Ką pagalvoji išgirdęs žodį „pratybos“? Viena mintis atskrieja iš plačių internetinių laukų, pranešdama, kad kažkuriame pasaulio lopinėlyje – Pchenjano, Karaliaučiaus, Jeruzalės ar Raudonųjų khmerų prieigose – nustatyta tvarka vyko įvairiausių techninių mehanizmų ir juos aptarnaujančių žmonių judėjimas su aiškia apibrėžtimi be galimybės judėti kitaip. Koks tikslas tenka vienam konkrečiam individui šioje griežtoje ir apspręstoje struktūrinėje judėjimo schemoje? Jokio!!!, jei atsakytume su radikaliu ir egzaltuotu užsidegimu. Tokiame procese nėra individų, o kalba apie jų unikalų tikslą yra klausimas, galintis sukurti destrukcinį judesį visos struktūros atžvilgiu. Kitas galimas variantas gali būti apie įgūdžio tobulumo vyksmą. Štai aš esu atitinkamoje vietoje ir atlieku tokius man pasiūlytus veiksmus; tampu galįs atlikti tai, ko negalėjau vakar; jei pasiekiu ribą, galiu tai atlikti mažiausiai taip, ko/kaip negali niekas kitas. Palikime tą patį pasakymą, suformuotą totalinės užklausos: koks konkretaus individo tikslas šiame vyksme? Trumpas atsakymas, kurį gali pateikti neišsiplėsdamas, būtų toks: išpildyti tau lemtą/sukurtą prigimtį/funkciją.

Kad neišsiplėstume į smulkesnius vaizdinius, atsirandančius sąvokos „pratybos“ ištarties atveju, kelkime klausimą „Ką pagalvoji išgirdęs žodį ‘dvasinės’“? „Dvasinės“ visų pirma nurodo tai, kas tarsi nėra savaime suprantama, kažkas tokio, kas yra paskendę pragmatinio amžiaus sąmonės bastūno supratimo migloje; tai, kas yra kažkur ir sietina su tuo/tai/kažkuo, kas neabejotinai yra arba 1) kliedesiai, arba 2) daug „aukščiau, galingiau“ už žmogų. Pasakykime paprastai: tai, kas nurodo neabejotiną visuotinį būvį. Juk tiek pirmas, tiek antras būvis tokį apibrėžimą naudojančio sąmonėje yra visa apimančio dimensijoje.

Tačiau jei paklausčiau konkrečiai: o ką tau reiškia, kai sakau „Ignaco Lojolos dvasinės pratybos“? Visuotinio interneto naudojimo laikmetyje net neverta atlikti sociologinio tyrimo, nes po 10 sekundžių tylos greitų ir miklių pirštų „turėtojas“ kaip žirnius bers atsakymą iš „liaudies išminties lobyno“ Vikipedijos

Stabtelk ir pažiūrėk į pačių Lojolos pratybų turinį ir keletą momentų, kurių niekada nefiksuoja greito laiko, greitos reakcijos, greito maisto valgytojas.

Pratybos skirtos keturių savaičių laikui. Koks netikėtas periodas ir kaip griežtai apibrėžtas! Tai ne momentinis, vieną konkrečią misiją turintis veikimas ir ne ad infinitum besitęsiantis tobulybės siekis. Keturios savaitės ir taškas. Ar gali būti, kad prieš paskelbiant šių pratybų turininį pavadinimą ir pagrindinį tikslą, nuskamba 20 įvadinių pastabų (ne tik mintiškai apsaugančių, bet ir reikalaujančių atitinkamo elgesio)? Galiausiai skelbiama: „Dvasinės pratybos, skirtos nugalėti save pačius ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad jokių sprendimų neapspręstų netvarkingi polinkiai.“[1]

Koks neįtikėtinai mažas ir paprastas tikslas tokiai dviejų sąvokų – dvasinės pratybos – dermei: jokių pažadų apie anapusybę, jokių didžių deklaracijų, jokių kilnių tikslų pasiekimo pažadų, jokios vilties, kad dalyvauji pasauliniame vyksme, sužadinimo, jokio tobulybės, skirtos tik tau, sugesnionavimo! Atrodytų, čia tik nepaprastai paprasta deklaracija, kad per nurodytą laikmetį sutvarkysi savo gyvenimą ir save, suvaldydamas savo polinkius. Daugelis klaustų, kam to reikia. Bet jeigu atidžiai ir lėtai skaitai šį intencionuojantį teiginį, pradedi suvokti, kad ši intencija yra totaliai priešinga kryptis, kuria turi sukti savo kasdienį gyvenimą, pilną savo gyvenimą, nei jis vyksta „nieko su savimi nedarant“.

Nugalėti save?

(Save?! Na jau ne, tik kitus!)

Sutvarkyti savo gyvenimą?

(Kam?! Man patinka chaosas; arba: ir taip viskas OK!)

Kad neapspręstų netvarkingi polinkiai?

(Lauk tvarką! Mano norai, mano polinkiai – mano gyvenimas!)

Dvasinės pratybos yra pažadas nugalėti save ir sutvarkyti gyvenimą prieš polinkius?

(Nee, pratybos bevertės, man reikia tiesioginio kelio prie anapusio Dievo, o ne kažkokio darbo atlikimo, skirto reikmėms šiame gyvenime!)

Čia ką tik atlikome keletą apmąstymų apie visišką pradžią, nežinant ir jau šiek tiek susipažinus bei perskaičius vieną sakinį. Tolesnis žvilgsnis į tekstą kelia kelias ypatingai svarbias mintis apie tai, kad 1) santykis su šiuo tekstu turėtų vykti vienu metu abiem lygmenimis – mintinio įsisavinimo ir praktinio atlikimo, 2) konceptuali aptartis turėtų užleisti vietą suinteresuotam santykiui ir 3) aktyvaus asmeninio sąlyčio reikmė pašalina objektyvaus išorinio aptarimo prasmę. Dėl šių kylančių motyvų lieka pasakyti tik keturis teiginius ir du pasiūlymus.

Samuelio Dworzako iliustracija Ignaco Lojolos Dvasinėms pratyboms (Prahos universiteto 1680 m. leidimas). Vaizduojamas sąžinės patikrinimas (lot. examen conscientiae). Anot Lojolos, bendrojo sąžinės tyrimo būdą sudaro 5 punktai, kurie gyvai parodyti ant pirštų (žr. Dvasinės pratybos, 43). Ant delno lotyniškai parašyta Anima mea in manibus meis semper – tai eilutė iš Psalmyno (Ps 119,109), kuri lietuviškai pilnai skamba taip: Nors mano gyvasčiai nuolat gresia pavojus, bet tavo Mokymo niekad neužmirštu.

Teiginiai:

1) Pirma savaitė skirta atlikti sąžinės tyrimą, įvairiapusį ir nuodugnų. Tai pasiruošimas.

2) Antra savaitė – laukimui su kontempliacijos įgijimu.

3) Trečia savaitė – pakartota ir aiškiai suprasta kontempliacija, įgyjant transformuotą būvį.

4) Ketvirta savaitė – pilnas priėmimas ir atsidavimas tam, kas su tavimi įvyko.

Pasiūlymai:

1) Suprasti, priimti ir daryti skaitant Ignaco Lojolos Dvasines pratybas.

2) Išgirsti, kaip ir kuo visa tai tampa šiuolaikinių „dvasinių mokslų“ diskurse, besiklausant Sigitos Maslauskaitės pranešimo ‘Dvasinės pratybos’ ir atvaizdai: matyti, girdėti, jausti, lytėti, užuosti.[2]

 

  1. [1]Ignacas Lojola. Dvasinės pratybos, 21: http://vienuoliai.w.interia.pl/ignacopratybos.html
  2. [2]S. Maslauskaitės pranešimas skaitytas konferencijoje „Religija ir kultūra“ 2012 m. gegužės 5 d.
Tagged with: dvasinės pratybosLojolaMaslauskaitė
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.