Tomas Sodeika tęsia paiešką. Filosofo kelias – nuolatinė paieška. Tokią mintį mums paliko filosofijos tėvai graikai, o vienas jų ieškojo net su žibintu vaikščiodamas. Legendos, padavimai ar šiaip užrašyti prisiminimai sako, kad jis ieškojo žmogaus. Žmonės jį supo ir prašėsi draugijon, bet jis ieškojo žmogaus. Ko ieško Sodeika? Tikrovės. Nuolatinis neramus minties judėjimas, susidomėjęs žvilgsnis ir kritiška mintis – Sodeikos pasitelkiami įrankiai, nuolat su ironiška laikysena ieškant ribos. Tikrovės pasirodymo ribos. Skeptiškas ir įtarus santykis su kalba, bet vis nauji kalbos horizontai suteikia viltį: o gal šį kartą pavyks. Štai ir šiame pranešime – žvilgsnis atgal. Netikėtas žvilgsnis – Goethe ir jausmas, o šio tandemo dėka pasirodo dar vienas vardas – Schleiermacheris, ir dvi Sodeikos išverstos/sukurtos savokos: 1. savęs-paties-steigimas; 2. savęs-paties-neįsteigtumo-šitaip.
Kur tikrovė? Kur jausmas? Vien tik vardas, naujas vardas?
„Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas…“1
***
Garso įrašas: Tomas Sodeika. „Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas…“
Konferencija „Religija ir kultūra 2012“, gegužės 4 d., VU Religijos studijų ir tyrimų centras.
-
MARGARITA
<…>
O dievą ar tiki?
<…>
FAUSTAS
<…>
Kas teigti drįstų,
Kad jis neklysta,
Sakydamas: „Aš jį tikiu“?
Kas nedvejodamas
Ir nesvyruodamas
Galėtų tart: „Ne, netikiu aš jo“?
Jisai, visų maitintojas
Ir viso ko gaivintojas,
Ar nemaitina, negaivina
Manęs, tavęs ir pats savęs?
Padangių skliautas ar netvyro
Virš mūs galvų,
Kietoji žemė – ne po mūsų kojų?
Ar amžinų žvaigždžių pulkai
Nežvelgia draugiškai į mudu?
Ar viens kitam dabar
Mes į akis nežiūrim?
Ar tai, ką tu regi ir ką girdi,
Kas nuolatos aplink tave
Ore plevena paslaptingai, –
Ar visa tat nejučiomis
Į tavo širdį nesismelkia?
Tad jausmo ją pripildyk sklidinai
Ir, kai visai laiminga bus jinai, –
Vadink tatai kaip nori – meile, laime,
Vadink dievu!
Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas,
Vien jis tiktai!
O vardas – tuščias garsas,
Dūmelis, į žydrynę pasikėlęs
Ir temdantis vaiskumą jos.
<…>