Aš tavo mokytojas, tu mano kankintojas. Tu didybė, aš tavo auka. Tavo mąstymas, mano kančia. Tik aš galiu apibūdinti tavo kankinimą. Juk žodžiai tampa pačiais galingiausiais, privertę kūną beatodairiškai kartoti jų diktuojamą judesį. Ausis – didžiausia gundytoja ir stipriausia baudėja. Aš kuriu kontraktus – tu juos naikini ir šlykštiesi. Aš bėgu nuo vienatvės prisirakindama prie tavęs grandinėmis ir taip tapdama tavo įrankiu. Mano baimė daro tave didžiu. Tokį sandėrį, žvelgiant iš Gilles’io Deleuze’o filosofinės perspektyvos, sudaro du žmonės, o tiksliau, jų tipai – mazochistas ir sadistas. Dvi priešingybės, tačiau puikiai susiliejančios į vienį. Viena kitą skaudinančios, tačiau taip teikiančios malonumą. Valdančios ir paklūstančios, mąstančios ir chaotiškos. Jei šiems, iš žodžių sudėtiems ir filosofijoje patalpintiems personažams norėtume suteikti vaizdą, čia puikiai tiktų Larso von Triero filmo „Antikristas“ personažai.

Epizodas iš filmo „Antikristas“

Vyras ir moteris. Racionalumas ir sumaištis. Ramybė ir skausmas. Sadistas ir mazochistas. Visa tai – galimos filmo temos. Tačiau kuri iš jų pamatinė, žino tik autorius. Filmas, ši istorija, man primena labirintą. Daug kelių, daug pusių, daug detalių ir prasmių. Vieni juo žavisi, kiti šlykštisi. Vieni bando suprasti, kiti atmeta prisidengdami filosofinių ir kinematografinių žinių ne/turėjimu. Vieni žavisi estetiškai, vietomis net idealiai nufilmuotomis detalėmis, kiti bodisi vulgariu nuogumu. Pabandykime į filmą pažvelgti pro Deleuze’o akinius, iš filosofinės perspektyvos.

„Antikristą“ sudaro trys pagrindinės dalys: pirma – širdgėla, kurios simbolis yra stirna; antra – skausmas, kurio simbolis yra lapė ir trečia – neviltis, kurią simbolizuoja varna. Kiekvienas gyvūnas yra emocinio išgyvenimo simbolis. Šiame santykyje tarsi surišama gamta su žmogumi. Trys gyvūnai ir trys išgyvenimai pasirodo jau filmo pradžioje, tačiau vis dar kaip atskiri simboliai: lentelė su gyvūnais vonioje, kuomet pora mylisi; trys kareivėliai ant lango, kuriuos nuverčia žūstantis vaikas… Kiekvienas kareivėlis – tam tikras jausmas, kiekvienas jausmas – tam tikras gyvūnas.

Žuvus vaikui, pirma pasirodo širdgėla, arba stirna, kuri vis dar nešioja savo negyvą vaiką. Moteris, nualpusi laidotuvių metu, atsigauna ligoninėje; ji pasimetusi laike, sumišusi, kaltinanti save dėl vaiko žūties. Šalia jos – vyras; jis tvirtas, ramus. Jis – psichoterapeutas. Žinoma, tai sąlygoja jo sprendimą žmoną pasiimti namo. Moterį kankinanti širdgėla, anot jo, normali būsena, kurios nereikia gydyti. Jai nebereikia vaistų. Nebereikia gydytojų. Jai reikia tik jo, kuris pažįsta ją geriau už bet ką kitą. Jis žino už ją, ko jai reikia. Jai norint mirti, jis neleidžia.

Naktis. Moteris dūsta, dreba, jos kaklas pulsuoja – visa tai sapnas, kuris atėmė iš jos gebėjimą kvėpuoti. Sapnas tarsi privertė išgyventi nerimo priepuolį fiziškai. Jei vyras myli ją, turės padėti. Nors pradžioje pasirodo, jog vyras pradėjo žmonos gydymą prieš jos valią, dabar matome, jog ji to trošta ir pati. Kuo ji labiau siekia atsikratyti širdgėlos, tuo jis tvirčiau laiko ją šioje būsenoje. Anot vyro, ji turi pasilikti ją bauginančioje būsenoje, tik tada ji supras, kad baimė nėra pavojinga, o tam, kad identifikuoti pačią baimę, jis pasiūlo sudaryti jų sąrašą. Kaip vieną iš didžiausių baimės katalizatorių moteris pasirenka mišką, kuriame seniau troško gyventi. Vyras nenuleidžia rankų, tęsia terapiją, kuri persikelia į traukinį, keliaujantį į baimių mišką. Hipnozė. Moteris miške. Čia viskas sustingę, juda tik ji. Viskas ramu, beveik negyva, tiltas, lapės uola, miręs medis, namas. Moteriai neleidžiama eiti į vidų, nes baimė slypi iš išorės. Jis leidžia ateiti baimei. Ji – pasiduoda jo dirigavimui. Jis kankina, ji kenčia. Jis pasitelkia mokslą, ji skendi išgyvenimuose. Jis sadistas, ji mazochistė.

Pasibaigus hipnozei, vyras ištaria žodžius: „Ką protas gali įsivaizduoti, tą jis gali ir įgyvendinti.“ Jei teigsime, kad vyras yra proto simbolis, o protas – sadisto skiriamasis bruožas, tuomet galime teigti, kad moteris, būdama mazochiste, bus ta, kuri realizuos proto viziją. Tačiau čia galėtinai sunku tiksliai apibrėžti, kas vaidina kurį vaidmenį. Jei sutiksime, kad šiame filme vyrauja chaosas, čia galimas ir vaidmenų susimaišymas.

Vėliau filmo vaizdas vyksta jau pačiame miške, keliaujant link trobelės. Išgyvenus šį potyrį hipnozės metu, moteris priversta dar kartą pažvelgti savo baimei į akis. Degančios žemės jausena, baimė eiti per tiltą, visa tai priverčia moterį palūžti. Tuomet ir apsireiškia pirmasis išgyvenimo simbolis – stirna. Ją išvysta vyras. Jos širdgėla pasirodo jam gyvūno forma.

Antroji filmo dalis – skausmas, įgavęs pasiutusios lapės formą, kuri apsireiškia būtent vyrui. Veiksmas vyksta ant tilto. Moteris vėl akis į akį susiduria su savo baime, kurios išvengti jai neleidžia vyras. Tačiau jausmai stipresni už protą, moteris pabėga. Manau, jog svarbu šiek tiek detaliau aprašyti vyro kelią link namų. Čia atsiskleidžia keletas detalių, kurias ne taip lengva pastebėti iš pat pradžių. Vyras keliauja mišku. Jis regi lapės olą, mirusį medį, visa tai, ką regėjo ir jo žmona. Pagaliau jam priėjus prie namo, pirmas dalykas, kurį jis paliečia – diskas, kuris, kaip žinome, vėliau taps jos skausmo nešėju. Taip pat jis paliečia ir įrankių dežę, kurie ir dalyvauja kankinime. Vyras tarsi išsirenka sau kankinimo įrankius. Būtent čia galime vėl suabejoti, ar jis yra tas, kuo jį laikėme. Ar vyras tikrai sadistas?

Toliau tęskime terapiją. Čia galime paklausti, kodėl žmogus, jautęs tokį stiprų ryšį su gamta ir siekęs ją padaryti namais, staiga ima jos bijoti. Kodėl moteris bijo miško? Apskritai, ko mes bijome? Kiekvienas racionalus žmogus, kurio šarvai yra žinojimas, bijo to, ko negali paaiškinti. Edenas tapo panikos katalizatoriumi, kuomet moteris išgirdo vaiko balsu verkiant gamtą. Ji rėkė, raudojo. Vėliau pateikiamas krintančių gilių įvaizdis, kuris taip pat ganėtinai simboliškas. Jų kritimą, atsitrenkimą į stogą, moteris prilygina mirčiai. Jos krenta, krenta. Jos miršta, miršta.  Ji girdi verksmą tų, kurie pasmerkti mirti. Nors čia pateikiamas gamtos įvaizdis, galime išgirstą verksmą susieti su žuvusiu vaiku. Ji girdėjo jo verksmą, kuris, pasirodo, buvo ne jo. Gal tai buvo haliucinacija, iliuzija? Tačiau jei prisiminsime mintį, jog tai, ką protas gali įsivaizduoti, gali ir įgyvendinti, ar neatsitinka taip, jog vaiko mirtis nėra atsitiktinis įvykis, ką, aišku, filmo pabaigoje ir suprantame.

Rytas. Moteris stebuklingai sveika. Aukštindama, girdama vyrą, ji tuo pačiu pyksta, jog jis, atrodo, nesidžiaugia. Moteriai vėl pabėgus, vyrui pasirodo antrasis simbolis – save valganti lapė, kurioje apgyvendintas skausmas.

Trečioje filmo dalis prasideda lietaus simbolika, palėpe bei iškarpomis, kuriose – kenčiančios moterys. Kai kurios iš jų deginamos, tačiau dauguma – nuogos, surištos ir apsuptos vyrų. Visa tai labiau primena ne inkviziciją, o erotinį sadizmą ir mazochizmą. Čia vėl akiratyje pasirodo visi trys simboliai: lapė, varna ir stirna. Tai trys elgetos, kurios simbolizuoja žvaigždyną. Po simbolių vėl kartojasi terapija, kurios pagrindas – vaidmenys. Jis – visos mintys, jai keliančios baimę. Ji – racionalusis mąstymas. Atrodo, tarsi filmo veikėjai šiame žaidime apsikeitė savo vaidmenimis.

Vyras, iki šiol buvęs protu, tapo gamta, kuri gali ją nužudyti. Moteris pamini, jog jei žmogaus prigimtis yra bloga, ji skleidžiasi ir plinta pačioje gamtoje. Žmogus tarsi užkrečia gamtą. O pripažinus, kad moterys yra valdomos gamtos, jos tarsi perima visa blogį į save. Arba čia galime pažiūrėti ir iš kitos perspektyvos: jei moteris yra artimesnė gamtai, jos prigimties blogis gali užkrėsti gamtą. Filmo herojė šioje vietoje pasimetė. Tyrinėdama blogą elgesį su moterimis, ji įtikėjo bloga moterų prigimtimi. Vyras bando įtikinti moterį, kad dauguma jos tyrinėtų moterų buvo nužudytos ne dėl to, kad jos buvo blogos, o dėl to, kad buvo moterys. Tačiau filmo herojė, kurią mes laikome mazochiste, tai pamiršta. Atrodo, jog ji, įtikėjusi savo bloga prigimtimi, pasitelkusi vaiko žūtį, siekia būti nubausta kaip visos kitos moterys. Tačiau ir dėl to negalime būti tikri.

Čia priartėjame prie finalinės scenos, kuri vainikuojama fiziniu smurtu, kurio iki šiol filmo herojai beveik nenaudojo. Čia vyras, kurį iki šiol laikėme sadistu, pats tampa moters auka. Jis žalojamas savo paties išsirinktais įrankiais. Ieškant slėptuvės, vyrui apsireiškia trečiasis išgyvenimų simbolis, apgyvendintas varnos kūne. Ji – nevilties simbolis. Ji – išdavikė, parodžiusi moteriai kelią pas vyrą. Galime detaliau panagrinėti simbolius. Vaikui krentant pro langą, kambaryje buvo stirna – širdgėla. Slėpdamasis nuo žmonos, vyras slėptuvę randa lapės urve, kuris yra skausmas. Tačiau jį išduoda varna, kuri yra neviltis.

Atradusi vyrą, moteris kur kas ramesnė, isterijos priepuolis, žiaurumas tarsi išgaravo. Ji vėl mylinti ir siekianti išlaisvinti vyrą, išvaduoti nuo skausmo. Tačiau ar čia verkia mylintis moteris, ar sukta manipuliatorė?

Paskutinė scena, kuomet moteris tarsi panaikina savo moteriškumą, nusikirpdama savo lytines lūpas, atskleidžia viena iš svarbiausių filmo epizodų. Ji matė, kaip vaikas lipo per langą. Ji matė, kaip jis iškrito. Jei visa tai tiesa, kodėl nieko nedariusi tada, dabar ji save kankina ir baudžia. Ar bausmė teikia malonumą? Ar ji beprotė, ar mazochistė? Prie jos, atsisakiusios savo moteriškumo, susirenka visi trys simboliai – lapė, varna ir stirna; skausmas, neviltis ir širdgėla. Ši trijulė – mirties simbolis, iki šiol pranašautas vyrui, lemtingu tampa moteriai. Varna, buvusi jo išdavike, tampa jo gelbėtoja. Nors moteris visomis jėgomis siekia vėl sutramdyti vyrą, ji bejėgė. Ir čia žiūrovus ištinka deja vu.

Pulsuojantis kaklas, išsprogusios akys, dusimas. Tik ši kartą – tai ne sapnas. Vyras sunaikina moterį. Sulig jos mirtimi, gamta nurimsta. Ji tampa jaukesnė. Ji tampa gyva, o svarbiausia – sutvarkyta. Vyras, sunaikinęs tamsios prigimties moterį, išvalė gamtą. Racionalumas sutvarkė chaosą.

Dalia Tučkutė

Tagged with: antikristasfilmaskūrybavon Trieras
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.