Kai kam gali kilti klausimas, ką bendro turi vienas intelektualiausių XX a. rašytojų Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) su dažniausiai antrarūšiu tiek literatūroje, tiek kine laikomu mokslinės fantastikos žanru? Viename interviu į klausimą, koks esminis skirtumas tarp realistinės ir fantastinės literatūros, rašytojas atsako: „Kadangi mes nežinome, kokiam žanrui – realistiniam ar fantastiniam – priskirti pačią visatą, tai atsakymas priklausys nuo skaitytojo, o taip pat nuo rašytojo intencijos, ar ne taip? Bet idealiu požiūriu: viskas – fantastika, ir viskas – realybė. O juk gali būti, kad visa tai vienas ir tas pats.“[1] Tame pačiame interviu J. L. Borgesas pateikia pavyzdį, kaip glaudžiai realybė susijusi su fantastine literatūra: būdamas pusiau sergančiu tuberkulioze elgeta, vienišas ir visų atstumtas, Herbertas Wellsas atvyko į Londoną, kur savo būseną aprašė fantastiniame romane „Nematomas žmogus“: „Būtent vienatvė tapo šios knygos įkvėpimo šaltiniu.“[2] Kokios idėjos domino tiek J. L. Borgesą, tiek kitus fantastikos kūrėjus?

„Vienas nemirtingasis – tai visi žmonės pasaulyje“

Viena temų, dominusių J. L. Borgesą – žmogaus nemirtingumas. Apie nemirtingumą rašytojas kalba apsakyme „Nemirtingasis“, kuris publikuotas knygoje „Alefas“, išleistoje 1949 metais. Pagrindinis veikėjas Markas Flaminijus Rufas, romėnų legiono karo tribūnas, sutinka sužeistąjį, kuris, prieš mirdamas ant jo rankų, spėja papasakoti apie paslaptingą upę, „nuplaunančią mirtį nuo žmonių“[3], ir Nemirtingųjų Miestą. Rufas užsikrečia paslaptingo keleivio mintimi surasti tą Miestą ir su palyda išvyksta į jo paieškas. Kelionės metu palydovai Marką išduoda ir jis lieka vienas sužeistas dykumoje. Veikėjas atgauna sąmonę surištas kalno papėdėje, kur „tyliai sruveno nešvarus upelis, skindamas kelią per smėlį ir sąšlavas“[4], o kiek tolėliau „spindėjo ne kas kitas, kaip Nemirtingųjų Miestas“[5].

Kalno papėdėje jis ne vienas, šalia laukiniai trogloditai, kurie „nemoka kalbėti ir maitinasi gyvatėmis“[6]. Karį kankina troškulys, jis bando išsivaduoti iš pančių, veržiančių rankas, net šaukiasi mirties, tačiau trogloditai nepadeda nei išgyventi, nei mirti.

Galiausiai Borgeso herojus išsivaduoja iš pančių, sustiprėja ir pasiekia miestą. Rufui iš paskos seka vienas trogloditas, tačiau į Miestą kartu neina, sustoja prie sienos ir laukia. Rufas, įveikęs daugybinius labirintus (labirintas – vienas labai ryškių ir dažnai autoriaus kūriniuose pasitaikančių motyvų), pasiekia savo tikslą – Nemirtingųjų Miestą. Kas čia jo laukia? Neapsakomas nusivylimas. Borgesas lyg kino operatorius labai nuosekliai ir vaizdžiai parodo visą beprotybės nuniokotą Miestą. Padaroma išvada – Dievai, pastatę šį miestą, buvo bepročiai, o sprukdamas nuo šio košmaro herojus suvokia: „Dievas pirmiausia sukūręs Visatą, paskui – Chaosą.“ [7]

Išsikapstęs iš Miesto glėbio, Borgeso veikėjas pastebi, kad jį lydėjęs trogloditas vis dar toje pačioje vietoje. Čia ima aiškėti, kad trogloditai yra nemirtingi. O jį lydėjęs nemirtingasis vardu Homeras. Kas nutiko? Kaip nemirtingieji virto trogloditais?

Išryškėja Borgeso požiūris į nemirtingumą, kuris jam tapatus amžinybei. Amžinybė, Borgeso supratimu, tai pragaras, nes nepažinoti mirties – tai jaustis Nemirtingam, o tai savo ruožtu – „dieviška, siaubinga, nesuvokiama“[8]. Tad nemirtingieji, suvokę savo nemirtingumo beprasmybę, jog „per neribotą laiką žmogui gali nutikti bet kas“[9] (žmogus praranda savąją tapatybę, tampa beasmenis), „nutarė gyventi vien mintimi, gryna spekuliacija“ [10], „paskendę mintyse jie nustojo suvokti išorinį pasaulį“[11].

Nemirtingumas, arba Amžinybė, užkrauna žmogui tokią naštą, kurios jis negali panešti. Autorius iškelia mintį, jog galbūt nemirtingumą galėtų pakelti visa žmonija: „Vienas žmogus – niekas, vienas nemirtingasis – tai visi žmonės pasaulyje.“ [12] O žmogui, kaip vienetui, nemirtingumas nereikalingas, nes tik „mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės“[13].

Žmogaus nemirtingumo idėja iki J. L. Borgeso

Reikia pasakyti, kad Borgesas nebuvo pirmasis, prakalbęs apie nemirtingumą. Žmogaus nemirtingumą vaizdžiai aprašė rašytojas Jonathanas Swiftas (1667 – 1745) savo knygos „Guliverio kelionės“ (išleista 1727 m.) trečioje dalyje, kurioje Guliveris lankosi skraidančiose salose. Ten jis susipažįsta su salos gyventojų papročiais, mokslo pasiekimais, kultūra, kalba ir t. t. Vieno pokalbio su salos gyventojais metu Guliveris yra paklausiamas, ar jau matė bent vieną nemirtingąjį. Keliautojui atsakius neigiamai, jam paaiškinama, kad kartais, nepriklausomai nuo visuomeninės šeimos padėties, gimsta nemirtingieji su nedideliu raudonu taškiuku ant kaktos. „Laiminga ta tauta, kurioje kiekvienas gimstantis kūdikis gali tapti nemirtingu!“ – entuziastingai sušunka pagrindinis knygos veikėjas Guliveris ir priduria: – „Bet šimtą kartų laimingesni yra nemirtingieji, pačios gamtos apdovanoti gebėjimu nepaklusti visos žmonijos prakeiksmui, ir tokiu būdu įgiję galimybę naudotis protu, nepriklausomu nuo pastovaus ir gniuždančio galvojimo apie mirtį.“[14]

Vėliau Guliveris išdėsto, ką veiktų būdamas nemirtingu. Jis kauptų turtus, žinias, stebėtų įvairius įvykius, priimtų tinkamus sprendimus valstybės valdyme ir t. t. Baigęs savuosius samprotavimus, jis išgirsta kiek pašaipų salos gyventojų juoką. Guliveriui paaiškinama, kad jo sukurtas gyvenimo būdas yra klaidingas, nes daro prielaidą, jog „bus visada jaunas, sveikas ir pilnas jėgų, o to negali tikėtis nė vienas žmogus“[15]. Salos gyventojai papasakoja, kad nemirtingieji „normaliai“ gyvena iki aštuoniasdešimtųjų gyvenimo metų, o tada kūnas pradeda byrėti – nuslenka plaukai, iškrenta dantys, susilpnėja rega, atmintis ir t. t. Paaiškėja, kad nemirtingumas visai ne dovana, o prakeiksmas.

Lyginant Borgeso ir Swifto nemirtingumo sampratas, galima įžvelgti nemažai skirtumų. Visų pirma, mirties faktas priimamas skirtingai: Borgesui mirtis – tai, kas leidžia kūrybiškai žvelgti į pasaulį, o Swiftui – grėsmė, neleidžianti pilnai realizuotis žmogui. Borgeso nemirtingiesiems ne kūnas, o protas tampa kalėjimu, Swifto veikėjai paliekami be proto pūti savo kūne visą amžinybę; Borgeso nemirtingieji patys save izoliuoja nuo pasaulio, Swifto – sulaukę aštuoniasdešimties oficialiai išbraukiami iš visuomenės sąrašo: jiems atimama bet kokia teisė į nuosavybę, bet kokia pilietinė teisė. Borgeso herojai galų gale randa išeitį iš nemirtingumo gniaužtų, o Swifto tuo pasidžiaugti negali. Galima rasti ir daugiau skirtumų, tačiau yra ir vienas panašumas, vienijantis šias nemirtingumo kategorijas; tai – nemirtingumo tapimas pragaru, savo tapatybės praradimas, buvimas dėl buvimo be jokios prasmės, be jokios galimybės tą prasmę atrasti.

Vertėtų trumpai paminėti dar vieną, visiškai kitokią nemirtingumo galimybę, kurią reprezentuoja legendose ir mituose minimi vampyrai. Juos literatūroje labiausiai išgarsino Bramas Stokeris (1847 – 1912), parašęs romaną „Drakula“, publikuotą 1897 metais. Šie pasakojimai – tai visiškai kitokios istorijos, prieštaraujančios Borgeso nemirtingumo koncepcijai: tam, kad taptum nemirtingu, turi numirti. Vampyrai didžiuojasi savo nemirtingumu ir niekina laikinume skendinčius žmones. Vis dėlto jų nemirtingumas labai sąlyginis, nes jiems reikia kraujo, kad galėtų egzistuoti. Dar viena būtina nemirtingumo sąlyga — kad niekas jų širdžių nepervertu uosiniu ar ąžuoliniu kuolu.

Nemirtingumo idėja po J. L. Borgeso

Nemirtingumo tema sutinkama ir rašytojo fantasto Cliffordo D. Simako apsakyme „Šokančių elnių grota“, už kurį autoriui 1980-aisiais buvo paskirta literatūrinė Nebula premija, o 1981-aisiais – Hugo premija. Vis dėlto šis rašytojas Lietuvos skaitytojams labiausiai žinomas kaip romanų „Miestas“ ir „Kaukų draustinis“ kūrėjas. Apsakymo „Šokančių elnių grota“ herojus archeologas Boidas viename Prancūzijos regione tyrinėdamas uolose išlikusius priešistorinės tapybos piešinius, susipažįsta su iš pirmo žvilgsnio paprastu vaikinu, basku Luji, kuris padeda dirbti įvairius tyrimo darbus, domisi istorija, o laisvu nuo darbo metu vis švilpauja švilpyne iš kaulo. Besibaigiant tyrimams, Boidas atranda slaptą urvą, kuriame atsiveria keistas primityvių piešinių pasaulis: „Ir vis dėlto, nepaisant nepaprastos nutapytųjų gyvulių kvailionės, iš piešinių išties jautėsi urvinis menas. Koks senovės žmogus tatai buvo, kuris galėjo nupiešti strikinėjantį bizoną ir kuliavirščiuojančius mamutus?“[16]. Paaiškėja stulbinanti tiesa: Luji – vienas tų, kurie ištapė Boido tyrinėjamą uolą magiškais žvėrių piešiniais. Nors Boidui tuo sunku patikėti, tačiau Luji gyvena žemėje daugiau kaip dvidešimt tūkstančių metų; Boidas „stebėdamasis klausė savęs, kaip galįs čia sėdėti ir kalbėtis ramiai su žmogumi, kuris pragyveno ir išliko jaunas dvidešimt tūkstančių metų. Darsyk gerklėn jam pakilo šleikštulys, kad turi susitaikyti su šiuo faktu“[17].

Bekalbant su Luji, Boido galvoje sukasi klausimai: „Ar šis žmogus vis dar žmogiškas, ar per dvidešimt tūkstančių metų netapo kažkuo daugiau nei žmogumi? Gal nužengė tą vieną esminį žingsnį, kuris pastatytų jį toliau visos žmonijos, padarytų ta būtybe, kuri ateitų po žmogaus?“[18]

Šis nemirtingasis skiriasi nuo Borgeso nemirtingojo, nes siekia išlikti nepaisydamas 22 amžius trunkančio gyvenimo, gyvenimo, kuriame jis priverstas „nevaidinti didvyrio“, būti nepastebimu, vengti konfrontacijos su bet kuo ir bet kada. Luji nepraranda susidomėjimo tuo, kas vyksta aplink jį, stebi pasaulį, bando būti, nors ir labai atsargiai, bent maža jo dalimi; žino tiek daug tikrų dalykų apie tai, kas Boidui tėra tik istorija knygų puslapiuose su daugybe baltų dėmių; Boidas sako: „tu išgyvenai Juodąją mirtį, regėjai romėnų legionus. Iš pirmų lūpų girdėjai apie Atilą. Vilkaisi įkandin Kryžiaus žygių. Vaikštinėjai senovės Atėnų gatvėmis“[19], bet čia Luji jį pataiso: „kažkaip Atėnai niekada nebuvo mano skonio. Kurį laiką praleidau Spartoje. Pasakysiu tau, Sparta – tai išties šis tas“[20].

Kas sieja J. L. Borgeso ir C. D. Simako nemirtinguosius? Abu jie atsparūs senatvei, tačiau yra dar vienas svarbesnis bruožas, siejantis Homerą-Rufą ir Luji – tai vienatvė: „Boidas stovėjo ir stebėjo jį leidžiantis takučiu linkui kaimelio. Iš judančios figūros dvelkė didžiulis vienišumas – vienišiausio pasauly žmogaus.“[21].

Dabar labai trumpai apie žmogaus nemirtingumą kinematografe. „Borchesišką“ veikėją aptinkam 2011 m. režisieriaus Andrew M. Niccolo filme „Laike“ (In Time). Tai antiutopinis filmas, kuriame visuomenę sudaro fiziškai jauni žmonės – fizinis kūnas nustoja senti, kai žmogui sukanka 25 metai. Tačiau laikas tampa pinigais tiesiogine prasme – už atliktą darbą gauni atlyginimą ne doleriais, eurais ar kita valiuta, o  – sekundėmis, minutėmis, valandomis. Tokioje visuomenėje nenuostabu, kad atsiranda tie, kurie turi laiko daug, ir tie, kurie skaičiuoja kiekvieną sekundę. Veikėjas, kuris labai primena Borgeso nemirtinguosius, laiko turi – daug amžių, tačiau… Štai ką jis apie tai kalba: „Man 105 metai. Esu velniškai pavargęs. Smegenis galima visiškai išnaudoti, net jei kūnas dar jaunas. Aš trokštu mirties. Ji man reikalinga.“[22] Tai labai primena J. L. Borgeso nemirtingojo Rufo-Homero žodžius: „laimingas stebėjau neįkainojamą stebuklą: iš lėto augantį kraujo lašą. Aš vėl mirtingas, kartojau, vėl panašus į kitus žmones.“[23] Gyvenimo nuovargis ir mirties troškimas smelkiasi per abu veikėjus. Filmo herojus pasielgia panašiai kaip Borgeso veikėjas, kuris ieško upės, padarysiančios jį mirtingu, atiduoda savo laiką jį išgelbėjusiam jaunuoliui ir išeina paskutinį kartą pamatyti saulėtekį.

Sapno motyvas J. L. Borgeso kūryboje ir šiuolaikiniame kine

Vienas geriausiai kritikų įvertintų J. L. Borgeso kūrinių – „Griuvėsių rate“, išleistas 1941 metais rinkinyje „Sodas išsišakojančiais takais“; jame pasakojama apie žmogų, kuris „troško išsapnuoti žmogų: troško išsapnuoti jį visą, tarsi gyvą, ir įterpti jį į tikrovę“[24]. Šis žmogus apsigyvena apleistoje šventykloje, toliau nuo visų žmonių, jis žino, kad „svarbiausia priedermė – miegoti“ [25]. Pagaliau po ilgo laiko atėjo ta akimirka, kai „sapnuotojui prisisapnavo, kad sapnuojamasis nubudo“[26]. Tuomet „palaipsniui jis pripratino jaunuolį prie tikrovės“[27]. Sapnuotojas dėjo visas pastangas, kad susapnuotasis nesuprastų esąs tik sapnas, nes „nebūti žmogumi, būti kito žmogaus sapno vaizdiniu – koks tai neįsivaizduojamas pažeminimas, koks svaiginantis siaubas“[28]. Tą siaubą sapnuotojas patiria žengdamas myriop – suvokia, kad pats tėra kažkieno kito sapnas. Toks sapno gyvenimas J. L. Borgeso viename ankstyviausių kūrinių, kuris turi autoriaus tekstams nebūdingą savybę: jame nėra nė vieno tikrinio vardo, nė vieno vietovės pavadinimo, kūrinys tampa lyg sapnas – beasmenis.

2010 m. kino juostoje „Pradžia“ (Inception), kurią režisavo Christoperis Nolanas, galime pastebėti net tris J. L. Borgeso mėgiamus motyvus: sapno, labirinto ir įkyrios minties už(si)krėtimo (ši tema puikiai atskleista J. L. Borgeso kūrinyje „Zahiras“). Filmas pasakoja apie grupę žmonių, kurie turi gebėjimus ir technologijas, leidžiančius per sapną įsiskverbti į žmogaus mintis ir patalpinti jose kažkieno užsakytą mintį, lyg ji būtų jo paties, arba išgauti reikiamą informaciją, kol šis miega. Filme egzistuoja labai įdomi profesija — sapnų architektas, primenantis J. L. Borgeso sapnuotoją, kuris turi galimybę ne tik pats kurti sapnų pasaulį, bet ir performuoti kito žmogaus sapnus. Įspūdingi sapnų pasauliai filme persipina su realybe, paklaidina žiūrovą sapno-tikrovės labirinte, kyla klausimas, ar filmo personažams nenutiks taip pat, kaip Borgeso sapnuotojui iš „Griuvėsių rato“, – ar jie netaps kažkieno sapno dalimi, lyg kokia nelabai reikšminga dekoracija begaliniame sapnų pasaulyje?

Dar keletas su sapno tema susijusių filmų: siaubo filmų klasika tapęs „Košmaras Guobų gatvėje“ (A Nightmare on Elm Street) su Fredžiu Kriugeriu, kurį vaidina Robertas Englundas (pirmas filmas kino ekranus pasiekė 1984 metais, po jo sekė dar 6 tęsiniai, o 2010 metais pasirodė naujas filmo variantas). Šiame filme keletas vaikų vienu metu ima sapnuoti tą patį košmarą – žmogų su apdegusiu veidu ir pirštine-protezu, užsibaigiančiu aštriais peiliais vietoj pirštų. Veiksmas vyksta sapne, tačiau mirtis ištinka realybėje. Atrodytų, kad tai atvirkštinis J. L. Borgeso sapnų pasaulis, kuriame sapnas ima kurti realybę. Tad jei Borgeso sapnuotojui svarbiausia buvo nepabusti, tai šio filmo herojai stengiasi visais įmanomais būdais neužmigti.

J. L. Borgeso ir R. Bradbury laiko išsišakojimai

Ray Bradbury ir Jorge Luisą Borgesą galima lyginti dėl dviejų priežasčių: pirma,  dėl amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe įtakos abiem rašytojam, kurios nė vienas jų neneigia; antra, nors abu šie autoriai rašo visiškai skirtingais stiliais, tačiau rašo  intelektualiąją literatūrą, neretai pasirenka panašias kūrinių temas.

Viena iš tokių yra laiko tema. Apsakyme „Sodas išsišakojančiais takais“ J. L. Borgesas pasakoja istoriją apie vokiečių šnipą Hsi Pengą, kuris, bėgdamas nuo jį persekiojančio agento Richardo Maddeno, nuvyksta pas sinologą Stepheną Albertą. Šis Hsi Pengui papasakoja, jog atskleidė  jo protėvio Tsui Peno parašytos knygos „Sodas išsišakojančiais takais“ paslaptį: „Koks vienintelis žodis draudžiamas mįslėje, kurios atsakymas yra ‘šachmatai’?“[29] Pengui atsakius, jog tai „šachmatai“, Albertas pratęsia: „teisingai, Sodas išsišakojančiais takais yra didžiulė mįslė arba alegorinis pasakojimas, kurio tema yra laikas.“[30] Albertas ne tik atskleidžia, apie ką ši knyga, tačiau ir paaiškina, kaip Hsi Pengo protėvis suvokė laiką: „Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas <…> apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame.“[31] Tokią laiko sampratą mes sutinkame J. L. Borgeso kūryboje. Galima kelti klausimą, kas nutinka ateičiai, keičiant praeitį? Atsakymą randame kitame J. L. Borgeso kūrinyje „Antroji mirtis“, įėjusiame į rinkinį „Alefas“, išleistą 1949 metais: „Keisdamas praeitį keiti ne vien atskirą faktą – drauge su juo ištrini visus padarinius, o jie tęsta į begalybę. Kitaip tariant, sukuri dvi skirtingas pasaulio istorijas.“[32]

Apie keliones laike nemažai rašė R. Bradbury. Jo kūriniuose kelionės laiku vyksta dėl daugybės priežasčių: noras pabėgti iš ateityje egzistuojančio totalitarinio režimo, noras sumedžioti dinozaurą, nuvykti į ateitį tam, kad grįžtum su viltimi dabarčiai ir t. t. Vieną tokią kelionę laike galima rasti rašytojo rinkinyje „Pradžios pabaiga“ (liet. k. 1982). Apsakyme „Nudundėjo griaustinis“, parašytame 1952 metais, skaitome apie safarį laike – tai kelionė į bet kurią pasirinktą laiko epochą, medžioklė tiems, kuriems paprasto safari jau nebeužtenka. Apsakymo herojus Ekelsas, nusprendęs nušauti Tyrannosaurus rex, lydimas kitų dviejų medžiotojų bei safario vadovo Treviso, išvyksta į šią kelionę[33]. Kaip giliai į praeitį nusikelia kartu su medžiotojais ir kaip sunku susivokti, kai Trevisas prabyla: „Kristus dar negimęs. Mozė nebuvo įkopęs į kalną kalbėtis su dievu. Piramidės dar laukia, kol akmenys bus apgludinti ir sustatyti. Atminkite tai. Aleksandras, Cezaris, Napoleonas – nė vieno iš jų nėra.“[34] R. Bradbury laiko suvokimas paaiškėja skaitant Treviso kalbą apie laiko mašiną, apie tai, kaip net menkiausias dalykas gali iškreipti ateitį, tą ateitį, kuri mums yra žinoma: „Sakykime, mes atsitiktinai sutraiškome pelę. Vadinasi, sunaikiname visus šios pelės ateities palikuonis. <…> Kas iš to? <…> Trūksta dešimties pelių – viena lapė dvesia. Trūksta dešimties lapių – liūtas gaišta badu. <…> Kitaip sakant, štai kas: po penkiasdešimt devynių milijonų metų urvinis žmogus <…> išeis medžioti šerno ar kardadančio tigro. Bet jūs, mielas drauge, užmynęs ant vienui vienos pelės tuo pačiu sumindėte visus tos apylinkės tigrus. Taigi urvinis žmogus numirs iš bado. O tas urvinis žmogus <…> yra būsimoji tauta. <…> Užminsi pelę ir sugriausi piramidę. Užminsi pelę ir paliksi pėdsaką sulig Didžiuoju Kanjonu.“[35] Taip keičiasi viskas padarius laike bent mažiausią žingsnelį į šalį. Ir tai primena J. L. Borgeso aptartą laiko suvokimą apsakyme „Sodas išsišakojančiais takais“: „laikas amžinai šakojasi į nesibaigiančias ateitis.“[36]

Čia buvo peržvelgta tik keletas ryškiausių temų, kurios domino J. L. Borgesą ir kurios ne mažesnio susidomėjimo sulaukė iš fantastikos kūrėjų tiek literatūroje, tiek kine: sapno, žmogaus nemirtingumo ir laiko tyrinėjimų. Būtų galima rasti dar ne vieną bendrą temą – tai ir tapatybės susidvejinimas, ir užuomina apie nematomą žmogų, ir santykis tarp skaitytojo bei rašytojo.

Mantas Bacevičius

 

  1. [1]Хорхе Луис БОРХЕС, Освальдо ФЕРРАРИ „Новая встреча. Неизданные беседы“, Санкт-Петербург, S y m p o s i u m, 2004, p.38.
  2. [2]Хорхе Луис БОРХЕС, Освальдо ФЕРРАРИ „Новая встреча. Неизданные беседы“, Санкт-Петербург, S y m p o s i u m, 2004, p.41.
  3. [3]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  4. [4]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.17.
  5. [5]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.19.
  6. [6]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.19.
  7. [7]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  8. [8]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  9. [9]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  10. [10]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  11. [11]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.25.
  12. [12]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.26.
  13. [13]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.27.
  14. [14]Джонатан Свифт “Путешествия Гулливера”, АСТ2003, Москва, p.82.
  15. [15]Джонатан Свифт “Путешествия Гулливера”, АСТ2003, Москва, p. 83.
  16. [16]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.11.
  17. [17]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.19.
  18. [18]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.22.
  19. [19]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.21.
  20. [20]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.21.
  21. [21]Clifford D. Simak „Žvaigždžių paveldas“, Kaunas, „Eridanas“, 2000, p.24.
  22. [22]Iš Andrew M. Niccolo filmo „Laike“.
  23. [23]J. L. Borges „Smėlio knyga“,Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla2006, Vilnius, p.28.
  24. [24]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.41.
  25. [25]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.41.
  26. [26]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.43.
  27. [27]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.44.
  28. [28]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.44.
  29. [29]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.76.
  30. [30]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.77.
  31. [31]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.77.
  32. [32]J. L. Borges „Smėlio knyga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, Vilnius, p.81.
  33. [33]„Iš pradžių buvo diena, paskui naktis, paskui vėl diena ir vėl naktis, o paskui diena – naktis – diena naktis. Savaitė, mėnuo, metai, dešimtmetis! 2056 metai, 2019, 1999, 1957. Pralėkė! Mašina riaumojo“. – Ray Bradbury, „Pradžios pabaiga“, Vyturys, Vilnius 1989, p.65-66.
  34. [34]Ray Bradbury, „Pradžios pabaiga“, Vyturys, Vilnius 1989, p.65-66.
  35. [35]Ray Bradbury, „Pradžios pabaiga“, Vyturys, Vilnius 1989, p.67-68.
  36. [36]J. L. Borges „Fikcijos“, Baltos lankos, Vilnius 2000, p.77.
Tagged with: Borgesfilmaskinaskūrybamokslinė fantastika
 

4 Responses to Borgeso idėjų pėdsakai fantastinėje literatūroje bei kine

  1. Taigi parašė:

    vis tik, Borges nebuvo tik fantastas…

  2. Giedrė parašė:

    S.Hawkingas labai elegantiškai įrodė, kad kelionės laike į praeitį neįmanomos, parašydamas kelis kvietimus tiems,kas gyvens ateity. Jis kvietė į vakarėlį tam tikrą valandą, tam tikrą dieną. Tam momentui atėjus niekas nepasirodė – ir vualia – įrodyta, kad kelionės į praeitį yra neįmanomos. Visa tai ir dar daug ką galite pamatyti dok.film. „Stephen Hawking’s Universe“. Labai įdomus ir smagus, rekomenduju.

  3. barabas parašė:

    taip, Borgesas nebuvo vien fantastas. straispnyje neteigiama, kad jis buvo vien tik fantastas.

    o kelionės laike įmanomos:) mes jas atliekame kiekvieną dieną – prisimindami praeitį ir mąstydami apie ateitį.

  4. a p parašė:

    Laikyti fantastiką antrarūšiu dalyku literatūroje gali tik visiškas nesusipratėlis. Tai yra ištisas didžiulis neapsakomai kietos literatūros lobynas. Žinoma, kaip ir visur yra tiek gėrio, tiek mėšlo. Bet kur taip nebūna? Kadangi esu puikiai susipažinęs su visa lietarūros klasika, ypatingai rusų, galiu pasakyti,kad daugelis pripažintų klasikų iki kokio Simako, Lemo, Azimovo, Klarko, Vinge idėjų, minčių gilumo, pateikimo netraukia daugelyje vietų nei iš tolo. Apskritai rimtą fantastiką reikėtų įvesti į mokyklos programas, nes turbūt niekas taip nemoko jauno žmogaus žiūrėti plačiai, laisvai į pasaulį, kaip gera kaip fantastika. Dėl kelionių laike…aš linkęs netikėti jų galimybėmis būti. Man jokiolaiko nėra, yra tik obektyvaus pasaulio, materijos kaita, mūsų kaita fizinė. Nors pats Simak Once and Time įdomiai lanksto per psichines galias žmogaus, neva tai dar neišvystytas. Esmė,kad mes sėdime dar tik lopšyje vystymosi, kaip ir pats ponas Hawkinsas. Jis nėra nei dievas, nei kažkokia dieviškoji būtybė, tik talentingas šio laikmečio žmogus. Kad ir koks jis būtų genijus, evoliucijos neperšoks kelių tūkstančių ar milijonų metų į priekį. Kas žino, ką žmonija dar atras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.