Arvydas Šliogeris

Vaikščiojantys aplinkkeliais buvo užklydę į pagrindinį taką ir trumpam stabtelėjo vienoje iš didžiausių magistralinio kelio stočių – Lietuvos mokslų akademijoje.

Šioje didžiulėje „daržinėje“, kur niekada nenusileidžia dirbtinė saulė, kol metalinių gijų kvarkais teka elektronų krūviai, kurdami spindulių apykaitą, išklausėme Arvydo Šliogerio paskaitą/pranešimą/tezes (dabar tenka dairytis durų, kur jas prikalti) apie lietuviškojo galvojimo ypatumus.

Šiame dabarties absoliučiai suniveliuotame „globaliame kaime“ pranešti žinią, kad yra kažkoks išskirtinis, kitoks galvojimo būdas, įvardintinas kaip lokaliai unikalus, gali atrodyti nekorektiškas arba kaip pavėlavęs porą šimtmečių. Tačiau ar tikrai visuotinybės jūra pajėgi „praryti“ visus skirtumus? Ar galėtume suvokti jūrą be esmingai ją atveriančių kiekvienos bangos skirtingumo, trumpaamžiškumo, banalumo, unikalumo, nepakartojamumo, nevienodumo nebuvimo? Tik maksimaliai individualus, tik visiškai skirtingas gali mums pranešti apie pasaulio buvimą ir nuostabumą, apie gyvenimo spalvingumą ir svarbumą.

Apie lietuvių filosofo pastangą sukelti unikalumo bangą paliekame spręsti besiklausantiems. Visa teka.

 ˜˜˜

Garso įrašas: Arvydo Šliogerio paskaita „Apie lietuviškąjį galvojimą“

Veiksmo vieta ir laikas: Lietuvos mokslų akademija, 2011 09 20

 

Tagged with: filosofijapaskaitosŠliogeris
 

2 Responses to Arvydas Šliogeris apie lietuviškąjį galvojimą

  1. Giedrė parašė:

    nuotrauka Šliogerio gera :))

  2. Pranešimo tezės parašė:

    Apie lietuviškąjį galvojimą

    1. Savarankiškas ir, neišvengiamai, savitas – vien todėl, kad susijęs su pavienio individo egzistencija, – galvojimas paprastai yra nulemtas brandžios tautinės-nacionalinės savivokos, vadinasi, ir susiformavusios brandžios nacionalinės kalbos. Gryniausia tokio galvojimo išraiška – bent jau Vakaruose – yra filosofija. Pavyzdžių daugybė. Filosofija atsiranda vėlyvojoje Graikijoje, vėlyvosiose Vakarų Europos šalyse, vėlyvojoje Rusijoje. Visais atvejais jau susiformavusi nacionalinė kalba. Nėra nė vienos filosofijos, išreikštos vietiniu – gentiniu – dialektu. Hegelis: kai stoja sutemos, Minervos pelėda pradeda savo skrydį. Galimas daiktas, kaip tik todėl būtent filosofija – o ne, pavyzdžiui, religija, mitas, technologinis mąstymas – geriausiai išreiškia tautinio galvojimo pamatinius bruožus. Tik visiškai subrendusioje tautoje išryškėja jos savitumas, unikalumas, originalumas ir individualumas. Gilėje dar nematyti būsimo ąžuolo kontūrų.

    2. Neatsitiktinai ir lietuviškasis savarankiškas galvojimas, ar bent jau jo pavienės apraiškos, pirmą kartą pasireiškia per savarankišką filosofinį galvojimą, savo ruožtu susijusį su nacionalinės savimonės, t. y. nacionalinės „aukštosios“ kalbos, atsiradimu, ženklinančiu tai, kad Lietuva įžengia į savo vėlyvąją egzistavimo stadiją – saulėlydį. Lietuviškoji Minervos pelėda pradeda savo skrydį tik stojus sutemoms – pradėjus žlugti gentiniam substratui ir pradėjus formuotis individualiam susitikimui su pasauliu. O tai nutinka tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir simboliškai ženklinama pirmosios nepriklausomos Lietuvos atsiradimo. Galimas daiktas – nors tai niekuo neįpareigojanti hipotezė – kad savarankiškas filosofinis galvojimas labai glaudžiai susijęs su politinio mentaliteto atsiradimu. Bent jau graikai galvoja būtent taip. Tokiu atveju moderniosios Lietuvos valstybės atsiradimas irgi būtų susijęs su savarankiško filosofinio galvojimo atsiradimu, bet, žinoma, ne priežastiniu ryšiu.

    3. Esama vienos nemalonios, bet lemtingos akivaizdybės, rodančios, kad lietuviškasis galvojimas atsiranda visiškai kitaip, nei, pavyzdžiui, graikiškasis, angliškasis ar vokiškasis. Kadangi gentinis substratas Lietuvoje išlieka iki XX a. vidurio, lietuviškasis filosofinis galvojimas prasideda tada, kai, pavyzdžiui, Vakarų tautų savarankiškas galvojimas baigiasi. (Spengleris, Heideggeris, hermeneutika, fenomenologija – mirštančio ar mirusio filosofinio galvojimo liudytojai ir dokumentai.) Antra nemaloni akivaizdybė: miręs Vakarų tautų galvojimo masyvas – milžiniškas, turint galvoje ir tai, kad filosofinį galvojimą teroristiškai veikia ir religinis-teologinis, ir mitinis, ir technologinis mąstymas, – fatališkai lemia pirmuosius savarankiško lietuviškojo galvojimo judesius: pirmieji savarankiški lietuviai-filosofai – Vydūnas, Šalkauskis, Maceina, Girnius, deja, pirmiausia, laikytini teologais arba ideologais, todėl unikalus lietuviškas galvojimas šių mąstytojų mąstysenoje reiškiasi veikiau inkrustacijų, pavienių įžvalgų, blyksnių, netikėtų nukrypimų nuo svetimos teologijos dogmatizmo pavidalu.

    4. Dar vienas unikalus lietuviško galvojimo bruožas, nulemtas liūdnų ar net katastrofiškų aplinkybių – bolševikinės okupacijos, yra tas, kad ryškesni šio savito galvojimo pėdsakai pasirodo netgi ne Lietuvoje, o pirmiausia JAV, išeivijos terpėje, todėl, akivaizdu, irgi negali atsiskleisti skulptūriškai aiškiais kontūrais, juolab kad mūsų iškiliausieji lietuviškojo galvojimo atstovai – Alfonsas Lingis, Vyčinas ir Algis Mickūnas – buvo priversti rašyti anglų arba vokiečių kalba, o štai Lingis lietuvių kalbos išvis nemokėjo ir nemoka. Na, o apie savarankišką lietuvišką galvojimą sovietinėje Lietuvoje – mažų mažiausiai apie viešą galvojimą – kalbėti būtų juokinga, nes sovietinėje Lietuvoje visiškai vyrauja teologinis, ideologinis ir technologinis mąstymas. Savarankiško galvojimo pėdsakų daugiau lieka poezijoje ir menuose, nors tai tik pėdsakai, nes meninė-poetinė galvosena, pagal apibrėžimą, artimesnė mitinei, teologinei ir technologinei, o ne filosofinei. Mitus, teologiją, ideologiją, matematiką ir net technologiją kuria poetiškai orientuotos natūros.

    5. Štai kodėl, ieškodamas lietuviškojo filosofinio galvojimo savitumų, esu priverstas kreiptis į neišgryninto lietuviškojo galvojimo kristalus, randamus minėtų pirmųjų lietuviškųjų filosofų – bet, tai norėčiau ypač pabrėžti, ne į filosofijos darbuotojų, filosofijos tyrinėtojų, filosofijos mokslininkų, ideologų, teologų, hermeneutikų, fenomenologų, svetimų tekstų komentatorių, referuotojų, dekonstruotojų, filologų, perpasakotojų ir t. t. – galvojimo kristalus, nebent dar pridėdamas vieną kitą mūsų didį autorių nefilosofą, pavyzdžiui, Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių ir Sigitą Gedą.

    6. Galbūt unikaliausias savarankiško lietuviško galvojimo bruožas, jį lemtingai skiriantis nuo negraikiškųjų Vakarų ir net graikų (ypač aukštosios klasikos – Sokrato, Platono, Aristotelio), yra fatališka orientacija į juslumą, juslines duotis, traktuojamas visiškai substanciškai, vadinasi, anapus vadinamojo racionalizmo (spiritualizmo) ir vadinamojo empirizmo antinomijos ribų. Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek man žinoma, net nešauna mintis abejoti vadinamojo „išorinio“, t. y. juslinio-daiktiškojo, pasaulio egzistavimu. „Įrodinėti“ jo buvimą lietuvių filosofui atrodytų juokinga lygiai taip pat, kaip kontempliuoti antjuslinę bulvę ar mąstyti apie angelą-morką. Tai, kas akivaizdu, neįrodinėjama ir net išvis neįrodoma. Kad koks nors minėtas lietuvių filosofas rašytų berkliškojo tipo traktatus arba Husserlio „Dekartiškuosius apmąstymus“ – ne, to neįmanoma net įsivaizduoti.

    7. Kadangi vadinamasis antjuslumas egzistuoja tik kalboje (apie šamanus, pranašus, dvasių regėtojus, ekstrasensus ir panašią fauną aš tyliu), lietuvių filosofo orientacija į substanciškai-daiktiškąjį juslumą lemia tai, kad lietuviškajame galvojime pirminė ir pirmapradė duotis yra ne kalbinė, o, priešingai, nekalbinė, bekalbė, anapus-kalbinė, pilnatviškai juslinė, o ne kvazijuslinė, pilnatviškai kokybiška, o ne jokybiška (kaip kalbos duotyje). Tai dar vienas lietuviškojo galvojimo bruožas jį lemtingai skiriantis nuo keltogermaniškojo ir net nuo graikiškojo galvojimo. Nei Parmenidas, nei Platonas, nei Ksenofanas nepaliko mums nė menkiausio teksto, aprašančio, pavyzdžiui, alyvmedžio, sūrio galvos arba Jonijos jūros kampelio kontempliaciją. Apie keltogermanus aš nė nekalbu. Visų jų pavyzdinė duotis yra kalbinė ir kalba, dažniausiai atitrauka nuo bekalbio referento (Parmenido tezė, pereinanti per visą Vakarų filosofiją, jau nekalbant apie teologiją ar technologiją).

    8. Tikrasis, pirmapradis, „nekaltas“, o be to, daiktiškai koreliuotas juslumas duotas tik toje vietoje, kurią aš pavadinsiu natūraliu, arba pleneriniu, patyrimu, jį radikaliai priešindamas dirbtiniam patyrimui, išsiskleidžiančiam kokioje nors dirbtinėje teritorijoje – laboratorijoje, fabrike, bažnyčioje, bibliotekoje, ligoninėje, muziejuje, kunstkameroje, ant tatamio, vadinamojoje kontempliacijoje, šamano palapinėje, anatomikume, hadronų kolaideryje, akademijoje, universiteto auditorijoje ir t. t. Lietuviškojo galvojimo pavyzdinė vieta yra būtent plenerinis patyrimas; pasakius vaizdingai, žmogaus rankų neliestas gamtovaizdis, ant nekaltos žemės, po nekaltu dangumi, aukščiausios saulės ir švariausių debesų valandą. Jei patinka, vadinkite tokį patyrimą impresionistiniu, turėdami galvoje, pavyzdžiui, Claude’ą Mone. Ši lietuvių filosofų orientacija į pirmapradį, nedirbtinį patyrimą juos visiškai skiria nuo keltogermanų ir net nuo graikų filosofų, mažų mažiausiai nuo Parmenido laikų, orientuotų į „interjerinį“, „laboratorinį“, „eksperimentinį“ juslumą ir atitinkamą dirbtinį patyrimą.

    9. Natūralus, nedirbtinis, jusliškai koreliuotas patyrimas mirtingąjį atveda į susitikimą su individualia duotimi, jei norite, su maksimaliai individualia forma – nesama raudonumo-savaime, saldumo-savaime, aromato-savaime, švelnumo-savaime, aštrumo-savaime ir taip ad infinitum. Juslumas visada ir fatališkai individualus, pririštas prie konkrečių esinių, arba daiktų. Nesama „visuotinio“ juslumo: visuotinybė, bendrybė, „viskas“, „visata“ negali atsiverti jusliškai kaip štai-šitas-čia-dabar juslumo krešulys ir absoliutus singuliaras. O tai reiškia, kad pavyzdinis metafizinis lietuviškojo galvojimo orientyras yra ne visuotinybė, o būtent jusliškai inkarnuotas individas. Individualiai neapibrėžta visuotinybė kaip centrinė duotis ar kategorija nefigūruoja nė vieno mano minėto didžiojo lietuvių filosofo galvojime. Kas keltogermaniškame galvojime tik retkarčiais pasirodo kaip periferinė duotis (pavyzdžiui, anglų nominalizme arba Kierkegaard’o filosofijoje), sudaro lietuviškojo galvojimo centrą. Kas yra rimtai skaitęs Lingio, Mickūno, Vyčino, Girniaus ir net svarbiausius Maceinos raštus (pavyzdžiui, etiudą „Filosofijos keliu“), tam ši tezė turėtų būti akivaizdi.

    10. Jei keltogermaniškojo galvojimo pamatinį išeities tašką galima išreikšti dviem tezėmis: „Aš tikiu“ (teologinė ir ideologinė kvazifilosofija) arba „Aš mąstau“ (dekartiškoji tradicija, vyraujanti ir dabar), tai lietuviškojo galvojimo epicentrą išreiškia tezė „Aš matau“. Šiuo požiūriu lietuviškajam galvojimui žymiai artimesnis graikiškasis galvojimas: ir Herakleito, ir Ksenofano, ir Platono, ir Aristotelio pradmuo yra kildinamas iš nuostabos, t. y. iš tiesioginio bekalbių juslinių daiktų matymo arba regėjimo.

    11. Kaip tik todėl lietuviškojo galvojimo didieji atstovai arba atvirai (Lingis, Vyčinas, Mickūnas), arba, dėl konjunktūrinių sumetimų, atsargiai, „diplomatiškai“ (Maceina, Girnius) atsiriboja ir nuo teologinio, ir nuo ideologinio, ir nuo technologinio mąstymo. (Pavyzdžiui, žr. Maceinos filipikas prieš ortodoksinę teologiją arba Girniaus technikos ir techninio mąstymo kritiką.)

    12. Jei keltogermaniškajame galvojime nuo pat pradžių ir iki vadinamosios „postmodernistinės“ pabaigos vyrauja agresyvumas nežmogiškųjų daiktų, gamtos, apskritai nežmogiškojo prado, glūdinčio netgi pačiame žmoguje, atžvilgiu (Parmenido tezė arba Markso garsioji tezė, reikalaujanti beatodairiškai keisti pasaulį), tai lietuviškajame galvojime aiškiai vyrauja pasyvi, švelni ar net pamaldi nuostata nežmogiškumo masyvų atžvilgiu. Visiems lietuvių galvotojams aukščiausia šventenybė yra nežmogiškoji gamta, o žmogaus sukurtas pasaulis – tik antrinis. Lietuvių dievas (jei jis išvis pripažįstamas) yra gamtiškas, o gamta savaime dieviška, neliečiama ir šventa. Ši intuicija, kaip povandeninė srovė, aiškiai matoma net Maceinos ir Girniaus raštuose, jau nekalbant apie Lingį, Mickūną arba Vyčiną.

    13. Štai kodėl lietuviškajame galvojime be kompromisų vyrauja vadinamasis „ontologinis“ pradas. Lietuviškojo galvojimo centre – ir net jo periferijoje – Jūs nerasite ne tik vadinamosios gnoseologijos ar epistemologijos, bet nerasite nė pėdsako vadinamosios „metodologijos“. Lietuvis filosofas-galvotojas-matytojas iškart ima bulių už ragų ir pasakoja tai, ką mato bei patiria, nesirūpindamas, kaip jis galvoja ar turi galvoti, visiškai pasitikėdamas ir savo akimis, ir savo galvojimu, ir savo intelektu, ir savo kalbėjimu. Koks nors Berklis, Hiumas arba Kantas visai pamatuotai lietuvį-galvotoją pavadintų „naiviuoju realistu“ ir pasijuoktų iš jo tariamo naivumo. Aš, priešingai, šitokį pasitikėjimą savo akimis ir savo kalba pavadinčiau didžiausiu lietuviškojo galvojimo privalumu.

    14. Štai kodėl didieji lietuvių filosofai mąstymo niekada netapatina su vadinamuoju pažinimu. Geriausiu atveju lietuviui-galvotojui mąstymas yra supratimas ar tiesiog patikslintas matymas. Tai visiškai unikalus lietuviškojo galvojimo bruožas, kadangi tiek graikai, tiek keltogermanai, tiek – netgi – vadinamieji Rytų išminčiai be galo naiviai mąstymą visiškai sutapatina su pažinimu, šitaip keldami visiškai nepagrįstas pretenzijas padaryti tai, ką gali – dabar tai visiškai akivaizdu – tik matematinė-eksperimentinė gamtotyra arba vadinamoji praktinė nuovoka, susijusi su gamtos daiktų perdirbimu į prietaisą, padargą, įrankį, instrumentą arba meno kūrinį.

    15. Todėl lietuviškajame galvojime aiškiai vyrauja metafizinė orientacija ne į santykį (duotą tik kalboje, pirmiausia, žinoma, matematinėje, bet ir teologinėje, ir net poetinėje, pavyzdžiui, vadinamojoje lyrikoje), o į substancinį svorį turintį juslinį daiktą, išplėštą iš instrumentinio santykio stichijos ir netgi atitrauktą – kiek tai įmanoma – nuo grynųjų santykių visumos, vadinasi, ir nuo visuotinybės. Gal neatsitiktinai lietuviškajame mene aiškiai vyrauja skulptūrinis matymas, sugiminiuojantis mus su graikais; gal neatsitiktinai ir pati lietuvių kalba yra ne muzikinė (kaip, pavyzdžiui, vokiečių arba rusų), o plastinė, skulptūrinė, „medinė“ pačia geriausia šio žodžio prasme.

    16. Keltogermaniškajame galvojime agresyviai vyrauja laiko, kaip praeities arba kaip ateities, modusas ir stebėtinas abejingumas gyvajai dabarčiai, apie kurią puse lūpų, kiek man žinoma, pirmas yra prabilęs tik Husserlis, nors iš šitos užuominos nei pats, nei jo epigonai nepadaro nė menkiausios produktyvios išvados. Lieka mistinės retencijos, protencijos, laiko ekstazės, amžinybės, begalybės, šviesmečiai ir kitoks mistinis semantinis šlamštas. Lietuviškojo galvojimo pavyzdinis orientyras – belaikė dabartis, inkarnuota gyvojoje, jusliškai akivaizdžioje, erdvėje. Bene geriausiai šią orientaciją išreiškia Lingis, Mickūnas ir Vyčinas, nors Maceinos ir Girniaus galvojime dabartis, kaip „egzistencinis apsisprendimas“ arba kaip „gyvojo Dievo kenozė“, aiškiai vyrauja. Štai šiuo lemtingu požiūriu lietuviškojo galvojimo artimiausias giminaitis yra graikiškasis galvotojas, irgi įsižiūrintis pirmiausia į akivaizdžią ir belaikę dabartį (pirmiausia per tiesiogiai reginčiąją nuostabą).

    17. Ir pagaliau bene nuostabiausias lietuviškojo galvojimo bruožas, teikiantis jam (o kartu ir mums) visišką originalumą, kurio nesama nei keltogermaniškajame, nei net graikiškajame galvojime, yra lietuvio galvotojo galvojimas, įleidęs šaknis ne į vadinamąją „sąmonę“ (kalbos mašiną ir kalbos sandėlį, o kartais, deja, į kalbos šiukšlyną kaip „postmoderniajame diskurse“), o į bekalbę sielą, kaip „sugebėjimą“ matyti bekalbius daiktus ir juos suprasti, panašiai kaip juos mato ir supranta kitos gyvos būtybės – kikilis, šuo, meška arba katinas. Lietuviui galvotojui šuo gali būti giminingesnis už kompiuterį arba Wittgensteiną, jau nekalbant apie Aristotelio logiką arba vadinamąją „analitinę filosofiją“ (o iš tikrųjų teologiją). Siela mato ir supranta; sąmonė kalba, bet nesupranta ir, kas blogiausia, yra akla. Štai kodėl šiame pranešime aš vartoju ne keltogermanų visiškai sukompromituotą žodį „mąstymas“ arba ne mažiau sukompromituotą žodį „tikėjimas“, o būtent žodį „galvojimas“, jį siedamas su mano bandytais aptarti unikaliais lietuviškojo pačių daiktų matymo bruožais.

    Arvydas Šliogeris

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.