios klausimą, galima persakyti taip: nors chronologiškai mes žinome, kada prasideda filosofija, bet paradoksaliu būdu ji neturi pradžios, nes filosofija visada tarsi prasideda iš naujo, bet kuris, pradėjęs filosofuoti, esti mąstymo pradžioje.

Toliau sekant knygos puslapiais iškyla dar vienas probleminis rakursas – nežinojimo prezumpcija. Kaip pažymi Šliogeris, visi jo kursai yra apie tą patį, tai tarsi bandymas atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, bet šis apriorinis vieno klausimo inspiruojamas hipotetinis vienodumas Šliogerio filosofijoje įgyja skirtingumą kiekvienu raiškos atveju: niekada nieko nebuvo taip pat. Kalbant apie nežinojimo prezumpcijos išraišką šio teksto puslapiuose, galima konstatuoti, kad filosofas nežino pirminio prado, negali pažinti paties daikto, bet gali papasakoti, kas vyksta pakeliui link šio siekio įgyvendinimo, besismelkiant prie filosofijos kilties ištakų. Tokia laikysena esti skirtinga visų kitų sąlyčių su pasauliu ar buvimo jame būdų, kurie savo prielaidose numato žinojimo prezumpciją, kuri savo ruožtu absoliučiai būtina, kitaip bet kuris mokslas praranda savo pamatą. Nežinojimo akimirką – būdamas ištikimas savo likimui, visiškoje tyloje ir vienatvėje – filosofas patiria štai šį jam dovanotą, esantį, iš kažkur ateinantį daiktą, kaip visišką nežmogiškumą, kaip gamtiškumą, kurį Aristotelis vadina physei onta. Šliogerio filosofijos telos.

Kaip arba kada toks patyrimas gimsta, aktualizuojasi ar aplanko? Šliogeris tvirtina, kad nuostabos, kaip patyrimo par excellence, metu, nuostabos, kuri „individualizuoja ne tik mane nustebinusį daiktą ar įvykį, bet – o tai ne mažiau svarbu – ir mane patį“, atsiranda pavyzdinis filosofo patirties orientyras – individualumas. Koks individualumas? Kaip jis duotas/įgyjamas? Anot teksto autoriaus, atsakymas yra ir paprastas, ir sudėtingas, todėl būtina pradėti nuo tokios pastabos: žmogus esmingai esti horizonto būtybe, tai yra, jo buvimas pažymėtas baigtinumu, žmogus patiria tik tai, kas yra paviršiuje, nes paviršiaus, kaip duoties atverties, neįmanoma peržengti, lygiai taip pat, kaip ir žvilgsnio horizonto. Štai šis matomas daiktas, kaip matomas individualumas, tampa matymo horizontu, jusliniu duoties horizontu, kurio negali peržengti, peržvelgti, bet kuris gali kisti, kaip kinta žvilgsnio horizontas, bet niekada neišnyksta, jei nepapuolama į dieviškosios, mokslinės ar mistinės pseudo regos bei pseudo patirties būseną. Tematizavus regos momentą, reikėtų dar šiek tiek jį išryškinti. Štai šio daikto, atsiveriančio šiapus juslinio horizonto ir tarpstančio visiškame paviršiuje betarpiška pagava, graikų buvo vadinta teorija. Teorinis žvilgsnis graikiška šio žodžio prasme reiškė dieviško žvilgsnio galimybę, kurią, anot Šliogerio, būtų galima vadinti „bekalbio paties daikto matymu“ arba „įsisąmoninta nuostaba“.

Šioje vietoje kylantys neaiškumai su teorijos samprata, jos dieviškumo modusu rekomenduotinai šalintini skaitant Filosofijos likimą, todėl apsiribotina tik trumpa ir deklaratyvia pastaba: teorinio žvilgsnio metu daiktiškasis individualumas pasirodo kaip įvykis, kuris esti lemtingas pačiai filosofijai, nes esti kaip metafizinis įvykis, kuris, kaip jusliškasis physei onta supratimas, kaip meta judesys par excellence, yra pakibęs Tarp buvimo ir nebuvimo, Tarp kalbos ir bekalbiškumo. Tokio metafizinio įvykio, kaip teorinės žiūros orientyro į physei onta (daiktą), apsibrėžto išstojimo būklė tiksliai buvo dar filosofijos chronologinėje pradžioje įvardinta Herakleito: kisdama rymo.

Prisimintina, kad filosofija, kaip mąstymo kelias, nuolat lydima nežinojimo prezumpcijos, tačiau individo suvokime, Šliogerio manymu, svarbu atsisakyti dviejų dalykų: 1) jo/individo ir 2) jo/mąstymo kelio mašininio traktavimo – a) esinio, sudaryto iš kitų individų ar jų serijų, vaizdinio, bei b) sąvokinio, objektyvaus ir a-tomos – nedalomo, vientiso bei baigtinio žodžio. O gal svarbu nusikratyti, svarstant apie individą, kiekybinio vaizdinio stigmos, kuri suskaldo individą į kitų individų derinių vaizdinį, ir suvokti jį kokybiškai, tai yra, kad substanciniai individai, kaip esiniai, yra tokie, „kuriems individualumas yra ‘substancinė’ savybė ar veikiau jų substancinis branduolys“? Tokio individualumo neįmanoma įveikti, peržvelgti, pažinti, o jei tai daroma, tada jis sunaikinamas. Toks naikinimas yra nuolat kultivuojamas įvairiausių praktikų (religinių, mokslinių, meninių) metu, nes praktinis žvilgsnis, kaip žinojimo prezumpcijos kasdienė duotis, yra radikaliai priešingas tausojančiam teoriniam žvilgsniui. Taškas, momentas ar epizodas, kuomet aiškiausiai galimai atsiskiria filosofija, – kaip teorinis žvilgsnis į štai šitą substancinį individą, nuo kitų praktinių žvilgsnių į kalbodaikčius, yra patyrimas. Patyrimas yra bekalbis susitikimas su štai šituo daiktu; betarpiškumas; individualizuojanti tėkmė; sąlytis, kuris nepagaminamas jokių žmogaus pastangų dėka; kokybinė duoties neduotis. Patyrimas, Šliogerio dar vadinamas „likimo ašmenimis“, yra tai, ant ko „kybo“ filosofija – Tarp.

Šliogeris, aptaręs filosofijai esminius momentus, pateikia dviejų prieš ją įvykdytų kontrrevoliucijų išsklaidą – tai bandymai gražinti filosofiją į anoniminės visuotinybės glėbį, ją paversti teognozės (religijos) ir technognozės (technomokslo) tarnaite. Tariant aptariamų problemų konteksto aspektu: filosofiją šių dviejų kontrrevoliucijų metu bandoma gražinti į žinojimo prezumpcijos stichiją. Taigi paradoksalu yra tai, kad žmogui išskirtinė, jam skirta duotybė – filosofija – įvairiausiais būdais ir su fanatišku užsidegimu bandoma nuolat sunaikinti. Paklausite, kaip? Šliogeris pažymi, kad visų pirma „paradoksaliu suicidiniu judesiu“, save paverčiant mašina arba angelu. Tokia įvykių eiga visiškai nestebina, nes žmogaus troškimą atmesti su filosofija ateinančių dalykų/įvykių, iškeliamų autonomiškų, laisvų ir drąsių individualybių (filosofų), krūvį, aprašė ir ištarmėje paliko vienas pačių įžvalgiausių, o gal net ir įžvalgiausias – Herakleitas: „Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina.“ Teksto pabaigoje Šliogeris teigia, kad filosofija, praėjusi ilgą ir sudėtingą kelią, sugrįžta (gal ir niekur nebuvo dingusi?) kaip filotopija, kaip bekalbio daikto šiapus juslinio horizonto betarpiška patirtis Tarp Žemės kosmo ir Dangaus polio.

Na, štai ir trumpas tekstas apie kitą tekstą – Filosofijos likimą. Šios knygos minties gija tokia pulsuojant, ekspresyvi, besiveržianti ir besiplečianti, kad likti abejingu nėra šansų. Platonas pasakojo, kad reikia ilgai ir nuobodžiai ruoštis, kad galėtum išvysti idėjas, taigi šį tekstą galima vadinti tuo pasiruošimo dėmeniu, kuris lydi filosofijos likimo kelyje. O štai ir žadėti keli klausimai, kurie iškilo skaitant Filosofijos likimo tekstą ir kurpiant šio teksto raides bei aidint kažkur atmintyje įstrigusiam klausytų Šliogerio paskaitų balsui.

Tai, ką vadiname mokslais nuo Galileo laikų, pasižymi dviem dėmenimis: eksperimentu ir matematiniu skaičiavimu – tai skiriamieji mokslo bruožai. Žvelgiant į dabartinį fizikų (fizika dažnai laikoma pavyzdiniu mokslu) vykdomą „eksperimentą“, – LHC, didįjį hadronų kolaiderį, – kyla tik vienas klausimas: kiek moksluose dar liko eksperimento? Ar jis išvis dar liko? O jei neliko (kad LHC jo nebeliko – aiškiau nei aišku…), žvelgiant į kasdienybę norisi teigti, kad mokslai, minėta prasme, išsisėmė ir stovima ant slenksčio kitos anoniminės visuotinybės vyravimo išraiškos pradžios. Kokia ši pradžia? Kas iškyla vietoj mokslų? Iškėlus šį klausimą, savaime kyla sekantis, jau su pretenzija į dalį atsakymo. Ar šiuolaikinė psichozė dėl kūrybinio polėkio išraiškos ir jo skatinimo mūsų amžiuje, kuomet Europos sostine tampama ne dėl politinių idėjų kėlimo, bet gavus kultūros centro vardą (ar VEKS – Vilnius Europos kultūros sostinės – simboliu tapusi atomų pynė mums nenurodo tampraus meno ir mokslo ryšio?), nesiūlo mums labai greitos diagnozės, kad jėgas telkia ir kyla nauja visuotinybės jūros banga – MENAS ir estetizacija – plinta apimdama visa, ką tik gali kaip maras, nepaliekantis nė vieno nepaliesto? Svarstant filosofijos likimą, klaustina, ar tai yra poezignozės kontrrevoliucija. Herakleitas paliko tokią jam priskiriamą ištarmę: „Akys ir ausys – blogos liudytojos barbarų sielas turintiems žmonėms“; ar tai reiškia, kad ilgą laiką pasikliovę akimis ir ausimis, jas pamirštame ir, paklusdami barbaro sielos diktatui, po truputį atsiduodame meniniams aklybės ir kurtybės mums siūlomiems fantomams? Viskas keliasi anapus horizonto…

Sofistas

Tagged with: filosofasfilosofijaŠliogeris
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.