Linija. → Poeto Albino Žukausko eilėraštis „Padravos totoriukė“. –
Aplinkybės. → Apie eilėraštį rašyti nėra lengva. Tuo labiau, jeigu dar nesi pasiekęs „to lygio“, kuomet konstatuoji, jog poezijai jau esi subrendęs. Arba jeigu atrodo, kad tavo gyvenime poezijos „priėmimas“ yra užrakintas devyniais užraktais ar esantis daugelyje pasakų besikartojančiame kambarėlyje/patalpoje, į kurį herojams draudžiama įžengti/patekti (šis vaizdinys įvardintinas konceptualiniu sprendimu). Tačiau ar šis sunkumas gali sustabdyti? Unifikuojančio atsakymo nėra, tačiau atsižvelgiant į tai, kokioje situacijoje atsiranda šios eilutės, yra viena lengvinanti aplinkybė: šalia yra pagalba (dar vienas konceptualinis vaizdinys pasakose – fėjos, gerieji burtininkai, kelią rodantys nykštukai ir etc.) – Kęstučio Nastopkos pranešimas, kuriame autorius, naudodamas semiotikos analizės įrankius, analizuoja Liniją.
Punktyrinis takas. → Perskaitykime Liniją:
Nuo pat saulėtekio jaučiau –
Šį kartą negyvų gyviausiai pasigersiu –
Lig sąmonei įsižiebiant – prigėręs šito gero gėrimo,
To ugningiausio antpilo,
Pritraukto ant obels žiedų pavasario!
Tariau ir nutariau iš labo ryto:
Bent vieną kartą atsidėjęs parašysiu
Šventųjų gyvulių, žvėrių, roplių ir paukščių
Gyvenimus.
Bet viską, viską sugadino
Saldžiakaitris, aitrus ir girtas Padravos karklynų
Alsavimas per pačią širdį ir liaunutė totoriukė,
Išėjusi žilvičių pasipjauti, galgi paančiauti:
Lengva ji buvo man kaip karklo žydinti šakelė –
Nebūk maža, tariau, širduk, tu pasimėgauki
Šituo kaitriu pavasariu, saldžiadrungniu
Karklų kvapu, pernykščių lapų švelnumu,
Raibuoju gaigalu lėkštajam dunojėlyje tikėk,
Vėlyvo dzūko spąstais, juodbruvoji totoriuke,
Širdingai pasikliauk!
Vėjynas, atsisagstęs mėlyną apsiaustą,
Kėtrojosi žirgliodamas, pliaukšėjo per kelius žiedų medaus
Rasa įmirkę jo skvernai. Dabar užmik, ant lapų
Užmik, saldžioji, pamiegok, kai reiks, prižadinsiu –
Dar vakaras toli, toli naktis.
.
Kiek valandų pasauly nuo to laiko – milijonai –
Prabėgo, netelpa visoj erdvėj lig regračių.
Ant šlaito sėdi jaunas mokslų kandidatas, atkakliai
Svajoja apie
Dirbtinį proto apvaisinimą.
Bet man tai jau nereikia nieko
Ir nieko jau, matyti, nenorėsiu: užliūliuos
Paauksinti gegučių bildesiai guobyne, kaktą atgaivins
Sulos rėčkelė patraky po mozeriniu beržu,
Daina gal dar pakils į vakarą, girta, už upės suplasnos,
Išskris į naktį – sentikiai dainuoja už Šventosios pievų,
Sodyboje, atrodo, švenčia švento mašalojaus metines.
Marukas vėl išliejo romą – buvo artipilnis butelis,
Ir kas su juo daryti –
Su Maruku, žuvienė baigia virti, koks bus valgymas
Be romo – menkas valgymas. Dugninių niekas
Nežiūri, skambina varpeliais,
Žiobriai nusidaužys – ir tesidaužo, kas man darbo.
Geriau jau perbrisiu per Šventąją, su sentikiais
Pašvęsiu švento mašalojaus metines.
Žiūrėk į vandenį, žiūrėk į upę, juodbruvoji,
Ir į paukščius žiūrėk, karklynų spindesį, į vabalus žiūrėk,
Kol saulė patekės, kol žemė nusileis, –
Mylėk ilgai ilgai – lig labo ryto,
Saldžioji negerove. Ausylai klausykis, ką padykęs dzūkas
Tau per akis meluoja.
Albinas Žukauskas „Padravos totoriukė“1
Kažkur ties žodžiais
Bet man tai jau nereikia nieko
Ir nieko jau, matyti, nenorėsiu: užliūliuos
Paauksinti gegučių bildesiai guobyne, kaktą atgaivins
Sulos rėčkelė patraky po mozeriniu beržu,
Daina gal dar pakils į vakarą, girta, už upės suplasnos,
Išskris į naktį – sentikiai dainuoja už Šventosios pievų,<…>
kyla klausimas, kodėl Nastopkai šis eilėraštis tiko, kad jis galėtų sumalti maišą konceptualinių miltų, naudojant metodologines semiotines girnas akademiniame malūne? Ar išeities taškas nėra toje probleminėje konceptualinės ir stilistinės minties sandūroje2, kai poiesis, būdama stilistine teritorija, persikrausto į jai svetimas teritorijas ir tokiu atveju patiria transformacijas? Dėl šios migracijos iškyla klausimas, ar po šio persikeitimo tai vis dar yra poiesis. Tačiau tai kitas klausimas, nei šiandieną čia svarstome. Grįžkime. Akivaizdu, kad Linija, būdama ir priklausydama konceptualinei raiškai, kaip poiesis, atsiduria konceptualinės raiškos teritorijoje ir tuomet ne tik pati pretenduoja į kitus dalykus (nei į tuos, į kuriuos poiesis kažkada seniai pretendavo), bet ir į ją pretenduoja, ją savinasi, pagaliau ją naudoja tai ir tie, kam poiesis kažkada nerūpėjo, – theoria ir teoretikai. Štai tuomet semiotika ir Nastopka visai be jokių probleminių klausimų – „ar čia tinkama žaliava, ar čia tikrai kviečiai, o ne avižos?“ – gali kuo ramiausiai ir įtikinamiausiai malti konceptualinius miltus.
Nastopka pradeda pasakojimu, kaip kažkada vieno susitikimo metu Algirdas Julius Greimas jį pavadino netikru semiotiku. Argumentas – per daug sau leidžia poetizuoti teorijoje, t. y. jis, būdamas theoria teritorijoje, naudojasi poiesis „kontrabanda“. Tačiau Nastopkos pranešimas neleidžia abejoti jo, kaip Aristotelio Organono paveldėtojo, statusu, t. y. jo pranešimas yra absoliučiai korektiškas semiotinio mokslo ribų atžvilgiu ir nenukrypsta nuo analizuojančios Linijos, brėžia ant jos metodologinį punktyrinį taką. Linija suskaidoma ir suraižoma švariausiais semiotinio kvadrato įrankiais, suponuojant prasmės buvimą, išlaikomas trečiojo negalimojo apribojantis matmuo; logika veda, riboja ir konstituoja, taigi viskas juda išlaikant visus metodologinio principo postulatus ir atrandant šio veikimo teisingumą patvirtinančius reikalingus rezultatus.
Akademinius/semiotinius šių žodžių atitikmenis galima išgirsti pranešimo įraše, o išlaikydami jau pasitelktą malūno paradigmą, kalbėkime taip: Nastopka mala kviečius tobulai besilaikydamas reikalavimų, keliamų malimo procesui, žinodamas, kad jei bus geri miltai, jis gebės pagal jau žinomą receptą iškepti puikų pyragą, kurį mėgsta bent jau vietinis salonas; ir jis visiškai nekelia sau klausimo, jog pasitelkus kitokį kviečių apdirbimo būdą būtų galima gauti, pavyzdžiui, rupių miltų, ir iškepti kažką tokio, ko dar niekas neragavo. Tačiau ar visuomet būtina eksperimentuoti? Svarbu suprasti, kur ir kada esi. Jeigu aš būčiau buvęs atominio lėktuvnešio „USS Enterprise“ pagrindiniu koku ir 1965 metų gruodžio 2 dieną staiga būčiau nusprendęs įgulai atlikti skonio juslės eksperimentą, ar nebūčiau pasielgęs kvailai ir nesusivokęs erdvėje ir laike? Ar, apsprendžiant sprendinį, šios kategorijos – erdvė ir laikas – vis dar galioja? Paradoksas: apsprendžiant teorinį sprendinį – jau ne, o praktinį – taip. Kantas būtų šokiruotas. Gal Nastopka Punktyrą ant Linijos brėžė todėl, kad susivokė, kur ir kada esti, o kitą Punktyrą brėžti šalia Linijos ir šitaip patvirtinti žodžius, kuriuos apie jį kažkada pasakė Greimas, nusprendė kitą sykį ir kitur.
Štai čia yra Kęstučio Nastopkos pranešimo „Eilėraščio semiotinė analizė“ garso įrašas 3
Dar kartą Linija? → Ar po visos šios rašto sumaišties dar lieka galimybė kažką klausti apie Albino Žukausko eilėraštį? Tiems, kas iki šiol dar „neiškeliavo“ į kitus interneto tinklapius, pabaigai liko puikus analizuojamo eilėraščio garso įrašas, kuris skirtas jau ne klausti, o klausyti ↓
–––––––––––––––––––––––––––– Padravos totoriukė 4 ––––––––––––––––––––––––––––
———————————
- Albinas Žukauskas Būtoji – grįžtamoji. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p.100–102.
- Žr. Virginijus Gustas Minties laisvė: stilistinė ir/ar konceptuali raiška: https://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/filosofine-ese/minties-laisve-stilistine-irar-konceptuali-raiska/
- Kęstučio Nastopkos pranešimas Eilėraščio semiotinė analizė skaitytas 2011 07 01 Druskininkuose, akademinių studijų savaitėje „Baltos lankos“.
- Albino Žukausko eilėraštį Padravos totoriukė skaito aktorius Vladas Bagdonas