Tomas Sodeika tęsia paiešką. Filosofo kelias – nuolatinė paieška. Tokią mintį mums paliko filosofijos tėvai graikai, o vienas jų ieškojo net su žibintu vaikščiodamas. Legendos, padavimai ar šiaip užrašyti prisiminimai sako, kad jis ieškojo žmogaus. Žmonės jį supo ir prašėsi draugijon, bet jis ieškojo žmogaus. Ko ieško Sodeika? Tikrovės. Nuolatinis neramus minties judėjimas, susidomėjęs žvilgsnis ir kritiška mintis – Sodeikos pasitelkiami įrankiai, nuolat su ironiška laikysena ieškant ribos. Tikrovės pasirodymo ribos. Skeptiškas ir įtarus santykis su kalba, bet vis nauji kalbos horizontai suteikia viltį: o gal šį kartą pavyks. Štai ir šiame pranešime – žvilgsnis atgal. Netikėtas žvilgsnis – Goethe ir jausmas, o šio tandemo dėka pasirodo dar vienas vardas – Schleiermacheris, ir dvi Sodeikos išverstos/sukurtos savokos: 1. savęs-paties-steigimas; 2. savęs-paties-neįsteigtumo-šitaip.

Kur tikrovė? Kur jausmas? Vien tik vardas, naujas vardas?

„Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas…“[1]

***

Garso įrašas: Tomas Sodeika. „Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas…“

Konferencija „Religija ir kultūra 2012“, gegužės 4 d., VU Religijos studijų ir tyrimų centras.

 

  1. [1]

    MARGARITA

    <…>

    O dievą ar tiki?

    <…>

    FAUSTAS

    <…>

    Kas teigti drįstų,

    Kad jis neklysta,

    Sakydamas: „Aš jį tikiu“?

    Kas nedvejodamas

    Ir nesvyruodamas

    Galėtų tart: „Ne, netikiu aš jo“?

    Jisai, visų maitintojas

    Ir viso ko gaivintojas,

    Ar nemaitina, negaivina

    Manęs, tavęs ir pats savęs?

    Padangių skliautas ar netvyro

    Virš mūs galvų,

    Kietoji žemė – ne po mūsų kojų?

    Ar amžinų žvaigždžių pulkai

    Nežvelgia draugiškai į mudu?

    Ar viens kitam dabar

    Mes į akis nežiūrim?

    Ar tai, ką tu regi ir ką girdi,

    Kas nuolatos aplink tave

    Ore plevena paslaptingai, –

    Ar visa tat nejučiomis

    Į tavo širdį nesismelkia?

    Tad jausmo ją pripildyk sklidinai

    Ir, kai visai laiminga bus jinai, –

    Vadink tatai kaip nori – meile, laime,

    Vadink dievu!

    Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas,

    Vien jis tiktai!

    O vardas – tuščias garsas,

    Dūmelis, į žydrynę pasikėlęs

    Ir temdantis vaiskumą jos.

    <…>

    Johann Wolfgang Goethe „Faustas“ (vertė Aleksys Churginas)

Tagged with: FaustasGoethepoezijaSchleiermacherSodeika
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.