Vienas iš kadrų, rodytų J. Melniko knygos „Maša, arba Postfašizmas“ pristatyme.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytas Jaroslavo Melniko romanas „Maša, arba Postfašizmas“. Pats rašytojas savo knygos įžangoje sako, kad aprašė meilės istoriją tarp dviejų skirtingų rasių atstovų, kad tai yra žmogaus, kurio sąžinė ilgai miegojo, drama, noras parodyti, kaip „žemesnio“ lygio žmonės sugrąžinami į „aukštesnį“.

Žemiau pateikiame keletą J. Melniko minčių iš knygos pristatymo:

Mano romanas yra apie žmogų. Visa mano kūryba yra mąstymas apie žmogų. Rašytojas rašo savo kūrinį, kad atsirastų skandalas. Čia Kundera gerai pasakė. Nes yra skandalas ir „skandalas“. Galiu rašyti apie kokį skandalingą žmogų arba sudėtingą temą, bet galiu rašyti tiesiog apie tiesą. Bet tiesa jau yra skandalas. Maidanas – tai jau tikras skandalas… Yra skandalas paviršiuje, yra skandalas gilumoje. Paviršiuje – politinė erdvė: čia ir Stalinas yra skandalas, ir Hitleris, ir Janukovičius. Bet manęs nelabai domina politinis paviršius, nors mano romane „Maša, arba Postfašizmas“ jis yra pavaizduotas – ta visuomenė, ta politinė sistema, bet pagrindis klausimas yra, kas yra žmogus; antropologinis požiūris, kas yra žmogus.

Aš galvoju, kad tiesa yra skandalinga. Mes nenorime matyti tiesos. Šiandien buvo atėjusi moteris ir pasakė, kad nupirks šitą romaną, bet kol kas neskaitys, nes baisu. Klausiu, kodėl? Juk gyvenimas yra daug baisesnis: pažiūrėkite, kas nutiko, – per dieną Ukrainoje snaiperiai nušovė šimtą žmonių… Postfašizmas – tai Hitlerio idėjos. O mes kokiame laike gyvename? Matome, kad postfašizmas yra dabar, jis niekur nedingo… Man atrodo, kad romanas nėra žiaurus – jame mažiau žiaurumo, negu Maidane, kadangi visi supranta, kad ten žmonės, o mano romane nesupranta (kai pradeda suprasti, jie nustoja žiauriai elgtis su žmonėmis). Taigi man atrodo, kad turime būti atsakingi, žiūrėti tiesiai į akis ir pripažinti tiesą, nebijoti to tiesos žiaurumo, nes po to ateina šviesa. Ir mano romanas baigiasi gerai. Čia žmogaus gyvenimo logika, kad visgi gėris ir Dievas nugalės blogį.

Galvojame, kad jau demokratija, laisvė, kad pasibaigė fašizmas, komunizmas. Nieko panašaus. Mes gyvename postfašistinėje, postkomunistinėje visuomenėje. Valstybė yra tam tikra jėga, bet valstybė greitai gali nueiti link totalitarizmo. Taigi demokratiją turime kažkaip saugoti, tobulinti.

Aš rašiau apie žmogų, iki kokios ribos gali nueiti žmogaus žiaurumas. Žiaurume yra tam tikra logika. Žiaurumas, galvojimas, kad kitas žmogus yra žemesnis, negu mes, – tai jau fašizmas… Gal mano romanas padės suprasti, kas yra žmogus – kad žmogus yra meilė ir, turbūt, tikėjimas.

Churchillis yra pasakęs, kad nauji fašistai pavadins save antifašistais. Galvojame, kad fašizmas – tai naciai. Visai ne. Romane parodyta, kad fašizmas eina per visą žmonijos istoriją. Vokiečiai suprato, kad tai buvo baisi tautos klaida, o rusai neapsivalė ir matome, kas darosi Rusijoje. Vis tiek ateis laikas ir žmonės supras, kad jeigu norime sukurti tikrą, humanišką visuomenę, turime suprasti, kad žmogus yra toks pat kaip aš pats. Mes turime kovoti už tą supratimą, kad žmogus yra būtybė, kuri tiki į Dievą ir nori apsaugoti humanizmą, ir kad meilė nugalės žiaurumą.

„Mano romane Maša iš pradžių yra kūnas, bet pagrindinis romano herojus po truputį supranta, kad ten, kūne, yra siela, ir pagaliau – dvasia. Mes per kūną galime giliau pajusti savo sielą. Siela ir kūnas yra tas pats.“ (J. Melnikas) Nuotraukoje – epizodas iš romano pristatymo: aktorė atlieka Mašos vaidmenį. // Nuotr. aut. Linas lj

••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••

Garso įrašas: Jaroslavo Melniko knygos „Maša, arba Postfašizmas“ pristatymas

(Pristatyme dalyvauja autorius, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Rytis Zemkauskas, Alvydas Šlepikas);
2014 02 22, Vilniaus knygų mugė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.