„O jei jis liovėsi tave sapnavęs…“, – tokia citata iš kūrinio Alisa veidrodžio karalystėje pasitinka viename iš Jorge Luiso Borgeso apsakymų Griuvėsių rate, daugumos kritikų laikomu geriausiu jo apsakymu.

J. L. Borgesas (1899 – 1986) – Argentinos rašytojas, kurio kūriniai tapo XX a. pasaulio literatūros klasika. Filosofinių idėjų interpretavimas, tikrovės ir vaizduotės žaismas, fantastinė Borgeso literatūra tiesiog sufleruoja mintį, jog tai – pasakos suaugusiems. Pats autorius, rodos, tam ir neprieštarauja: „Mano apsakymai, kaip ir Tūkstančio ir vienos nakties pasakos, skirti prablaškyti ar sujaudinti, o ne įtikinėti.“[1] Ir čia pat retoriškai klausia: „argi visa literatūra nėra tik valdomas sapnas?“[2] Po ranka Wikipedia: literatūra laikoma viena iš meno rūšių. Menas – kūrybinis tikrovės perteikimas; atmintis; visuomeninės sąmonės forma; žmonijos dvasinės kultūros dalis; specifinė pasaulio praktinio ir dvasinio įvaldymo rūšis; žaidimas. Sapnas – vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Dažniausiai sapnavimas siejamas su REM miegu, tačiau gali būti sapnuojama bet kuriuo miego metu; tik prabudus iš REM miego, sapnai lengviau prisimenami, ir REM miego sapnai paprastai būna sudėtingesni bei įdomesni. Sapnai – vienas iš žmogaus psichikos procesų, kurių susidarymo mechanizmas dar nėra galutinai išaiškintas. Griuvėsių rate randu tokią pastabą: „…pastangos formuoti nedarnią ir svaigią sapnų medžiagą – pats sunkiausias uždavinys, kurio gali imtis žmogus…“

Sapnuotojo ir sapnuojamojo pozicijų santykis kartkartėmis vis sušmėžuoja Borgeso apsakymuose: Parabolė apie Cervantesą ir Don Kichotą – senasis karaliaus karys nepiktai šaipydamasis iš savęs, išgalvoja patiklų personažą; Sapnas pasakoja, kad apskritoje celėje kali „į mane panašus žmogus ir raidėmis, kurių nesuprantu, rašo ilgiausią poemą apie žmogų, kuris kitoje apskritoje celėje rašo poemą apie žmogų, kuris kitoje apskritoje celėje… Šiam rašymui nėra pabaigos, ir niekas niekados neperskaitys, kas parašyta“; Everything and nothing – Borgesas rašo apie žmogų, kuris pats iš savęs buvo niekas, „niekieno nesusapnuotas sapnas“; 1983 metų rugpjūčio 25 diena – vienas iš Borgesų užklausia: „Kas ką sapnuoja?“; ir vis tik sapnuotojo ir sapnuojamojo santykis ryškiausiai išreiškiamas Griuvėsių rate: „Nebūti žmogumi, būti kito žmogaus sapno vaizdiniu – koks tai neįsivaizduojamas pažeminimas, koks svaiginantis siaubas!“ Pastebimi sapnuotojo ir sapnuojamojo pozicijų išsišakojimai – rašytojas ir jo sukurtas personažas, personažas, sapnuojantis kitą personažą ir t. t. Sapnas sapne, kaip ir pasakojimas pasakojime – Borgesui būdingos literatūrinės gudrybės.

Žinoma, jog Borgesui turėjo įtakos George’o Berkeley ir Davido Hume’o subjektyvusis idealizmas. („Bet mėgstu ir Schopenhauerį. Jo Die Welt als Wille und Vorstellung įkvėpė ne vieną mano apysaką [Griuvėsių ratas – Las ruinas circulares].“[3]) O kur dar antikos filosofai ir mistikai, žydų kabalistai ir gnostikai, prancūzų poetai… Visos šios žaismingai pateikiamos nuotrupos Borgeso kūriniuose stebina ir intriguoja skaitytoją (pavyzdžiui, kūrinyje Tlön, Uqbar, Orbis Tertius išgalvoto krašto metafizikai „neieško tiesos nei įtikimumo: jie stengiasi nustebinti“).

Ką galima pasakyti apie sapną ir apie tikrovę? Galbūt verta tiesiog stebėti(s), kaip Borgeso apsakymuose tikrovės ir sapno ribos supinamos, ištirpdomos, kartais supriešinamos ir vis tik niekada nesulydomos. Jūratė Baranova pastebi, jog Borgeso sukurti veikėjai pasižymi situacijos reflektavimu, konceptualia nuovoka, kas su jais vyksta: „J. L. Borgeso personažai bet kuriomis aplinkybėmis valdo situaciją intelektu.“[4] Apsakymo Susitikimas veikėjas Dankanas, nukautas beprasmėje dvikovoje, mirdamas sušnibžda: „Kaip keista! Viskas lyg sapne.“ Istorijos pabaigoje paaiškėja, jog kovėsi ne žmonės, bet ginklai. Dievo rašmenyse žynys, kalintis belangėje, susapnuoja smilteles, kurių be paliovos vis gausėja, kol prisipildo visa belangė ir jis ima dusti. Niekaip negalėdamas iš tikrųjų nubusti, žynys pagaliau tarsi slaptažodį surikęs: „Susapnuotas smėlis negali manęs nugaluoti, ir nebūna sapnų, susapnuotų sapnuojant“, pabunda. Šekspyro atminties pabaigoje Hermanas Zėrgelis pasidalina savo rūpesčiais: „Aš esu žmogus, kaip ir visi kiti. Dieną esu atsistatydinęs profesorius Hermanas Zėrgelis, tvarkantis savo kartoteką ir rašantis mokytas banalybes, bet auštant kartais suprantu, jog sapnuoja kažkas kitas.“ Apsakyme Mėlynieji tigrai pasakotojas taip pat atskleidžia savo keistenybes: „Mano gyvenimas niekuo neypatingas, tik miegodamas visad sapnuoju tigrus (dabar juos išstūmė kiti vaizdiniai) … įpratau sapnuoti akmenis.“ Šiame apsakyme sapnai yra ir pranašingi. Susapnuotoji nematyto mėlynumo spalva pasirodė besanti stebuklingų apvalainukų spalva. Apsakyme Vyriausioji ponia viena iš paskutinių ponios de Chauregi frazių „Aš sapnuoju tik mirusiuosius.“

Pranašingų sapnų pasitaiko ir kituose Borgeso apsakymuose: Chuanas Muranja – Emiliui Trapaniui vaikystėje susapnuotas seniai miręs dėdė Chuanas Muranja gedulingu balsu pasako: „Aš labai pasikeičiau.“ Vėlesni įvykiai parodo, jog Muranjos žmona Florentina, pamišusi senė, supainiojusi savo mirusį vyrą su likusiu jo daiktu (peiliu), pati nudūrė poną Lučesį, kuris ketino ją ir Emilį Trapanį su jo motina iškeldinti iš jų gyvenamo būsto dėl skolų; There are more things pasakotojas susapnuoja pabaisą, primenančią Minotaurą, apsakymo pabaigoje fantastinį gyvūną jis išvysta savo mirusio dėdės Raudonajame Dvare; Ibn Hakamas al-Bucharis, žuvęs savo labirinte – matematikas Anvinas pabunda įsitikinęs, kad al-Buchario žūties istorijos mįslė įminta; Slaptasis stebuklas – 1939 metų kovo keturioliktosios naktį Prahoje Jaromiras Hladikas susapnuoja ilgą šachmatų partiją. Žaidė dvi šeimos, Jaromiras (sapne) buvo vienos iš priešiškų šeimų pirmagimis („laikrodžiai išmušė neatidėliotino ėjimo valandą; sapnuojantysis bėgo lietingos dykumos smėlynais, staiga užmiršęs šachmatų taisykles ir figūrų išvaizdą. Čia jis pabudo.“) Tą pačią kovo devynioliktąją Hladikas areštuojamas; apsakyme Laukimas besislapstantis nuo savo bendrų vagis išdavikas auštant visad sapnuodavo iš esmės tą patį sapną, kad Alechandras Viljaris jį surasdavo ir įvykdavo susišaudymas. Vieną rytą jis pabunda, savo kambaryje pajutęs nepažįstamuosius („mostu paprašęs jų palaukti, jis nusisuko į sieną, tarytum pasirengęs sapnuoti toliau. Kam? …ko gero, kad žudikai taptų sapnu, kaip nutikdavo daugybę kartų, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku? Jis audė sapno giją, kai šūvių papliūpa jį nušlavė.“) Kiek neįprastas sprendimas mirtį pasitikti kaip sapną.

Borgesą domino mirties problema, jo sukurtiems personažams būdingas mirties išsapnavimas. Autoriaus mėgstamiausioje fikcijoje Pietūs, kaip jis pats sako, „rašoma apie sapną, sapną miestiečio, kuris miršta ligoninėje, o labai norėtų mirti stepėje, su ginklu rankoje. O gal tas sapnas mano, Borgeso, kuris irgi labai norėtų mirti taip, kaip jo senelis generolas Borgesas – ant žirgo…“[5] Viename iš paskutinių savo tekstų Du nemigos pavidalai (iš rinkinio Šifras, 1981) rašytojas į savo paties pateiktus du retorinius klausimus, kas yra nemiga ir kas yra ilga senatvė, metaforiškai atsako, jog nemiga  „tai karštinės, o ne tikrovės būsena; tai troškimas nugrimzti į sapną negalint; tai siaubas būti ir tęsti savo būtį; tai netikra aušra“, o ilga senatvė  tai „troškimas nugrimzti į mirtį negalint; būti ir tęsti savo būtį.“ Ilga senatvė čia prilyginama nemigai. Apsakyme Sapnas, susapnuotas Edinburge jis susapnuoja save jau pradėtą milžiniškame apvaliame pastate, kurio viduje driekiasi be galo daug mokyklinių lentų, ant kurių kreida privedžiota žodžių ir skaitmenų. Prie kiekvieno žodžio parašytas skaičius tiksliai parodo, kiek kartų gyvenime su tuo dalyku teks susidurti. Kiekvieną sekundę kuri nors skaičių eilė nutrūkstanti („pajusi imbiero skonį tiek kartų, kiek tau skirta, bet gyvenimas dar nesibaigs. Gyvenimas kažkiek dar tęsis ir tuomet, kai jau būsi išeikvojęs visus tau leistus kartus ranka pajusti stiklo glotnumą. Išeikvosi visus tau leistus širdies dūžius ir tik tuomet mirsi.“) Apsakyme 1983 metų rugpjūčio 25 diena susitinka du Borgesai. Šešiasdešimtmetis Borgesas aptinka aštuoniasdešimtmetį Borgesą, nusprendusį nusižudyti ir merdintį viešbučio kambaryje. Šiam pagaliau mirus, jaunesnysis pasijunta tam tikra prasme miręs kartu su juo, bet išbėgus iš kambario jo laukia jau kiti sapnai. Mirtis kaip sapnas, sapnas kaip mirtis, gyvenimas kaip sapnas, sapnas kaip gyvenimas; rodos, tikrovė  kaip širdis, čia susitraukdama čia vėl išsiplėsdama, maitina šiuos išsišakojimus. O gal tikrovė – tik viena medalio pusė?

Pastebėtina, kad sapno tema kartais persipina su kita, Borgesui nemažiau aktualia, asmens tapatumo, tiksliau, susidvejinimo problema. Kūrinyje Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“ išgalvotoje planetoje sakoma: „kol miegam čia, budim kur nors kitur, ir tokiu būdu kiekvienas žmogus yra du žmonės.“ O gal mirties palyginimas su sapnu reiškia, kad anapusybė paliekama vaizduotės išmonei? Apsakyme Teologai erezijų skleidėjai histrionai, Frigijoje ir Dardanijoje praminti simuliakrais, galbūt pasidavę monotonų įtakai, įsivaizdavo, „jog kiekvienas žmogus yra du žmonės ir tikrasis iš jų kitas, tasai, kuris danguje… Po mirties mes susijungsime su juo ir tapsime juo.“

Gyvenimas prilyginamas sapnui fikcijoje Funeso atmintis Irenejus Funesas, nukritęs nuo žirgo ir įgavęs absoliučiai neklystantį suvokimą ir atmintį, ankstesnįjį savo gyvenimą lygina su sapnu: „Devynioliką metų gyveno lyg sapnuodamas: žiūrėjo ir nematė, klausė ir negirdėjo, pamiršdavo viską ar beveik viską.“ Apsakyme Vyriausioji ponia įterpiamas pasvarstymas apie miegą, kaip mįslingiausią mūsų gyvenimo vyksmą („jam skiriame trečdalį gyvenimo, bet vis tiek jo nesuprantame. Vieniems jis tik būdravimo pertrauka, kitiems – sudėtingesnė būsena, apimanti vakardieną, šiandieną ir rytdieną, tretiems – nepaliaujama sapnų virtinė.“) Apsakyme Griuvėsių rate žyniui pavyksta išsapnuotą žmogų įterpti į tikrovę, tačiau novelės pabaigoje išaiškėja, jog pats žynys tėra kažkieno kito išsapnuota regimybė ir negali mirti tikra, realia mirtimi. Literatūrinis herojus, sklidinas palengvėjimo, pažeminimo ir siaubo, suvokia, jog jis pats tėra vaizduotės padarinys, fantomas, simuliakras. Antrojoje mirtyje Borgesas įterpia pastebėjimą, jog dar graikai žinojo, kad mes – tik sapno šešėliai: „Šešėlio sapnas – žmogus“ (graikų poetas Pindaras). Sekant gyvenimo-sapno palyginimo metafora, kūrinyje Nemirtingasis užtinku tokią mintį, jog „mes lengvai susitaikome su tikrove, gal todėl, kad intuityviai jaučiame: niekas nėra tikra.“ Ar tai reikštų, jog pabėgti nuo iliuzijos – tik dar viena iliuzija? Griuvėsių rato praplėtimui ar tiesiog minties pakurstymui cituoju iš Ema Cunc: „Viena iš pragaro savybių – nerealumas, ir tai, regis, sušvelnina jo baisybes, o gal kartu ir jas paaštrina.“ Pragaras ir dievai Borgesui vienodai nerealūs… Pavyzdžiui, apsakyme Everything and nothing iš sūkurio atsklinda Dievo balsas: „Aš taip pat ne aš; susapnavau šį pasaulį, kaip tu – savo kūrinius, mano Shakespeare’ai, o vienas mano sapnų vaizdinys esi tu, kurs, kaip aš, esi viskas ir niekas.“ Sapne Dievo ieško ir Slaptojo stebuklo personažas Jaromiras Hladikas, kuris prieš mirtį panūdo trūks plyš užbaigti savo gyvenimo kūrinį – eiliuotą dramą Priešai. Neįtikėtina, bet jam pavyko. Smėlio knyga, kaip Borgesas pripažįsta, yra „šmeižianti realybę“, bet tikisi, kad „jos sapnai ir toliau šakosis svetingoje skaitytojų vaizduotėje.“[6]

Tikrovės ir sapno sąlytis pereina bene per visą Borgeso kūrybą. Šiame darbe paminėti apsakymai toli gražu neišsemia rašytojo literatūrinio palikimo. Ką tik lietuvių kalba išleistoje Borgeso Pramanytų būtybių knygoje pavyko aptikti tokią autoriaus mintį: „sapnų zoologija yra kur kas skurdesnė už Kūrėjo zoologiją.“[7] Borgesas savo istorijose ir esė išradingai žaisdamas sapno ir tikrovės tema, niekada tikrovės ir sapno nesulydo, bet žongliruodamas šiomis galimomis alternatyvomis konstruoja įmantrias fikcijas, stebinančias skaitytoją savo paradoksais. Sapno ir tikrovės priešstata yra būtina, siekiant išgauti norimą rezultatą.

Šešėlio sapnas

 

Literatūros sąrašas čia: [8]

  1. [1]J. L. Borges, „Smėlio knyga“ V., 2006, p. 168.
  2. [2]J. L. Borges, „Smėlio knyga“ V., 2006, p. 169.
  3. [3]S. Goštautas, „Pokalbis su Jorge Luisu Borgesu“ // Baltos lankos, 1999, Nr. 11, p. 211.
  4. [4]J. Baranova, „Jorges Luisas Borgesas: filosofinė metaforų kalba“ // Metai, 2007, Nr. 11.
  5. [5]S. Goštautas, „Pokalbis su Jorge Luisu Borgesu“ // Baltos lankos, 1999, Nr. 11, p. 213.
  6. [6]J. L. Borges, „Smėlio knyga“ V., 2006, p. 340.
  7. [7]J. L. Borges, „Pramanytų būtybių knyga“ V., 2008, p. 8.
  8. [8]

    Literatūros sąrašas:

    1. J. L. Borges, „Fikcijos“. Baltos lankos, 2000.
    2. J. L. Borges, „Smėlio knyga“. Lietuvos rašytojų sąjunga, 2006.
    3. J. L. Borges, „Pramanytų būtybių knyga“. Lietuvos rašytojų sąjunga, 2008.
    4. J. L. Borges, „Sapnas, susapnuotas Edinburge“ (1967). Vertė Sigita Adomėnaitė // Šiaurės Atėnai, 2003-06-28, Nr. 658.
    Prieiga internete http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=658&kas=straipsnis&st_id=1902
    5. J. L. Borges, „Du nemigos pavidalai“ (Iš rinkinio „Šifras“, 1981). Obras completas II, – Buenos Aires: Emecé Editores S.A., 2004. Vertė Linas Rybelis // Literatūra ir menas. 2008-04-11, Nr. 3185. Prieiga internete http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3185&kas=straipsnis&st_id=12605
    6. J. L. Borges, „Everything and nothing“ (Iš rinkinio „Kūrėjas“ 1960). Iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis // Literatūra ir menas. 2007-03-30, Nr. 3136. Prieiga internete http://culture.lt/lmenas/?leid_id=3136&kas=straipsnis&st_id=10508
    7. S. Goštautas, „Pokalbis su Jorge Luisu Borgesu“ // Baltos lankos, 1999, Nr. 11.
    8. J. Baranova, „Jorges Luisas Borgesas: filosofinė metaforų kalba“ // Metai, 2007, Nr. 11.
Tagged with: Borgessapnastekstas
 

7 Responses to Sapnas ir tikrovė

  1. Pė. Pė. parašė:

    Borgesas buvo išskirtinis „sapnuotojas“… sapnas taip pat tikrovė, škias. Žmogus verčia sapną tikrove- sapnas virsta kūriniu. Ir atvirkščiai- kūrinys, škias, virsta sapnu, kurį sapnuoja žmogus. Ir kur riba? Froidui gal ir buvo labai paprasta sapną aiškinti jausmų labirintais, bet aš, škias, norėčiau tikėti, kad dar daug ko mes nežinome, tpsakant.
    … o bendrai, geras straipsnelis!

    • Žaidžianti žosmė parašė:

      …su kuo žaidžia žaidžiantis žmogus? …ką žaidžiantis žmogus paverčia žaislais? … ką reiškia žaisti su ugnimi? …“Ugnis – nuovoki“ (Hėrakleitas) 🙂

  2. Linas lj parašė:

    O gal aš taip pat ne aš, susapnavau šį pasaulį, šį tekstą, šiuos klaviatūros paspaudimus ir šį komentarą?
    gali būti ir taip 🙂

  3. dobilas parašė:

    kas sio straipsnio autorius?

  4. Šešėlio sapnas parašė:

  5. barabas parašė:

    ko gero, Matricos kūrėjai ne kartą skaitė Borgesą:)

  6. dzeraldas parašė:

    ar sapnas gali virsti tikrove nes sapnas buvo toks ryskus ir mistiskas as buvau prie savo namu su kazkokiu viriskiu kuris man atskleide kazka ko as negaliu prisiminti o rite atsikeles jauciu visa kuna skauda iki daba tai nutiko vakar nakti kaip megojau :)2014-01-08

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.