Kino Mozartas: prisimenant Milošą Formaną

pagal | 2018 04 29
Miloš Forman

Miloš Forman // (Nuotr. aut. Petr David Josek, 2009)

Didis čekų kino režisierius, scenaristas, aktorius ir profesorius Milošas Formanas išėjo anapilin būdamas 86-erių. „Oskaro“ laimėtojas atvyko į Jungtines Valstijas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kaip jaunas maištingas kino filmų kūrėjas, kurio idėjas atmetė komunistinio kino funkcionieriai, jo šalį užplūdę 1968 metais. Prieš palikdamas Čekoslovakiją, Formanas susuko juostą „Peteris ir Pavla“ (Černý Petr, 1964), po to sekė filmas „Blondinės meilė“ (Lásky jedné plavovlásky, 1965), kuris sulaukė populiarumo ir sėkmės gimtojoje režisieriaus šalyje. Filmas buvo parodytas kai kuriuose didžiuosiuose kino festivaliuose, kur buvo palankiai sutiktas, gavo daugybę nominacijų ir apdovanojimų. Kritikai daugiausia atsiliepė teigiamai, nors kai kurie apžvalgininkai nebuvo labai entuziastingi. „Blondinės meilė“ dabar laikomas vienu reikšmingiausių pavyzdžių, kurį pateikė kino judėjimas, vadinamas „čekų naująja banga“.

„Gaisrininkų puota“ (Hoří, má panenko, 1967) buvo pirmasis spalvotas Formano filmas. Tai vienas žinomiausių Čekoslovakijos „naujosios bangos“ filmų. Tiek kino žinovai, tiek tuolaikiniai vietiniai autoritetai filmą įvertino kaip kandžią Rytų Europos komunizmo satyrą. Šitai baigėsi ilgamečiu jo uždraudimu gimtojoje Formano šalyje. Nepaisant to, jis buvo nominuotas Akademijos apdovanojimui už geriausią filmą užsienio kalba.

1967-aisiais Formanas gavo leidimą vykti į Jungtines Valstijas statyti savo pirmo amerikietiško filmo kino kompanijai Paramount Pictures. Formanas kartu su Ivanu Passeriu (kuris nusprendė emigruoti tuoj po okupacijos) Niujorko Grinvič Vilidžo rajone, Leroy gatvėje, išsinuomojo namą. Formanas dievino Niujorką ir kartą prasitarė, kad „tai galbūt vienintelis miestas, kuris tikrovėje atrodo geriau nei atviruke“.

1971 m. Formanas sukūrė filmą „Atotrūkis“ (Taking Off), kuriame vaizduojama eilinė sutuoktinių pora, gyvenanti Niujorko priemiestyje: paauglei dukrai pabėgus iš namų, porelė susitinka su kitais dingusių vaikų tėvais ir šį bei tą sužino apie jaunimo kultūrą. Filmas laimėjo Didįjį prizą tų pačių metų Kanų kino festivalyje. „Atotrūkis“ dažnai laikomas tiltu tarp Formano čekiškų ir amerikietiškų kūrinių, kuriame daug bendrų temų ir formalių techninių sprendimų, lyginant su ankstesniais čekiškais filmais. Nepaisant kritikų pagyrų (Vincentas Canby pareiškė, kad „šis filmas gal ir nėra išskirtinis, tačiau iš esmės yra žavus“), filmas kino teatruose pasisekimo nesulaukė.

Formanas turėjo viską pradėti nuo nulio. Jis persikraustė į viešbutį Chelsea; kalbama, kad pragyventi turėjęs tik iš vieno dolerio per dieną, kurį išleisdavo mėsos su paprika konservams ir alaus buteliui. Nepaisant to, jis niekada nesvarstė grįžti į Čekoslovakiją. Nuo pat mažumės Formanas išgyveno didžiulę tragediją, nes jo tėvai mirė nacių koncentracijos stovyklose, o Milošą užaugino dėdės ir šeimos draugai. Rudolfas Formanas buvo areštuotas dėl uždraustų knygų platinimo ir mirė Mitelbau-Doros koncentracijos stovykloje 1944 m., o Formano motina mirė Aušvice 1943-aisiais. Formanas tvirtino, kad iki galo nesuprato, kas jiems nutiko, kol, būdamas šešiolikmetis, nepamatė filmuotos medžiagos iš koncentracijos stovyklų. Vėliau sužinojo, jog Rudolfas iš tiesų nebuvo jo tikrasis tėvas ir kad jo biologinis tėvas buvo Holokaustą išgyvenęs žydų architektas Otto Kohnas.

Nepaisant „Atotrūkio“ nesėkmės, 1974-aisiais Formanui buvo suteikta antra galimybė sukurti „amerikietišką“ filmą. Aktorius Michaelas Douglas ir nepriklausomas prodiuseris Saulas Zaentzas nusiuntė jam pasiūlymą pastatyti Keno Kesey romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ adaptaciją. Vėliau Formanas sužinojo, kad Michaelo tėvas Kirkas Douglas jau buvo jam nusiuntęs tokį pat pasiūlymą 1960 metais. Laiškas turbūt buvo konfiskuotas slaptosios policijos, nes Formanas niekada jo negavo.

„Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over The Cuckoo’s Nest) yra vienas žinomiausių Formano filmų. Jame pasakojama apie Rendlį Makmerfį (akt. Jackas Nicholsonas), kuris apsimeta bepročiu, kad išvengtų kalėjimo. Vis dėlto Makmerfis greitai supranta, kad ši institucija yra blogiausias kalėjimas, kokį tik galėjo pasirinkti, ypač kai susipyksta su sadistiška sesele Ratčed (akt. Louise Fletcher). Filme perteikiama konflikto tarp individo ir totalitarinio režimo tragedija. Jis laimėjo „Oskarą“ penkiose pagrindinėse kategorijose: geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus, geriausios aktorės, geriausio filmo ir geriausio adaptuoto scenarijaus. Tokios garbės per visą „Oskarų“ istoriją sulaukė tik trys filmai – minėta Formano juosta, pelniusi jam tvirtą reputaciją, ir „Tai nutiko vieną naktį“ (It Happened One Night) bei „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs).

„Skrydžio virš gegutės lizdo“ sėkmė leido Formanui režisuoti ilgai planuotą filmą „Plaukai“ (Hair), roko miuziklą, pagrįstą Brodvėjaus miuziklu. Filme pasakojama istorija apie naivų berniuką Klodą Huperį Bukovskį, kilusį iš Amerikos vidurio vakarų ir šeimos auklėtą patriotiškumo dvasia. Paveiktas hipių grupelės, kuriai vadovauja žavingasis Džordžas Bergeris, Klodas pradeda abejoti, ar jam verta vykti į Vietnamo karą.

Formanas rėmėsi šiuo istoriniu fonu, kad praneštų asmeniškesnę žinią – konfliktą tarp individo ir visuomenės, kuri remia reguliavimą ir paklusimą. Tuo pačiu filmas yra satyriška interpretacija apie pernelyg skrupulingą amerikiečių šeimą ir konservatyvią visuomenę. Aptardamas „Plaukus“, Formanas pabrėžė: „Aš taip ilgai gyvenau apsuptas komunizmo ideologijos, jog man bet kuris žmogus, kovojęs prieš komunizmą, buvo herojus. Amerika įkūnijo herojų dėl kovos prieš komunistus Vietname. Bet miuziklas „Plaukai“ man taip pat buvo laisvės aktas. Laisvė viską išryškino. Mane apstulbino, kokia laisva buvo ši šalis, kad galėjo žvelgti į savo atvaizdą veidrodyje ir matyti savąją tamsiąją pusę.“

Kitas monumentinis Formano filmas buvo 1984-ųjų Peterio Shafferio „Amadėjaus“ (Amadeus) adaptacija, atpasakojanti Wolfgango Amadeus Mozarto ir Antonio Salierio istoriją. Tarptautiniu mastu pripažintame filme vaidino Tomas Hulce, Elizabeth Berridge ir F. Murray Abrahamas. „Amadėjaus“ sėkmė šiek tiek užgožė 1981-ųjų Formano filmą „Regtaimas“ (Ragtime). Rodžeris Ebertas „Regtaimą“ pavadino „jaukiu, nuostabiai sumontuotu, grakščiu filmu, kuriame sukurti aiškūs, skaidrūs charakteriai“.

„Amadėjus“ yra mano mėgstamiausias filmas; jis buvo nominuotas penkiasdešimt trims apdovanojimams, laimėjo keturiasdešimt, įskaitant aštuonis Akademijos apdovanojimus (ir už geriausią filmą), keturis BAFTA, keturis „Auksinius gaublius“ ir Amerikos režisierių gildijos (DGA) apdovanojimą. Džeimsas Berardinellis pareiškė, kad „tai, be abejonės, geriausias visų laikų vaidybinis filmas apie kūrėją ir kūrybos procesą“. Verta paminėti, kad filmo biudžetą sudarė aštuoniolika milijonų dolerių, o praėjus vos mėnesiui po premjeros juosta jau buvo uždirbusi penkiasdešimt penkis milijonus dolerių pelno, nors parodė ją tiktai šimtas kino teatrų.

1989 metais ekranus išvydo Formano filmas „Valmonas“ (Valmont) – žymaus Pierre’o Choderloso de Lacloso romano „Pavojingi ryšiai“ (Les Liaisons Dangereuses) adaptacija. Čia dėmesys skiriamas autoriaus apmąstymams apie prancūzų aukštuomenę XVIII a. pabaigoje, taip pat apsvarstoma absoliučios laisvės samprata, laisvės, kuri gali būti pasiekta tik atsiskiriant nuo pagrindinių žmogaus vertybių, vienatvės ar mirties. Filmas buvo sukurtas netrukus po kiek sėkmingesnės to paties romano adaptacijos „Pavojingi ryšiai“ (Dangerous Liaisons), nufilmuotos britų režisieriaus Stepheno Frearso. Dėl to filmas nesulaukė žiūrovų dėmesio. Vis dėlto nuo pat premjeros „Valmonas“ rado savo auditoriją, lygiai kaip ir kritikų palaikymą. Kritikai vertina Formano tariamai neįdomių tikrovės smulkmenų išryškinimą, taip pat psichologinę filmo veikėjų motyvaciją.

Septyneri metai skiria „Valmoną“ ir sekantį Formano filmą „Visuomenė prieš Larį Flintą“ (The People vs. Larry Flynt), kuriame pasakojama apie pornografinio žurnalo leidėjo ir redaktoriaus Lario Flinto iškilimą ir vėliau sekusį jo susidūrimą su religinėmis institucijomis bei įstatymu. Trisdešimt penkerių jo gyvenimo metų kronikoje atrandame faktų, kad Flintas išgyveno pasikėsinimą į gyvybę, po kurio buvo pusiau paralyžiuotas ir prikaustytas prie neįgaliųjų vežimėlio; žmona Althea mirė nuo narkotikų perdozavimo ir AIDS, todėl Flintas buvo paliktas vienas su savo depresija ir asmeniniais demonais. Filmas sumaišo du klasikinius amerikietiško kino žanrus – biografiją ir teismo dramą. Pagrindinė Milošo Formano filmo scena yra ta, kurioje Aukščiausiasis teismas sprendžia, ar kalbos laisvė apima laisvę rodyti nuogą moters užpakalį ar seksualinį santykiavimą dėvint Kalėdų senelio kostiumą. Nors finansinės sėkmės nesulaukė, filmas buvo išgirtas kritikų ir pelnė daugybę liaupsių ir apdovanojimų nominacijų Woody Harrelsonui, Courtney Love, Edwardui Nortonui ir režisieriui Milošui Formanui.

1999-aisiais išvydome filmo „Žmogus Mėnulyje“ (Man on the Moon) pastatymą, kuriame Jimas Carrey suvaidino prieštaringą komiką Andy Kaufmaną. Šis buvo žymus dėl savo nevaržomo humoro jausmo, skandalų ir begalinių mistifikacijų. Filme vaizduojamas Kaufmanas: pradedama jo pirmais pasirodymais vietiniuose klubuose, vaidmeniu situacijų komedijoje „Taksi“, sukrečiančiais susikibimais pramoginėse imtynėse ir baigiama paskutiniu pajuokavimu savo paties laidotuvėse. Vėliau pasirodė dokumentinė juosta „Džimas ir Endis: anapus kadro“ (Jim & Andy: The Great Beyond), kurioje pasakojama, kaip Carrey filme įkūnijo Kaufmaną, kaip elgėsi už kameros. Milošo Formano filmas yra duoklė Kaufmano humorui, kuris juokina, bet tuo pačiu šiek tiek nervina. Paklaustas, kodėl nusprendė sukurti filmą apie Kaufmaną, Formanas konstatavo: „Priežastis, kodėl ėmiau mąstyti apie jo gyvenimą vaizdais, buvo ta, kad paprasčiausiai negalėjau suprasti, koks iš tikrųjų buvo Andy Kaufmanas.“

Po filmo „Žmogus Mėnulyje“ Formanas sukūrė tiktai dvi juostas – „Gojos šmėklos“ (Goya’s Ghosts, 2006) ir „Tinkamiausia aikštelė pasivaikščiojimui“ (Dobre placená procházka, 2009). Šie ribotų seansų filmai sulaukė labai nedidelės komercinės sėkmės; likęs Milošo laikas buvo skirtas jo vaikams Andrew ir Jamesui bei trečiajai žmonai Martinai.

Milošas Formanas iškeliavo anapilin, bet paliko mums daugybę nuostabių filmų, kurie gyvuos amžinai. Taip pat liko kelios gilios jo mintys, kurių viena ir užbaigsiu šį rašinį:

Pats blogiausias blogis yra iš cenzūros kilusi savicenzūra, kadangi ji varžo, ardo charakterį, spaudžia mąstyti ir kalbėti kažką kitką, verčia nuolatos save riboti.

Šioje citatoje svarbiausia žinia ta, kad kalbėti reikia visada, nes išraiškos laisvė yra žmogaus teisė, o ne prabanga.

 

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Bianca Garner, Cinema’s Mozart: Remembering Milos Forman

 

1 komentaras

  1. Man on the Moon

    In this friendly, friendly world with each day so full of joy

    Why should any heart be lonely?

    In this friendly, friendly world with each night so full of dreams

    Why should any heart be afraid?

    The world is such a wonderful place to wander through

    When you’ve got someone you love to wander along with you

    With the skies so full of stars and the river so full of song

    Every heart should be so thankful

    Thankful for this friendly, friendly world.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *