Politinis įvykis kaip nereprezentuojama meno dimensija

pagal | 2012 06 14

Pateikiame Audronės Žukauskaitės pranešimą, perskaitytą 2012 m. gegužės 5 d. konferencijoje „Religija ir kultūra“. Žemiau skelbiame kelias tekstines atkarpas iš filosofės skaityto pranešimo. Visą pranešimą galite perklausyti atsisiuntę garso įrašą, kuris pateikiamas teksto apačioje.

xxx

Kalbėjimui apie kiną pasirinktas prancūzų filosofas Jacques’as Rancière’as (dėl pavyzdžių, kuriuos jis nagrinėja ir kurie pasirodė svarbūs tolesniam interpretavimui). Rancière’as apmąsto dvi paradigmas – politiką ir estetiką, kurios nuolat pasirodo jo knygose. Jis teigia, kad politika turi įgimtą estetinę dimensiją, o estetika – politinę dimensiją. Pabrėžtina, kad Rancière’o svarstymuose įdomu tai, kokiu būdu apibrėžiamos tos veiklos rūšys: svarbiausias sankirtos taškas, užtikrinantis politikos ir estetikos sąveiką – kad abi šios veiklos yra savotiškos disensuso formos. Pagal Rancière’ą, konsensusas apibrėžiamas remiantis tinkamumo idėja ir to, kas tinkama arba netinkama, paskirstymu erdvėje; tai yra kvazispontaniška tinkamo ir netinkamo logika, kuri iš esmės grindžia bet kurią hierarchinę sistemą; tokiai logikai Rancière’as priešpastato disensuso logiką, kuri atskleidžia tam tikrą nedermę, žlugdančią tariamai akivaizdžią tapatybę arba bent jau išstumia tapatybę iš vietos, kurią ji užima.

Politikos plotmėje disensuso patirtis iš anksto numano kiekvieno kalbančio subjekto lygybę. Estetikos plotmėje siekiama suformuoti visų reprezentacijos būdų savotišką egalitarizmą. Disensusas visada yra lokalus ir nenumatomas politinis ar meninis įvykis. Siekdamas paaiškinti, kaip įmanomas įvykis, kuris yra heterogeniškas esamai normatyvinei tvarkai, Rancière’as mano, kad filosofija nėra privilegijuotas diskursas, galintis aptarti įvykio atsiradimo sąlygas. Filosofija taip pat turi paklusti egalitarizmo reikalavimui – disensuso įvykį tiksliai gali atskleisti ir filosofinė mintis, ir politinis reiškinys, ir meno kūrinys. Nors politinė ir meninė dimensijos susijusios viena su kita, tačiau jos yra nevienalytės. Susiduriant su politiniu įvykiu, iš pradžių jis patiriamas kaip tai, kas priešinasi mąstymui, kas kelia sunkumų tą įvykį apmąstyti (Rancière’o vartojama sąvoka – The Unthinkable, „tai, kas nemąstoma“). Susiduriant su meno įvykiu, dažnai, nors ir ne visada, patiriamas jo nereprezentuojamumas, jo negebėjimas arba atsisakymas kurti reprezentacijos formas.

Ši nereprezentuojamumo sąvoka siejasi su Jeanu-François Lyotardu ir netiesiogiai per jį – su Kantu; visa tai verčia grįžti prie didingumo estetikos apibrėžimo. Didingumo suvokimas atskleidžia nedermę tarp gebėjimo suvokti idėją ir gebėjimo ją prezentuoti. Lyotardo teigimu, mes galime suvokti kažką absoliučiai didelį, galingą, tačiau bet koks objekto, turinčio parodyti šį absoliutų dydį ar galią, reprezentavimas mums pasirodo skausmingai nepakankamas – tai yra idėjos, kurių neįmanoma reprezentuoti. Jas galima vadinti tiesiogiai nereprezentuojamomis. Ši nereprezentuojama meno dimensija atsiveria modernistinio meno įvykiuose, kuriuose perteikiama absoliuti idėja, tačiau vaizduotė, mėgindama rasti šiai idėjai tinkamą reprezentaciją, žlunga ir gali pavaizduoti tik idėjos nereprezentuojamumą. Kantas šią nesėkmę vadina negatyvia prezentacija arba neprezentacija – jis nurodo į žydų tradicijoje egzistuojantį draudimą kurti Dievo vaizdus, kuris yra tarsi negatyvios prezentacijos pavyzdys. Lyotardo nuomone, Kantas tarsi perkėlė šį principą iš filosofijos į meno plotmę ir tokiu būdu suformulavo pagrindinius abstrakčiojo ir minimalistinio meno principus. Pasak Lyotardo, modernistinis menas remiasi šia didingumo estetika ir kažką prezentuoja, tik negatyviai (pavyzdys galėtų būti Malevičiaus „Kvadratas“).

Rancière’as toliau interpretuoja Lyotardą ir kalba, kad nereprezentuojamumo dimensija mene netiesiogiai nurodo tai, kas yra nemąstoma politinėje plotmėje. Jis nurodo konkretų pavyzdį – Claude’o Lanzmanno filmą „Šoa“ (Shoah, 1985; „šoa“ hebrajų kalba reiškia „sunaikinimą“ – tai ir holokausto sinonimas). Šis 9 val. trukmės dokumentinis filmas pasakoja apie holokausto aukas ir liudininkus. Jame įdomūs formalūs estetiniai sprendimai: Lanzmannas atsisako kurti to įvykio fikciją; tai, kas matoma filme, yra arba liudininkų veidai, arba idiliški Lenkijos ir kitų naikinimo vietų peizažai. Lanzmannas filme siekia atkurti ne aukų ir jų budelių istoriją, o dvigubą eliminavimo procedūrą – pačių žydų eliminavimą ir paties šio eliminavimo pėdsakų eliminavimą. Šios dvigubos eliminavimo procedūros negalima reprezentuoti kaip fikcijos ar liudijimo, kuris praeitį sugrąžintų į dabartį, nes taip būtų atsisakoma reprezentuoti antrąjį eliminavimą, t. y. pačią užmarštį. Filmo pradžioje girdimas teiginys, kad veiksmas prasideda mūsų dienomis. Kiekviename kadre matomas savotiškas kontrastas tarp liudininkų pasakojimų ir tuščios erdvės, ištuštinto kadro. Pirmas epizodas su Simono Srebniko liudijimu apie masines kapavietes Chelmno vietovėje remiasi savotišku vaizdo sudvejinimu – rodomas peizažas dabartyje, kuris yra lygiai toks pats, kaip ir pasakojamų įvykių metu, tačiau ir kitoks, nes negatyviai liudija čia patirtą siaubą.

Claude Lanzmann Shoah

pranešėjos rodomas/pateikiamas epizodas prasideda nuo 06:01 iki 09:55

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=_P1_QzmumAo[/youtube]

Rancière’o teigimu, ta mažytė liudytojo figūra, vaizduojama didžiuliame žudynių lauke, rodo, kad adekvatus atitikimas tarp vietos ir sakymo bei paties liudytojo kūno yra negalimas, ir pats šis neatitikimas (kadre) tiksliai išreiškia eliminacijos pobūdį, kurį ir siekiama pavaizduoti. Tokiu būdu atskleidžiamas įvykis, kuriuo neįmanoma patikėti, kurį programuoja pati išnaikinimo logika ir kurią patvirtina neigimo logika: net jei kažkas išgyveno, kad galėtų paliudyti, niekas juo nepatikės, t. y. niekas nepatikės, kad šią matomą tuštumą galima užpildyti tuo, kas pasakojama, nes tai atrodo kaip haliucinacija. Filme net pats liudytojas negali patikėti, kad jis yra šioje vietoje. Holokausto realybė sunkiai suvokiama protu ir net ją išgyvenę negali patikėti jos realumu. Rancière’as sako, kad tai, kas lieka nemąstoma, politinio įvykio šerdyje atitinka tai, kas nereprezentuojama modernistinio meno prigimtyje. Kalbama apie nereprezentuojamumo dimensijos mene ir nemąstomumo dimensijos politiniame įvykyje bendramatiškumą (Commensurable), nors iš tiesų šiuo atveju reikėtų kalbėti apie bepamatiškumą, kuris tarsi suvienija šias dvi dimensijas. Lanzmanno filmas sąmoningai žlugdo reprezentaciją, paversdamas ją dabartiška patirto siaubo prezentacija.

Kaip pavyzdys pateikiamas ir Michaelio Haneke’s filmas „Baltas kaspinas“ (Das weiße Band, 2009), tačiau jau iš kitos perspektyvos: tai jau ne traumų simptomatika (kaip Lanzmanno atveju), o prievartos genealogija. Filme rodomi vaikai, kurie po kelių metų baltus raiščius pakeis į raiščius su svastikomis. Režisieriaus teigimu, jį domina prievartos atsiradimo sąlygos: kokios sąlygos turi būti sukurtos, kad žmonės patys siektų dalyvauti tokiose ideologinėse reakcijose? Apimti beviltiškumo, pažeminimo ir nevilties, žmonės griebiasi bet kokio šiaudo, kuris dažniausiai įgyja ideologinę formą, nesvarbu, religinę ar politinę. Iš beviltiškumo pasirenkama ideologija, ji remiasi tuo pačiu modeliu, tik išorinės formos gali būti skirtingos. Šis filmas paprastai interpretuojamas kaip fašizmo genealogija, o pats režisierius sako, kad jį galima laikyti ir pasakojimu apie fundamentalizmą. Jį domina grynoji galios strūktūra ir savanoriškas žmonių pasijungimas prievartai. Politinė jo filmo dimensija tarsi nematoma ir perteikiama per kaimo vaikų kasdienybę. Pasak režisieriaus, jo filme svarbu ne tai, kas rodoma, o tai, į ką nurodoma. Filmas nespalvotas, primena nuotraukų albumą: dominuoja statiški kadrai, kuriuose matomi veidai arba peizažai. Prievarta tiesiogiai nerodoma, tik sužinoma apie nusikaltimus, kurių vykdytojai nėra nustatyti. Haneke’i nesvarbu, kas tai daro, jam svarbi prievartos ir baimės atmosfera, kurioje užsimezga tai, kas vėliau virsta nežmoniška prievartos mašina.

Michael Haneke Das weiße Band

pranešėjos rodomas/pateikiamas epizodas prasideda nuo 23:08 iki 24:50

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=t9Hi1HhR7uM&feature=related[/youtube]

Rinkdamasis modernistinę filmavimo manierą, Haneke siekia įsiterpti į didingumo estetikos diskursą ir galbūt nori jį pakreipti Hannah Arendt nusakyta linkme: nereprezentuojamumo dimensija mene atskleidžia ne tai, kas nemąstoma, ko negalime apmąstyti, bet priešingai – tai, ką reikia mąstyti; net jei mintis užsikerta, vis tiek reikia mąstyti ir įdėti dar daugiau pastangų atrandant naujas mąstymo kryptis.

xxx

Garso įrašas:

Audronė Žukauskaitė „Politinis įvykis kaip nereprezentuojama meno dimensija“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *